Читать книгу Šeino Makeido sutramdymas - Нора Робертс - Страница 4

Šeinas Makeidas mylėjo moteris. Jam patiko, kaip jos atrodo, kaip kvepia, kaip kalba, patiko jų skonis. Jo meilė moterims buvo beribė ir be jokio išankstinio nusistatymo. Jį savo egzotišku moteriškumu traukė ir aukštos, ir žemos, ir apkūnios, ir liesos, senos, jaunos – įvairios. Jį džiugino jų akys, lūpos, tai, kaip jos eidamos judina užpakaliuką.

Per trisdešimt dvejus gyvenimo metus Šeinas parodė palankumą tiek moterų, kiek tik sugebėjo.

Laikė save laimės kūdikiu, nes moterys jam atsakydavo tuo pačiu.

Jis turėjo ir kitų meilių. Mylėjo savo šeimą, fermą, mėgo kepamos duonos kvapą, šalto alaus skonį karštą dieną.

Bet moterys jį traukė labiau už viską, jos tokios įvairios, tokios skirtingos ir tokios skanios.

Dabar jis šypsojosi vienai iš jų. Nors Regana jo brolio žmona ir jis jai puoselėjo nekaltus broliškus jausmus, tačiau jos moteriškus pranašumus spėjo pastebėti ir įvertinti.

Jam patiko, kaip jos šviesūs plaukai krinta aplink veidą. Jis žavėjosi mažu apgamėliu šalia lūpų ir tuo, kad ji visuomet atrodo seksuali ir kartu labai dora.

Jei vyrui privalu išsirinkti vieną moterį ir susieti su ja gyvenimą, tai Reifas, jo manymu, negalėjo pasirinkti geriau.

– Ar tu tikrai nieko prieš, Šeinai?

– Prieš ką? – Jis pastebėjo, kaip ji susiraukė keldama prie peties jauniausią Makeidą. – A, dėl važiavimo į oro uostą. Prisimenu. Gerai. Galvojau, kokia tu graži.

Regana nusijuokė. Jautėsi nusialinusi, jos jauniausias sūnus Džeisonas Makeidas spiegė, plaukai buvo susivėlę, o ji pati turbūt labiau kvepėjo Džeisono palutėmis nei kvepalais, kuriais kvepinosi ryte.

– Atrodau kaip beprotė.

– Ne. – Kad ji galėtų atsikvėpti, Šeinas paėmė iš jos trijų savaičių amžiaus Džeisoną ir tol jį vartaliojo, kol tas ėmė žagsėti. – Tu graži kaip visada.

Ji žvilgtelėjo į jos antikvariato gilumoje pastatytą žaidimų aptvarėlį, kuriame nepaisydamas aplinkui tvyrančio chaoso snaudė mažylis Natas. „Jis atrodo visai kaip jo tėvas“, – su meile pagalvojo Regana. Taigi buvo neabejotinai panašus ir į savo dėdę Šeiną.

– Ačiū. Komplimentas man nepakenks. Bet nesmagu, kad turiu tavęs prašyti paslaugos.

Šeinas stebėjo, kaip ji pila arbatą, ir nusprendė jos išgerti.

– Menka bėda, mieloji. Aš paimsiu tavo koledžo laikų draugę ir atvešiu ją gyvą ir sveiką. Ji mokslininkė, tiesa?

– Aha… – Regana padavė jam puodelį žinodama, kad jis gali suderinti arbatos gėrimą su kūdikio laikymu ir dar keliais kitais dalykais. – Rebeka talentinga. Nepaprastai talentinga. Gyvenau su ja viename kambaryje metus. Ji buvo tik penkiolikos metų, bet jau antro kurso studentė. Baigė studijas su pagyrimu visais metais anksčiau už mane ir kitus kurso studentus. Tai mus tikrai baugino. – Regana paragavo arbatos. Dabar jau buvo gana ramu, nes Šeinas su Džeisonu tik tyliai burkavo. – Atrodė, kad Rebeka ištisas dienas leidžia kokioje nors laboratorijoje ar bibliotekoje.

– Juokauji.

– Ne. Ji buvo rimta ir drovi. Be to, daug jaunesnė už kitus studentus. Tačiau mudvi susidraugavome. Būtų atvykusi ir į mano vestuves, bet tuo metu dirbo Europoje, o gal Afrikoje. – Regana neapibrėžtai mostelėjo ranka. – Kažkur.

Šeinas su nostalgija prisiminė, kai jis pats buvo penkiolikos metų ir mokėsi liemenėlės atsegimo tamsoje gudrybių.

– Smagu, kad tavęs aplankyti atvyksta draugė.

– Jai tai greičiau darbinis vizitas.

Regana kramsnojo lūpą. Ji niekam, išskyrus Reifą, nepasakojo apie Rebekos vizito tikslus. Bet dabar pagalvojo, kad jei verčia Šeiną paimti draugę iš oro uosto, turėtų jam viską paaiškinti.

Ji atidžiai žiūrėjo į jį, darantį grimasas Džeisonui, paskui uostinėjantį kūdikį. Visi Makeidai buvo pribloškiamai gražūs. Tačiau Šeinas turėjo kažką išskirtinio. Truputėlį daugiau žavesio už kitus.

Žinoma, jis taip pat buvo gražus. Tankūs, nakties juodumo plaukai surišti į pasišiaušusią „arklio uodegą“. Žiūrint į jo liesą, prakaulų veidą burnoje rinkosi seilės. Lūpos juslingos, skruostuose po duobutę, akys žalios, su tankiomis blakstienomis. Akių žaluma svajinga, prieblandos gaubiamo vandenyno spalvos. Pats aukštas, raumeningas. Pečiai platūs, dubuo siauras, o kojos labai ilgos. Gražią figūrą išryškino aptempti džinsai, darbiniai batai ir flaneliniai marškiniai.

Jis buvo žavus. Žavesio netrūko nė vienam iš keturių Makeidų, tačiau Šeinas atrodė žavingesnis už kitus. Kažkas patrauklaus buvo jo žvilgsnyje, kai žiūrėdavo į moteris, jis vertinamai šyptelėdavo ir prašnekdavo su kuria nors iš jų, nekreipdamas dėmesio, kiek jai metų – aštuoneri ar aštuoniasdešimt. Kalbėdavo džiugiai, nerūpestingai, bet kartais akimirksniu suirzdavo, o paskui staiga vėl imdavo juoktis.

Toks vyras lengvai išgąsdintų vargšelę droviąją Rebeką.

– Tu labai geras jam, – sušnabždėjo Regana.

– Tu tik gimdyk vaikelius, mieloji, o aš juos mylėsiu.

Ji smagiai pakreipė galvą.

– Dar nesi pasiruošęs vesti ir surimtėti?

– O kam man to reikia? – Šeinas pakėlė besijuokiančias akis nuo Džeisono į ją. – Esu vienintelis nevedęs Makeidas. Garbės reikalas išsilaikyti, kol paaugs sūnėnai.

– Ir tu rimtai vertini šią pareigą?

– Žinoma. Jis užmigo. – Šeinas pasilenkė ir pabučiavo Džeisoną į kaktą. – Nori, kad paguldyčiau?

– Ačiū. – Regana palaukė, kol Šeinas paguldė Džeisoną į senovinį lopšį. – Rebeka tikisi, kad aš atvažiuosiu jos paimti. Man nepasisekė prisiskambinti jai, kol dar nebuvo išvykusi į oro uostą. – Regana vėl persibraukė pirštais per susivėlusius plaukus. – Auklei šiandien laisva diena, Reifas išvažiavo statybinių medžiagų į Heigerstouną. Kesė turi daug darbo viešbutyje, o dar jos Ema sloguoja. Savanos neišdrįsau prašyti pagalbos.

– Kai ją mačiau paskutinį kartą, atrodė, kad gali sprogti bet kurią minutę.

Šeinas, norėdamas pademonstruoti Džerado žmonos būklę, rankomis parodė didžiulį pilvą priešais save.

– Tiksliai. Nėštumui einant į pabaigą pavojinga leistis į trijų valandų kelionę. Dar šią popietę turi atvežti baldus. Taigi tiesiog nežinojau kam dar paskambinti ir ko paprašyti pagalbos.

– Man nesunku. – Norėdamas nuraminti brolienę jis priėjo ir pabučiavo ją į nosies galiuką. – Tikiuosi, ji ne tokia graži kaip tu?

Regana sukikeno.

– Kaip galiu atsakyti į tokį klausimą ir nepasirodyti esanti bjaurybė? Be to, nebuvau sutikusi jos kokius… penkerius metus. Paskutinį kartą mačiau, kai skridome į Niujorką. Ji buvo įsikniaubusi į popierius, kažką rašė. Rebeka jaunesnė už mane ketveriais metais, o jau apsigynė dvi daktaro disertacijas. Gal ir daugiau. Aš jai neprilygstu.

Šeinas nesusiraukė. Protingos moterys jam patiko lygiai taip pat kaip ir ne tokios protingos. Tačiau jis žinojo, kokios paprastai būna tos išmintingos ir rimtos asmenybės. Todėl nesitikėjo iš oro uosto parvežti grožio karalienės.

– Ji parašė disertacijas iš psichiatrijos ir Jungtinių Valstijų istorijos, – tęsė Regana. – Gana keistas derinys, bet Rebeka unikali. Pamenu, ji studijavo ir neprofilinę discipliną – aukštąją matematiką, taip pat gamtos mokslus. Fiziką, chemiją… apsigynė magistro darbą Masačusetso technologijų institute.

– Kodėl? – garsiai svarstė Šeinas.

– Jei pažinotum Rebeką, greičiau klaustum „o kodėl gi ne?“ Ji turi fotografinę atmintį. Pamato, perskaito, sudėlioja į smegenų kartoteką, – paaiškino Regana ir pasitapšnojo per pakaušį.

– Ji psichiatrė?

– Rebeka nesiverčia privačia praktika. Ji konsultuoja, rašo straipsnius, skaito paskaitas. Žinau, kad vieną dieną per savaitę dirba psichiatrijos klinikoje. Rašo knygą apie kažkokią psichozę. O gal apie fobiją. Aš esu verslo magistrė. Be to, Šeinai, ji domisi parapsichologija. Tai jos pomėgis.

– Kuo domisi? Vaiduoklių gaudymu?

– Tyrinėja antgamtinius reiškinius: elektrostatinį potencialą, psichikos reiškinius ir… vaiduoklius.

– Vaiduoklius, – pakartojo Šeinas ir šį kartą susiraukė. – Ar mums dar nepakanka savų vaiduoklių?

– Kaip tik dėl jų ji ir atvyksta. Ją domina ši vieta, legendos. Ne taip kaip tave, Šeinai, – paskubėjo pridurti Regana žinodama, kad svainis nemėgsta vietos legendų. – Tu su visu tuo užaugai. Barlou namu, dviem kapralais, mišku, kuriame vaidenasi. Juk dėl daugiausia vaiduoklių mūsų viešbutukas ir klesti. Žmonės mėgsta apsistoti namuose, kuriuose vaidenasi.

Šeinas tik gūžtelėjo pečiais. Jis pats gyveno tokiame name.

– Nesu nusiteikęs prieš visa tai. Man tik nepatinka, kai turistai slankioja aplink fermą… – Jis nutilo pažvelgęs Reganai į akis. – O ji tikriausiai norės pasidairyti po ūkį.

– Rebeka nori susidaryti kuo platesnį vaizdą, taigi turės praleisti truputį laiko ten. Tačiau tai priklauso nuo tavęs, – skubiai pasakė Regana. – Tau reikia su ja susipažinti. Ji tikrai žavinga moteris. Beje, užrašiau jos skrydžio numerį ir visa kita. – Regana ištiesė jam popieriaus lapelį.

– Vis dar nepasakei, kaip tavo draugė atrodo. Abejoju, kad ji bus vienintelė iš Niujorko atskridusi moteris.

– Tiesa. Jos plaukai rudi, taip pat ir akys. Ji juos susiriša arba nešioja palaidus. Yra maždaug mano ūgio, plona…

– Liesa ar liekna? Tai ne tas pats.

– Greičiau liesa. Ji gali būti su akiniais. Su jais skaito, bet kartais pamiršta nusiimti ir jie lieka ant nosies.

– Liesa, nevikri brunetė su akiniais. Supratau.

– Ji labai patraukli, – lojaliai pridūrė Regana. – Savotiškai patraukli ir drovi, taigi elkis maloniai, Šeinai.

– Su moterimis visuomet elgiuosi maloniai.

– Puiku. Tai būk geras. Jei jos nepastebėsi, susisiek su ja per pranešimų gaviklį. Ji daktarė Rebeka Nait.

Oro uostai visuomet kėlė šypseną Šeinui. Jam atrodė, kad žmonės skuba išvykti, o paskui skuba sugrįžti iš ten, kur buvo iškeliavę. Visi bėgte išbėga iš lėktuvo, nešini rankiniu bagažu. Jis nuolat spėliodavo, iš kokios vietos žmonės nusprendė išvykti ir kodėl ji jiems nepakankamai patiko, kad ten pasiliktų.

Prieš keliones Šeinas nebuvo nusistatęs. Tiesiog manė, kad gali nusigauti visur, kur nori, sėdėdamas prie savo pikapo vairo. Taip galėjo kontroliuoti laiką, atstumą ir greitį.

Tačiau žmonių būna įvairių.

Jis tikėjosi lengvai pastebėti Reganos koledžo draugę. Ji moteris, o moteris Šeinas pažįsta. Bus įpusėjusi trečią dešimtį, maždaug penkių pėdų ir penkių colių ūgio, liesa, rudais plaukais ir rudomis akimis už akinių storais stiklais. Iš trumpo Reganos apibūdinimo susidarė įspūdį, kad Rebeka Nait nebus labai stilinga, taigi nutarė dairytis blankios intelektualės su portfeliu ir patogiais batais.

Jis stoviniavo prie vartų, stebėdamas dvi pamainos laukiančias lėktuvo palydoves. Pagalvojo, kad ši profesija pritraukia gražių moterų. Gal vyrui net būtų verta kelioms valandoms įstrigti skraidančioje metalinėje skardinėje.

Kai pro vartus pasipylė keleiviai, jis ėmė juos atidžiai stebėti. Matė išvargusius verslininkus. Vilkinčius kostiumus, su kaklaraiščiais. Už jokius pinigus jis nesutiktų praleisti aštuonių ar dešimt valandų per dieną su kostiumu. Pro jį praėjo graži blondinė, mūvinti dailiai prigludusias raudonas kelnes. Eidama pro šalį ji gundomai šyptelėjo. Jis su malonumu įkvėpė jos kvepalų aromato.

Jai įkandin dideliais žingsniais išėjo graži brunetė didelėmis auksaspalvėmis akimis. Tos akys jam priminė gintarinius karolius, kuriuos jo motina laikė brangenybių dėžutėje.

Paskui ją sekė močiutė su didžiuliu pirkinių krepšiu. Jos akys sudrėko iš jaudulio ir ji nusišypsojo trims vaikams, o šie prilėkę apkabino ją per kelius.

Štai kur ji, nusprendė Šeinas, pamatęs susikūprinusią moterį rudais plaukais, susuktais į kuodą ant pakaušio. Ji nešėsi portfelį ir avėjo storapadžius batus su raišteliais. Ant nosies puikavosi kvadratiniai akiniai. Dairėsi lyg pelėda ir atrodė sutrikusi.

– Labas. – Jis nusišypsojo ir draugiškai mirktelėjo.

Išsigandusi moteris žengė atatupsta per tris laiptelius ir atsitrenkė į susivėlusį vyrą, tempiantį išsipūtusį drabužių lagaminą.

– Kaip sekasi? – Šeinas ištiesė ranką paimti jos portfelio ir pamatė, kaip moters trumparegės akys baimingai išsiplėtė. – Aš Šeinas. Regana atsiuntė jūsų pasitikti. Ji pati negalėjo atvažiuoti. Kaip skrydis?

– Aš, aš… – Moteris gindamasi priglaudė portfelį prie kaulėtos krūtinės. – Aš iškviesiu apsaugą.

– Nurimkite, Beke. Aš jus tik pavėžėsiu.

Ji prasižiojo ir sucypė. Kai Šeinas ištiesė ranką, norėdamas nuraminti, ji smarkiai trenkė per ją portfeliu. Kol jis svarstė, nusijuokti ar nusikeikti, kažkas lengvai palietė jam ranką.

– Atsiprašau. – Graži brunetė pakeltais antakiais įdėmiai žvelgė į jį. – Jūs tikriausiai ieškote manęs.

Jos lūpos – putlios ir sodrios, kaip pastebėjo Šeinas, – smagiai šypsojosi.

– Sakėte, kad esate Šeinas. Tikriausiai Šeinas Makeidas?

– Taip. Ak. – Jis atsigręžė į moterį, kurią buvo užkalbinęs. – Atsiprašau, – mėgino atitaisyti padėtį, bet ji jau lėkė tolyn lyg vilkų persekiojamas kiškis.

– Turbūt jai jau seniai neteko patirti tokio jaudinamo įvykio, – pasakė Rebeka. Ji įsivaizdavo, kaip vargšė moteriškė turėjo jaustis. Juk taip liūdna būti droviai, blankiai ir kiek kitokiai nei visi. – Esu Rebeka Nait, – pridūrė ji ir ištiesė ranką.

Šeinas ją kitaip įsivaizdavo, bet atidžiau pažiūrėjęs nutarė, kad ne per daug ir prašovė. Moteris atrodė intelektuali, jei tik galėjai atitraukti žvilgsnį nuo jos akių. Ji neavėjo patogių batų, užtai buvo patogiai, berniukiškai, apsikirpusi plaukus. Jam labiau patiko ilgi moterų plaukai, bet šiam aštrių, lapiškų bruožų veidukui trumpa šukuosena visai tiko.

Tikriausiai ji liesa. Sunku buvo pasakyti, nes vilkėjo laisvą megztinį ir kelnes. Juodos spalvos.

Jis dar kartą nusišypsojo ir paspaudė siaurą ilgais pirštais ranką.

– Regana sakė, kad jūsų akys rudos, bet taip nėra.

– Mano vairuotojo pažymėjime nurodyta, kad jos rudos. Ar Reganai kas nors atsitiko?

– Jai viskas gerai. Tiesiog turi daug darbų. Leiskite man jį paimti.

Jis siektelėjo didelio, su daugybe kišenių, krepšio ant jos peties.

– Ne, ačiū. Pasinešiu pati. Jūs vienas iš jos vyro brolių?

– Taip.

Šeinas paėmė ją už parankės, norėdamas išvesti į terminalą.

Rebeka pastebėjo, kad jo pirštai stiprūs. Ir mėgsta liesti. Tai netrukdė. Ji nespiegs kaip ana moteris arba kaip ji pati būtų dariusi prieš keletą mėnesių susidūrusi su tikru vyru.

– Tas, kuris ūkininkauja?

– Taip. Iš pirmo žvilgsnio jūs nepanaši į mokslų daktarę.

– Tikrai? – Ji paskersakiavo į jį. Nemažai treniravosi priešais veidrodį, kol išmoko taip žiūrėti. – O ta moteris, kuri dabar tikriausiai bando atsipeikėti artimiausiame moterų tualete, buvo panaši?

– Nusprendžiau pagal batus, – paaiškino Šeinas ir nusišypsojo pažvelgęs į Rebekos dailius juodos medžiagos žemakulnius batelius.

– Supratau. – Jiems leidžiantis judančiais laiptais į bagažo skyrių, ji atsigręžė į jį. Jis vilkėjo flanelinius marškinius prasegta apykakle, padėvėtus džinsus ir subraižytus batus. Rankos buvo didelės ir sudiržusios. Iš po senos kepurės kyšojo tankūs juodi plaukai. Liesas įdegęs veidas būtų tikęs bet kokiai pardavimo reklamai.

– Jūs atrodote kaip fermeris. Kaip ilgai reikės važiuoti į Antietamą?

Šeinas svarstė, ar ji mėgino jį įžeisti, ar pasakyti komplimentą.

– Truputį ilgiau nei valandą. Pirmiausia paimkime jūsų lagaminus.

– Juos atsiųs vėliau. – Džiaugdamasi esanti praktiška ji patapšnojo per petį permestą krepšį.

– Tai viskas, ką pasiėmiau.

Šeinas negalėjo atsikratyti trikdančio įspūdžio, kad yra stebimas, matuojamas ir tyrinėjamas lyg laboratorijos varlė.

– Puiku.

Jam palengvėjo, kai ji išsitraukė iš kišenės saulės akinius ir užsidėjo. Buvo įpratęs prie moterų žvilgsnių, bet tik ne prie tokių, kurie vertė jaustis taip, lyg būtum tepinėlis ant laboratorijos stiklelio.

Kai jie priėjo prie pikapo, ji nužvelgė jį, paskui nukreipė akis į Šeiną. Šyptelėjo ir pasižiūrėjo pro akinių viršų.

– Noriu pasakyti vieną dalyką, Šeinai…

Jis susiraukė jai nutilus.

– Kokį?

– Niekas manęs nevadina Beke.

Tai pasakiusi ji patogiai įsitaisė ant sėdynės ir pasidėjo krepšį ant grindų.

Rebekai patiko važiuoti. Jis vairavo gerai, automobilis riedėjo lygiai. Rebeka džiaugėsi, kad jį šiek tiek suerzino. Nelengva nors truputį sumenkinti savimeilę tokių vyrų kaip Šeinas Makeidas, kurie ne tik gerai atrodo, pasitiki savimi, bet ir trykšta seksualumu.

Nemažą gyvenimo dalį ji praleido menkinama įvairių socialinių sluoksnių. Tik prieš kelis mėnesius pasijuto lygi su kitais. Dabar jos projektas buvo ji pati ir jai puikiai sekėsi save tobulinti.

Rebeka įvertino Šeino gebėjimą palaikyti lengvą pokalbį, net ir susierzinus. Netrukus iš greitkelio jie pasuko į vingiuotą šalutinį kelią. Kraštovaizdis buvo nuostabus. Jie važiavo pro kalvas ir namus, pro ganyklas ir medžius, kurie buvo išlaikę sodrią vasarinę žalumą, nors jau vėlyvas ūkanotas rugpjūtis. Kur ne kur ganėsi vienišas arklys ar karvė.

Jis mandagiai pritildė radiją ir per garsiakalbius sklido tik ritmingas dundesys.

Automobilio salonas atrodė tvarkingai, tik kur ne kur buvo galima pastebėti auksaspalvį šuns plauką, jautėsi šunų kvapas. Prie metalinio prietaisų skydo magnetu pritvirtinti kabėjo keli rašteliai, peleninėje gulėjo sauja monetų, šiaip jau salonas buvo sutvarkytas.

Galbūt kaip tik dėl to ji pamatė moterišką auskarą, kyšantį iš po grindų kilimėlio. Pasilenkė ir pakėlė jį.

– Jūsų?

Jis žvilgtelėjo, pastebėjo aukso žvilgesį ir prisiminė, kad Franė Speider buvo su tokiais auskarais, kai jie pastarąjį kartą… važiavo kartu.

– Draugės. – Šeinas ištiesė ranką. Paėmęs auskarą įmetė tarp monetų.

– Ji norės jį atgauti, – nerūpestingai tarstelėjo Rebeka. – Jis iš keturiolikos karatų aukso. Taigi… jūs esate keturi broliai, tiesa?

– Taip. O jūs turite brolių ar seserų?

– Ne. Taigi jūs tvarkote šeimos fermos reikalus?

– Taip jau atsitiko. Džeradas yra teisininkas, Reifas verčiasi statybomis, o Devinas šerifas.

– O jūs fermeris, – pabaigė ji. – Ką auginate?

– Laikome karves, paršelius. Auginame javus, – daugiausia pašarams, bet turime ir puikių javų, kaip antai „Sidabrinė karalienė“, – žolę šienui, mėlynžiedę liucerną. – Jis matė, kaip įdėmiai ji viską stebi didelėmis akimis, ir pridūrė: – Nuėmėme puikų bulvių derlių.

– Iš tiesų? – Ji ėmė nesąmoningai barbenti pirštais į kelį iš garsiakalbių sklindančios muzikos ritmu. – Ar ne per daug darbo vienam vyrui?

– Broliai padeda, kai reikia, retkarčiais pasisamdau studentų. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Pagelbsti ir pora sūnėnų. Jiems dabar po vienuolika metų. Kartais pasiseka juos įtikinti, kad šerti gyvulius visai malonu.

– O ar tai iš tiesų malonu?

– Man patinka. – Šį kartą Šeinas pažvelgė į ją. – Ar jums kada nors teko būti fermoje?

– Ne, neteko. Aš miestietė.

– Tada Antietamas jus nustebins, – sumurmėjo jis. – Tai nėra miestas.

– Regana man jau sakė. Be to, esu skaičiusi apie šią vietovę. Turėjo būti įdomu augti ten, kur vyko pilietinio karo mūšis.

– Reifas tuo domėjosi labiau nei aš. Žemei vis vien – istorinė ji ar ne. Svarbu, kad yra dirbama.

– Vadinasi, jūs nesidomite istorija?

– Ne itin. – Automobilis nudardėjo per Potomako upės tiltą, jungiantį Virdžinijos ir Merilando valstijas. – Aš žinau istoriją, – pridūrė jis. – Neįmanoma jos nežinoti čia gyvenant. Tačiau tam daug dėmesio neskiriu.

– O vaiduokliams?

– Jiems taip pat.

Ji šyptelėjo.

– Vadinasi, žinote apie juos?

Šeinas vėl truktelėjo pečiais.

– Negali nežinoti, bet geriau klauskite apie juos kitų šeimos narių. Jie tuo labiau domisi.

– Tačiau jūs gyvenate ir dirbate fermoje, kurioje, kaip manoma, vaidenasi.

– Taip manoma. – Jis nenorėjo nei kalbėti, nei galvoti apie tai. – Regana minėjo, kad jūs čia atvykote kažko nuveikti…

– Tyrinėti ir aprašyti antgamtinį reiškinį. – Ji nusišypsojo plačiau. – Tai mano pomėgis.

– Jums labiausiai tiktų apsigyventi Barlou name, kurį renovavo Reifas su Regana. Dabar ten įkurtas viešbutukas, kuriam vadovauja viena iš mano brolienių. Jis pilnas vaiduoklių, jeigu jūs jais tikite.

– Hmm… jis yra mano sąraše. Tikiuosi kurį laiką ten pagyventi. Regana pasakojo, kad jūs turite didelį namą. Jame taip pat norėčiau pagyventi.

Šeinas nebuvo prieš jos draugiją, bet jam nepatiko tikslas, dėl kurio norėjo pas jį gyventi.

– Regana neminėjo, kaip ilgai čia būsite.

– Tiksliai nežinau. – Ji pažvelgė pro automobilio langą. Šeinas pasirinko trumpesnį kelią per kalnus. – Priklausys nuo to, per kiek laiko atrasiu tai, ko ieškau, ir per kiek laiko viską aprašysiu.

– Ar jums nereikia į darbą?

– Pasiėmiau metinių atostogų moksliniam darbui rašyti. – Tie žodžiai jai pačiai taip nuostabiai skambėjo, kad Rebeka net užsimerkė iš pasigėrėjimo. – Turiu daugybę laiko ir tikiuosi jį puikiai praleisti. – Kai vėl atsimerkė, žvilgsnį patraukė peleninėje žvilgantis auksinis auskaras. – Nesijaudinkite, fermeri. Netrikdysiu jūsų gyvenimo. Kai atvyksiu pas jus, galėsite apgyvendinti mane kokiame nors palėpės kambarėlyje. Aš užsiimsiu savo reikalais, o jūs galėsite dirbti savo darbus.

Šeinas norėjo jai kai ką pasakyti, bet pastebėjo, kaip ji įsitempė.

– Kas nutiko?

Ji tik papurtė galvą, apimta keisto déjà vu jausmo. Matė kalvas, vietomis apaugusias žalia žole. Tolumoje į miglotą dangų kilo aukšti violetiniai kalnai. Toliau nuo kelio driekėsi kukurūzų ir javų laukai. Juodmargės karvės stovėjo taip ramiai, lyg būtų nupieštos atviruke. Lauko pakraštyje augo tamsus ir tankus miškas, o šalia jo vingiavo upeliukas.

– Viskas atrodo taip, kaip ir turėtų, – tyliai sušnabždėjo ji. – Tiksliai taip. Tobulai.

– Ačiū. Tai Makeidų žemės. – Didžiuodamasis jis pristabdė automobilį. – Šiuo metų laiku nematyti namo per medžių tankmę. Jis yra šio keliuko gale.

Rebeka pastebėjo nelygų žvyrkelį, kuris suko į kairę, o paskui ėjo palei medžius. Širdis dusliai dunksėjo krūtinėje, ji linktelėjo. Kad ir kas būtų, pagalvojo, ji vis dėlto čia sugrįžo. Ir liks čia tol, kol ras atsakymus į visus ją kankinančius klausimus.

Giliai įkvėpusi Rebeka atsigręžė į Šeiną.

– Kiek dar liko kelio iki miestelio?

– Tik kelios mylios. – Susirūpinęs jis prisimerkė. – Ar gerai jaučiatės?