Читать книгу Mano brangenybė - Olivia Gates - Страница 2

Jis neatpažino jos?

Džohara išsižiojusi žiūrėjo į Šachiną, o suvokimas įsismelkė ir nugrimzdo lyg akmuo pilve.

Turėjo suprasti, kad jis neatpažins.

Ir kodėl turėtų? Jis tikriausiai pamiršo, kad ji apskritai egzistuoja.

O net jei ir nepamiršo, ši mergina visiškai nepanėšėjo į jo pažinotą keturiolikmetę.

Iš dalies taip buvo dėl vėlyvos brandos, iš dalies – dėl mamos įtakos. Zohaide Žaklina Nazarian niekada nepabrėžė Džoharos išvaizdos. Vėliau mama sakė žinojusi, kad Džohara, iš jos paveldėjusi ūgį ir švytinčią odą, o iš tėvo – sudėjimą ir akis, išaugs aukšta aptakių formų ypatingo grožio moterimi. O Zohaide, kuriame dominuoja žemos brunetės, tokia moteris kaip Džohara taptų ir vertinamu papuošalu, ir begalinių bėdų šaltiniu. Išmokusi pabrėžti savo išvaizdą, ji būtų tapusi pavojingų aistrų ir neteisėtų pasiūlymų taikiniu, taip užtraukdama bėdų sau ir tėvui. Mama paliko ją Zohaide įsitikinusi, kad Džohara netrokšta ir neturi kaip įgyvendinti savo galimybių ir toliau atrodys nenusakomai.

Kai ji nuvyko pas motiną į Prancūziją, ši skatino Džoharą atskleisti grožį, kartu su mados pramonės kolegomis darė viską, kad padėtų jai sužydėti ir tapti moterimi, mokančia valdyti, pasak kitų, didelį turtą.

Pati tapusi sėkmingai dirbančia dizainere ir verslininke Džohara suprato, kad mama buvo teisi. Dauguma vyrų nematė daugiau nei geidžiamas veidas ir kūnas. Keli turtingi ir įtakingi vyrai mėgino įsigyti ją kaip dar vieną trofėjų, kad galėtų sustiprinti savo įvaizdį, kad užpildytų dar vieną eilutę, bylojančią apie jų padėtį. Kol kas be jokio incidento pajėgė visus atstumti. Be pasekmių, kurių, kaip mama bijojo, būtų sulaukusi Zohaide, jei būtų atsisakiusi.

Taigi. Ji tikriausiai išprotėjo, jei manė, kad Šachinas atpažins tą ištįsusį liesą kaip nendrė ančiuką, virtusį pasitikinčia elegantiška gulbe.

Ir štai jis. Žvelgia į ją be mažiausio atpažinimo ženklo. Tas staigus suvokimas, ta žybtelėjusi palaima, ją išvydus, bylojo ką kita. Tai buvo…

Kas tai buvo? Ką gi ji regėjo žaidžiant jo lūpose, tvyksčiojant akyse, kai jis linktelėjo tą savo įstabiąją galvą jai? Ką ji juto sklindant iš jo pirštų, vis dar glamonėjančių smakrą? Ar įmanoma, kad jis?..

– Aišku, žinai, kas aš toks. – Šachinas nutraukė karštligiškas jos mintis ir nusižemindamas papurtė galvą. Veidrodinių kamuolių ir besisukančių diskotekos šviesų atspindžiai variu nuspalvino tankius jos plaukus ir žybtelėjo bedugnėse skaidriose akyse, stumdamos Džoharą į dar stipresnį paralyžių. – Juk atėjai į mano atsisveikinimo vakarėlį.

Džohara toliau tylėjo. Jo manymu, ji atpažino jį tik todėl, kad jis – įžymybė, kurio vardu ji už dyką vaišinosi ir naudojosi nepakartojama galimybe užmegzti ryšius.

Jis paleido jos smakrą ir lengvutėliai pirštais perbraukė per beužsiliepsnojantį skruostą.

– Tai kam turėčiau nepailsdamas dėkoti, kad tave pakvietė?

Jos širdis susitraukė, suvokus tikrąją situaciją.

Džohara nė nepagalvojo, kad, ją išvydęs, Šachinas gali jos neatpažinti. Tačiau pripažino, kad turėjo to tikėtis. Bet ji nesuvokė, kaip niekas jos išvaizdoje nepažadino jame artumo pojūčio, nenorėjo to priimti.

Viduje susimezgė sunkus nusivylimo raizginys.

Jo žodžiai ir veiksmai niekaip nesusiję su laime, išvydus ją po šitiek metų. Tik dėl vienintelės priežasties jis priėjo prie jos, kalbino, žvelgė. Tai atrodė absurdiška, neįmanoma. Bet ji nesugalvojo kito paaiškinimo.

Šachinas ją kabino.

Tarsi išgirdęs jos mintis jis, regis, apsupo ją savo vyriškumu ir įtaka, nužemino balsą visa oktava ir įsiskverbė į ją iki pačios šerdies.

– Nuskambės neoriginaliai, bet nors nepasakei nė vieno rišlaus sakinio ir susipažinome vos prieš kelias minutes, man atrodo, kad pažįstu tave visą amžinybę.

Kaip tik tą sekundę muzika vėl pratrūko, tarsi pabrėždama jo žodžius ir neleisdama jai išpyškinti, kad jam ne veltui taip atrodo.

Sutrukdžius kurtinamam griausmui, Šachinas atitraukė ranką jai nuo skruosto, pakėlė galvą išlaisvindamas jos akis nuo savųjų žvilgsnio ir suirzęs nužvelgė patalpą. Po akimirkos vėl užklupo visa savo dėmesio jėga.

– Ši vieta nesuderinama su sveiku protu. – Jo akys vėl ugnimi išdegino taką jos kūnu iki rankinės, bejėgiškai kybančios ant rankos. – Matau, turi savo rankinę. Eime?

Džohara aiktelėjo pajutusi, kaip nutvilkė ten, kur jo delnas apsivijo jos žastą mandagiai, bet įtikinamai kviesdamas.

– B… bet čia tavo vakarėlis.

Jo akių kampučiuose susimetė raukšlės, o lūpos virto šypsena atidengdamos lygius tvirtus dantis.

– Aih, ir išeisiu, jei norėsiu. – Jis nykščiu brūkštelėjo apnuogintą jos rankos odą ir sukėlė deginančią audrą. – Ir kaip norėsiu.

Džohara kilstelėjo laisvą kumštį ir prispaudė prie širdies, kuri, rodėsi, stengėsi ištrūkti iš krūtinės.

Jam šypsantis, pasaulis visada virsdavo stebuklų šalimi. Bet tai buvo… absurdiška. Turėtų būti įstatymas, draudžiantis jam taip elgtis viešose vietose!

Ji sumirksėjo ir pajutusi nesuvokiamą trauką vangiai atitraukė žvilgsnį nuo jo akių. Paskui vėl sumirksėjo. Nes negalėjo patikėti.

Ji jau ne vakarėlio įkarštyje. Ji – erdviame marmuru išklotame vestibiulyje, virpančiomis kojomis eina link, jos supratimu, asmeninio Makormiko lifto.

Ar ji tikrai čia atėjo? Ar jis juos teleportavo?

Staiga visko buvo per daug. Kiekvienas jo judesys ir žvilgsnis mušė iš pusiausvyros, artuma stūmė link pakrikimo, o ji pati ir situacija darėsi nevaldoma. Jis visai neprisiminė Džoharos, agresyviai gundė naudodamasis jos anonimiškumu, tikėdamas, kad ji laisva.

Vis dėlto tik jiems sustojus priešais liftą, merginai pavyko pamėginti grakščiai atsitraukti nuo lengvo, bet paralyžiuojančio prisilietimo. Tačiau pojūčiams vis labiau užvaldant, ji tik kluptelėjo atgalios ir trūktelėjo ranką.

Džohara matė, kad Šachinas nustebo, kaip jis suraukė tuos įstabius lenktus antakius, o lūpos neteko intymaus putlumo ir įgijo griežtumo, tik dar labiau pabrėžiančio jų tobulumą. Ji išvydo kitą jo pusę, kurios niekada anksčiau neregėjo, – negailestingą karališkosios šeimos narį, kuriuo gali tapti išprovokuotas arba jusdamas nepasitenkinimą.

Vadinasi, jis nesupranta, kaip moteris gali būti tokia beprotiška ir nesinerti iš kailio, norėdama paklusti jo nurodymams? Galbūt šis susitikimas vis dėlto baigsis santykių aiškinimusi? Tik kitokiu, nei ji įsivaizdavo.

Džohara nusivylusi dėbtelėjo į Šachiną.

– Tu toks tikras, kad noriu su tavimi išeiti, tiesa?

Jos balsą sugriežtino kartėlis. Žinojo, kad ir jis tai aiškiai išgirdo.

Jo žvilgsnio kaitra išblėso ir akyse įsivyravo ramybė.

– Taip. Tiek pat įsitikinęs, kiek savo troškimu išeiti su tavimi.

Ji įsiutusi iškvėpė.

– Tu teisus. Tikrai žarstaisi neoriginaliomis frazėmis.

Jo vyzdžiai išsiplėtė kone užgoždami ryškias raineles.

– Suprantu, kad taip skamba, bet tai tiesa.

Jos lūpos persikreipė, atsiliepdamos į širdies dūžius.

– Na, žinoma.

– Manai, taip stokoju vaizduotės ar subtilumo, kad norėdamas save išreikšti vartočiau tokias banalybes, jei tai nebūtų paprasta tiesa, kuriai išsakyti netinka jokie kiti žodžiai?

– Gal tu tiesiog pernelyg tingus ar surambėjęs ir nesugalvoji nieko naujo. Arba nė neįsivaizduoji galimybės, kad tau reikėtų pasistengti. O gal nemanei, jog pareikalausiu pastangų sugalvoti ką nors šiek tiek originalesnio, nes galvojai, kad pajutusi tavo susidomėjimą, iškart atsigulsiu?