Читать книгу Pavyks arba ne - Paula Roe - Страница 2

Praslinko dvi ilgos valandos, šimtas dvidešimt kankinančių minučių, per kurias Eidžė ne kartą troško išgerti svaigiųjų gėrimų. Šampano burbuliukai būtų neabejotinai numaldę nemalonų jausmą, kad jos buvęs vaikinas šalia.

Jo plaukai ilgesni, pastebėjo ji valgydama desertą. Pašiaušti plaukai teikė romantiškumo ryškiems veido bruožams: plačiai romėniškai nosiai, tamsiems antakiams virš svajingų rudų kaip šokoladas akių, tvirtam smakrui su vos prasikalusia barzdele ir duobute vidury. Ak, jis vis dar lieknas ir prakaulus, dailiomis rankomis ir išraiškingomis akimis, primena jai seniai praėjusių laikų galantišką riterį ar romantišką poetą, bet per tuos dešimtį metų jis sutvirtėjo ir subrendo. Jam tai tinka.

Jis ne tik žavus, nepaprastai protingas, bet dar ir daktaras. Pats tikriausias kardiochirurgas ir, dievulėliau, kiekvienos merginos svajonių vaikinas, kalbantis su širdį glostančiu stipriu britišku akcentu, kad net šiurpas ima. Jis kur kas pranašesnis už kokią televizijos žvaigždę. Toks iš tiesų tas Metas Kuperis.

Gal tai jųdviejų bendros praeities prisiminimai. Seksu paremtos praeities – jie kartu buvo per trumpai, kad dabar užgriūtų neišvengiama santykių painiava. Metas tuos santykius šiurkščiai nutraukė.

Reikia tik stebėtis, kad jai nekilo nesklandumų sakant tostą ir šokant su jaunosios palyda. Jos šokio partneris stropiai suko ją šokių aikštelėje valso žingsniu, o šalia grakščiai skraidžiojo Zakas su jos seseria, šypsodamiesi ir šnabždėdamiesi taip nuoširdžiai, kaip visi jaunieji, kad net į juos žiūrint ėmė pavydas.

Netrukus didžėjus pagarsino muziką, šviesos pritemo, ir svečiai pasklido šokių aikštelėje. Atsisakiusi šokti su blondinu, kuris turėjo atsikišusį smakrą, Eidžė nuskubėjo prie baro ir užsisakė nealkoholinio kokteilio.

– Puikiai leidi laiką, gražuole? – Baro padavėjas nusišypsojo.

– Suprantama. – Ji abejingai šyptelėjo.

Jis pastūmė jai gėrimą, bet kai ji norėjo jį paimti, jis neatitraukė rankos ir įdėmiai žvelgė Eidžei į akis.

– Na, ką pasakytum, jei…

Staiga atsirado Metas, prisėdo ant baro kėdės šalia, o jo mandagi šypsena buvo skirta baro padavėjui. Juokinga, kaip greitai padavėjas atitraukė ranką ir paklausė:

– Ko pageidautumėte, pone?

Kai padavėjas nuėjo ruošti kavos, Metas atsisuko į Eidžę. Jai anaiptol ne smagumai sukosi galvoje.

Ji visai nebuvo linkusi susidurti akis į akį su vyru, kuris bene prieš dešimtmetį ją metė.

Eidžė spoksojo į savo gėrimą, maišė jį šiaudeliu ir stebėjo, kaip kyla burbuliukai. Ji buvo geidžiama atostogų sekso partnerė, bet netiko būti pristatyta kaip Meto mergina nei tėvams, nei viešumoje. Neturėjo jo mylimosios statuso.

Ak, bet jie mylėjosi taip karštai.

Jai net skruostai paraudo tai prisiminus. Tyliai atsidususi ji lūpomis suspaudė šiaudelį ir truktelėjo gėrimo, nekreipdama dėmesio į tai, kad Metas ją stebi.

Baro padavėjas padėjo jam kavos – espreso, be cukraus, – ir jos dėmesį patraukė Meto pirštai, kuriais jis suėmė puodelį. Ją ėmė erzinti jo įdėmus žvilgsnis. Bet juk jis visada įdėmiai ir iš visų pusių viską apžiūrinėdavo. Ir dėl to jis buvo toks puikus chirurgas. Bet toks… toks ypatingas dėmesys, lyg jis negalėtų patikėti tuo, ką mato, buvo kažkas kita.

– Liaukis stebeilijęs. Juk taip labai nepasikeičiau, – suirzusi tarė ji.

– Pasikeitei. – Jis pakėlė puodelį prie lūpų, gurkštelėjo ir atsargiai padėjo jį ant lėkštelės.

– Kaip?

Jis kilstelėjo antakį.

– Prašaisi komplimentų, Eidže?

– Ne.

Jo veido išraiška pasikeitė.

– Taip, to dar neužmiršau. Tu atrodai… – Jis nutilo. Eidžė, pajutusi neįmanomą paaiškinti jausmų antplūdį, net liovėsi kvėpavusi. – Trisdešimt dveji kaip tik tau, – pagaliau tarė jis. – Pats tas.

O! Apsimetusi, kad nusivylė, ji gurkštelėjo gėrimo ir mandagiai nusišypsojo.

– Ačiū.

– Tai kaip tau sekasi?

Atmetus operaciją, tiksintį biologinį laikrodį ir rytojaus dieną numatytą apsilankymą vaisingumo klinikoje?

– Puikiai. – Ji nuslydo nuo kėdės, dar kartą nusišypsojo, tik šį kartą iš veido buvo matyti, kad tuojau palūš. – Ką gi, buvo malonu su tavimi susitikti. Vėl. Aš… – Jis kažką tyliai sumurmėjo, ir ji suraukė antakius. – Atsiprašau?

– Pasakiau, kad niekus kalbi. Kas gi tau, po galais, darosi, Eidže? Tau visai nebuvo malonu mane matyti, pati žinai. Liaukis apsimetinėjusi.

Eidžė žengė žingsnį atgal ir, bandydama suvaldyti pyktį, sukryžiavo rankas.

– Žinai ką? Aš su tavimi to neaptarinėsiu. Tik ne čia ir ne dabar. – Ji staiga apsisuko ir išdidžiai nužingsniavo šalin.

Nesigirdėjo jos aukštakulnių kaukšint į šokių aikštelės grindis, nes visa, išskyrus jos pyktį, skendo muzikos garsuose. Jai pavyko išvengti susidūrimo su šokėjų poromis, įkaušusiu svečiu, ir Eidžė pagaliau pasiekė arkinį išėjimą kitame salės gale. Piktai pastūmusi duris atsidūrė ištaigingame vestibiulyje, iš kurio buvo galima patekti į tualeto kambarius.

Stabtelėjusi prie didžiulio sieninio veidrodžio, ji pažvelgė į savo atvaizdą ir delnais suėmė degančius skruostus.

Metas Kuperis – arogantiškas šmikis. Jis visu kuo aprūpintas ligi gyvenimo galo, tėvai priklauso visuomenės grietinėlei, o britiška protėvių linija siekia Hastingsų mūšio laikus. Jis neįtikėtinai sumanus paveldėtojas, kuriam nėra tekę grumtis… dėl gyvybės, dėl viršenybės prieš kitus, dėl valgio. Jis didžiausias savimyla, valdingas…

Ne. Pakaks galvoti apie jį. Nuo balandžio mėnesio jos gyvenimas beprotišku greičiu ėmė ristis žemyn: per savaitę, po įprasto medicininio patikrinimo, pateko tiesiai į chirurgijos skyrių, kur jai buvo pašalintos kiaušidžių cistos. Ji nusprendė netrukdyti Emilei ruoštis išsvajotoms vestuvėms ir niekam apie tai neprasitarė, bet sėkmė nuo jos nusisuko, kai ligoninėje susidūrė su Zaku, ką tik paaukojusiu didžiulę pinigų sumą ligoninės vaikų skyriui. Eidžę kaip tik vežė iš reanimacijos skyriaus. Ji liepė Zakui prisiekti, kad neišduos paslapties, bet tas šniukštinėtojas prisispyręs reikalavo leisti jam už viską sumokėti, įskaitant ir savaitės trukmės reabilitaciją privačioje medicinos įstaigoje.

Panele Reinolds, labai maža tikimybė, kad galėsite gimdyti.

Ak, chirurgas mokėjo užjausti ir puikiai ją suprato, ir ji prieš keletą metų nebūtų nė dėmesio kreipusi į jo susirūpinimą. Reikia tik pagalvoti – netekėjusi mergina, vakarėlių siela – ir turi vaikų, juk juokinga, tiesa? Nepaisant skausmingos vaikystės, jai patiko, kad užsigeidusi galėjo keliauti po valstiją, nes neturėjo, kam aiškintis, nepriklausė nuo kieno nors malonės ir jai nereikėjo draugijos. Aišku, matant Emilę su Zaku kartu, ją šiek tiek graužė pavydo kirminas. O vienu metu pajuto, lyg visos draugės būtų ją pamiršusios, nes vienos panoro ištekėti, kitos pamilo, o dar kitos susilaukė vaikų.

O Eidžė Reinolds ne. Jai nieko panašaus nereikėjo.

Dabar buvo kitaip, prigimtinė teisė į motinystę buvo iš jos be gailesčio atimta, ir netikėta sunkiai suvokiama netektis žiojėjo kaip atvira žaizda.

Eidžė ėmė svarstyti, kodėl atsidūrė tokioje situacijoje, nagrinėjo kiekvieną veiksmą. Toji neįprasta savistaba varė ją iš proto, bet, pasikankinusi savaitę, vieną rytą atsibudo gerai žinodama, ko nori.

Jos mintis nutraukė sunkiai besiveriančios durys ir netikėtai pasigirdusi muzika bei juokas. Primerkusi akis ji žiūrėjo į Meto atvaizdą veidrodyje ir nė nemanė atsisukti, nors tyla prailgo, o oda šiurpo iš nekantrumo.

– Vyrų tualeto gretimos durys, – paslaugiai paaiškino ji.

Jis nekreipė dėmesio į jos pastabą.

– Vis dar ant manęs pyksti.

Ji atsisuko pasiryžusi kovoti, bet paskutinę akimirką atsikvėpė, kad nurimtų.

– Jei pykčiau, reikštų, kad man vis dar rūpi. O taip nėra.

Ji kilstelėjo smakrą ir, nors Metas buvo gerais šešiais coliais už ją aukštesnis, žvelgė į jį iš aukšto.

– Tiesa.

Jo pranašumas išgaravo.

– Ak, atsikvošėk, Metai! Praėjo dešimt metų. Aš pasikeičiau. Suaugau. Turiu savo gyvenimą. O tu… – Ji apvedė ranka jo tobulą figūrą. – Tu turbūt vedęs kokią aukštuomenės damą, kuri kažkam vadovauja, ir kad įtiktum tėvams…

– Tiesą sakant, esu išsiskyręs ir vadovauju Tarptautinei greitojo reagavimo medicinos brigadai.

– …ir jei atvirai, nemanau… – Eidžė nutilo ir sumirkčiojo akimis. – Ką?

– Vadovauju Tarptautinei skubios medicinos pagalbos…

– Pala, pala. Išėjai iš Šv. Kotrynos ligoninės?

Jis linktelėjo galva.

– Daugiau nei prieš ketverius metus.

Eidžė buvo apstulbusi.

– O, viešpatėliau. Juk toji ligoninė buvo visas tavo gyvenimas. Ji buvo tau viso ko pagrindas, o tu… Vaje. Ką sakė tavo tėvai?

– Jie nepasitenkino žodžiu vaje. – Daug ką pasakė primerktos aksominės Meto akys, o visai ką kita rodė atsainiai patemptos lūpos.

– Vaje, – pakartojo ji. Ji klausiamai į jį pažvelgė, bet jis nieko nebepridūrė.

Jis buvo vedęs. Žinia nebenauja, bet jai pervėrė širdį. Jis taip pamilo, kad pasipiršo. Į lovą jis buvo pasiguldęs kitą, ir buvo jos mylimas.

Ar blogai nekęsti tos, kurios nė nepažįsti?

Eidžė žvelgė į jo nuostabias lūpas. Jai paaiškėjo, apie ką jis mąsto: jo rudos akys aptemo, šnervės suvirpėjo, ir jis iš lėto įkvėpė oro.

– Angele…

Ji nurijo seiles.

– Nevadink manęs taip.

Ji išgirdo garsiai kažką spragtelint ir net pašoko, nes patalpoje pasidarė tamsu nors į akį durk.

Automatiškai išsijungė šviesos laikmatis. Tyliai nusikeikusi Eidžė ištiesė rankas ir žengė žingsnį į priekį.

– Eidže?

– Einu link sienos. – Ji žengė dar porą žingsnių… ir atsidūrė į kažką tvirtą. Ir šiltą. Tikrai ne į sieną.

Surikusi iš baimės ji atšoko ir būtų parkritusi, jei Metas nebūtų greitai susivokęs. Jis čiupo jai už rankų ir pastatė ant kojų.

– Laikau tave.

– Man viskas gerai.

– Kaipgi kitaip. – Nieko nebuvo matyti, bet ji vis vien pajuto, kad jis šypsosi.

Jo delnai degino, jos kvėpavimas trūkčiojo.

– Jau gali paleisti.

– Gerai.

Bet jis ją tebelaikė. Suėmė delnais alkūnes, ir netikėtai sukilo visi jos pojūčiai. Šildė jo ilgi jautrūs pirštai, viliojo nuo jo sklindantis švelnus aromatas. Jam sujudėjus, ją apgobė karščio banga, lyg būtų patekusi į kokį vilionių voratinklį.

Po galais. Jos širdis daužėsi, puikiai nujausdama, kas bus. Ji girdėjo, kaip jis įkvepia ir iškvepia. Pajuto prie pat skruosto tą švelnų oro dvelktelėjimą.

– Metai. Įjunk šviesą.

– Įjungsiu.

– Tuojau pat.

– Vis dar pyksti.

– Ne tavo reikalas. – Ji stengėsi išsilaisvinti iš jo gniaužtų, ir kai jis ją paleido, ji trenkėsi jam į krūtinę, ir jųdviejų lūpos susidūrė.

Ji aiktelėjo ir atšlijo, bet sekundėle per vėlai. Abu buvo paveikti tos trumpos džiaugsmo akimirkos.

Staiga durys plačiai atsidarė, plykstelėjo šviesa. Jie abu sumirksėjo, atsisuko ir tarpduryje pamatė Peidžę.

Jie visi sutriko ir sustingo lyg apmirę, o Eidžė su Metu atšoko į šalis.

– O, sveikučiai, – pasakė Peidžė kiek per daug nerūpestingai. – Visur judviejų ieškojau, Metai. Jaunavedžiai išvyksta. Ar važiuosi ir tu?

– Tuojau. – Bet jis nė nepajudėjo iš vietos ir taip atidžiai stebėjo Eidžę, kad toji iš susijaudinimo drebančiais pirštais ėmė taisytis nė kiek nesuglamžytą savo suknelę.

Eidžei nepraslydo pro akis nei Peidžės numanus žvilgsnis, nei jos šyptelėjimas. Ką gi, puikumėlis.

– Turėčiau važiuoti ir aš.

– Galėtume visi kartu važiuoti taksi, – pasiūlė Peidžė.

– Ak, aš dar turiu nuotakos automobilį…

– Tikrai? – Peidžės veidas nušvito, o Eidžė mintyse sudejavo. Po galais.

– Jei norite, galite važiuoti su manimi, – nenoromis pakvietė ji. Nesutik. Nesutik.

– Kaip gerai! Argi ne puiku, Metai?

Jis smeigė žvilgsnį į Eidžę, po to į seserį, ir jo kaktoje susimetė raukšlelė. Tada jis susikišo rankas į kišenes ir gūžtelėjo pečiais.

– Nuostabu.

Laimei, paskutinę akimirką Peidžė apsižiūrėjo palikusi rankinę. Pasakiusi: Nesirūpinkite, važiuosiu taksi!, jiems su nuostaba bežiūrint, trinktelėjo durimis. Jų bentlis pajudėjo iš vietos.

Buvo nejauku važiuoti tylint. Eidžė sėdėjo sukryžiavusi kojas, palinkusi į durelių pusę, žiūrėjo tiesiai pro langą, bet kartkartėmis iš pasalų mesdavo žvilgsnį į Meto atvaizdą ant stiklo.

Kažkuo išties ypatingas šis vyras, kuriam kadaise noriai ir dosniai atsidavė kūnu. Iš visų vyrų jai patiko tik šis vienintelis. Jis turėjo visas sąlygas būti visišku pašlemėku – pakankamai pinigų, išsiauklėjimą, genialumą įrodantį protinio lavėjimo koeficientą, kuo puikiausią karjerą, prašmatnią išvaizdą. Bet jis visai ne toks.

Bent jau toks nebuvo ligi anos nakties. Tiesą sakant, ji teikė daugiau reikšmės jųdviejų romanui, nei turėtų. Tokios klaidos metų metus stengėsi išvengti. Iki Džesio.

Ji papurtė galvą stengdamasi išblaškyti prisiminimus apie tą klaidą. Bet mintimis vėl grįžo prie Meto. Kas žino, kaip jam klostėsi gyvenimas tuos dešimtį metų? Matyt, įvyko kažkas svarbaus, kad metė karjerą, dėl kurios jis nuo gimnazijos laikų aukojo viską.

Pagaliau Metas nutraukė tylą.

– Tai ką dabar darai?

Visai apleido jėgos. Jaučiu, kaip mane prie tavęs traukia. Noriu paliesti…

– Važiuoju į viešbutį.

– Norėjau paklausti, ką dirbi, – kantriai patikslino jis.

Ji atsiduso ir iš lėto į jį atsisuko. Štai ir atpildas už klaidas – mirtinai nuobodūs plepalai.

– Aukso Kranto turgavietėje turiu kioską.

– Kuo prekiauji?

– Piešiniais.

– Tu pieši?

– Taip. Piešiu gana vykusius šaržus, juos perka geriausiai.

– Nežinojau, kad tu dailininkė. Norėjau pasakyti, – pasitaisė jis, – kad kartą mačiau tave darančią eskizą, bet…

– Mudu tik miegojome vienoje lovoje, Metai, o ne pasakojomės, ką manome apie gyvenimą ir meilę. – Ji gūžtelėjo pečiais. – Tik kurį laiką smaginomės.

Eidžė stebėtinai ramiai atlaikė jo tiriamą žvilgsnį, nors viduje šiurpo, jam tyliai pirštais beldžiant į dureles.

Tau jau nebe dvidešimt treji. Gali atlaikyti vyro žvilgsnį ir nesigūžti kaip raudonuojanti nekalta panelė.

– Mudu smaginomės, – iš lėto pakartojo jis.

Ji susierzino, ir per kaklą nuvilnijo karštis.

– Na, aš tai tikrai.

Jo akys apniuko, jis supratingai šyptelėjo.

– Suprantama, juk ir aš dalyvavau, prisimeni?

Deja, nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą jį pamatė, ji gyveno vien prisiminimais. Ir jei dabar galėtų lengvai ir be rūpesčių gyventi ir mylėti, ji nesvyruodama eitų iki pat galo. Sprendžiant iš to, kaip jausmingai išlinkusios jo lūpos ir kaip ryja ją akimis, ir jis apie tą patį galvoja.

Ji stebėjo jo kreivoką šypseną, atsiradusią duobutę skruoste, žvilgsnį, iš lėto klydinėjantį jos veidu, plaukais ir apsistojusį prie lūpų. Stebėjo, kaip jo akys apniuko ir ėmė grėsmingai spindėti.

Jau vaikystėje ji greitai išmoko skaityti iš veido, numatyti, kaip žmogus nusiteikęs, ir atitinkamai elgtis. Įgijusi šių įgūdžių, nebepaleisdavo kur nereikia liežuvio, ir jai tekdavo mažiau motinos antausių. Jau seniai ji nebe toji maža mergaitė, kuri žūtbūt troško motinos meilės.

Aišku kaip dieną, ką reiškia Meto žvilgsnis. Jis jos geidžia. O sprendžiant iš jo šypsenos, ir jam kaip dukart du suprantama, ko ji trokšta.

Atrodė, kad jis norėjo šį tą pridurti, bet tik žvelgė pro langą. Ji pasekė jo žvilgsnį ir pamatė viešbučio The Phoenician žiburius. Jos laikas baigėsi.

– Turiu čia išlipti, – pasakė ji ir išspaudė šypseną. – Ką gi, sudie. Linkiu saugiai grįžti į Sidnėjų.

– Ačiū.

Ji išsliuogė iš automobilio ir nustebo pamačiusi, kad jis išlipa iš paskos.

– Galiu kuo puikiausiai pati nueiti į kambarį, – kandžiai tarė ji.

Jis pakėlė ranką, jam ant piršto už plono dirželio kabojo jos rankinė.

– Žinai, ta šukuosena tau netinka.

Ji sučiupo rankinės dirželį.

– Turėjau būti kukli pamergė.

Jis nepaleido jos rankinės.

– Kukli?

Ji pastebėjo, kad jis jai per petį žiūri, kaip žmonės įeina ir išeina iš viešbučio.

– Atiduok rankinę.

Jis prisitraukė ją arčiau.

– Aš apsistojęs viešbutyje Palazzo Versace. Papietaukime rytoj.

Širdis akimirką suspurdėjo prieš jai negailestingai ir šaltakraujiškai atšaunant:

– Ne.

– Turi kitokių planų?

– Taip.

– Galėtum man papasakoti apie savo paveikslus.

Ak, tu meilikauji, Metai Kuperi. Iš to, kaip jis iš lėto tirpdydamas jos valią šypsojosi, kaip laikė pakreipęs galvą, ji suprato, kad jis žino, jog ją vilioja. Praeityje keletą kartų buvo didžiai apsirikusi, bet ne taip, kad atsižadėtų kūniškų malonumų.

Kiek laiko jai jų neteko patirti?

Per ilgai. Nedavė ramybės gerai pažįstamas jaudulys, bet ji aiktelėjo ir vėl patraukė į save rankinę. O jis ją dar stipriau apkabino ir truktelėjo rankinę į save.

– Po galais, Metai, atiduok man…

Jis suėmė jos ranką, ir jiedu sunėrė pirštus. Švelnus šiltos odos prisilietimas, jausmus patvirtinantis spustelėjimas, ir jai užvirė kraujas.

Meto gražios rankos, jos švelnios ir įdegusios saulėje, pirštai laibi. Tobulos chirurgo rankos, galingos, darančios stebuklus ne tik atliekant gyvybiškai svarbias operacijas, bet ir keliant ją, Eidžę, į aukštumas.

Ji ėmė šiurkščiai kvėpuoti.

Jis nykščiu glostė jai krumplius. Tokio sukrečiančio intymumo jai jau buvo per daug, išsibarstė visi sveiko proto likučiai.

Tada jis smarkiai truktelėjo ją į priekį ir pastato įėjimo vidury, pro šalį einant viešbučio svečiams, pabučiavo tiesiai į lūpas.

Iš baimės Eidžės širdis ėmė plakti kaip pašėlusi, bet aistra įveikė pasipriešinimą. Meto lūpos buvo tokios pat šiltos ir įgudusios. Tetruko akimirksnį, ir ji sutvardė baimę, grįžo praeities prisiminimai, o tada jau buvo pasiruošusi ir šiam tam daugiau, blakstienos suvirpėjo, akys užsimerkė, ir ji atsakė į jo bučinį.

Ji nesuko sau galvos, kad jo lūpose atsirado supratingas ir pernelyg pasitikintis šypsnys. Jai terūpėjo jo lūpos, su kavos ir šio to draustino prieskoniu; tai vertė ją plačiau praverti savąsias. Jis jas užvaldė, švelniai praskyrė liežuviu ir nėrė vidun.

Kad jį kur. Jis moka įjaudrinti moterį.

Netikėtai juodu apsupo viešbučio svečiai, kurie šiek tiek apgirtę ir pakylėti iš lėto slinkdami pro šalį pritariamai šūkčiojo ir švilpė. Nuo to bruzdesio ir triukšmo jiems prašviesėjo protas.

Eidžė atšoko, o Metas sugriebė ją, kad neparpultų, ir ji pajuto ant skruosto jo šiltą kvėptelėjimą. Jie atsitrenkė vienas į kitą klubais ir pečiais, ir jai per nugarą nuvilnijo malonus virpulys.

Ji vargu ar girdėjo linksmus pro šalį einančių žmonių atsiprašinėjimus. Tik alkūne pajuto Meto delnų šilumą, jo gaivų aromatą ir petį kutenantį kvėpavimą.

– Gal pakeisi nuomonę ir leisi man palydėti tave į tavo kambarį? – sumurmėjo jis jai į ausį. Jo pabrėžtinai žemas balsas supurtė ją iki pat širdies gelmių.

– Ne.

Jis šyptelėjo.

– O kaip dėl rytdienos pietų?

– Priešingai paplitusiai nuomonei, Metai Kuperi, pasaulis nesisuka vien aplink tave. – Ji kyštelėjo ranką į rankinę ir telefone pasitikrino laiką. – Rytoj turiu reikalų.

– Tada gal pavakarieniaukime.

Ji atsiduso. Mažiausiai troško su juo valgyti ir šnekučiuotis, ypač po rytdienos apsilankymo pas gydytoją.

Jis paėmė jos telefoną. Ji pažvelgė į jį iš padilbų.

– Ką tu?..

Jis surinko numerį.

– Dabar turėsi mano telefono numerį. – Metas palūkėjo, ir iš jo švarko pasigirdo vibruojantis garsas. Jis grąžino jai telefoną. – Rytoj pietausime.

Pasitikinčiai nusišypsojęs jis apsisuko ir nužingsniavo prie automobilio.

Ji žvelgė į jo plačią nugarą. Iš visų pasipūtėlių…

Pagaliau bentlis nuvažiavo. Atsidususi ji žengė į viešbučio vestibiulį. Anokia čia bėda. Rytoj ji paskambins ir atšauks pietus. Ir kas jam beliks daryti?

Bet ji negalėjo atsikratyti įkyraus jausmo, kad tada nebeteks galimybės susigrąžinti Metą į savo lovą.

Susierzinusi ji paspaudė lifto mygtuką. Aišku, ji jo geidžia. Trokšta. Jai jo reikia. Bet niekada jam nebuvo atsidavusi visa širdimi, o ir jis to nereikalavo. Buvo jauna ir nerūpestinga, mėgavosi gyvenimu, o Metas buvo tobulas meilužis. Nepaisant jos brandaus požiūrio į šį romaną, jis vis vien sugebėjo ją įskaudinti.

Metas Kuperis – jos praeitis, su juo ateities nebus. Jos supratimu, gyvenimas tęsiasi, o praeitis lai lieka praeitimi.