Читать книгу Meilės kruizas - Rachel Bailey - Страница 2

Nepraėjus nė valandai Dela skuodė kilimu išklotu koridoriumi į konferencijų kambarį, kur tikriausiai jau buvo pradėtas skaityti Patriko testamentas. Ji nekentė vėluoti. Nekentė. Vėluoti reiškia pritraukti kitų dėmesį, o tai vertė ją jaustis nejaukiai. O čia dar tokia svarbi proga.

Laivo gydytojo gyvenimas nėra toks chaotiškas kaip darbas ligoninėje, bet retkarčiais pasitaikydavo pacientų antplūdžių. Vos išėjus Lukui, juos užgriuvo nedidelis būrys žmonių, anksčiau grįžusių iš kranto: vaikas, kuriam įgėlė bitė, dar vienas, kuris krisdamas pasitempė riešą, nuo migrenos kenčianti jauna moteris ir stipriai saulėje nudegęs vyras. Ji juk negalėjo jų visų palikti Kelui.

Paskubomis dirstelėjo į laikrodį. Tik trys minutės po dviejų – gal žmonės dar tik sėdasi į vietas. Vėluoti į Patriko testamento skaitymą atrodė nepagarba ir vien nuo tos minties moters oda pašiurpo.

Švelniai stumtelėjusi duris Dela su palengvėjimu atsiduso – nors žmonės jau sėdėjo, aplink vis dar buvo girdėti šurmulys, o žemas, pražilęs vyras priekyje prie stalo sklaidė popierius. Didžioji dalis vietų buvo užimtos, bet ji apsidžiaugė pamačiusi laisvą kraštinę kėdę paskutinėje eilėje. Atsisėdusi pasisveikino su moterimi šalimais.

– Ar ką praleidau? – sušnabždėjo Dela.

– Ne, – atsakė Džekė. – Jis tiesiog paprašė visų susėsti. Šiek tiek nerealu, ką? Vis dar negaliu patikėti, kad Patriko nebėra, ką jau kalbėti apie tai, kad štai susėdome aptarti jo pinigų. – Džekė buvo kambarių tarnybos vadovė ir laivo savininko draugė kaip ir dauguma senesnių darbuotojų.

Akis ėmė graužti ašaros, bet Dela markstydamasi jas nuvijo.

– Net ir pačioje pabaigoje žinant, kaip Patrikas serga, dalis manęs vis tikėjosi, kad jis ištemps.

– Na, jis ir pats tikėjo, kad ištemps, – tarė Džekė purtydama galvą. Šypsenoje atsispindėjo susižavėjimas ir liūdesys. – Kai paskutinį kartą jį mačiau, jis vis dar kūrė planus.

Pajutusi sielvartą surakinant krūtinę Dela susikaupė, kad vėl galėtų prabilti.

– Ryžtas ir optimizmas tikriausiai privertė jį išsilaikyti ilgiau, nei prognozavo bet kuris specialistas.

– Tu irgi prie to daug prisidėjai, Dela. – Džekė suėmė šalia sėdinčios moters ranką ir spustelėjo, Dela buvo dėkinga už šilumą ir palaikymą. – Visi žinome, kiek valandų sėdėjai prie jo, kaip nėreisi dėl jo iš kailio. Kaip atidavei visą save, kad jis jaustųsi kuo geriau. Ir Patrikas tai žinojo. Jis nuolat girdavo tave mums, kalbėdavo, kiek daug lieka tau skolingas.

Dela prisivertė kreivai šyptelėti, bet šįkart dar tvirčiau surakinta krūtinė atsakyti nebeleido. Laimei, vyras kambario priekyje atsikrenkštė ir prisistatė esąs Patriko Marlou advokatas ir testamento vykdytojas.

Jam kalbant Delos žvilgsnis nuklydo prie Luko Marlou, taip pat sėdinčio kraštinėje kėdėje, tik priekyje, prie kapitono. Jis sėdėjo tiesus ir aukštas bei kaustė Delos žvilgsnį lygiai kaip ir prieš kelias valandas, kai įlipusi į laivą pamatė jį pirmąkart. Kažkas tame vyre ją traukė it magnetas.

Tada jis lėtai atsisuko ir žvilgsniu nužvelgė susirinkusiuosius, kol galiausiai sustojo ties ja. Moteris pajuto nugara nuvilnijantį šiurpulį. Lukas kinktelėjo sveikindamasis, ji atsakė tuo pačiu ir vyriškis vėl nusisuko į priekį. Dela užsikišo palaidą plaukų sruogą už ausies ir iš visų jėgų pasistengė išmesti Luką Marlou iš galvos. Ji čia dėl Patriko.

Vykdytojas jau buvo baigęs savo įžangą ir dabar perėjo prie turto dalijimo. Patrikas paliko retų, pirmo leidimo knygų kolekciją savo brolio žmonai, Luko motinai, kuri, kaip pažymėjo vykdytojas, dalyvauti negalėjo; įvairiems įgulos nariams paliko visokiausių asmeninių smulkmenų, kaip kad sąsagos ir kaklaraiščio sagtys.

– Kalbant apie kruizinio laivo „Cora Mae“ nuosavybės teisę, – vykdytojas stabtelėjo, kimiai kostelėjo ir paskubomis apsidairė, – pusę akcijų palieku savo sūnėnui Lukui Marlou.

Kambaryje ilgokai vyravo mirtina tyla, lyg visi būtų pernelyg priblokšti, kad judėtų. Paskui salėje nuvilnijo šnabždesio banga.

Lukas paveldėjo pusę? Mėgindama susivokti, ką tai reiškia, Dela pažvelgė į Luką. Jis sėdėjo labai tiesiai ir labai ramiai.

Pusė reiškia… kad yra dar kažkas. Ji pajuto, kaip staiga įsitempė visi kambaryje buvę įgulos nariai – jei prieš penkias minutes jų ateitis atrodė neaiški, dabar ji tapo dar miglotesnė. Ji prisiminė visas Patriko istorijas apie šeimą, tarp jų ieškodama galimų variantų žvilgsniu šukavo įsitempusius kūnus priekyje. Nors jų įtampa buvo nepalyginama su ta, kurią spinduliavo Lukas – visiškai nejudrus, laukiantis, susikaupęs.

– Kitą pusę, – tęsė vykdytojas, – palieku daktarei Delai Volš.

Ką? Jos širdis staiga sustojo, paskui atgijo ir pasileido šuoliais, kiekvienas dūžis skausmingai aidėjo jos ausyse. O, Dieve.

Juk tai tikrai klaida. Ji mintyse kartojo žodžius ieškodama, ką ne taip suprato, bet nieko nerado. Ką Patrikas padarė?

Žmonės sukosi į ją, kai kurie išsižioję, kiti iš sąmyšio susiraukę, dar kiti netikėdami šnabždėjo jos vardą.

Kaip ironiška – nors skubėjo ir atvyko laiku, dar nė neprasidėjus skaitymui, kad niekas neatkreiptų dėmesio, dabar vis vien visos akys kambaryje buvo atsuktos į ją. Staiga pakilęs isteriško juoko pliūpsnis netruko nurimti, kai į ją susmigo rūstus, pilkas Luko žvilgsnis.

Ji atsilošė kėdėje lyg traukdamasi nuo nebylaus, bet galingo jo kaltinimo. Lukas staiga atsistojo ir žmonių dėmesys nukrypo į jį. Vyras nužingsniavo tarp kėdžių, o kai sustojo prie Delos, ši pajuto užplūstant šaltį.

– Daktare Volš, – tarė jis pro sukąstus dantis. – Norėčiau persimesti pora žodžių asmeniškai, jei jūs nieko prieš.

Lukas ištiesė ranką aiškiai tikėdamasis, kad ji pakils ir pirma jo išeis iš kambario. Staiga pakirstos kojos neatrodė įveiksiančios tokią užduotį, bet po akimirkos Dela prisivertė atsistoti. Linguodama iš kambario kone suklupo. Tvirti, šilti gniaužtai sugavo ją už alkūnės, padėjo atgauti pusiausvyrą ir išgelbėjo nuo negarbės.

Moteris apsisuko jam padėkoti, bet pajuto užsiveriant gerklę, kai pamatė kietą blizgantį jo žvilgsnį. Skrandis vartėsi. Sukaupusi visą savigarbą leidosi išvedama į koridorių.

Kai jiems už nugarų užsitrenkė konferencijų kambario durys, Luko žvilgsnis ėmė šokčioti nuo vienų uždarų durų prie kitų.

– Tuščias kambarys, kuriame galėtume netrukdomi pasikalbėti?

Mėgindama priversti dirbti smegenis Dela mostelėjo į duris kairėje ir vyriškis pasuko jų link vis dar spausdamas jos alkūnę. Šis kambarys buvo mažesnis už tą, iš kurio jie atėjo, skirtas ne daugiau nei dešimties žmonių susirinkimams, ir buvo tik su vienu kajutės langu. Jo viduryje stovėjo stačiakampis stalas su kėdėmis.

Vos tik trinktelėjo užsiverdamos durys, Lukas paleido ją, rankomis įsisprendė į klubus, o kiekvienas šešių pėdų figūros colis spinduliavo įtarimu ir įtūžiu.

– Pasakykite man kai ką, daktare Volš, – pradėjo Lukas šiurkščiu balsu, viršutinė jo lūpa pašaipiai užsirietė. – Ką tiksliai jūs padarėte mano dėdei, kad užsitarnautumėte pusę laivo?