Читать книгу Montefalko nuotaka - Rebecca Winters - Страница 1

– Leitenante Deivi?

Portlendo policijos detektyvas pakėlė akis nuo kompiuterio ekrano.

– Džiugu, kad taip greitai atvykote, ponia Parker.

– Iš jūsų žinutės supratau, kad tai skubu.

– Taip, – atsakė jis rimtai. – Užeikite ir sėskitės.

Elė atsisėdo ant kėdės priešais stalą.

– Kaip suprantu, byla pasistūmėjo į priekį?

– Ir net labai, – pritariamai linktelėjo leitenantas. – Nustatyta moters, kuri prieš keturis mėnesius žuvo autoavarijoje kartu su jūsų vyru, tapatybė. Tai pavyko sužinoti pagal dantų gydymo įrašus ir palyginus DNR.

Elė prieš du mėnesius palaidojo savo vyrą. Ji laukė šios dienos vildamasi vėl atgauti ramybę. Tačiau kartu ir baiminosi, kad gali sužinoti skaudžių dalykų, kurie užbaigs beprasmes spėliones.

– Kas ji?

– Trisdešimt ketverių metų ištekėjusi moteris iš Italijos, vardu Donata Di Montefalko.

Pagaliau ji žino tos moters vardą ir šiokias tokias biografijos detales.

– Italų policija pranešė, kad ji – kunigaikščio Di Montefalko žmona. Jos vyras – labai turtingas ir garsus aristokratas, kilęs iš to paties miestelio netoli Romos. Anot šią bylą tyrusių policijos pareigūnų, jos vyras buvo pasamdęs žmones, kurie jos ieškojo visus šiuos mėnesius.

– Savaime suprantama, – sušnabždėjo Elė. Ar jis mylėjo žmoną? O gal jo santuoka buvo tokia pat paini kaip ir jos?

Ji numanė, kad detektyvas įtaria jos vyrą buvus neištikimą. O ir pati Elė jau senokai jautė, kad jos santuoka griūva, tik nenorėjo tuo tikėti.

Kai tekėjo už Džimo, jis atrodė atsidavęs šeimai. Bet vėliau vyras stebėtinai pasikeitė ir pamažu ji liovėsi jį mylėjusi, nors ir negalėjo prisiminti, kada būtent tai atsitiko. Jų santuoka truko dvejus su puse metų. Pastaruoju metu Elė ėmė jausti, kad kažkas negerai: vyras ilgi užsibūdavo darbe, mylėdavosi be aistros, trumpam skambtelėjęs į namus niekada nepaklausdavo, kaip ji laikosi. Kai Elė užsimindavo, kad jiems reikėtų vaikų, vyras prašydavo palaukti, kol jis uždirbsiąs pakankamai.

Nors vis dar nebuvo konkretaus meilės romano įrodymo, tai sustiprino Elės įtarimus.

Krūtinę pervėrė skausmas. Ji norėjo kuo greičiau dingti iš kabineto ir pabūti viena.

Per du mėnesius Elė jau turėjo įsisąmoninti, kad jos vyras žuvo ne vienas, tačiau ji vylėsi jo bendrakeleivę buvus kiek vyresnę. Greičiausiai kokia senyva moteriškė, kurią jis pasisiūlė pavėžėti artėjant audrai. Išgirdus moters amžių jos nuogąstavimai nepakankamai mylėjus vyrą tik sustiprėjo. O dabar jau per vėlu ką nors pakeisti.

– Dėkoju, kad pranešėte, leitenante. – Dar sekundė ir ji praras savitvardą. Per ilgai gyveno neigdama. Elė jautėsi kalta, kad nepakankamai stipriai kovojo dėl jųdviejų meilės. – Aš labai vertinu jūsų pagalbą.

Leitenantas palydėjo Elę iki kabineto durų.

– Apgailestauju, kad man teko vėl priminti šią baisią netektį, bet buvau pažadėjęs pranešti, kai tik turėsime kokių naujienų. Viliuosi, kad jums pavyks greitai visa tai pamiršti ir gyventi toliau.

Gyventi toliau? – pamanė Elė. Ar tai įmanoma, kai santuoka žlugusi ir nieko nebegalima pakeisti? Kaip gyventi toliau, kai svajonės apie laimingą gyvenimą drauge subyra į šipulius?

Detektyvas žvelgė į ją su užuojauta.

– Gal norite, kad palydėčiau iki automobilio?

– Ne, ačiū, – burbtelėjo Elė. – Man viskas gerai.

Ji išskubėjo iš kabineto ir pasileido koridoriumi iki paradinių policijos nuovados durų.

Dieve, ir kaip galėjo viskas taip pasibaigti? Niekas nepaaiškėjo, tik apaugo naujomis mįslėmis.

Elė susimąstė apie žuvusiosios vyrą. Jis ką tik sužinojo, kad rastas žmonos kūnas, ir turėjo jį atpažinti. Tikriausiai, jai dingus, kankinosi ištisus mėnesius. O dabar ne tik išgyvena dėl netekties, bet ir svarsto, ar svarbus buvo Džimas Donatai.

Kad ir kur šiuo metu būtų kunigaikštis Di Montefalkas, Elė žinojo – jis išgyvena tą patį pragarą, kaip ir ji.

Galėjo tai įsivaizduoti…

– Dėde Džinai? Kodėl mes turime važiuoti į tavo sodybą?

Rudolfas Džianinas Fioretas Di Montefalkas, šeimos ir keleto artimiausių draugų vadinamas Džinu, žvilgtelėjo pro veidrodėlį į savo vienuolikmetę dukterėčią. Mergaitė sėdėjo šalia Marčelo, jo vyresniojo brolio.

– Dabar vasara. Pamaniau, kad judviem su tėčiu patiktų pabūti gamtoje, o ne lindėti rūmuose.

– O jei mama sugrįš namo? Ji mūsų neras.

Džinas įsitempė – pagaliau atėjo ta baugi akimirka.

Jis sustojo šalia gyvenamojo namo. Besileidžiančių saulės spindulių apšviestos kiparisų šakos metė šešėlius ant geltonų namo sienų.

Džinas atsisuko norėdamas įsitikinti, kad Sofija laiko savo tėvo ranką. Marčelas sirgo Alzheimerio liga ir nebegalėjo kalbėti. Taigi tai buvo vienas iš būdų parodyti jam savo meilę ir tikėtis atsako.

– Privalau tau šį tą pasakyti, mieloji.

Dukterėčia išblyško.

– Kas yra? – paklausė ji virpančiu balsu. Ištisus mėnesius kankindamasi dėl dingusios motinos, Sofija prarado gyvenimo džiaugsmą.

– Sofija, turiu blogų naujienų. Tavo mama pateko į autoavariją ir… žuvo.

Nelaimė įvyko prieš keturis mėnesius, bet Džinui apie jos mirtį buvo pranešta tik praėjusią naktį. O šiandien jis rūpinosi Sofijos ir Marčelo perkraustymu į kaimą. Nei Sofija, nei rūmuose ir užmiesčio name dirbantys žmonės neturėjo žinoti su tragedija susijusių detalių.

Jis matė, kaip Sofijos veidą iškreipia skausmas. Netrukus vyras išgirdo sielvarto sugniuždytos mergaitės kūkčiojimą. Jos tamsiai ruda galva buvo įremta į tėvo petį, bet Marčelas žvelgė į ją nieko nematančiomis akimis ir negalėjo paguosti dukters.

Girdėdamas jos raudą Džinas juto, kaip ir jo akyse tvenkiasi ašaros. Dabar, kai Donatos kūnas galų gale rastas ir atpažintas, vienas košmaras baigėsi. Bet kitas tik prasideda… Motinos netekusiai ir savyje užsisklendusiai dukterėčiai prireiks daug meilės ir supratimo.

Džinas jau buvo sutaręs su kunigu dėl neviešų pamaldų už mirusiąją, kad Sofija viena galėtų atsisveikinti su motina, nevarstoma smalsių akių. Vėliau jam reikės pasirūpinti savo šeimos saugumu ir apginti nuo spaudos kišimosi.

Karlas Santis, regiono vyriausiasis policijos inspektorius ir vienas geriausių šeimos draugų, nėrėsi iš kailio, kad tik informacija nenutekėtų iš policijos nuovados ir jos neišplatintų įvairūs Romos laikraščiai bei televizija. Bet reikėjo saugotis ir piktų, nepasotinamų bulvarinių laikraštpalaikių. Jie kišosi visur be gailesčio ir nuolat sekiojo Džiną bei jo šeimą, geisdami iškapstyti ką nors pikantiška. Tokia buvo titulų ir turto kaina.

Jei ne Karlas, padėtis būtų dar prastesnė.

Prieš dvejus metus Marčelas staiga susirgo, o Donatos savanaudiškas elgesys sužlugdė jo brolio santuoką ir nepataisomai pakenkė jųdviejų dukrai. Džino nuomone, Donata turėjo būti oficialiai paskelbta nejautriausia, nerūpestingiausia žmona ir motina visame pasaulyje. Jis aršiai kovėsi norėdamas apsaugoti savo brolį ir dukterėčią nuo jos ydų. Vyras buvo priverstas sergėti šeimos paslaptis, kurias Donata mėgaudamasi viešino kiekvienam, kas tik teikdavosi jos klausytis. Toks nerinklus moters jausmų išliejimas spaudai temdė jų visų, o ypač Džino gyvenimą. Pasakodama apie jį, ji piešdavo gobšaus, pavydaus svainio, kuris troško jos ir titulo, paveikslą. Donata nepagalvojo tik apie viena – kad gali staiga mirti.

Kai tik žiniasklaida užuos apie nelaimingą atsitikimą, visi šeimos reikalai, kuriuos Džinas taip stengėsi slėpti, taps vieši. Žinia, kad automobilį vairavo amerikietis vyras, kone Donatos bendraamžis, tik paskatins paparacų smalsumą. Ši istorija sudomins daugybę laikraščių, o jos padariniai neabejotinai atsilieps Sofijai. Dukterėčią gali sugniuždyti ne tik skaudi tikrovė, bet ir skleidžiami pagiežingi gandai.

Šiuo metu jis galėjo tik išgabenti brolį ir dukterėčią į saugią vietą, kuo toliau nuo žiniasklaidos antpuolių, ir taip neleisti žurnalistams be skrupulų skleisti melą apie jo šeimą. Nuo paauglystės jis kovojo su spauda, tai buvo dalis jo gyvenimo. O dabar ir Sofija turi tai patirti. Bet jis neleis!

Dirigentas padėjo lazdelę.

– Dešimties minučių pertrauka. Paskui vėl tęsime Bramsą nuo dvidešimtojo takto.

Elė apsidžiaugė, kad galės atsikvėpti, ir padėjusi smuiką ant kėdės prisidėjo prie iš koncertų salės vorele išeinančių styginių instrumentų grupės muzikantų.

Moteris nužingsniavo koridoriumi tolyn, į nuošalesnę vietą, ir susirado rankinėje mobilųjį telefoną. Ji laukė gydytojo skambučio. Po vakarykščio susitikimo su detektyvu Elę kamavo migrena. Tačiau žinutės iš gydytojo nebuvo. Gal jis skambino į namus? Išklausiusi namų telefono balso paštą, sužinojo, kad skambino gydytojo seselė – dėl recepto. O kad tik skausmas nors kiek atlėgtų…

Šiuo metu viskas atrodė netikra. Moterį buvo užvaldęs skausmas dėl iširusios santuokos ir Džimo mirties aplinkybių.

Buvo paliktas dar vienas balso pašto pranešimas. Bet galva taip tvinkčiojo, kad Elė nusprendė palaukti, kol sugrįš namo.

– Ele? – šūktelėjo jai Kerolė. – Ar viskas gerai?

– Migrena niekaip nepraeina. Būk gera, pasakyk maestro, kad man reikėjo išeiti, bet rytoj repeticijoje būsiu.

Poryt turėjo įvykti Portlendo filharmonijos orkestro gegužės pabaigos koncertas.

– Gerai, dėl smuiko nesijaudink. Pasiimsiu jį, o rytoj atnešiu.

– Tu – angelas.

Elė gurkštelėjo iš čiaupo vandens. Šiek tiek atgavusi jėgas išėjo iš pastato ir patraukė prie automobilio. Stabtelėjusi prie vaistinės moteris nusipirko išrašytų vaistų ir čia pat juos išgėrė, tada grįžo tiesiai namo ir griuvo į lovą su ledo prigrūstu maišeliu ant kaktos.

Tik po valandos pasijuto šiek tiek geriau, bet jokios tabletės negalėjo išvaduoti nuo kankinančių minčių.

Ji troško pamatyti Džimo žūties vietą. Motina neįtikino Elės, kad tai netikusi mintis – gali būti pernelyg skausminga. Tačiau ar gali būti dar didesnis skausmas nei dabar. Ji turėjo pamatyti tiltą, nuo kurio į upę nuslydo Džimo automobilis. Tai atsitiko Sent Morice, Šveicarijoje, siaučiant pūgai.

Elė juto nepaaiškinamą troškimą pamatyti, kur Donata gyveno. Nuvykusi į Montefalką gal netgi turėtų paskambinti kunigaikščiui ir pareikšti užuojautą. Tam vyrui turėtų kilti tokių pat klausimų, kaip ir jai. Gal pasikalbėjus kančia nors kiek atlėgtų.

Staiga Elę užplūdo ryžtas, kokio nejuto ištisus mėnesius. Ji siektelėjo mobiliojo telefono. Paskambinusi į oro linijas moteris užsisakė kitos dienos rytinį skrydį iš Portlendo ir susimokėjo kreditine kortele. Skris į Šveicariją, o paskui – į Italiją.

Įpusėjus popietei Elė jautėsi gana gerai. Taigi ji nuvažiavo į banką nusipirkti kelionės čekių. Sprendimas imtis konkrečių veiksmų greičiausiai padėjo daug labiau nei vaistai. Ji rado jėgų susipakuoti kelionei reikalingus daiktus ir susitarė su kaimynu, kad šis patikrintų pašto dėžutę, kol ji bus išvykusi.

Nusipraususi po dušu, Elė išgėrė dar vieną tabletę ir griuvo į lovą. Ryte ji jautėsi kur kas geriau.

Pastačiusi automobilį į garažą, moteris išsikvietė taksi; belaukdama jo atvažiuojant, nutarė išklausyti žinutę, likusią jos namų atsakiklyje nuo vakar ryto.

– Sveikas, Džimai! Čia Trojus iš Auksinės rankos sporto klubo. Mes diegiame naujas administravimo taisykles ir tvarkome rakinamas spinteles. Radau šį tą vertinga, kas priklauso tau. Neturiu nei tavo telefono numerio, nei namų adreso, todėl skambinu visiems Džėjams, Džimams ir Džeimsams Parkeriams. Susisiek su manimi, kad galėčiau išbraukti tave iš sąrašo. O jei esi tas, kurio ieškau, užsuk per dvidešimt keturias valandas. Antraip spintelėje rasti daiktai bus išmesti.

Elė buvo palaidojusi savo vyrą prieš du mėnesius. Žinia, kad būtent dabar kažkas nori su juo pasikalbėti, pašiurpino. Šis skambutis buvo tarsi vaiduoklis iš praeities.

Kadangi Džimas nelankė jokio sporto klubo, ji paskambino paliktu numeriu.

– Sporto klubas Auksinė ranka.

– Ar Trojus yra?

– Taip, tai aš.

– Jūs skambinote man į namus vakar ryte. Esu ponia Džeims Parker, bet manau, kad ieškote ne to Džimo Parkerio.

– Regis, jūs teisi. Ieškau Džimo, kuris daug dirba Europoje ir yra nevedęs. Dėkui, kad paskambinote.

Elės pirštai sugniaužė telefono ragelį. Galvoje aidėjo ką tik girdėti žodžiai. Jųdviejų santuokos metu ji per dažnai nekreipė dėmesio į smulkmenas. Tiesiog nenorėjo patikėti, kad kažkas negerai.

Tačiau tos dienos – jau praeitis. Elė nebėra naivi idealistė, kokia buvo tekėdama už Džimo.

Ji liepė taksi vairuotojui nuvežti į sporto klubą ir luktelėti. Klubas buvo kitame Portlendo gale, netoli greitkelio, vedančio į oro uostą. Nebuvo galima delsti nė minutės.

Palikusi taksi vairuotoją laukti, Elė pasileido bėgte į sporto klubą. Viduje treniravosi keletas žmonių. Už sienelės stoviniuojantis treneris smalsiai nužiūrėjo įeinančią moterį.

– Sveiki!

– Labas! Ar jūs Trojus?

– Taip.

– Aš esu ponia Parker. Mes neseniai kalbėjomės telefonu.

Vyras pašnairavo į ją.

– Regis, sakėte, kad suklydau.

– Jūsų žodžiai privertė mane persigalvoti. Ar tasai Džimas pasakojo, ką veikia Europoje?

– Taip. Jis pardavinėja slidinėjimo įrangą. Tiesą sakant, buvome sudarę su juo sandorį. Aš pasiūliau jam nemokamai treniruotis mainais už jo geriausią slidinėjimo įrangą.

Elė įkvėpė. Nebuvo jokių abejonių.

– Manau, tai buvo mano vyras.

– Ką reiškia buvo? – mirktelėjo Trojus.

– Džimas mirė prieš keturis mėnesius.

– Juokaujate? Štai kodėl jo nebemačiau. Kas atsitiko?

– Žuvo autoavarijoje.

Ar prieš Donatą būta ir kitų moterų? Ar tik ji buvo ta nelaimingoji, kuri nuslydo kartu su juo nuo tilto?

– Apgailestauju, ponia Parker. Turbūt klydau manydamas, kad jis nevedęs.

Elė papurtė galvą.

– Neklydote, esu tuo įsitikinusi. Kada jis užsirašė į klubą?

– Maždaug prieš metus.

Prieš metus? Stengdamasi susikaupti ji iš rankinės išsitraukė piniginę. Joje buvo nedidelis skyrelis nuotraukoms. Elė parodė Džimo fotografiją.

Vyriškis kurį laiką žiūrėjo į ją, paskui pritariamai linktelėjo.

– Minutėlę, aš tuoj atnešiu jo daiktus.

Netrukus jis išniro pro savo kabineto duris nešinas sidabrinės spalvos nešiojamuoju kompiuteriu. Aplink jį buvo apsuktas laidas.

Vyriškis nuplėšė prie jo priklijuotą blanką.

– Pasirašykite štai čia.

Elė padarė kaip prašoma, stengdamasi užgniaužti drebulį.

– Ačiū, kad paskambinote, Trojau. Noriu susirankioti visus savo vyro daiktus.

– Suprantama. Džiaugiuosi, kad užsukote, nes būtume jį pardavę. Labai apgailestauju dėl jūsų vyro.

– Aš taip pat, – sumurmėjo ji.

Elė nežinojo, kada Džimas įsigijo šį nešiojamąjį kompiuterį. Vieną buvo gavęs iš kompanijos ir naudojo verslo reikalais. Vienintelė šio kompiuterio atsiradimo priežastis – Džimas turėjo ką slėpti.

Nebuvo kada važiuoti atgal į namus, taigi ji nutarė pasiimti kompiuterį į Europą, o grįžusi į Valstijas įdėmiau apžiūrėti. Jei naršydama aptiks skausmingų paslapčių, galbūt jau įstengs jas įveikti.

Grįžusi į taksi, moteris įdėjo kompiuterį į lagaminą ir liepė vairuotojui paskubėti.

Elė patogiau įsitaisė sėdynėje ir vis dar krečiama šiurpo suvokė, kad vyras lankėsi klube aštuonis mėnesius, o ji nė nenutuokė apie tai. Greičiausiai užsukdavo pakeliui į oro uostą arba grįždamas iš Šveicarijos.

Viena buvo pripažinti, kad juodu susvetimėjo ir nutolo vienas nuo kito. Ir visai kas kita – įsisąmoninti, jog vyras turėjo nuo jos slepiamą gyvenimą. Elė jautėsi pažeminta, kad turėjo išgirsti tiesą dalyvaujant Trojui, visai nepažįstamam žmogui.

O, Džimai. Kas nutiko tam vyrui, už kurio tekėjau? Ar kada nors tave iš tikrųjų pažinojau? – nusistebėjo Elė.

Padedamas samdytų darbuotojų, Džinas įsodino sielvartaujančią Sofiją ir jos tėvą į prie parapijos bažnyčios stovintį limuziną. Jie buvo ką tik palaidoję Donatą vietos kapinėse. Viskas buvo laikoma paslaptyje, tačiau žiniasklaida netruko paskelbti apie jos mirtį.

Kai triukšmas nurims, Džinas ketino perlaidoti brolienės palaikus Montefalkų šeimos kapinaitėse.

– Aš netrukus grįšiu, brangioji.

Sofijos veidas buvo drėgnas nuo ašarų.

– Tik neužtruk.

– Prižadu. Atsisveikinsiu su keliais žmonėmis ir padėkosiu kunigui.

Ji linktelėjo ir su prižiūrėtoju Paolu nuvažiavo į užmiesčio namą.

Džinas lengviau atsiduso, kad nors tai pagaliau baigėsi, ir skubiai pasisuko į Karlą. Buvo prašęs jo palaukti, kad galėtų pasikalbėti niekieno netrukdomi.

– Puolimas įgavo pagreitį, Karlai.

– Kas atsitiko?

– Vienas iš rūmų apsaugos darbuotojų ką tik pranešė apie moterį, prisistačiusią kaip Džeims Parker. Prieš kelias minutes ji mėgino pakliūti į vidų ir pasimatyti su Marčelu. Tai dar viena paparacų gudrybė, siekiant sužlugdyti mano šeimą.

Šalimais stovintis vyriškis kietai sučiaupė lūpas.

– Negaliu patikėti, kad kas nors drįsta apsimesti velionio žmona.

Džino veidas persimainė.

– Manęs daugiau niekas nestebina. Ji atvyko taksi. Dėl visa ko sargyba užsirašė automobilio numerį.

Karlas klausiamai kilstelėjo antakį.

– Nori, kad ją susekčiau ir patikrinčiau?

– Jei surastum, norėčiau pats su ja pasikalbėti – įvairumo dėlei, – tęsė Džinas.

– Ką sumąstei?

– Kiek laiko ją galima laikyti kalėjime?

– Tik dvylika valandų. Jei nepavyks apkaltinti, teks paleisti.

Džino akys sužibo.

– Nesijaudink dėl to. Ji dar pasigailės, kad drįso įžengti į mano teritoriją.

Karlas išsitraukė kišeninį bloknotą.

– Pasakyk man automobilio numerį, o aš įspėsiu kalėjimo budintįjį seržantą, kad bendradarbiautų su tavimi.

– Esu tau skolingas – kaip visuomet.

– Mūsų šeimos bendrauja daugybę metų ir aš neleisiu, kad kas nors tave ar Sofiją sugniuždytų.

Šie žodžiai Džinui reiškė daug daugiau, nei jo draugas galėjo įsivaizduoti.

– Grazie, Karlai.

Kažkas energingai pabeldė į miegamojo duris.

– Senjora Parker?

Elė nepatenkinta sudejavo. Praėjo tik valanda, kai ji atsigulė į lovą. Ilgi skrydžiai iš Oregono į Šveicariją, o po to – į Romą ją labai išvargino, o kelionė tvankiu sausakimšu traukiniu į kalvos viršūnėje įsikūrusį Montefalko miestelį visai pribaigė.

Negana to, visi miestelio viešbučiai buvo iš anksto užsakyti dėl kažkokios šventės. Ačiū Dievui, taksi vairuotojui jos pagailo ir jis paprašė sesers, kad leistų pernakvoti savo namuose. Jei ne jis, moteris būtų priversta grįžti į Romą.

Beldimas stiprėjo.

– Senjora!

Elė neįstengė suvokti, kas čia vyksta.

– Minutėlę!

Ji atsisėdo ir nesąmoningai persibraukė ranka per trumpas šviesias garbanas. Atrodė ji jaunesnė nei dvidešimt aštuonerių. Sugraibiusi kojūgalyje numestą chalatą paskubomis užsivilko ir nuėjo atidaryti durų.

Tarpduryje stovinti pagyvenusi moteris atrodė pavargusi, lyg būtų labai skubėjusi.

– Greičiau! Apsirenkite! Jūsų paimti atvažiavo automobilis iš Di Montefalkų rūmų.

Žalios Elės akys išsiplėtė.

– Bet tai neįmanoma!

Dieną ginkluoti sargybiniai nuvijo ją nuo rūmų vartų. Niekas negalėjo žinoti, kur ji patraukė įsėdusi į taksi.

– Turėtumėte būti labai svarbi kunigaikščiui Di Montefalkui, jei jis pats siunčia automobilį. Paskubėkite! Neturėtumėte versti vairuotojo laukti.

– Išeisiu, kai tik susiruošiu. Ačiū.

Nebent vienas iš sargybinių bus sekęs paskui taksi, – spėliojo Elė. Bet dabar tai jau nebesvarbu. Netrukus ji pagaliau susitiks su vyru, kurio pamatyti skrido tūkstančius mylių. Po tuščių bandymų susisiekti su juo telefonu iš Romos, prieš sėdant į traukinį, ir visiškos nesėkmės prie rūmų vartų ji buvo kone praradusi viltį.

Elė uždarė duris ir susirado lagaminą. Po kelių minučių ji jau stovėjo apsirengusi švariais džinsais ir žalia kartūnine palaidinuke. Kažin, ar pusę dviejų nakties derėjo vilkėti atsivežtu kostiumėliu?

Apsiavusi sportiniais bateliais ji dar įsimetė keletą daiktų į rankinę, o prieš išeidama ant tualetinio staliuko padėjo du šimtus dolerių. Elė dar kartelį apsižvalgė, ar nieko nebus pamiršusi, ir išėjusi į prieškambarį prisiartino prie laukiančios moters.

– Atsiprašau, kad dėl manęs buvote pažadinta tokį vėlyvą metą. Jūs buvote tokia maloni, kad priglaudėte mane. Ant tualetinio staliuko jums ir jūsų broliui palikau pinigų. Dar kartą už viską ačiū, taip pat už gardų maistą ir kad galėjau nusiprausti. Prašau padėkoti ir savo broliui. Nežinau, ką be jūsų būčiau dariusi.

Moteris nekantriai linktelėjo.

– Perduosiu. Dabar turite eiti!

Ji atidarė duris į senovinę siaurą gatvelę. Moters namas buvo vienas iš nedaugelio, stovinčių palei gatvę. Tačiau tamsoje Elė galėjo įžiūrėti tik švytintį juodą sedaną, stovintį prie durų. Iš prieškambario sklindanti šviesa krito tiesiai ant Montefalkų emblemos – auksinio sakalo.

Elei peržengus slenkstį, nuo namus jungiančios akmeninės tvoros pasirodė vyras. Jis vilkėjo juodai, kaip ir ginkluota rūmų apsauga.

Elė buvo tik penkių pėdų ir penkių colių ūgio, tad iš karto pastebėjo aukštą vyrą. Jis buvo tvirtai sudėtas, juodais lyg naktis plaukais. Elegantiškos manieros ir vanagiški veido bruožai išskyrė jį iš daugelio jos šiandien matytų italų vyrų. Per moters kūną nusirito įspėjantys apie grėsmę šiurpuliukai.

Stulbinamai mikliai, vienu rankos judesiu jis paėmė iš jos rankinuką ir lagaminą.

– Grąžinkite! – suriko ji.

Elė mėgino išplėšti iš jo rankų lagaminą. Bet ji nebuvo lygiavertė priešininkė. Vyras įdėjo jos daiktus į bagažinę.

Prieš atidarydamas užpakalines dureles, jis mestelėjo pašaipų žvilgsnį. Įlipusi į automobilį Elė netruko įsitikinti, kad plačiapetis vyriškis tikrai stiprus. Jo ir taip rusva oda buvo tamsiai nurudinta saulės. Vyras buvo nepaprastai patrauklus. Prieš įsitaisant ant užpakalinės sėdynės, Elės galvoje sukosi žodžiai nuostabus ir nuožmus.

Staiga ji suvokė, jog elgiasi lyg pamišėlė – juk leidosi, kad visiškai nepažįstamas žmogus ištrauktų ją iš vienintelio saugaus prieglobsčio. Be taksi vairuotojo ir jo sesers, Elė daugiau nieko nepažinojo šioje šalyje.

Blogiausia, kad traukinyje ji pametė savo mobilųjį telefoną. Greičiausiai kažkas jį nugvelbė. Taigi dabar negalėjo paskambinti ir paprašyti pagalbos.

Nuojauta, kad jai prisireiks telefono, tik dar labiau sustiprėjo, kai įsitaisęs prie vairo vyras užrakino visas automobilio dureles. Tada įjungė variklį ir nurūko tuščia gatvele link pagrindinio kelio. Kai jie pervažiavo tris kvartalus, Elė suvokė papuolusi į bėdą.

Užuot važiavęs į kalną, vairuotojas lėkė žemutinėmis miestelio gatvėmis. Atrodė, kad jis tiksliai žino, kur ją veža. Bet tikrai ne į geltonus kunigaikščio rūmus, stūksančius ant stačios uolos.

Elei reikėjo pasikliauti nuojauta ir palaukti iki ryto, o ne palikti senosios moters namus tokią vėlyvą valandą.

– Šis kelias neveda į rūmus, – pasilenkusi į priekį kuo ramiau tarė Elė. – Prašau parvežti mane atgal į tos moters namus.

Paslaptingasis vyras nekreipė į ją dėmesio ir važiavo toliau. Jie įsuko į dar vieną siaurą gatvelę už savivaldybės pastatų.

– Kur jūs mane vežate?

– Viskam savo laikas, sinjora, – ištarė jis nepriekaištinga anglų kalba su nežymiu akcentu.

Automobilis sustojo priešais plienines duris. Pastato pirmajame aukšte degė šviesa. Nespėjus Elei atsitokėti, vyras apėjo aplink automobilį ir atidarė dureles.

– Tik po jūsų, sinjora.

Ji išdidžiai kilstelėjo smakrą, parodydama, kad atsisako pasijudinti iš vietos.

– Kur jūs mane atvežėte?

Jo tankių blakstienų aprėmintos akys sužaižaravo.

– Į Montefalko policijos nuovadą.

Policijos?

– Aš nieko nesuprantu.

– Šį vakarą jūs norėjote pasikalbėti su kunigaikščiu Di Montefalku. Ar ne taip?

– Taip. O gal aš neturėjau teisės?

– Tarkime, kad jis nedalija interviu.

– Man ir nereikia interviu. Aš atskridau iš toli, norėdama pasikalbėti su juo asmeniškai.

Vyras sujudėjo. Moteris negalėjo nepastebėti jo raumeningų rankų ir krūtinės.

– Kiekvienas, norintis su juo susisiekti, pirmiausia turi susitikti su manimi.

Dabar aišku, kodėl jai nepavyko pasikalbėti telefonu ar praslysti pro ginkluotą sargybą.

Elė negalėjo liautis tyrinėjusi gražių vyriškų bruožų. Jo akys buvo skvarbios, antakiai – juodi kaip smala. Jai dar neteko matyti tokio įspūdingo veido.

– Ar jūs, policijos pareigūnas, einate dar ir jo asmens sargybinio pareigas?

Grėsminga vyro šypsena sumišo su pašaipa.

– Galima ir taip pasakyti.