Читать книгу Netikėtai stipriai - Нора Робертс - Страница 3

Su lagaminėliu vienoje rankoje ir puse nuvalgyto riestainio kitoje Reičelė skubiai kilo teismo rūmų laiptais. Ji labai nemėgo vėluoti. Tiesiog negalėjo to pakęsti. Žinodama, kad rytiniam bylos svarstymui paskirtas teisėjas Snaideris, tikras kirvis, ji dar labiau stengėsi atsidurti teismo salėje prie gynybos stalo 8:59. Turėjo dar tris minutes, o būtų turėjusi dvigubai daugiau, jei nebūtų užsukusi į savo biurą.

Iš kur ji galėjo žinoti, kad viršininkas tykos pasaloje su nauja byla rankose? „Jau dvejus metus dirbu visuomenine gynėja“, – priminė sau Reičelė smarkiai stumtelėjusi duris. Jau turėjo priprasti.

Ji pažvelgė liftų pusėn, pamatė prie jų laukiančią minią ir nusprendė lipti laiptais. Keikdama batelius aukštais kulniukais žengė iš karto per du laiptelius ir pakeliui sužiaumojo riestainio likučius. Apie kavą, kuria galėtų užsigerti, nebuvo ko nė svajoti.

Staigiai sustojusi prie teismo salės durų Reičelė davė sau dešimt sekundžių pasitaisyti mėlyną seržo švarkelį ir persibraukti per išsitaršiusius iki smakro kirptus juodus plaukus. Greitai pasitikrino, ar auskarai vietoje. Tada pažvelgė į laikroduką ir giliai atsiduso.

„Pačiu laiku, Stanislaski“, – tarė sau oriai žengdama pro duris. Jos klientė, dvidešimt trejų metų prostitutė kieta it titnagas širdimi, buvo įvesta į salę, kai Reičelė sėdosi į savo vietą. Už kaltinimus dėl priekabiavimo gatvėje tikriausiai būtų gavusi nedidelę baudą, o kardomojo kalinimo laikas būtų buvęs įskaičiuotas į bausmės laiką, tačiau ji pavogė dar ir kažkokio vyruko piniginę, o tai smarkiai padidino riziką.

Reičelė paaiškino įsižeidusiai ginamajai, ne visi klientai gėdijasi skųstis praradę du šimtus grynaisiais ir auksinę kredito kortelę.

– Visiems stot!

Į salę įžirgliojo kirvis, vilkintis juoda mantija, besiplaikstančia apie metro devyniasdešimties ūgio ir šimto dvidešimt penkių kilogramų svorio kūną. Jo oda buvo balintos kavos spalvos, o veidas apskritas ir nedraugiškas kaip tų moliūgų, kuriuos Reičelė su broliais ir seserimi pjaustydavo per kiekvieną Heloviną.

Teisėjas Snaideris teismo salėje negalėjo pakęsti vėlavimo, įžūlių kalbų ir nenorėdavo girdėti pasiteisinimų. Reičelė dirstelėjo į kaltintoją, apygardos prokuroro padėjėją. Apsikeitę užjaučiamais žvilgsniais jie kibo į darbą.

Reičelei pavyko išplėšti klientei devyniasdešimt dienų kalinimo. Ši teismo įgaliotinio vedama iš salės pernelyg netryško dėkingumu. Byloje dėl grasinimo smurtu Reičelei labiau pasisekė.

– Galų gale, jūsų kilnybe, mano klientas sumokėjo už karštą, o ne už atvėsusį maistą. Kai pica buvo atvežta, jis taip ir paaiškino ją atvežusiam vaikinui ir pasiūlė pačiam jos paragauti. Visa bėda, kad pasiūlė pernelyg entuziastingai, o kai susistumdė, pica netyčia užkrito pasiuntinukui ant galvos…

– Labai juokinga, advokate. Penkiasdešimt dolerių bauda, įskaitytas kardomojo kalinimo laikas.

Visą rytinę sesiją Reičelė grūmėsi dėl savo ginamųjų. Kišenvagystė. Girtavimas ir chuliganizmas viešoje vietoje, dar du grasinimai smurtu ir smulki vagystė. Vidurdienį buvo baigta kišenvagio, tikro nevykėlio, byla. Reičelei teko pasitelkti ryžtą ir visus gebėjimus, kad įtikintų teisėją paskirti psichiatrinę ekspertizę ir psichologo konsultacijas.

– Ne taip ir prastai, – pagyrė apygardos prokuroro padėjėjas. Nors jis buvo vos keleriais metais vyresnis už Reičelę, dvidešimt šešerių, manė esąs jau patyręs veteranas. – Man regis, laimėjome po lygiai.

Ji šyptelėjo ir užsegė lagaminėlį.

– Na jau ne, Speldingai. Aš aplenkiau tave laimėjusi kišenvagio bylą.

– Galbūt. – Speldingas, kuris jau kelias savaites gerinosi jai tikėdamasis pakviesti į pasimatymą, ėjo šalimais. – Iš psichiatro jis gali grįžti švarus kaip sniegas.

– Žinoma! Tam vyrukui septyniasdešimt dveji, o vagia jis vienkartinius skustuvus ir sveikinimų atvirukus su gėlėmis. Akivaizdu, kad mąsto logiškai!

– Tavo ginamosios kalbos paliečia kiekvieną jautrią širdį, – linksmai tarė Speldingas, nes jam be galo patiko Reičelės darbo stilius teismo salėje. Taip pat ir jos kojos. – Žinai ką pasakysiu: aš pavaišinsiu tave pietumis, o tu pamėginsi mane įtikinti, kodėl visuomenė turi atsukti kitą skruostą.

– Atleisk. – Ji apdovanojo jį greitu šypsniu ir vėl pasuko prie laiptų. – Manęs laukia klientas.

– Už grotų?

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Maniškiai visi iš ten. Gal kitą kartą galėsiu, Speldingai.

Policijos nuovadoje buvo triukšminga ir atsidavė išsivadėjusia kava. Reičelė drebėdama įėjo vidun. Orų pranešėjas šiek tiek persistengė žadėdamas bobų vasarą. Virš Manhatano slinko sunkūs, bjauriai atrodantys debesys. Ji jau gailėjosi, kad nepasiėmė nei palto, nei lietsargio šįryt išeidama iš namų.

Jei pasiseks, pamanė Reičelė, po valandos jau bus savo biure ir išvengs artėjančio lietaus. Pasisveikinusi su keliais pažįstamais policininkais ji paėmė nuo stalo lankytojo kortelę.

– Nikolas Lebekas, – pasakė prie stalo sėdinčiam seržantui. – Įsilaužimas ir vagystė.

– Taip, taip… – Seržantas pervertė dokumentus. – Tavo brolis jį atvežė.

Reičelė atsiduso. Kai tavo brolis – policininkas, gyvenimas ne visada būna lengvesnis.

– Aišku. Ar Lebekas jau kam nors skambino?

– Ne.

– Kas nors jo ieškojo?

– Ne.

– Puiku. – Reičelė perėmė lagaminėlį į kitą ranką. – Noriu su juo pasikalbėti.

– Gerai. Regis, jie parūpino tau dar vieną nevykėlį, Reičele. Eik į apklausų kambarį.

– Ačiū.

Ji pasisuko norėdama praleisti juodbruvą vyrą su antrankiais ir paskui jį einantį policininką. Dar spėjo pagriebti puodelį kavos ir nužingsniavo į nedidelę patalpą su vos vienu grotuotu langu, ilgu stalu ir keturiomis subraižytomis kėdėmis. Atsisėdusi atsisegė lagaminėlį ir išsitraukė su Nikolu Lebeku susijusius dokumentus.

Pasirodo, jos klientas – devyniolikmetis bedarbis, gyvenantis išsinuomotame kambaryje Žemutiniame Istsaide. Skaitydama apie ankstesnius jo nusižengimus Reičelė tyliai atsiduso. Nieko itin baisaus, mintijo ji, bet į valias, kad suprastum, jog vaikinas iš tų, kurie amžinai įklimpsta į nemalonumus. Įsilaužimas siekiant apvogti – jau sunkesnis nusižengimas, be to, nebėra jokios vilties ginti jį kaip nepilnametį. Kai detektyvas Aleksas Stanislaskis vaikiną pričiupo, jo maiše buvo elektronikos prekių už kelis tūkstančius dolerių.

Teks klausytis Alekso postringavimų, Reičelė nė kiek neabejojo. Brolis labiau už viską mėgo ją erzinti.

Durims atsivėrus Reičelė gurkštelėjo kavos ir pažvelgė į vaikiną, kurį atvedė policininkas nuobodžiaujančiu veidu.

Metro septyniasdešimt aštuonių, įvertino ji. Sveria maždaug šešiasdešimt tris kilogramus. Pernelyg liesas. Tamsus blondinas, plaukai iki pečių, susivėlę. Lūpos ištemptos į kvailą šypseną. Kitu atveju burna būtų atrodžiusi patraukliai. Ausyje suspindo auskarėlis su peridotu, kuris buvo beveik tokios pat spalvos kaip jo akys. Šios taip pat būtų buvusios gražios, jei ne piktas žvilgsnis.

– Ačiū, pareigūne. – Jai nežymiai linktelėjus policininkas nusegė antrankius ir paliko juos vienus. – Pone Lebekai, aš esu Reičelė Stanislaski, jūsų advokatė.

– Tikrai? – Jis krito į kėdę ir ėmė sūpuotis. – Pastarąjį kartą gynėjas buvo žemas, liesas ir praplikęs. Regis, šįkart labiau pasisekė.

– Priešingai. Jūs buvote sulaikytas, kai lipote pro išdaužtą langą iš užrakintos parduotuvės sandėlio su prekėmis, kurių vertė maždaug šeši tūkstančiai dolerių.

– Tų daiktų antkainis tiesiog neįtikėtinas! – Po bjaurios nakties už grotų pašaipią šypseną lūpose išlaikyti buvo sunku, bet Nikas buvo išdidus. – Ei, gal turi cigaretę?

– Ne. Pone Lebekai, norėčiau surengti jūsų bylos svarstymą kuo greičiau, kad būtų galima susitarti dėl užstato. Nebent, žinoma, pageidautumėte ir toliau leisti naktis kalėjime.

Jis gūžtelėjo liesais pečiais mėgindamas atrodyti nerūpestingas.

– Nelabai noriu, brangute. Leisiu tau tuo pasirūpinti.

– Gerai. Beje, kreiptis į mane galite pavarde – Stanislaski, – ramiai pasakė Reičelė. – Panele Stanislaski. Deja, jūsų bylą gavau tik šįryt pakeliui į teismą, spėjau trumpai šnektelėti su prokuroru, kuriam prisikirta ši byla. Dėl ankstesnių nusižengimų ir dabartinio nusikaltimo pobūdžio valstija nusprendė teisti jus kaip suaugusįjį. Areštas vyko tinkamai, todėl nemanau, kad pavyktų pasinaudoti palankiomis aplinkybėmis.

– Aš nesitikiu jokių palankių aplinkybių.

– Jų retai pasitaiko. – Ji susinėrė rankas virš dokumentų aplanko. – Sutelkime dėmesį į svarbiausius dalykus, pone Lebekai. Buvote sučiuptas ir jei nepradėsite sekti pasakėlės apie tai, kaip pastebėjote išdaužtą langą ir įlipote vidun norėdamas pats sugauti nusikaltėlį…

– Nebloga mintis, – šyptelėjo Nikas.

– Niekam tikusi mintis. Jūs esate kaltas, jus suėmęs pareigūnas nepadarė klaidų, be to, jūsų ankstesnių prasižengimų sąrašas ilgas, todėl teks sumokėti. Kiek – priklauso nuo jūsų.

Nikas ir toliau sūpavosi su kėde, bet per nugarą nuvingiavo prakaito srovelė. Kalėjimo kamera. Šįkart jie uždarys jį – ne kelioms valandoms, bet mėnesiams, o gal net metams.

– Girdėjau, kalėjimai perpildyti… tai brangiai kainuoja mokesčių mokėtojams. Gal prokuroras norės tartis?

– Buvo užsiminta ir apie tai. – Ne tik kartėlis, staiga suprato Reičelė. Ne tik pyktis. Dabar vaikino akyse ji matė ir baimę. Jis jaunas ir bijo, o ji nežino, ar galės jam pagelbėti. – Iš parduotuvės pavogta daiktų maždaug už penkiolika tūkstančių dolerių, daug daugiau, nei rasta pas jus. Ten buvote ne vienas, pone Lebekai. Jūs tai žinote, aš žinau ir policininkai žino. Prokuroras taip pat. Pasakykite jiems keletą vardų, suteikite informacijos, kur tie daiktai šiuo metu gali būti, ir aš pasistengsiu, kad jums paskirtų trumpesnį bausmės laiką.

Jo kėdė smarkiai trinktelėjo į žemę.

– Na jau ne, po galais! Aš nesakiau, kad kas nors buvo su manimi. Niekas negali to įrodyti, taip pat negali įrodyti, jog paėmiau daugiau, nei turėjau rankose, kai buvau sugautas.

Reičelė palinko į priekį. Tai buvo vos pastebimas judesys, bet jo pakako, kad Nikas įsmeigtų į ją žvilgsnį.

– Aš jūsų advokatė, pone Lebekai, ir tikrai neleisiu jums meluoti. Jeigu meluosite, paliksiu jus likimo valiai kaip jūsų draugužiai vakar naktį. – Jos balsas buvo monotoniškas, be jokių emocijų, bet Nikas pajuto giliau kunkuliuojantį pyktį. Jam teko pasistengti, kad nesusigūžtų. – Jei nenorite palengvinti sau padėties – jūsų reikalas, – tęsė Reičelė. – Kalėjime praleisite nuo trejų iki penkerių metų, užuot pasėdėjęs pusmetį ir gavęs dar dvejus metus lygtinai. Galėčiau dėl to pasistengti. Vienaip ar kitaip, aš savo darbą atliksiu. Tačiau neužgauliokite manęs čia meluodamas tiesiai į akis, kad viską padarėte vienas. Jūs pernelyg smulki žuvelė, Lebekai. – Ji apsidžiaugė vėl pamačiusi jo veide pyktį. Baimė buvo pradėjusi minkštinti jai širdį. – Buvo apgavystės ir smulkios vagystės, o dabar perėjote į aukštesnę lygą. Tai, ką pasakysite man, liks tarp mūsų, nebent pats norėtumėte paviešinti. Bet turite būti su manimi atviras arba aš išeinu.

– Jūs negalite išeiti. Jus paskyrė mane ginti.

– Galiu atsisakyti. Tada kas nors kitas užims mano vietą. – Ji pradėjo grūsti dokumentus atgal į lagaminėlį. – Jums tai ne į naudą. Aš gera advokatė. Labai gera.

– Jeigu jau tokia gera, kodėl dirbate policijos departamente?

– Sakykim, grąžinu skolą. – Užraktas spragtelėjo užrakinus lagaminėlį. – Tai kaip nuspręsite?

Akimirką Niko veide sušmėžavo abejonė, vaikinas atrodė jaunas ir pažeidžiamas, bet paskui papurtė galvą.

– Savo draugų neįduosiu. Nesitarsiu.

Reičelė nekantriai kvėptelėjo.

– Kai jus suėmė, vilkėjote „Kobrų“ striukę.

Policininkai atėmė ją, kai jį areštavo, taip pat piniginę, diržą ir saują monetų iš kišenės.

– Na ir kas?

– Jie ieškos jūsų draugų, tų pačių, kurie pasipustė padus ir leidžia jums vienam prisiimti kaltę. Apygardos prokuratūra gali tai kvalifikuoti kaip įsilaužimą ir prikabinti stambią vagystę už dvidešimt tūkstančių dolerių.

– Nesakysiu jokių vardų, – pakartojo jis. – Ir nesitarsiu.

– Jūsų lojalumas pasigėrėtinas, bet visai ne vietoje. Padarysiu viską, ką galiu, kad kaltinimai būtų sušvelninti ir teisėjas paskirtų užstatą. Bet nemanau, jog bus mažiau kaip penkiasdešimt tūkstančių. Ar surinktumėte dešimt procentų šios sumos?

„Jokių šansų“, – pamanė Nikas, bet gūžtelėjęs pečiais tarė:

– Paprašysiu, kad kai kas grąžintų skolas.

– Gerai, dar pasimatysime. – Ji pakilo ir išsitraukė iš kišenės vizitinę kortelę. – Jei norėsite pasikalbėti dar prieš pirmą bylos svarstymą arba persigalvosite dėl bendradarbiavimo, paskambinkite.

Reičelė pabeldė į duris ir išėjo joms atsidarius. Staiga kažkieno ranka apsivijo per liemenį. Ji instinktyviai įsitempė, tačiau pakėlusi akis pamatė besišypsantį brolį ir tyliai sušnypštė.

– Reičele, seniai nesimatėme!

– Taip, tikriausiai pusantros paros.

– Pikčiurna. – Dar plačiau išsišiepęs jis truktelėjo ją iš koridoriaus į kabinetą. – Geras ženklas. – Greitai žvilgtelėjęs jai per petį dar spėjo pamatyti vedamą Lebeką. – Vadinasi, jį paskyrė tau. Nepasisekė, brangioji.

Reičelė draugiškai bakstelėjo alkūne broliui į šoną.

– Liaukis piktdžiugiavęs ir atnešk man padorios kavos. – Įsirėmusi klubu į Alekso stalo kampą ji ėmė barbenti pirštais į lagaminėlį. Netoliese žemas drūtas vyras laikė prie smilkinio prispaudęs skarelę ir kartkartėmis tyliai sudejuodamas kalbėjosi su kitu policininku. Kažkas garsia greitakalbe bėrė ispaniškus žodžius. Moteris su mėlyne ant skruosto verkdama sūpavo rubuilį kūdikį.

Policininkų darbo kambaryje buvo visko – nevilties, pykčio, nuobodulio. Reičelė visada manė: jeigu jutimai labai aštrūs, gali čia pajusti ir teisingumo kvapą. Kaip ir jos pačios biure vos už kelių kvartalų nuo čia.

Akimirką Reičelė įsivaizdavo savo seserį Natašą, pusryčiaujančią su šeima gražioje virtuvėje dideliame mielame name Vakarų Virdžinijoje. Arba ryte atidarančią savo spalvingą žaislų parduotuvę. Šis vaizdas privertė ją šyptelėti, kaip ir mintis apie brolį Michailą, ką nors aistringai ar įmantriai drožinėjantį iš medžio saulės nutviekstoje naujoje studijoje arba paskubomis geriantį kavą su žavinga žmonele, kuri netrukus išskubės į savo biurą miesto centre.

O ji štai laukia puodelio tikriausiai labai prastos kavos senamiesčio policijos nuovadoje, prisigėrusioje bėdų kvapų, vaizdų ir garsų.

Aleksas padavė jai kavą ir atsisėdo šalimais ant stalo.

– Ačiū. – Reičelė gurkštelėjo ir susiraukė stebėdama porelę prostitučių, išdidžiai žingsniuojančių iš sulaikymo kameros. Aukštas niūrių akių vyras parą neskustais skruostais praėjo pro jas ir nusekė paskui uniformuotą pareigūną pro duris, vedančias į kameras. Reičelė tyliai atsiduso. – Kas su mumis negerai, Aleksai?

Brolis vėl išsišiepė ir apglėbė ją ranka.

– Kodėl? Ar kad mums patinka plušėti su padugnėmis, kad mažai uždirbame ir nesulaukiame už tai jokios padėkos? Nieko čia blogo. Viskas gerai.

Reičelė sukikeno ir nurijo gurkšnį automobilinės alyvos, čia vadinamos kava.

– Na, tu bent jau buvai paaukštintas, detektyve Stanislaski.

– Nieko nepadarysi, esu talentingas. O tu tik gaišti brangų laiką stengdamasi vėl sugrąžinti nusikaltėlius į gatves, dėl kurių ramybės aš rizikuoju gyvybe ir savo galūnėmis.

Reičelė prunkštelėjo ir susiraukusi pažvelgė į brolį pro popierinio puodelio kraštą.

– Dauguma mano ginamų žmonių tiesiog stengiasi išgyventi.

– Žinoma… vogdami, apgaudinėdami ir užpuldinėdami kitus.

Reičelė pradėjo niršti.

– Šįryt ėjau į teismą ginti seno žmogaus, kuris nudžiovė kelis vienkartinius skutimosi peiliukus. Tikrai baisus kriminalas. Manyčiau, reikia uždaryti jį į kalėjimą ir išmesti kameros durų raktą.

– Vadinasi, galima vogti, svarbiausia, kad daiktai būtų nelabai brangūs?

– Jam reikia padėti, o ne sodinti į kalėjimą.

– Kaip ir tam niekšeliui, kurį išlaisvinai praėjusį mėnesį, nors jis terorizavo du senus krautuvininkus, nusiaubė jų krautuvėlę ir iš kasos pavogė varganus šešis šimtus dolerių?

Jai tai buvo nemalonus prisiminimas, tikrai. Bet įstatymas aiškus ir ne veltui sukurtas.

– Paklausyk, tada jūs patys viską sumovėte. Vyruką suėmęs pareigūnas neperskaitė jam teisių jo gimtąja kalba ir neparūpino vertėjo. Mano klientas angliškai mokėjo vos keletą žodžių. – Reičelė papurtė galvą, kol Aleksas dar nepradėjo karštai ginčytis. – Neturiu laiko diskutuoti su tavimi apie įstatymus. Noriu paklausti apie Nikolą Lebeką.

– Ką nori sužinoti? Juk skaitei raportą.

– Tu jį suėmei.

– Taip… o ką? Važiavau namo ir netyčia pastebėjau išdaužtą langą, viduje degė šviesa. Priėjęs arčiau pamačiau pro langą lipantį įsibrovėlį su pilnu krepšiu elektronikos prekių. Išvardijau jam jo teises ir atvežiau čia.

– O kaip kiti?

Gūžtelėjęs pečiais Aleksas užsivertė paskutinius Reičelės kavos gurkšnius.

– Daugiau nieko nebuvo, tik Lebekas.

– Liaukis, Aleksai, iš parduotuvės pavogta dvigubai daugiau, nei rasta mano kliento krepšyje.

– Man regis, jis turėjo pagalbininkų, tik tuo metu ten nieko daugiau nebuvo. O tavo klientas pasinaudojo teise nieko nesakyti. Be to, jo ankstesnių nusižengimų sąrašas gana ilgas.

– Jame tik vaikiški žaidimai.

Aleksas pašaipiai šyptelėjo.

– Aišku, kad vaikystėje jis tikrai nebuvo skautas.

– Vaikinas priklauso „Kobroms“.

– Turėjo jų striukę, – sutiko brolis. – Ir elgėsi atitinkamai.

– Jis tik išsigandęs vaikas.

Suurzgęs iš pasipiktinimo Aleksas nušveitė tuščią puodelį į šiukšlių dėžę.

– Jis jau ne vaikas, Reičele.

– Man nesvarbu, kiek jam metų, Aleksai. Šiuo metu jis išsigandęs vaikas, sėdintis už grotų ir mėginantis vaidinti kietą vyruką. Jo vietoje galėjai būti ir tu arba Michailas… o gal net Taša arba aš, jei ne tėtis ir mama.

– Po galais, Reičele!

– Tikrai, – užsispyrusi pakartojo ji. – Be šeimos, be sunkaus tėvų darbo ir pasiaukojimo bet kurį iš mūsų galėjo praryti gyvenimas gatvėje. Pats žinai.

Aleksas žinojo. Todėl ir tapo faru.

– Tačiau neprarijo. Svarbiausia pamatyti skirtumą tarp gėrio ir blogio.

– Kartais žmonės neteisingai pasirenka todėl, kad niekas nepadeda jiems teisingai apsispręsti.

Jie būtų galėję valandų valandas ginčytis dėl daugybės teisingumo atspalvių, tačiau Aleksas turėjo grįžti prie darbo.

– Tu per daug minkštaširdė, Reičele, žiūrėk, kad nesuminkštėtų ir protelis. „Kobros“ – viena iš pavojingiausių gaujų. Nesugalvok, jog privalai rūpintis savo kliento gyvenimo sąlygomis.

Reičelė išsitiesė ir apsidžiaugė, kad brolis liko susikūprinęs prie stalo. Ji galėjo žiūrėti jam tiesiai į akis.

– Ar Lebekas turėjo ginklą?

Aleksas atsiduso.

– Ne.

– Ar priešinosi suimamas?

– Ne. Bet tai nekeičia to, ką jis ten darė ir kas toks yra.

– Galbūt to ir nekeičia, bet liudija, koks jis yra. Pirminis svarstymas numatytas antrą valandą.

– Žinau.

Ji vėl nusišypsojo ir pabučiavo jį.

– Pasimatysime teisme.

– Ei, Reičele! – Ji sustojo tarpduryje ir atsigręžė į brolį. – Gal nori šįvakar nueiti į kiną?

– Aišku, kad noriu. – Ji žengė dar du žingsnius, kai vėl kažkas pašaukė ją vardu, šįkart oficialiau:

– Panele Stanislaski!

Reičelė stabtelėjo, ranka atmetė plaukus ir pažvelgė per petį. Tai buvo pavargusių akių nesiskutęs vyras, į kurį ji kiek anksčiau atkreipė dėmesį. „Tokio sunku nepastebėti“, – pagalvojo Reičelė vyriškiui skubant prie jos. Jis buvo daugiau nei metro aštuoniasdešimties ūgio, dukslus megztinis karojo ant plačių pečių. Nutrinti džinsai atspurusiais atvartais, pabalę per sulenkimus, puikiai tiko prie ilgų kojų ir siaurų klubų.

Buvo sunku nepastebėti jo veide įsirėžusio pykčio. Jis tiesiog spinduliavo juo, susierzinimas švietė plieno spalvos akyse, giliai įstatytose šiurkščiame veide įdubusiais skruostais.

– Reičelė Stanislaski?

– Taip.

Jis čiupo ją už rankos ir pakratęs prisitraukė kelis žingsnius arčiau. „Atrodo liesas kaip nendrė, o ranką suspaudė it meškinas“, – pamanė Reičelė.

– Aš Zakarijus Maldūnas, – ištarė jis, tarsi tai viską paaiškintų.

Reičelė tik kilstelėjo antakį. Atrodė, kad vyriškis tuoj pradės spjaudytis ugnimi, o kai taip stipriai paspaudė ranką, jau neabejojo jo ketinimais. Tačiau Reičelę buvo nelengva įbauginti, ypač policijos teritorijoje.

– Ar galiu jums kuo nors padėti, pone Maldūnai?

– Tikiuosi, kad galite. – Jis persibraukė ranka susitaršiusių, tamsių kaip ir jos plaukų kupetą. Tada nusikeikė ir čiupęs už alkūnės nusitempė ją laiptais žemyn.

– Ko reikia, kad ištrauktume jį? Ir kodėl, po perkūnais, jis paskambino jums, o ne man? Kodėl, dėl Dievo meilės, leidote jam per naktį sėdėti kameroje? Kokia iš jūsų advokatė?

Reičelė ištraukė ranką jam iš gniaužtų – nelabai lengva užduotis – ir pasiruošė pasinaudoti lagaminėliu kaip ginklu, jeigu prireiktų. Buvo girdėjusi apie airių kilmės žmonių temperamentą, bet ukrainiečiai taip pat ne slunkiai.

– Pone Maldūnai, aš nežinau, nei kas jūs esate, nei apie ką kalbate. Be to, esu labai užsiėmusi. – Reičelė spėjo žengti tik du žingsnius, kai jis vėl atgręžė ją į save. Rusvos jos akys pavojingai prisimerkė. – Paklausykite, pone…

– Nesvarbu, ar esate labai užsiėmusi, privalote paaiškinti! Jeigu neturite laiko padėti Nikui, surasime kitą advokatą. Niekaip nesuprantu, kodėl jis apskritai pasirinko prašmatnią mergužėlę su garsaus dizainerio kostiumėliu! – Jo mėlynos akys sužaibavo, o lūpos, tikusios airių poetui, išsitempė į pašaipų šypsnį.

Iš pykčio Reičelei užsiliepsnojo skruostai, ji kone užspringo ir bedė pirštu lakuotu nagu jam į krūtinę.

– Mergužėlę? Prasikrapštykite akis, drauguži, ir pamatysite, ką vadinate mergužėle, nes…

– Nes pasirūpinsite, kad jūsų vaikinas uždarytų mane į vienutę? – pakišo mintį Zakarijus. „Taip, tikrai dailus veidelis“, – piktai pagalvojo jis. Švelni blyškaus aukso spalvos oda, o akys kaip geras airiškas viskis. Jam reikėjo gatvės kovotojo, o gavo aukštuomenės damą. – Nežinau, kokios gynybos Nikas tikisi iš moters, kuri, užuot dirbusi, bučiuojasi su faru ir tariasi dėl pasimatymo.

– Ne jūsų reikalas, ką aš… – Reičelė sunkiai atsiduso. Nikas. – Kalbate apie Nikolą Lebeką?

– Žinoma, kad apie Nikolą Lebeką. Apie ką dar, po galais, galėčiau kalbėti? – Jis suraukė juodus antakius virš žaižaruojančių akių. – Geriau jau sugalvokite, ką atsakyti, panele, kitaip būsite išmesta iš šio reikalo.

– Sveika, Reičele! – Slaptasis policininkas, persirengęs girtuokliu, priėjo prie jos iš už nugaros. Jis nužvelgė Zaką. – Kas nors negerai?

– Ne. – Nors jos akys liepsnojo pasipiktinimu, Reičelė įstengė išspausti šypsenėlę. – Ne, viskas gerai, Metai. Ačiū. – Ji truputį pasitraukė į šoną ir nuleido balsą. – Neprivalau atsakinėti į jūsų klausimus, Maldūnai. O įžeidinėdamas mane vargu ar priversite jums padėti.

– Jums moka už tai, kad padėtumėte, – atšovė jis. – Tai kiek nulupsite iš vargšo berniuko?

– Atsiprašau?

– Koks jūsų honoraras, brangute?

Reičelė sukando dantis. Kreipinys „brangutė“, jos manymu, nė kiek nesiskyrė nuo „mergužėlės“.

– Aš esu visuomeninė gynėja, Maldūnai, ir man paskirta Lebeko byla. Tai reiškia, kad jis man nesumokės nė sudilusio skatiko. O aš nieko neskolinga jums!

– Visuomeninė gynėja? – Jis trūktelėjo ją nuo šaligatvio ir Reičelė vos neatsitrenkė į pastato sieną. – Kurių galų Nikui prireikė visuomeninės gynėjos?

– Jis neturi darbo nei pinigų. O dabar, jeigu leisite… – Ji uždėjo ranką Maldūnui ant krūtinės ir stumtelėjo. Tikriausiai būtų lengviau pastūmusi plytų sieną sau už nugaros.

– Nikas prarado darbą? Bet… – Žodžiai nutrūko. Šįkart jo akyse Reičelė įskaitė kažką kita, ne pyktį. Galbūt nuovargį. Lašelį nevilties. Pasidavimą. – Galėjo kreiptis į mane.

– O kas, po galais, jūs toks?

Zakas persibraukė ranka veidą.

– Jo brolis.

Reičelė papūtė lūpas ir kilstelėjo antakį. Ji žinojo, kaip veikia gaujos, ir nors Zakas atrodė ganėtinai šiurkštus, kad tiktų „Kobroms“, jis buvo truputį per senas būti gaujos nariu.

– Negi „Kobros“ neturi amžiaus limito?

– Ką? – Jis nuleido nuo veido ranką ir vėl sutelkė dėmesį į Reičelę. – Ar aš panašus į banditą?

Pakreipusi galvą į šoną Reičelė nužvelgė jį nuo nudrengtų sportbačių iki susivėlusios tamsios ševeliūros. Maldūnas buvo panašus į gatvės chuliganą, galintį lengvai prasiskinti kelią skersgatviuose ir tamsiose alėjose, daužydamas priešininkus dideliais kumščiais. Liesas šiurkščių bruožų veidas ir degančios akys vertė ją manyti, kad jam patinka knežinti makaules, su malonumu suknežintų ir jos.

– Tiesą sakant, nesunkiai jus tokiu palaikyčiau. O manieros tai tikrai tinka nusikaltėlių pasaulio atstovui. Esate storžieviškas, kandus ir piktas.

Jam nė velnio nerūpėjo, ką ji mano apie jo išvaizdą ir elgesį, bet atėjo metas viską paaiškinti.

– Aš esu Niko brolis, tiksliau, įbrolis. Jo motina ištekėjo už mano tėvo. Aišku?

Reičelės akys išliko budrios, bet dabar jose sužibo susidomėjimo kibirkštėlė.

– Nikas sakė, kad neturi giminaičių.

Akimirką jai pasirodė, jog plieninėse jo akyse pamatė nuoskaudą. Staiga ji dingo ir vėl liko tik šiurkštumas.

– Jis turi mane, visai nesvarbu, nori to ar nenori. Aš galiu sau leisti pasamdyti tikrą advokatą, todėl norėčiau, kad man viską papasakotumėte, o toliau reikalus perimsiu pats.

Šįkart ji ne tik tvirtai sukando dantis, bet ir beveik suurzgė.

– Taip jau nutiko, kad aš esu tikra advokatė, Maldūnai. Jeigu Lebekas nori kito gynėjo, tegul pats ir pasako.

Jis pasistengė sukaupti paskutinius kantrybės likučius.

– Tai mes išsiaiškinsime vėliau. O dabar norėčiau sužinoti, kas, po perkūnais, čia dedasi.

– Gerai, – piktai iškošė Reičelė ir žvilgtelėjo į laikroduką. – Galiu skirti jums penkiolika minučių su sąlyga, kad kalbėsimės, kai aš valgysiu. Po valandos turiu būti teisme.