Читать книгу Sniegė ir jos devynetas - Pasi Ilmari Jääskeläinen - Страница 4

Pavo Emilis Milana gulėjo sveikatos centro stacionare, ketvirtoje palatoje.

Jis visas buvo nusėtas žaizdų, įdrėskimų, nubrozdinimų ir mėlynių. Ela Milana ir Marjata Milana sėdėjo prie jo lovos. Kitose trijose lovose gulėjo senukai, spoksantys į lubas, vietoj burnų žiojėjo juodos skylės.

Pacientas tikrai gyvens, užtikrino gydytojas. Nebuvo praradęs tiek daug kraujo, kaip pasirodė iš pradžių, žaizdos irgi pažiūrėti baisesnės, nei yra iš tikrųjų. Jam akivaizdžiai buvo pasimaišęs protas, kai jį čia atvežė, to nepaneigsi. Alcheimerio ligos sveikatos centras kol kas nemokėjo gydyti, et, o tai, kas sukėlė šoką, anksčiau ar vėliau praeis. Nors jau beveik galėjo pasakyti, kas jam nutiko, o paskui nebe. Taip jau būna, kartais tenka susitaikyti su tuo, kad niekada nebūsi tikras, – reikalai gali pakrypti vienaip, o paskui kitaip. Tačiau raminamieji susižalojusiam vyriškiui leis snūstelėti valandą kitą.

Gydytojas pasakė neketinąs spekuliuoti žaizdų kilme, bet paskui vis tiek spekuliavo.

Vienos žaizdos iš pažiūros pjautinės, kitos – kaip gyvūnų įkandimai. Visiškai galimas dalykas, kad pacientas susižalojo pats arba susižeidė į stagarus ar akmenis. Galbūt suklupo sode ir, apimtas staigaus panikos priepuolio, susibraižė braudamasis per medžių šakas bei krūmų smaigus. Beje, ar pacientas nebuvo linkęs į savižudybę? Sodas – nuostabi vieta, bet jame pilna aštrių šakų. Įmanoma ir tai, kad jį užpuolė koks mažas gyvūnas, tarkime, žiurkė. Dėl visa ko pacientui suleista vaistų nuo stabligės.

– Neturiu supratimo, kas nutiko, – pasakė dukteriai Marjata Milana. – Aš ploviau indus. Kaip tik ėmiau tvarkyti parengtus išsiųsti automobilio loterijos kuponus iš „Suomijos iliustruotojo savaitraščio“, o tavo tėvas sėdėjo sode visą priešpietį. Staiga man toptelėjo, kad galų gale reikia žmoniškiau apkirpti jam plaukus. Paėmiau žirkles, bet neradau jo sėdinčio savo kėdėje.

Persigandau, kad jis pasiklydo miške, nes ligi tol nuolat sėdėjo sode. Kartkartėmis pamanydavau: jeigu jam šaus galvon patraukti į parką, jis iš ten gali nuklysti į tikrą girią, nusidriekusią kažin kur. Jau bėgau skambinti pagalbos numeriu, kai iš aviečių krūmo pasigirdo balsas.

Jis buvo ten, visas kraujuotas. Ak, Dievulėli, man vos širdis neiššoko iš krūtinės, apėmė išgąstis, kad mane pačią ištiks koks smūgis ir mudu abu liksime trūnyti tenai sode.

Tačiau jis tebekvėpavo. Tįsojo aukštielninkas brūzgynuose ir tik silpnai dejavo. Pasakiau: „Nesijaudink, Pavo, pagalba tuoj atvyks.“ Ir tada nubėgau vidun ir paskambinau pagalbos numeriu, paskui turbūt paskambinau tau, nebepamenu, ką dariau, ir seseriai taip pat, man nesmagu sakyti, bet greičiausiai ir jai paskambinau, kažką burbtelėjau…

Ela pamanė, kad motina vėl ims šniurkščioti, bet ji tik metė pavargusį žvilgsnį į savo vyrą.

– Viso to jau per daug. Ten virtuvėje baisi netvarka. Indai liko išmėtyti ir, po velnių, mano naujajam puodui turbūt irgi galas, nes košė liko svilti.

Na, šiaip ar taip, jei nori, gal eik namo mažumėlę apsitvarkyti. Nėra jokio reikalo mums abiem čia sėdėti, tu juk turi dirbti savo darbus.

Ela jau antrą valandą grandė puodą, kai paskambino motina. Tėvas nubudęs ir pažinęs ją, bet nieko protingo nepasakęs.

– Ką man dabar su juo daryti? – aiktelėjo motina.

Ela sudvejojo, gal mama siekia jos pritarimo siųsti tėvą į slaugos namus.

– Pasistenk, kiek gali, – atsakė jai.

Mergina pastarosiomis naktimis galvojo apie tėvą ir sukūrė teoriją, kad tai iš esmės ne dorovinė, o matematinė problema.

Paprastai nepatartina savo vyrą arba tėvą išgabenti iš namų į valdišką įstaigą, nebent tai būtų neišvengiama. Pavo Emiliu Milana vadinamas asmuo ilgainiui vis mažiau panėšėjo į tą Pavo Emilį Milaną, kurį pažinojo jo žmona ir duktė, ir vis labiau virto kažkokiu nauju asmeniu, kurio Ela apskritai nebuvo linkusi pažinti. Kai tėvo procentinis dydis nukris žemiau tam tikro procento lygmens, pasak Elos teorijos, ateis metas Pavo Emilį Milaną atskirti nuo šeimos ir išvežti iš namų.

Buvo jau vėli pavakarė. Pro vakarinį langą sruvo šviesa, ji nudažė kambarį rausvai ruda užuolaidų spalva. Palikusi puodą mirkti Ela ant virtuvės stalo išskleidė vietos laikraštį.

Šalia laikraščio sėdėjo molinis žeminukas, į kurį vis dirsčiojo Ela. Motina nulipdė jį dailės klube prieš porą metų.

Skulptūrėlė ir šiaip neatrodė prasta, bet tik apžiūrėjus iš arti ir pasukus į šviesą išryškėdavo švelnūs jos bruožai. Iš pradžių Elai buvo sunku patikėti, kad ją nulipdė dukteriai gerai pažįstama Marjata Milana, kuri, kaip visi mirtingieji, virė bulvių košę, bruknių uogienę ir mezgė kojines, bet nekūrė meno.

Vietos keramikai lipdė daugiausia vandenius, girinius, elfus ir baubus. Laura Sniegė savo vaikiškose knygose išpopuliarino juos po visą pasaulį, tačiau ypač Triušiogaloje jų galėjai aptikti visur kur. Jie buvo teikiami laimėjus daiktinę loteriją, šiaip dovanojami ar nešami lauktuvių. Triušiogaloje tebuvo viena gėlių parduotuvė, o septyniose parduotuvėse prekiauta mitologinėmis skulptūromis.

Elos manymu, skulptūros buvo neskoningos ir slegiančios. Ji paklausė motinos, kurių galų toji nusprendė stoti į dailės klubą ir kaip nutiko, kad jos pirmas ir kartu paskutinis darbas buvo būtent žeminukas. Motina kažką tarstelėjo, esą ta mintis šovusi jai į galvą sode, kasant morkų lysvę.

Marjata Milana buvo ligi riešų sukišusi rankas žemėn ir ilgainiui pasijuto apimta kažkokios letargijos. Visiškai pamiršo, ką tuo metu veikė, ir susizgribo galvojanti apie žeminuką. Ją apėmė silpnumas ir svaigulys, ji sunkiai nusigavo namo ir atsigulė.

– Mane apėmė baimė, kad man nutiks tas pat, kaip ir tavo tėvui, – aiškino motina. – Kažin kas darėsi galvai. Kažkoks smegenų pakrikimas. Ir tas žeminukas ėmė man vaidentis, turėjau juo vienaip ar kitaip atsikratyti. Pamaniau, kad turėčiau išmėginti dailę, nes tame klube buvo pora pažįstamų.

„Triušio takų“ trečiajame puslapyje buvo reklamuojama „mitologinė kartografija“. Tai buvo naujausia užgaida. UŽSISAKYK MITOLOGINĘ KARTOGRAFIJĄ – SAU ARBA SAVO DRAUGUI! Paslaugą sudarė visų jūsų kieme gyvenančių mitologinių būtybių aprašas. Kaip nurodyta skelbime, paslauga kainuoja 80 eurų ir ją galima užsisakyti Triušiogalos mitologinio paveldo draugijoje.

Kas ketvirtame „Triušio takų“ numeryje buvo išimamas literatūrinis priedas, pavadintas trumpai glaustai – „10“. Ela skaitė naujausią numerį. Ji nepaskambino redaktoriui, nepranešė nebenorinti skelbti savo kūrinio. Penktame puslapyje buvo išspausdinta Elos novelė.

Priede buvo publikuojami vietinių rašytojų mėgėjų kūriniai. Triušiogala didžiavosi ne vien Laura Sniege ir jos globojamais rašytojais, bet ir dideliu būriu rašančių mėgėjų. Triušiogaloje buvo žinomi ne mažiau nei šeši rašytojų sambūriai, neskaitant labiausiai įsidėmėtino – Triušiogalos literatų draugijos, kurios nariais galėjo tapti vien Lauros Sniegės pakviestieji. Galimybė įstoti į draugiją buvo beveik vien teorinė, nes visas dabartinis Draugijos branduolys – devynetas nuolat dalyvaujančių rašytojų – buvo sudarytas per pirmuosius trejus metus po Draugijos įsteigimo 1968-aisiais.

Ėjo kalbos, jog Lauros Sniegės sykį paklausė, kiek rašytojų ji manė galint būti tokioje vietoje kaip Triušiogala. Tuo metu Draugija gyvavo tik ketvertą metų ir nė vienas jos narių nieko nebuvo išleidęs.

Laura Sniegė atsakydama iškėlė abiejų rankų pirštus. Tad atsakymas galėjo būti „dešimt“, kaip visi buvo linkę aiškinti, – rašytoja Sniegė ketino atrasti ir išugdyti visą dešimtuką triušiogaliečių rašytojų. Iškeltos rankos, aišku, galėjo reikšti ir atsisakymą svarstyti. Šiaip ar taip, literatūrinis priedas buvo pavadintas pagal tą garsų atvejį.

Novelė – tai pirmasis išspausdintas Elos Milanos literatūrinis kūrinys. Smagiai ir painiai pavadintas: „Sėdėdamas oloje skeletas tyliai rūkė cigaretę“. Novelės temos autorė toli neieškojo. Ji pasakojo apie jauną moterį su ydingais dauginimosi organais.

Ela kartą buvo susitikusi Aną Mają Selento, vieną iš Triušiogalos literatų draugijos narių, kuri dabar gyvena Švedijoje. Selento skaitė paskaitą universitete ir po paskaitos Ela paklausė, ką jaučia rašytoja, pamačiusi savo tekstą išspausdintą. Toji, saldžiai nusišypsojusi, kuštelėjo:

– Klausyk, tai leidžia tau suprasti, kodėl šuo ėda savo vėmalus.

Ela stebeilijo į savo novelę ir prisiminė rašinius, laukiančius jos rankinėje. Ji buvo nusistačiusi griežtą dienotvarkę. Laikydamasi jos, šiandien turėjo ištaisyti trečdalį rašinių, iš viso penkiolika, kad neatlikti darbai neslėgtų kas porą dienų surinkus naujus tekstus.

Nusprendė palikti rašinius rankinėje.

Kas sakė, kad gimtosios kalbos ir literatūros pakaitinė mokytoja turi taisyti rašinius kiekvieną savo gyvenimo vakarą?

Žinoma, tokia mintis buvo eretiška, bet mergina nusišypsojo. Mintyse ji parodė didįjį pirštą visoms toms visatą valdančioms jėgoms, mėginančioms priversti ją jausti kaltę dėl neištaisytų rašinių.

Tą dieną Ela Milana sutiko Ingridą Katelę, ir ši jai perdavė svarbių žinių.

Tačiau Ela buvo labai susirūpinusi Pavo Emilio Milanos tėvystės rudimentu ir savo motina, kurios vyras visai netikėtai susvetimėjo. Taigi vos įstengė atsakyti:

– Aha, mat kaip.

Pavo Emilis Milana išbuvo ligoninėje dar keturias dienas. Paskui jiedvi pasiėmė jį namo.

Ji vairavo automobilį „Triumph“, tėvas sėdėjo šalia jos, o motina ant užpakalinės sėdynės. Tai pasirodė keista. Tame automobilyje ir toje draugėje Elos įprasta vieta buvo užpakalyje iš dešinės, iš kur ji galėjo matyti randą tėvo skruoste.

Kas kartą, kai jie važiuodavo „Triumphu“, Ela klausdavo tėvo to paties: „Tėti, iš kur tas randas?“

Pavo Emilis Milana nedažnai sekdavo jai pasakas prieš miegą ir apskritai bet ką, išsigalvotos istorijos buvo ne jo sritis. Ela neatminė, kad būtų mačiusi tėvą, skaitantį romanus. Tačiau kaskart į dukters klausimą jis atsakydavo kitaip:

Toks girtas jūrininkas bandė durti peiliu man į gerklę, bet aš išsisukau ir peilis brūkštelėjo per skruostą, – sykį aiškino tėvas.

Būdamas vaikas iškritau iš medžio, kai mėginau įsliuogęs pavogti kiaušinių iš šarkos lizdo, ir šaka įbrėžė giliai į skruostą, – sakė kitą kartą.

O vėl paklaususi išgirdo: Kai buvau mažas, ėjau su teta skersai pievą ir joje ganėsi piktas bulius. Jis vos nenustvėrė mūsų, ir kai peršokom per tvorą, kone pasiekė mus ir beveik perrėžė ragu man skruostą.

Kartą tėvo atsakymas privertė motiną suklykti: Matai, Ela, kadaise tavo motinai gimtadienio proga nupirkau dovanų virtuvinį peilį, o ji tikėjosi naktinių marškinių. Tąsyk ji taip sudirgo, kad smogė man į skruostą gauta dovana ir būtų mane pribaigusi, jei nebūčiau pabėgęs į tualetą.

Ela nedaug teatminė iš savo vaikystės, bet prisiminė kvapą „Triumpho“ salone. Nuo jo imdavo skaudėti galvą, bet ji mėgo tą kvapą. Tarpais pamanydavo, kad jei tik galėtų gana ilgai ištverti automobilyje, galų gale atgautų visus savo prisiminimus.

Šiuo metu mašina nebepriklausė jos tėvui, nors dokumentuose savininkas buvo Pavo Emilis Milana. Buvusį Pavo Emilį Milaną būtų sukrėtusi dabartinė automobilio būklė. Iki ligos tėvas apžiūrėdavo jį kas savaitę: viską patikrindavo, valydavo variklį, numazgodavo ir išblizgindavo kėbulą vašku. Sykį blizgindamas automobilį tėvas tarė:

– Parodykit man vyrą, kuris nesirūpina savo mašina, ir aš parodysiu jums žmogų, praradusį sielą.

Pargrįžusi Triušiogalon Ela kartais važiuodavo „Triumphu“ į darbą. Vis dėlto, kol orai leido, ji labiau mėgo minti savo dviratį.

Iš Milanų namo važiuojant į mokyklą, pirmieji du kilometrai vedė nediduke nuokalne; švelnus vėjelis maloniai gaivino odą rugpjūčio šilumoje, šaunu užšokus ant dviračio pačiai didinti greitį.

Išilgai smėlingo kelio driekėsi seni mediniai trobesiai ir sodai su nunykusiomis obelimis ir akmeniniais sargybiniais, ir šen bei ten – naujesni mūriniai namai. Pakeliui šmėstelėdavo dvi senos žaidimų aikštelės, maža kirpyklėlė, paplūdimys, šunys, laukai, arkliai ir medžiai – ąžuolai, klevai, beržai, liepos.

Pusiaukelėje kelias nėrė į tankų eglyną, kuriame nuolatos tvyrojo prieblanda; vasarą ten kabojo debesys ištroškusių uodų, ir Ela mynė kaip įmanydama sparčiau.

Toliau smėlio kelias jungėsi su grįstkeliu, ir nuo čia tereikėjo minti tiek, kad judėtum pirmyn. Kelias vėl lenkė namus, antkapių kalyklą ir dvi dirbtuves, vienoje jų buvo drožinėjamos medinės skulptūros – Lauros Sniegės kūrinių veikėjai, platinami visame pasaulyje.

Kelias buvo kalvotas kaip mažo vaiko piešinys: pirma žemyn, paskui aukštyn, vėl žemyn, vėl aukštyn, ir nuo aukščiausios kalvos buvo matyti Triušiogalos centro stogai ir visa aplinkui, giedrią dieną netgi toliau, ligi pačios akiračio žydrynės. Po poros dešimčių pakilimų ir nusileidimų ji sulėtindavo, nes tarp dviejų eglių ir didelio akmens buvo takas, kuriuo pasukusi Ela Milana sutrumpindavo kelią. Jis vedė tiesiai į mokyklos kiemą, jeigu pelkėta žemė nebūdavo per klampi.

Tako pusiaukelėje telkšojo tvenkinys, panašus į balą, tačiau, pasak gandų, be galo gilus. Johansonų Henrikas sykį tvenkinyje įbedė ilgą kartį, ši nesiekė dugno. Čia kažkas tarsi timptelėjo kartį žemyn – ir berniūkščiai pabėgo.

Ela niekada rimtai nepaisė tų kalbų, bet lenkdavo tvenkinį kuo greičiau. Matė jį bloga lemiančiuose sapnuose. Nuo jo sklido keisti garsai ir vandens paviršiuje klaidžiojo slėpiningi atšvaitai.

Ji ėjo tuo keliu tūkstančius kartų, pirmąjį – būdama šešerių, kai pati pradėjo lankytis bibliotekoje. Grįžusi į Triušiogalą kaip pakaitinė mokytoja, vieną pirmadienio rytą Ela atmynė dviračiu į mokyklos kiemą – ir nepastebimas oro šuoras nusinešė trylika jos gyvenimo metų.

Netikėtai ėmė nerimauti, ar ji tikrai atliko „matiekos“ namų darbus ir ar Rantakumpų Johana šiandien su ja bendraus, ar fizinio lavinimo pamoka vyks salėje ir jai vėl teks klausytis Sali Mekinen patyčių dėl per mažos krūtinės ir per storų šlaunų, ją domino netgi tai, ar mergaitės po pamokų eis vaikštinėti ten ir šen priešais rašytojos Sniegės namą, tikėdamosi antrąkart įvyksiančio stebuklo, – kad rašytoja, pamačiusi jas, atvers savo kabineto langą ir pasikvies išgerti sulčių, kaip buvo nutikę Niemenokų Alisai prieš dvejetą metų, ir gal rašytoja ir joms garsiai paskaitys iš rašomos „Dyvūnijos“ knygos, ir ką gali žinoti, galbūt vieną iš jų pakvies tapti dešimtąja Draugijos nare.

Kildamas į kalną dviratis neteko galios, ir prabėgę metai sugrįžo pas Elą – ji prisiminė esanti mieguista pakaitinė mokytoja su defektinėmis kiaušidėmis ir dailiai lenktomis lūpomis.

Porą sekundžių ją prislėgė begalinis sielvartas. Paskui atlėgo, ir ji prapliupo taip kvatoti, kad netruko atsidurti griovio dugne.

Ela sustabdė „Triumphą“ vaistinės kieme. Motina išlipo iš mašinos ir nubėgo parnešti tėvui vaistų. Mergina dirstelėjo į tėvo profilį.

Tėvas tebesėdėjo tylėdamas. Diena buvo niūri ir lietinga, bankai ir parduotuvės kūpsojo dulksnoje it kokie pilki griozdai. Skėčiai sklandė šen bei ten.

Ela Milana nukreipė akis į tėvą, kuris pažiūrėti gaivaliojosi nuo apsnūdimo. Taip pat pastebėjo moters figūrą, kuri priešais mašiną stengėsi išskleisti užsikirtusį skėtį.

Moteris lietuje atrodė tokia laiba ir maža, Ela net nustebo – kažkodėl įsivaizdavo Laurą Sniegę esant didesnę, įspūdingesnę.

Lietus drėkindamas tamsino šviesią vasarinę Sniegės suknelę, pagaliau ji išskleidė skėtį ir nuėjo savo keliu.

Elai dingtelėjo, kad būtų galėjusi pasiūlyti pavėžėti žymiausią vaikų rašytoją, kurią jai kada nors teko pažinoti. Tačiau akimirka praėjo ir rašytoja Sniegė išnyko lietuje.

Tėvas sunkiai alsavo.

Motina atsirado užpakalinio vaizdo veidrodėlyje ir nėrė į automobilį.

– Na, kaip laikotės? – paklausė ji.

Tada Pavo Emilis Milana išsiviepė ir padeklamavo vieną iš dviejų eilėraščių, taip sukrečiančių jo žmoną:

– Brangioji, kaip seniai mudu kartu? Žolės veša per mus, kai gulim susiėmę rankom. Ir geriam dainą peteliškių. Kuo tu vardu, neatmenu. Ar žemė jau esu? Tiek dangaus skliautų sukosi virš mūsų. Ir nieko nepasigendu.

Motina įpylė Elai kavos. Ant stalo stovėjo lėkštė bandelių su cinamonu, mama iškepė tėvo sugrįžtuvėms. Niekas jų neskanavo.

Tėvas sėdėjo savo kabinete, žiūrėdamas pro langą. Ela su motina jį tenai nuvedė, ir jis liko sėdėti kaip klusnus berniukas. Žaizdos bei rumbai sparčiai gijo, tačiau oda atrodė ruplėta, tarsi pikti beširdžiai vaikai būtų ją visą pripaišę, išrašinėję ir apteplioję.

– Kas jam darosi? – svarstė Elos motina. – Jis niekada nesistengė deklamuoti eilių. Ir staiga pradėjo.

Motina kyštelėjo merginai popiergalį.

– Aš čia užrašiau. Tu juk gimtosios kalbos ir literatūros mokytoja, tad pasakyk, kieno tas eilėraštis.

Ela papurtė galvą.

– Man negirdėtas. Bet galiu paskambinti vienam žmogui ir paklausti.

Ji paskambino, tačiau profesorius Korpimekis irgi nebuvo girdėjęs tokio eilėraščio.

– Tai kur, sakei, radai tą eilėraštį? – profesoriaus balsas skambėjo draugiškai.

– Tėvas padeklamavo, – atsakė Ela. – O kai niekas iš mūsų negalėjo pasakyti, kas jo autorius, nusprendžiau paskambinti jums. Šiaip ar taip, dėkoju.

Kitą naktį jos tėvas, atsisėdęs lovoje, padeklamavo antrą eilėraštį. Prie pusryčių stalo motina padavė Elai popieriaus skiautę. Joje buvo parašyta: