Читать книгу Meilės kruizas - Rachel Bailey - Страница 1

Paskutinį kartą pažvelgusi į dangun besistiebiančius Melburno bokštus Dela Volš žengė ant prabangaus kruizinio laivo „Cora Mae“, kurį ji vadino namais, tiltelio.

Pakilusi į denį pastebėjo kostiumuotų žmonių grupelę, susispietusią apie aukštą vyrą, atsukusį jai nugarą. Ji delsė žvilgsniu vertindama minią. Platūs pečiai, tiesi laikysena, šviesūs plaukai, ties sprandu suformuojantys trikampį, – to pakako, kad vyras, stovintis minios viduryje patrauktų ir net išlaikytų moters dėmesį. Šalia jo stovėjo laivo kapitonas, o smalsūs keleiviai iš visų įmanomų kampų slapčiomis sekė jų pokalbį.

Vadinasi, vyras viduryje ir yra jis.

Lukas Marlou, žmogus, kuris netrukus paveldės „Cora Mae“, pasirodė.

Apimta smalsumo Dela įžengė į vestibiulį. Dauguma senųjų įgulos narių, tarp jų ir ji pati, šiandien buvo sukviesti į Patriko Marlou testamento skaitymą ir visų galvose sukosi tas pats klausimas – ką jo sūnėnas ir paveldėtojas Lukas Marlou padarys su laivu ėmęs jį valdyti? Parduos? Pakeis interjerą? Ims kištis į kasdieninių reikalų tvarkymą?

Dela tikriausiai labiausiai domėjosi Luku Marlou, nes iš Patriko jau ištisus metus vis išgirsdavo jo gyvenimo nuotrupų. Neįtikėtina, bet apie šį žmogų ji žino daugiau nei apie kai kuriuos savo draugus.

Artėdama prie žmonių būrelio ji nugirdo kapitoną Tainaną sakant:

– Tučtuojau apžiūrėsime žaizdą.

Lukas Marlou laikė iškėlęs ranką, apvyniotą, regis, mėlyna nosinaite.

– Nėra reikalo. Pakišiu po tekančiu vandeniu ir užklijuosiu pleistrą.

Kapitonas pastebėjo Delą.

– Daktare Volš! Pačiu laiku. Ponas Marlou įsipjovė, gali prireikti kelių siūlių.

Nutaisiusi šypseną ji žengtelėjo į priekį, pasiruošusi pasiūlyti jam medicininę pagalbą kaip bet kuriam kitam keleiviui, o ne vyrui, kuris netrukus taps jos bosu.

– Laba diena, pone Marlou. Jei seksite paskui mane į medicinos kajutę, apžiūrėsime jūsų ranką.

Jai prabilus Lukas Marlou lėtai atsisuko, plieno pilkumo žvilgsnis tyrinėjo veidą ir galiausiai apsistojo ties akimis. Atrodė, kad oras žaižaruoja ir blykčioja; moters oda pašiurpo. Ar Dela taip jaudinasi dėl to, kad šio vyro rankose jos ateitis? O gal tai dėl puolusį angelą primenančio veido – lyg akmenyje iškalti skruostikauliai, tvirta, tiesi nosis ir jausmingos lūpos – gal šitai nedavė jai ramybės? Kad ir kas tai būtų, tas jausmas jai visai nepatiko, tad nuvijo jį šalin.

– Na, jei jau taip sakote, – mąsliai tarė Lukas Marlou neatitraukdamas nuo jos akių. – Gal tikrai reikės tų siūlių.

Kapitonas patenkintas linktelėjo.

– Aš pasirūpinsiu jūsų darbuotojais, o laivo ekonomas pasiims jus iš daktarės Volš kabineto, kai tik viskas bus sutvarkyta.

Minia prasiskyrė lyg sulėtintame filme ir Lukas Marlou prisiartino prie daktarės. Jis sustojo taip arti, kad galėjo paliesti. Klausiamai pažvelgė į ją, o moters širdis ėmė stipriai ir padrikai daužytis. Aukšta ir charizmatiška vyro figūra užėmė visą jos regėjimo lauką, lyg užbūrė ir privertė kvėpuoti per greitai…

Šypsena dingo. Negali būti. Ji pasižadėjo daugiau niekada nejusti traukos vyrui. Niekada. O šis netrukus taps jos bosu. Gal nulems jos ateitį. Atsisakydama pasiduoti aklai savo kūno reakcijai Dela atsistojo kuo tiesiau – dabar siekė Luko smakrą – ir vėl nutaisė tą profesionalią šypseną.

– Štai ten, – tarė ji ranka mostelėdama savo kabineto link.

Lukas nuleido galvą ir pasitraukė nuo besiskirstančios minios. Jiems einant gilyn į ištaigingais baldais ir šviestuvais išdabintą vestibiulį, Dela svarstė, ar jis pastebi iš visų kampų sekančias akis.

– Pasakykite man kai ką, daktare Volš, – tarė Lukas seksualiai žemu, o gal smalsiu balsu.

Susikaupusi, kad nepasiduotų jo balso pažadintam ir dabar grasinančiam nuvilnyti nugara šiurpuliui, Dela vedė sužeistąjį per vestibiulį liftų link.

– Jei tik galėsiu.

– Ar svečių pasveikinti visada susirenka toks gausus būrys?

Lifto durys atsivėrė ir jiems įėjus moteris spustelėjo trečio aukšto denio mygtuką.

– Ne, bet jūs ir nesate paprastas svečias.

Lukas kilstelėjo keliais atspalviais už plaukus tamsesnį antakį.

– O koks aš svečias?

Vienintelis, dėl kurio mano kojos atsisako mane laikyti. Dela kurį laiką tylėjo. Jis ne tik vienintelis svečias, kuris taip stipriai ją paveikė, bet ir vienintelis vyras nuo pat… Moteris išmetė iš galvos tą mintį ir nutaisė kasdienišką, dvilypę veido išraišką.

– Girdėjome, kad greičiausiai šiandien paveldėsite „Cora Mae“.

– Ak, – tarė Lukas ir kyštelėjo sveikąją ranką į kišenę.

Jis manė, kad niekas nežinos? Patrikas Marlou pastaruoju metu tikrai neslėpė, kad svarstė sūnėną padaryti paveldėtoju.

– Laive gandai sklinda greitai.

– Gandai? – Tas antakis vėl pakilo. – O jų daugiau nei vienas?

Laive „Cora Mae“ dirbo ir gyveno trys šimtai trisdešimt žmonių. Dalis jų buvo sezoniniai darbuotojai, norintys pamatyti pasaulio. Šie buvo linkę daug dirbti ir dar daugiau linksmintis. Bet pagrindiniai darbuotojai ne tik gyveno laive – jie sudarė bendruomenę. Šis laivas – jų namai. Abi grupės buvo gyvos informacijos nuotrupomis apie Luką Marlou. Patrikas dažnai kalbėdavosi su Dela apie vienintelį savo sūnėną, minėjo privilegijuotą jo kilmę, „Marlow Hotels“ sėkmę ir jo užsitarnautą pagarbą verslo pasaulyje. Bet išdidaus dėdės istorijos nė kiek neparengė susitikimui su šiuo iš kojų verčiančiu vyru.

Lifto durys prasivėrė ir ji pirma nuėjo siauru, kilimu dengtu koridoriumi, o tuo tarpu vyras kantriai laukė atsakymo.

– Keletas gandų, – pripažino ji, – kurių didžioji dalis išties nė nėra pagrįsti.

– Na, papasakokite.

Ji leido sau nusišypsoti įsivaizdavusi, kaip vyrui, kuris netrukus valdys jos karjerą ir namus, pasakoja apie laive sklandančius gandus.

– Nemanau.

Abu priėjo medicinos skyrių ir Dela stabtelėjo prie registratūros stalo iškart už durų norėdama šnektelėti su dirbančia sesele.

– Džode, ar daktaras Beitmanas viduje?

Lukas Marlou kažkaip ją veikė. Gal dėl to, kad šio vyro rankose buvo jos ateitis. O gal kaltas tas keistas vyriškas žavesys. O gal tiesiog nerimstantys jos nervai – juk už valandos bus perskaitytas Patriko testamentas, o dar ir prisiminimai apie vos prieš dvylika dienų mirusį draugą. Kad ir kaip būtų, ji žinojo, kad nesijaučia šimtu procentų patogiai, tad kur kas profesionaliau šio vyro gydymą patikėti kolegai.

Išgirdęs savo vardą į registratūrą išėjo Kelas Beitmanas ir Delos pečius slėgusi įtampa palengva dingo.

– Kelai, ponui Marlou gali prireikti siūti delną. – Ji pasisuko į pacientą. – Daktaras Beitmanas jumis pasirūpins.

Bet vos pasisukus eiti lygus, gilus Luko balsas moterį sustabdė.

– Ne.

Širdis nusirito į kulnis, ji lėtai atsisuko atgal.

– Atsiprašau?

Lukas žiūrėjo į ją ir nors rodėsi, kad užpildė visą patalpą savo ūgiu ir išdidžia laikysena, jo veido išraiška nebuvo nei rūsti, nei drąsinanti.

– Jei man prireiks siūlių, norėčiau, kad tuo pasirūpintumėte jūs, daktare Volš.

Daktarė sumišusi pažvelgė į vyriškį. Koks skirtumas, koks gydytojas jį apžiūrės?

– Būkite tikras, daktaro Beitmano chirurginiai įgūdžiai neprilygstami. Jis atliko praktiką plastinės chirurgijos srityje, tad paliks ne tokį ženklų randą kaip aš.

– Nesu prieš randus, – nerūpestingai tarė Lukas. – Noriu jūsų, daktare Volš.

Moters krūtinė įsitempė. Ar jis flirtuoja? Joks vyras nė nebandė po… jos vyro. Dela sąmoningai išlaikė nepasiekiamosios įvaizdį, kad to išvengtų. Nors Lukas Marlou neatrodė iš tų, kurie vargintųsi pastebėti tokius dalykus. Ji sulaikė atodūsį. Na, šiaip ar taip, tai nesvarbu. Ji profesionalė. Apžiūrės Patriko sūnėną. Vyrą, kuris privertė jos širdį šokčioti. Ir apžiūrės gerai.

– Žinoma, – tarė ji. Nuvedė pacientą į savo kabinetą ir ėmė rinkti reikalingus įrankius. – Prašyčiau prisėsti štai čia, pone Marlou.

– Lukas, – tarė jis ir susmuko į kėdę.

– Mieliau liksiu prie pono Marlou, jei jūs nieko prieš. – Nusikabinusi baltą chalatą nuo kabliuko už durų kyštelėjo rankas į rankoves ir atsisuko. – Gali būti, kad po kelių valandų tapsite mano vadovu.

– Aš prieš. Netrukus aštria adata pradursite mano odą, tad jausčiausi jaukiau, jei pamirštume formalumus.

Dela akimirką stebėjo, kaip vyras išsitiesė juodo vinilo kėdėje, jo pečiai buvo atsipalaidavę. Nė kiek nesijaudino, bus tų siūlių ar ne. Bet kadangi netrukus paveldės „Cora Mae“, paskutinis žodis jo. Ji linktelėjo.

– Vadinasi, Lukas.

Vyriškis dirstelėjo į prie balto chalato prikabintą vardo kortelę.

– Daktarė Adelė Volš, – perskaitė. – Galiu vadinti tave Adele?

Moteris susilaikė nesusiraukusi. Tik jos vyras vadindavo ją Adele. Mintyse iškilo mielas Šeino veidas, grasinantis užvaldyti jausmus. Ji susikaupė ties Luku.

– Man labiau patiktų Dela.

– Dela. – Lukas tingiai mirktelėjo stebėdamas moterį. – Man patinka. Na, dabar, kai atsisakėme formalumų, pasakyk, kokie gandai sklando laive.

Nesusilaikiusi Dela sukikeno:

– Neblogai sužaidei, Lukai. – Atsirėmusi į kriauklę sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Nejau išties nori gaišti laiką klausydamasis gandų?

Vyriškis pažvelgė tiesiai jai į akis.

– Tikriausiai ne. Bet kai ko paklausti norėčiau.

Akimirkai Delos kvėpavimas sustojo – buvo galima nuspėti, koks tai bus klausimas. Visgi, kada nors ta tema iškils, tad geriau išsiaiškinti prieš testamento skaitymą.

Ji įkvėpė ir ramiai nusišypsojo.

– Klausk, ko nori.

– Mums buvo pasakyta, kad vienas iš laivo gydytojų prižiūrėjo sergantį mano dėdę. Moteris.

– Taip, – tarė ji negalėdama išlaikyti ramaus balso.

– Ar tai buvai tu?

Gerklėje įstrigo jausmų gumulas, tad atsakydama ji tik linktelėjo. Dalis jos vis dar netikėjo, kad Patriko nebėra. Jis buvo toks gyvybingas, toks energingas vyras, o dabar staiga jo nebėra, su juo nepaplepėsi ir nepajuokausi. Patriko mirtis pažadino ir sielvartą dėl prieš dvejus metus prarasto vyro.

Luko žvilgsnis buvo tvirtas ir rimtas.

– Ačiū už viską, ką dėl jo padarei.

Dela nurijo gumulą ir pajuto atgavusi balsą.

– Prašau. Bet tikrai nėra už ką man dėkoti – Patriką laikiau draugu. Jis nusipelnė galimybės baigti savo dienas laive, o ne ant kranto, slaugos namuose.

– Viena tik neduoda man ramybės. Niekas iš šeimos nežinojo, kad jis miršta. Kalbėjau su juo telefonu keletą kartų per pastaruosius kelis mėnesius ir jis to neminėjo. Paprastai kas tris mėnesius kelioms dienoms atvykdavo paviešėti pas mano mamą ir mes žinojome, kad pastaruoju metu jis pernelyg blogai jaučiasi, tad atvykęs nebuvo, bet niekas nė neįtarė, kad popieriai tokie prasti. – Pasidėjęs alkūnes ant porankių, Lukas sunėrė pirštus po smakru. – Kodėl mes nežinojome?

Dela prisiminė keletą pokalbių su Patriku, kai siūlė jam pasakyti šeimai, koks rimtas jo vėžys, arba kai prašė leisti jai jiems paskambinti. Bet jis buvo užsispyręs. Nenorėjo, kad artimieji pamatytų jį tokį gležną ir išsekusį, nenorėjo susidurti su giminaičių reakcija pamačius jį tokios būklės. Patrikas sakė, kad nori būti prisimenamas toks, koks buvo. Dela tada svarstė, ar šitaip jis nebando pabėgti nuo realybės – jei būtų atvykusi sielvartaujanti šeima, jam būtų tekę pripažinti savo paties mirtingumą.

Moteris kiek labiau įtempė sukryžiuotas rankas.

– Patrikas buvo išdidus vyras, jis manė, kad šitaip bus geriau.

– Kiek ilgai jis sirgo? – tyliai paklausė Lukas.

– Vėžį diagnozavo beveik prieš metus, jis buvo išsilaipinęs dviem chemoterapijos kursams, bet prieš keturis mėnesius liga staiga paūmėjo. Net ir tada jis vis dar buvo judrus ir dalyvavo laivo valdyme, išskyrus paskutines tris savaites prieš mirtį.

– Ar jam labai… – Lukas susiraukė, regis, ieškodamas geresnio žodžio, – skaudėjo?

– Skyriau jam morfijaus ir kitų reikalingų vaistų, tad diskomfortas buvo minimalus. Kartais man net tekdavo įkalbinėti išgerti nuskausminamųjų. Tavo dėdė buvo tikras kovotojas.

– Ar… – Lukas delsė, perbraukė sveikąja ranka plaukus. – Tikrai nenoriu įžeisti, bet ar jis lankėsi ir pas kitus gydytojus?

Jam visai nereikėjo nerimauti, Dela puikiai viską suprato. Jeigu situacija būtų atvirkštinė, ji paklaustų to paties, norėtų sužinoti, ar jos dėdei buvo suteikta visa įmanoma pagalba.

– Juo rūpinosi Karališkosios Sidnėjaus ligoninės specialistė, su ja reguliariai bendravau. Galiu duoti telefono numerį, jei norėtumėte pats su ja pasikalbėti. – Lukas tik papurtė galvą, tad Dela tęsė. – Paskutiniuosius du gyvenimo mėnesius Patrikas asmeniškai mokėjo vienam gydytojui, kuris perėmė mano darbus. Taip aš galėjau atsidėti vien jūsų dėdės priežiūrai. Į laivą pakvietėme ir medicinos seselę, tad su juo visą parą kas nors buvo.

Vis dėlto, net kai seselė buvo šalia, Dela negalėjo jo ilgam palikti, tad vis užsukdavo.

Lukas linktelėjo virškindamas informaciją ir giliai atsiduso.

– Ar dalyvausi testamento skaityme?

– Taip. – Patrikas privertė ją pažadėti, kad dalyvaus, sakydamas, kad jai šį bei tą paliko. Pastovus kartojimas, kad jai nieko nereikia, situacijos nepakeitė. – Buvo sukviesta nemaža dalis įgulos.

– Tikiuosi, Patrikas tau ką nors paliko už visa tai, ką dėl jo padarei, bet jei jis nespėjo pakeisti testamento, aš pasirūpinsiu, kad gautum ką nors vertingo.

Pajutusi gedulo dūrį krūtinėje Dela suvokė, kad dosnumas Luko veide priminė jai Patriką. Ji dažnai svarstydavo, ar Patrikas šiek tiek perdėdavo pasakodamas apie sūnėną, o gal Lukas išties deimantas tarp anglių.

– Labai malonu, – tarė ji. – Bet tikrai nereikia. Dirbau savo darbą ir, kaip sakiau, Patriką labai gerbiau. Laikiau jį draugu. Nieko nebūčiau dariusi kitaip.

– Šiaip ar taip, esu dėkingas, kad buvai su juo.

– Malonu girdėti, – tarė Dela nuoširdžiai. Ji dažnai susimąstydavo apie tai, ar Patriko šeima kaltins ją dėl to, kad nežinojo apie dėdės ligą. – O jei nori suspėti į testamento skaitymą, dabar pats metas apžiūrėti žaizdą.

Lukas dirstelėjo į laikrodį.

– Tu teisi.

Ji nusiplovė rankas, atsisėdo prie stalo priešais pacientą ir patiesė sterilų bintą.

– Padėk ranką čia, – paprašė Dela maudamasi pirštines.

Lukas pažvelgė į daktarės Delos Volš akis ir ištiesė ranką ant stalo delnu į viršų. Ji – intriguojanti moteris. Turėjo būti nelengva rūpintis užsispyrusiu dėde atviroje jūroje, bet prieš dvylika dienų jo šeimai paskambinęs laivo kapitonas pripažino, kad Patriko priežiūra buvo nepriekaištinga. Visgi kažkas kita privertė Luką pareikalauti, kad jo žaizdą apžiūrėtų būtent ši gydytoja – kažkas, kas spinduliavo iš jos vidaus. Ji nebuvo pasidažiusi, bet karamelinis jos žvilgsnis hipnotizavo labiau nei bet kurios išsidabinusios damos. Jos akys buvo gilios, spindėjo inteligencija ir tarsi žadėjo, kad tai dar ne viskas.

Nusukęs žvilgsnį Lukas susiraukė. Neatrodė priderama šitaip galvoti apie gydytoją, kuri rūpinosi Patriku iki pat mirties, ypač kai ši įvyko taip neseniai, o jis vis dar jautė praradimo tuštumą.

Dela nuleido akis ir atsargiai atvyniojo mėlyną nosinaitę, kuria Lukas buvo apsirišęs delną. Tai nebuvo didelė žaizda, greičiau gilus įbrėžimas, bet ji atidžiai jį apžiūrėjo. Lukas pasijuto dar geriau supratęs, kaip paskutiniais savo mėnesiais buvo prižiūrimas Patrikas.

– Duosiu tau vietinių nuskausminamųjų, – tarė Dela išsitraukdama adatą. Du dūriai į mėsingą delno vietą suskaudo, bet švelni ir šilta pirštinėta Delos ranka bei skirti vaistai skausmą numalšino. Tada ji perbraukė jo odą antiseptiku ir paskubomis nuplovė skaidriu skysčiu iš buteliuko.

Pakreipė galvą ir atidžiai apžiūrėjo paciento delną.

– Kaip susižeidei?

– Automobilio avarija.

Daktarės žvilgsnis tučtuojau šoko prie vyro akių, tada nuslinko žemyn kaklu, pečiais viską įvertindamas.

– Ar susižeidei dar kur nors? Ar su tavimi automobilyje buvo kitų?

– Mums visiems viskas gerai, – tarė Lukas nerūpestingai gūžtelėjęs pečiais. – Jei atvirai, net ir avarija to nepavadintum. Pyliau gazuotą vandenį iš mini baro į stiklinę…

Ji sumirksėjo.

– Maniau, tai nutiko automobilyje?

– Limuzine. – Reikėjo susitikti su keliais darbuotojais, o kadangi Lukas nemėgo švaistyti laiko kelionėms, tai vertėjo sumokėti už didesnį automobilį ir susitikimą surengti jame. – Vairuotojui teko staigiai manevruoti spūstyje, jis trinktelėjo į kitos mašinos bamperį. Nuo smūgio palinkau į priekį, o stiklinė mano rankoje užkliuvo už šaldytuvo kampo ir sudužo.

– Tau pasisekė, – tarė Dela vėl nukreipdama žvilgsnį į delną.

Žaizda buvo nedidelė, bet atvedė jį čia, tad gal jam išties pasisekė. Gydytoja palenkė galvą žemyn ir vyro žvilgsnį prikaustė šilkiniai rudi plaukai.

– Ar galėtum pajudinti nykštį? Ir rodomąjį pirštą?

Lukas paklusniai sulenkė nykštį ir rodomąjį pirštą.

– Gerai, puiku. Pasakyk, ar jauti.

Pirštinėti moters pirštų galiukai lengvai it plunksna nupleveno jo pirštų pagalvėlėmis.

– Taip.

Ji patenkinta linktelėjo ir paėmė pincetą.

– Kol veikia nuskausminamieji, patikrinsiu, ar nėra šukių. Neturėtų skaudėti, – sumurmėjo gydytoja.

Ji dirbo, o Lukas stebėjo tamsias moters blakstienas, taip derančias prie kreminės veido odos. Normaliomis aplinkybėmis jis jau būtų Delą pakvietęs išgerti, o gal vakarienės, bet dabar tai peržengtų ribą, juk netrukus turėtų tapti jos darbdaviu.

Be to, Lukas abejojo, kad Dela sutiktų. Jos elgesys buvo išskirtinai profesionalus: tiek dėl rankos, tiek ir dėl to, kad jis – Patriko sūnėnas.

Daktarė perbraukė pirštu per ilgą, tiesų randą, kertantį jo nykščio pagalvėlę.

– Čia tikriausiai buvo bjauri žaizda.

Lukas išspaudė vangią šypseną.

– Vaikystės nuotykiai. – Nors tai toli gražu nebuvo nuotykis – būdamas trylikos jis labai sąmoningai ir tikslingai persirėžė nykštį kišeniniu peiliuku ir prispaudė žaizdą prie taip pat supjaustytų trijų draugų pirštų. Tą naktį tamsiame internato kambaryje berniukai tapo kraujo broliais. Lukas pažvelgė į randą, prisiminė, kaip jaunatviško entuziazmo pagautas padarė gilų ir ilgą pjūvį – lyg daugiau kraujo reikštų stipresnį ryšį. O gal ir reiškė, nes tie trys vyrukai jam vis dar artimesni nei bet kas kitas pasaulyje.

Dela padėjo pincetą ir paėmė adatą.

– Kaip atrodo? – paklausė jis.

– Menkniekis, – mandagiai nuramino ji. Adata pervėrė vyriškio odą, Dela truktelėjo siūlę ir jis pajuto švelnų tempimą. Gydytoja dirbo sparčiai, pirmą siūlę greitai užrišo ir nukirpo. Dirbančios Delos rankos judėjo gracingai, kaip ir pati moteris.

Užrišusi trečią siūlę ji pakilo, nusitraukė pirštines ir per petį tarė:

– Ar pastaruoju metu skiepijaisi nuo stabligės?

– Maždaug prieš metus.

– Turėtų būti gerai. Nemanau, kad reikia antibiotikų – žaizda buvo švari, jokių svetimkūnių. – Ji nusiplovė rankas ir atsisuko į pacientą. – Po maždaug septynių dienų reikės išimti siūlus. Jei vis dar būsi čia, grįžk čia ir aš arba Kelas tuo pasirūpinsime. Jei iki to laiko išvyksi, aplankyk vietinį gydytoją.

Luką nustebino netikėtai užplūdęs liūdesys.

– Čia esu tik kelioms naktims. – Jis atvyko keletui dienų išklausyti Patriko testamentą ir įvertinti laivo būklę. Išlips laivui pasiekus Sidnėjų.

– Neliksi visam kruizui? – Tarp moters antakių įsirėžė plonytė raukšlė. – Kad pajustum, ką reiškia laivu „Cora Mae“ skrosti Ramųjį vandenyną?

– To neprireiks. – Luko planuose laivo ateičiai nebuvo kelionių Ramiuoju vandenynu ar kur kitur.

– Tokiu atveju po savaitės jums teks susitikti su savo gydytoju, pone Marlou, – tarė Dela atvirai, profesionaliai šypsodamasi. – Paskambinkite jam ir anksčiau, jei tik kils kokių klausimų arba pajusite neįprastą skausmą, pastebėsite paraudimą ar tinimą.

Lukas suprato, kad gydytojos apžiūra baigta. Po kelių sekundžių išeis pro duris ir greičiausiai niekada nebeatsidurs su ja vienumoje. O tai tikriausiai tik į gera – impulsas pakviesti ją į pasimatymą gali atgyti, o jis tikrai nesiruošia nieko pradėti su darbuotoja, kuri jokiame mieste nepraleidžia ilgiau kaip nakties.

Lukas linktelėjo ir uždėjo ranką ant durų rankenos.

– Ačiū už medicininę pagalbą, daktare Volš. Labai tai vertinu.

– Nėra už ką, pone Marlou, – tarė ji ramiu balsu.

Ši moteris kažkodėl jį intrigavo, o tai pasitaikydavo nedažnai. O kas, jei nepaisant kliūčių…

Išeik dabar pat, – kalbėjo sveikas protas. – Ši moteris ne tau. – Tai tiesa. Lukas ryžtingai papurtė galvą ir išėjo pro duris vos atsilaikęs prieš begalinį norą apsisukti ir paskutinį kartą dirstelėti į daktarę Delą Volš.