Читать книгу Jausmų uždanga - Regina Kyle - Страница 2

Holė Rajan pasuko galvą stengdamasi veidrodyje įžvelgti juodų lininių kelnių aptemptą užpakalį ir susiraukė.

– Jos per siauros. Nesuprantu, kuo blogi mano pačios drabužiai?

– Šitie skudurai? – jos sesuo Noelė paspyrė ant žemės numestus rausvą susagstomą megztinį ir paprastas medvilnines kelnes. – Su jais atrodei kaip namų šeimininkė, o dabar panašu, kad turi liemenį. Ir užpakalį. Ir krūtinę! Jaučiuosi atradusi Atlantidą.

– Taip, dėl šitų, – Holė patampė gilią šilkinės palaidinės, taip pat pasiskolintos iš madų ekspertės, jaunesniosios dvidešimt šešerių metų sesers, iškirptę. – Ar ji ne per daug…

– Daili? Patraukli? Traukianti akį?

– Aš maniau, atvira. Nepadori. Kekšiška.

Noelė pridėjo ranką prie širdies ir susvyravo tarsi pašauta.

– Tu mane žudai, sese. Tai mano laimingoji Marc Jacobs palaidinė. Vilkėjau ja per savo pirmąjį Žizelės premjeros vakarą.

Holė nukrypavo prie lovos ir šlumštelėjo ant krašto. Visas šis gražinimasis ją išvargino: pirmiausia Noelė atkakliai bandė sugarbanoti tiesius it styga Holės plaukus, tada kokią valandą tepė makiažą, o dabar vertė seserį išsimatuoti visą spintą. Visa tai jai priminė mokyklos išleistuves, prieš kurias dvylikametė Noelė mėgino išmokyti Holę mergaitiškų dalykų, apie kuriuos ji tada nieko nenutuokė.

– Labai dėkoju už tavo pastangas, Noele, – Holė parvirto ant nugaros ir keliskart suspyruokliavo ant čiužinio. – Tik nesuprantu, kam to reikia.

– Visų pirma, – pradėjo Noelė, prisėdusi šalia ant lovos ir iškėlusi vieną pirštą, kuris reiškė, kad ji netrukus išpyškins visą sąrašą priežasčių, – po kelerių sunkaus gyvenimo metų tu nusipelnei šiek tiek pasilepinti. Įsivaizduok, kad tai tavo atlygis už tai, kad metei tą netikšą Klarką.

– Su tuo negaliu pasiginčyti, – Holė atsirėmė ant alkūnių. Jos sesuo žinojo tik dalį tiesos, visa nemaloni istorija buvo užfiksuota tik policijos ir kelių medikų raportuose.

– Visų antra, – Noelė atlenkė antrą pirštą, – dabar esi rimta dramaturgė, tad privalai atitinkamai atrodyti.

Holė pavartė akis.

– Nesu tokia sėkminga.

Noelė žaismingai pliaukštelėjo jai per galvą.

– Pabusk ir apsidairyk! Tavo pjesė bus rodoma Brodvėjuje ir joje vaidins pora ryškių kino žvaigždžių. Kas tai, jei ne sėkmė?

Ji neklydo, tačiau Holei buvo sunku prisipažinti, kad ir ji galiausiai kai ko pasiekė šitoje darbštuolių ir maksimalistų šeimoje. Jos trys jaunesni broliai ir seserys seniausiai lenkė ją kelyje į karjeros viršūnę, kol ji keitė darbus kaip kojines: nuo pagalbinės mokytojos iki barmenės ir šunų vedžiotojos. Šeimoje jos savęs paieškos buvo tapusios senu juokeliu ir pelniusios jai Holės keistuolės pravardę.

Jos „keistenybės“ baigėsi praėjus penkeriems metams po tuoktuvių su Klarku, kai šis nusprendė, jog nuo šiol grįžęs namo nori rasti ją laukiančią su džino ir toniko kokteiliu ir garuojančia vakariene ant stalo. Holė buvo pasiruošusi tai išbandyti.

Kokia klaida. Namų židinio deivės vaidmuo jai niekaip nelipo (bent jau Klarko nuomone): vakarienė visada būdavo ne visai iškepta arba pervirta, vonia nepakankamai išblizginta, marškiniai nepakankamai iškrakmolyti. Vienintelis jos išsigelbėjimas buvo straipsnis apie dienoraščio rašymą moteriškame žurnale.

Ir taip gimė rašytoja H. N. Rajan.

– Patikėsiu, kai pamatysiu iškabą. – Ji vis dar netikėjo, kad tai išties įvyks, juk tam galėjo sutrukdyti daugybė nenumatytų dalykų. – Iki tol…

– Dėl Dievo meilės, Hole, – Noelė užsikišo šviesių plaukų, tokių skirtingų nuo Holės, sruogą už ausies. – Tu per daug jaudiniesi. Juk sakei, kad prodiuseriai išrinko Malkolmą Džastisą vaidinti policininką, tiesa?

Holė linktelėjo ir atsisėdo.

– O su kuo susitiksi šiandien? – Noelė žvilgtelėjo į priešais lovą išrikiuotus batus. Holė tyliai atsiduso. Visos poros buvo su aukštesniais nei dešimties centimetrų kulniukais.

– Neįsivaizduoju, Itanas išdavė tik tiek, kad jis garsi kino žvaigždė ir tikras saldainis.

Tai Holei pasirodė neįprasta – Itanas Felpsas buvo geriausias jos draugas nuo pirmojo kurso Veslyje laikų, kai ši padėjo jam įveikti Čoserį5 ir Dikensą, ir nuo tada tarp jųdviejų niekada nebuvo jokių paslapčių. Itanas iki pat šių dienų mėgo pravardžiuoti ją Holipope.6

Kai jos agentas pranešė, kad Holės Nereikšmingas indas buvo išrinktas statyti Brodvėjuje, antroji jai į galvą šovusi mintis (pirmoji mintis: Gal tu girtas?) buvo apie Itaną: Ar jie sutiks jį paskirti spektaklio režisieriumi? Laimei, prodiuseriams patiko jo ankstesni darbai regioniniame teatre.

– O jei tai Džordžas Klunis? – Noelė sustingo į kraują įaugusioje trečiojoje baleto pozicijoje. – Arba Tomas Kruzas?

Holė papurtė galvą.

– Per senas. Ir per daug… Tomas Kruzas.

– O kaip Nikas Damonas? – Holė vos nepaspringo savo liežuviu, bet Noelė buvo įkišusi nosį į papuošalų dėžutę ir nieko nepastebėjo. – Galėtum pagaliau padaryti ką nors dėl savo mokyklos laikų simpatijos.

– Ką turi omenyje?

– Hole, tik nereikia…

– Tada tu buvai dešimties.

Visą šį laiką ji buvo įsitikinusi, kad apie tai žino tik Itanas, kuriam ji netyčia prisipažino vieną vakarą, iškart po skyrybų, išgėrusi per daug romo ir kolos kokteilių. Tačiau netgi Itanui nepasakojo, kad tai ji pastūmėjo Niką atsisakyti futbolininko stipendijos ir išsikraustyti į Niujorką, taip pat ir to, kad tąnakt, aktorių vakarėlyje, jis ją pabučiavo. Tai buvo pirmasis jos bučinys ir nuo to laiko joks vyras neprivertė širdies plakti taip kaip Nikas. Žinoma, ta magiška akimirka netruko ilgai, nes ją nutraukė Džesė Pagano, ieškodama savo fotoaparato. Kurgi ne? Ji vienu išpuoselėto pirštelio judesiu ir „paimk mane“ aukštakulniais išviliojo Niką, kaip tas žiurkių gaudytojas su stebuklinga fleita. Itanas ir Noelė niekada nebūtų jai leidę to pamiršti, tad Holė nutarė laikytis saugiausios žinomos taktikos: neigti, neigti ir dar kartą neigti.

– Ką tu supranti apie tai? Nikas Damonas nėra ir niekada nebuvo mano simpatija.

– Tai kodėl raudonuoji kaip nekalta mergelė striptizo klube?

– Aš neraudonuoju! – Holė užsidengė veidą rankomis. Po velnių. Jos sesuo teisi – jos skruostai degė kaip ta džiovinimo krosnis, kurią įsigijo, kaip mėgo juokauti namiškiai, terakotos laikotarpiu.

– Nieko baisaus, mano simpatija – Rajanas Goslingas. Tikrai neprieštaraučiau likti su juo viena ankštoje patalpoje.

– Simpatija ar ne, pasak Variety, Nikas vis dar Honkonge, kuriame filmuojamas dar vienas Trento Sevidžo filmas.

– Kad ir kas būtų tavo paslaptingoji kino žvaigždė, turėsi sudaryti sandorį, – Noelė pačiupo sidabrinius aukštakulnius atvirais galais ir pamojavo priešais Holę. – Christian Louboutin.

Holei tai nepadarė jokio įspūdžio.

– Tikrai ne.

Noelė nutaisė daug suktesnę šypseną, nei derėjo jaunesniajai sesutei.

– Privalai. Vyrams jie atrodo seksualūs.

– Aš noriu atrodyti profesionali, ne seksuali.

Holė nužingsniavo prie spintos ir išsitraukė savo vienintelę porą paprastų juodų batelių neaukštais kulniukais. Jie atrodė kaip nauji, nes ji retai juos avėdavo.

– Šitie man daug labiau prie širdies.

– Ką gi, aš bandžiau, – Noelė nusviedė labutinus į šalį ir, pasiknaisiojusi po savo Gucci lagaminą, ištraukė platų juodą diržą. – Baigiamasis akcentas.

Ji užsegė diržą Holei ant liemens, pataisė ovalo formos sagtį ir padavė jai porą auskarų su granato akmenėliais bei prie jų tinkantį vėrinį.

– Dabar tu pasiruošusi padaryti įspūdį ir išspardyti užpakalius. Be to, jei ten bus – Dieve, prašau – Rajanas Goslingas, tučtuojau paskambink man ir neišleisk jo iš kambario.

Po pusvalandžio Holė nekantriai mindžikavo prie Kino centro pastato durų Devintajame aveniu, be atvangos bandydama prisiskambinti.

– Nagi, Itanai! Po galais, atsiliepk! Kur tu?

– Tau už nugaros, Holipope.

Ji krūptelėjo ir apsisukusi vos neprarado pusiausvyros, tačiau Itanas spėjo sučiupti ją už pečių.

– Itanai, tu mane išgąsdinai! Be to, vėluoji. Ir žinai, kaip nemėgstu šitos pravardės.

Itanas pabučiavo ją į kaktą ir paleido pečius.

– Nepyk, Hole. Tavo grimasa netinka prie nuostabios išvaizdos.

– Juk žinai, kad negaliu ilgai ant tavęs pykti.

Ji pakštelėjo jam į skruostą. Akimirką jo veidu nuslinko nerimo šešėlis.

– Tikiuosi, tavo nuomonė nepasikeis, – tyliai sumurmėjo jis ir kaipmat pakeitė temą. – Neblogi skudurai. Ar paklausei mano patarimo ir paskambinai Noelei?

Ji palinksėjo ir žvilgtelėjo į sesers paskolintos palaidinės iškirptę.

– Kaip manai, ne per gili?

– Labai gražu ir tikrai ne per gili. – Itanas paėmė Holę už parankės ir patraukė durų link. – Na ką, pradėkime vakarėlį.

Juodu perėjo vestibiulį ir įlipo į liftą.

– Ar žadi atskleisti, kas ta paslaptingoji žvaigždė, laukianti mūsų viršuje?

– Netrukus pati pamatysi, – jis nekantriai keliskart spustelėjo keturiolikto aukšto mygtuką.

– Kodėl taip jaudiniesi? Juk kelias savaites kalbėjomės su garsenybėmis. Vieną netgi pasamdėme.

– Bet ne tokiomis. – Skambtelėjo liftas ir Itanas pamojo Holei eiti pirmai. – Jei sutarsime dirbti su juo, tai taps karščiausia Brodvėjaus naujiena po Hju Džekmano ir Danielio Kreigo vaidmens spektaklyje Nesiliaujantis lietus.

Holė sustojo priešais Brodvėjaus prodiuserių poros Tedo ir Džuditos Aronsonų kabineto duris.

– Nualpčiau, jei ten būtų vienas iš jų.

– Nebus. Bet tai nereiškia, kad nenualpsi.

– Pažadėk mane sugauti.

Ji siektelėjo rankenos, bet Itanas sustabdė jos ranką ir pažvelgė rimtomis pilkomis akimis.

– Žinoma, jei ir tu man kai ką prižadėsi.

– Jei tik tai nebus kas nors neteisėto, nemoralaus ar storinančio.

– Kad ir kas ten įvyks, pažadėk, kad nepradėsi manęs nekęsti.

– Nekęsti? Kodėl turėčiau? – ji staiga įsitempė ir nusipurtė jo ranką. – Tu mane gąsdini, Itanai. Kas už tų durų? Popiežius? Džimis Hofa7? Mano buvusi anyta?

Jam nespėjus atsakyti, durys staiga plačiai atsivėrė.

– Štai ir jie! – Tedas paragino juos užeiti. – Mūsų gerbiamieji rašytoja ir režisierius. – Jis palydėjo juos į susirinkimų kambarį, kuriame prie milžiniško riešutmedžio stalo jų laukė Džudita ir dar keli žmonės. Vienas vyras stovėjo atokiau, atsukęs nugarą į duris, ir su didžiuliu susidomėjimu apžiūrinėjo Niujorko horizonto nuotraukas, kuriomis buvo nukabintos visos kambario sienos. Jo tamsūs garbanoti plaukai siekė kreminės spalvos marškinių, aptempusių plačius pečius ir raumeningas rankas atraitotomis rankovėmis, apykaklę.

Ne. Tai negali būti jis. Jis filmavimo aikštelėje, už jūrų marių…

– Hole Rajan, Itanai Felpsai, – sugriaudėjo Tedas. Jis užsitarnavo griežtą žmonos žvilgsnį, tačiau nesutrikęs taip pat garsiai tęsė: – Susipažinkite su mūsų naująja žvaigžde, tiesiai iš plačiųjų ekranų.

Vyras atsisuko ir, pamačiusi jo pražiotą burną, Holė suprato, kad šis susitikimas jį nustebino ne ką mažiau.

Nikas.

Jis atplaukė prie jos kaip gryniausio grožio puta.

– Seniai nesimatėme, Hole, – ištiesė ranką, toks aukštas, tamsus ir vertas nuodėmės. Jo žemas kimus balsas atėmė jai žadą ir privertė sukietėti spenelius. Holė susikryžiavo rankas ant krūtinės, stengdamasi paslėpti nesąmoningą reakciją, susitikus vyrą iš savo erotinių sapnų, tapusį pagrindiniu jų herojumi nuo tada, kai tik subrendo juos sapnuoti.

– Nikai, maniau, kad esi Honkonge, – ji stovėjo kaip įbesta, baimindamasi, jog jam priartėjus ištirps nuo karščio.

– Seki mano gyvenimą? – Kai ji nepaspaudė jam rankos, jis nerūpestingai įsikišo ją į džinsų kišenę. – Jaučiuosi pamalonintas.

– Sunku nesekti, visi apie tave rašo.

– Itanas nieko nesakė? – pertraukė Tedas šypsodamasis visu savo raukšlėtu veidu ir patapšnojo režisieriui per petį. Itanas mestelėjo jam perspėjantį žvilgsnį, tačiau šis tik persibraukė ranka žaviai žilstelėjusius plaukus ir, lyg niekur nieko, tęsė: – Jis įtikino mus šiam moderniojo Stenlio Kovalskio8 vaidmeniui parinkti būtent Niką. Net paprašė atidėti perklausą iki jo filmavimo pabaigos.

– Puiku, – tarė Holė, įkaitusi iki raudonumo.

Itano kakta nuriedėjo prakaito lašelis ir jo Adomo obuolys nervingai virptelėjo.

– Staigmena.