Читать книгу Nenugalima aistra - Regina Kyle - Страница 2

– Nelsonai! Tave kviečia bosas.

– Tuojau, – neatitraukdamas akių nuo kompiuterio ekrano Geibas pirštais bėgiojo po klaviatūrą. – Baigiu peržiūrėti šį prašymą.

– Bosas kviečia tuojau pat.

Geibas pažvelgė į boso pavaduotoją Džeką Kentfildą.

– Ko jis nori?

Džekas kilstelėjo petį.

– Kas žino? Bet turi kilti į septintą aukštą kuo greičiau.

– Gerai, – Geibas paspaudė išsaugojimo mygtuką, uždarė dokumentą ir atsistūmė nuo rašomojo stalo. Kvietimas į viršutinį aukštą galėjo reikšti tik du dalykus: arba jis susimovė ir gaus velnių, arba valdžia juo patenkinta ir jį pagirs.

Jis buvo nusiteikęs abejoms galimybėms.

– Sėkmės! – šūktelėjo Džekas pavymui, Geibui žingsniuojant lifto link. – Jei negrįši po dešimties minučių, pasiųsiu dingusiųjų paieškos grupę. Arba įkursiu atminimo fondą.

– Būtinai įspėk Timą, kad neskriaustų pagyvenusių žmonių. – Lifto durys atsivėrė ir Geibas įėjo vidun. – Jis man skolingas dvidešimt dolerių.

Durys pamažu užsidarė ir Geibas susimąstė, kas jo laukia viršuje. Niekaip nesugalvojo, už ką jam galėtų papriekaištauti. Nors, jei atvirai, nuo nakties parke su Devine praeitą savaitę, jis nebe visą dėmesį skyrė darbui. Be to, šis tas vyko ir prie jos namų durų.

Bučinys juodu ištiko kaip koks sprogimas. Dar niekada nebuvo patyręs tokio stipraus jausmo. Jis didžiavosi savitvarda. Gebėjimu pirma pagalvoti, o tik tada veikti. Kai Devinė pasidavė, viskas vyko akimirksniu – jos švelnios lūpos prasivėrė, pajuto jos šilumą ir moteriškus kūno linkius.

Pajutęs veržimą žemiau diržo sagties, Geibas mintyse paliepė sau: Raminkis, brolau. Laukia svarbus susitikimas. Galvok apie nekaltus dalykus. Mamytę. Obuolių pyragą. Autobusu į rekolekcijas vykstančius vienuolius.

Geibas kietai užmerkė akis. Nors bučiavo iš savanaudiškų paskatų, tai išėjo į gera. Pagaliau suprato, kodėl Karos neigiamas atsakymas jį veikiau pribloškė, nei pažemino. Buvo kvailys, kad jai pasipiršo. Kad rinkosi gyvenimo draugę pagal bendrus pomėgius ir politinius įsitikinimus. Kad manė, jog aistra rasis vėliau ir kils į viršų pamažu, kaip karuselės vagonėlis į pirmąjį kalnelį.

To nebūtų nutikę. Būtų nesąžininga taip elgtis su Kara. Ir su savimi.

Liftas skambtelėjo ir durys atsidarė, Geibas žengė į Manhatano apygardos prokuroro Tadijo Holkomo šventovę. Draugams jis – Tedis. Pavaldiniams – ponas Holkomas.

– Geibai, – Dorisė, pono Holkomo sekretorė nuo neatmenamų laikų, pakvietė jį pirštu. – Jis jau laukia.

Ji palydėjo jį į kabinetą, tris kartus didesnį nei jo paties. Apygardos prokuroras sėdėjo ne prie pilkšvo rašomojo stalo kaip Geibas, o prie masyvaus ąžuolinio. Ant lentynų prie sienų rikiavosi ryškiai mėlyni teisynai ir stori teisės mokslo veikalai, o tarp jų buvo sumaniai išdėlioti garbės raštai, laimėti trofėjai ir keletas šeimos nuotraukų.

– Norėjote mane matyti? – Geibas atsisėdo priešais stalą į vieną iš dviejų odinių krėslų.

Holkomas užvertė skaitomą bylą.

– Puikiai padirbėjai su Patersono byla. Įtikinai teisėją Morisoną leisti kaltinamajam padaryti pareiškimą.

– Ačiū, – Geibas atsilošė minkštame krėsle. Lyg būtų kitas pasirinkimas.

– Gal jau žinoma, kada bus paskelbtas nuosprendis?

– Paskirtas kitą ketvirtadienį.

– Gerai. Prašau pateikti visą informaciją.

Holkomas krenkštelėjo. Geibas įsitempė. Dabar paaiškės dėl ko buvo kviestas. Iš kitapus stalo Holkomas pastūmė jam bylą.

– Praeitą vakarą Parko gatvėje policija sulaikė įtariamąjį nužudymu.

Geibas linktelėjo. Apie tai buvo nuolat pranešama rytinėse naujienų laidose. Darbininkas buvo apkaltintas išprievartavęs ir nužudęs aštuoniasdešimt penkerių metų moterį ir kartu su ja gyvenančią slaugytoją. Liudytojas matė, kaip darbininkas išėjo iš to buto, o netrukus ten buvo rasti kūnai.

– Rytoj jam bus pareikšti kaltinimai. Bylos imsis Kentfildas.

Holkomas papurtė galvą.

– Noriu, kad pats imtumėtės šios bylos. Ji trauks visuomenės dėmesį kaip magnetas.

Geibas susikryžiavo ant krūtinės rankas ir suraukė kaktą. Džekas gal ir žioplokas, tačiau jis gali kuo puikiausiai bendrauti su žiniasklaida ir su kuo tik nori. Bet, matyt, už to slypi kas nors, ko bosas neatskleidžia.

– Ar yra kas nors, ko man nesakote?

– Ne, – Holkomas gūžtelėjo pečiais, bet nekalta veido išraiška dar labiau įtikino Geibą, kad prokuroras kažką slepia. – Esate mano geriausias kaltintojas. Jūs imsitės šios bylos. Kalba baigta.

Geibas paėmė bylą ir atsistojo. Jis žinojo, kada galima bandyti laimę, o kada reikia pasitraukti.

– Supratau.

– Aš dar nebaigiau, – Holkomas pamojo Geibui sėstis, šis taip ir padarė. – Turime aptarti dar vieną reikalą.

– Ar kilo kokių keblumų? – paklausė Geibas dar labiau suraukdamas kaktą.

– Kaip suprantu, man kitais metais pasitraukus, ketinsite siekti apygardos prokuroro posto.

– Taip, pone. – Siekti aukšto valstybės tarnautojo posto buvo dar vienas Geibo profesinės karjeros etapas. Pirmiausia taptų apygardos prokuroru, tada pasidarbuotų įstatymų leidybos srityje, o laikui bėgant gal patektų į Kongresą. Jis manė, kad su šiais siekiais teks dar kelerius metus palūkėti. Tačiau Holkomas pareiškė, jog trečios kadencijos nesieks, ir Geibui teko skubiau imtis numatytų veiksmų.

– Manau, kad jums reikės mano pritarimo.

– Labai tikėčiausi.

Holkomas ką tik pripažino, kad Geibas geriausias kaltintojas. O tai turbūt šį tą reiškia.

– Jūs puikus teisininkas, Geibai. Jauniausias Specialiųjų nusikaltimų tyrimų biuro vadovas. – Holkomas atsirėmė į atlošą ir Geibui iš jaudulio ėmė smarkiau plakti širdis. Taip ir bus. Holkomas jį užtars. Jo remiamas, jis taps pirmu kandidatu į apygardos prokuroro postą.

– Deja, aš negaliu duoti pritarimo.

Pala, kodėl?

Jis jau buvo bedėkojantis, žodžiai įstrigo gerklėje ir Geibas vos susilaikė nesukosėjęs.

– Nesuprantu.

– Būdamas apygardos prokuroru ne vien nagrinėsite bylas, – Holkomas užsikėlė koją ant kojos. – Būsite padalinio veidas. Atstovausite žmonėms.

– Manote, kad tam esu nepasiruošęs?

Holkomas pasukiojo žiedą su antspaudu, kurį visada mūvėjo ant dešinės rankos mažojo piršto.

– Nemanau, kad Manhatano gyventojai pasirengę jus priimti.

– Ką norite tuo pasakyti? – Geibas pasitrynė sprandą. Jau nuo ketvirtos klasės buvo teisybės gynėjas, net įsiprašė budėti koridoriuje, kur mokytojams nematant pasitaikydavo patyčių. Kai puikios ateities perspektyvos ėmė slysti iš rankų, jis pasijuto lyg perlietas šaltu vandeniu. Išmušė šaltas prakaitas. Apėmė bloga nuojauta.

– Paaiškinsiu jums taip, – Holkomas atrėmė smakrą į sunertus pirštus. – Ar prisimenate Šeimų teisinės paramos centro atidarymo iškilmes?

Geibas sudrebėjo.

Kaip galėtų tai pamiršti?

Per tas iškilmes Geibas pirmą ir vienintelį kartą buvo paprašytas pavaduoti Holkomą. Ir viskas, nuo pradžių iki galo, baisiausiai nesisekė. Nepadėjo nė įgūdžiai įgyti teismo salėje. Suklydo sakydamas vicemero pavardę, netyčia įžeidė gubernatoriaus žmoną, kirpdamas tą nelemtą kaspiną išmetė didžiausias žirkles. Tai dar ne viskas. Prasčiausiai ėjosi per iškilmingą svečių priėmimą, kai jis turėjo bendrauti su svečiais. Šnekučiuotis. Būti žavus.

Jis stengėsi. Tačiau pokalbiai išeidavo nevykę. O jis pats buvo ne žavesnis už skelbimų stulpą. Galiausiai jis išėjo anksčiau laiko, pareiškęs, kad turi ruoštis kitos dienos bylos nagrinėjimui.

Galėjo stovėti priešais Aukščiausiojo teismo teisėjus juodomis tunikomis. Priešais prisiekusiuosius. Bet kai tekdavo kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis…

Būdavo visiška katastrofa.

– Likite ten, kur jaučiatės saugus, – pareiškęs savo nuomonę Holkomas pasisuko su kėde pasiimti kažko nuo spintelės. – Bendravimas su žmonėmis tikrai nėra stiprioji jūsų savybė. Tačiau tai įeina į apygardos prokuroro pareigas.

– Galiu pasistengti, – nepasidavė Geibas. – Suteikite man progą.

Holkomas pasisuko veidu į jį ir mąsliai pažvelgė primerkęs akis.

– Pasakysiu štai ką. Po keleto savaičių vyks Šv. Dženaro šventė.

– Taip.

Italų ruošiama mugė buvo vienas iš svarbiausių Niujorko renginių.

– Aš kasmet joje dalyvauju. Prisidėkite ir jūs, ir jei įrodysite, kad jaučiatės gerai tarp daugybės žmonių, aš dar pasvarstysiu.

– Jaučiuosi gerai?

– Pasižmonėsite. Pabendrausite. Įrodysite, kad galite įtikinti juos už jus balsuoti.

– Dalyvausiu.

Geibas pakilo, kartu ir Holkomas, jis ištiesė Geibui ranką.

– Sėkmės.

– Ačiū. – Sėkmės jam prireiks. Liko mažiau nei mėnuo įprasti gerai jaustis plūstančioje į šventę minioje. Ir nė menkiausios užuominos, kaip tai padaryti.

– Kažkodėl neatsako, – Devinė paspaudė mobiliojo telefono ryšio nutraukimo mygtuką.

Jos bosas ir mokytojas Leo Zambranas pakėlė akis nuo tatuiruojamo trigalvio raumens ir nusišaipė.

– Kalbi juk į žinučių gaviklį, ar ne?

– Tas padugnė privatus detektyvas išjungė savo telefoną.

Devinė sukiojosi savo darbo vietoje Vašingtono Aukštumose įsikūrusiame Įamžintų aukštumų tatuiruočių salone, kuriame ji dirbo nuo aštuoniolikos metų, po to kai Leo užtiko ją nakvojančią sandėliuke. Užuot išspyręs lauk, jis pasiūlė jai dirbti mokine ir taikstėsi su ja net ir tokią dieną kaip ši. Gerai, kad jos klientas vėluoja. Kai tokia nuotaika, galėtų netyčia įbesti jam adata.

– Čia tas, į kurį Menis patarė tau kreiptis, – popierine servetėle Leo nušluostė kraujo lašą nuo kliento rankos ir atidžiai apžiūrėjo savo darbą. Ant rusvos Hektoro odos ėmė ryškėti tamsus fenikso, kylančio iš Bokštų dvynių griuvėsių, kontūras. – Jo pusseserės draugės sesers draugas ar kažkas panašaus?

– Aha. Tas mulkis mane apmovė. Paėmė tūkstantį dolerių avanso, pasakė, kad seka karštais pėdsakais, ir dingo iš akiračio, – norėdama nusiraminti Devinė žingsniavo tarp savo ir Leo darbo vietų, saugodamasi, kad neapverstų autoklavo ir neišdrabstytų sterilių instrumentų.

– Ar Menis negali susekti, kur jis yra?

Jų pasiuntinukas žino viską apie visus Aukštumose. Devinė papurtė galvą.

– Jis bandė. Sako, kad tas vyrukas maždaug prieš tris dienas metė savo merginą ir spruko lėktuvu į Majamį. Gal tai jo pirma stotelė pakeliui į San Chuaną. Kaip aš dabar surasiu Viktorą? Mano paieškos atsidūrė aklavietėje. Ir neturiu pinigų pasamdyti ką nors kitą. Po velnių, reikėjo ištisų mėnesių tam tūkstančiui sukaupti.

Devinė sugniaužė kumščius. Jai kėlė nerimą ne vien pinigai, nors tūkstančio dolerių praradimas – didžiulė nesėkmė. Pirmą kartą per daugelį metų ji pajuto viltį surasti brolį, bet toji viltis buvo iš jos atimta, ji liko be pinigų, prislėgta ir įširdusi ant vagies.

Be to, prieš keletą savaičių dienraštyje The New York Times teko skaityti straipsnį apie Bronkse veikusius suaugusiųjų, turinčių proto negalią, globos namus; tie globos namai buvo uždaryti, kai vietiniai žinių reporteriai paviešino, kad tų namų gyventojai buvo užgauliojami, stumdomi, spardomi, marinami badu ar net apspjaudomi. O jei Viktoras pateko į tokius namus?

– Prisiekiu, jei tas šiukšlė kada nors čia pasirodys, aš…

– Spirsi jam į kiaušus? – nusišaipė Leo ir grįžo prie darbo. – Kaip tam bjaurybei Fredžiui?

– Dar blogiau. Nurausiu ir sukišiu juos tam melagiui į gerklę.

– Galėčiau tau paskolinti…

– Ne, – Devinė liovėsi vaikščioti ir pervėrė Leo žvilgsniu. – Neimsiu tavo pinigų. Argi mažai dar man pagelbėjai?

– Dabar tu mane gelbsti. Esi gera. Per daug gera. Vis laukiu, kad mesi mane ir įsidarbinsi viename iš tų prašmatnių salonų netoli savo buto miesto centre.

Devinė gūžtelėjo pečiais.

– Ką galiu pasakyti? Na, man patinka senstelėję kvaišos, kurie mano esą didvyriai.

– O aš turiu silpnybę šmaikštuolėms mergiotėms, kurios daro taip, kaip joms šauna į galvą. – Leo padėjo adatą, popieriniu rankšluosčiu nušluostė tatuiruotę ir uždėjo tvarstį. – Šiandien pakaks, Hektorai. Tušuosime kitą savaitę. Tuo pačiu laiku.

– Ačiū, brolau, – Hektoras numetė keletą banknotų ant stalviršio. – Pasimatysime po savaitės.

Leo nusiplėšė pirštines, įmetė jas į konteinerį skirtą medicininėms atliekoms ir nuėjo prie Keurig kavos aparato kitoje kambario pusėje. Jis kilstelėjo firminį puodelį.

– Gal nori?

– Ačiū, ne. – Devinė žvilgtelėjo į virš kriauklės kabantį laikrodį. Dvidešimt penkios po trijų. Jos klientas vėluoja beveik pusvalandį. Gal išsigando. – Ir taip įsiaudrinusi.

Leo gūžtelėjo pečiais ir ėmė virtis kavą.

– Taigi neimsi mano pinigų. O ką darysi toliau? Kreipsiesi į policiją?

Devinė vos nesusijuokė.

– O kam? To šunkaros jau ir pėdos ataušo, o farai nesivaikys jo dėl varganų tūkstančio dolerių.

– O kaip Holės brolis? – Aparatas baigė gurguliuoti, Leo paėmė puodelį ir iš lėto nugėrė didelį gurkšnį tamsios skrudintos kavos. – Argi jis nedirba apygardos prokuratūroje?

– Geibas? – Devinė nusisuko nuo Leo, radusi priežastį paslėpti nuraudusį veidą, atituštino autoklavą ir sumetė įrankius sterilizuoti. – O ką jis?

– Netikėtai atsiradęs parke jis padėjo tau išsisukti iš apverktinos padėties. Gal padėtų ir dar kartą.

Netikėtai atsiradęs. Švelniai sakant. Leo ji papasakojo tik tiek, kad Geibas užtiko ją Centriniame parke ir parvežė namo. Nebūtų sakiusi ir to, jei Leo nebūtų paklausęs apie mėlynes ant žasto, likusias nuo to bjaurybės Fredžio pirštų.

– Mano padėtis nebuvo apverktina ir jam nereikėjo kištis. – Ji išsileido išdrikusį kuodelį, vėl susikėlė plaukus aukštyn ir sutvirtino juos gumele, kurią laikė dantyse. – Aš pasirūpinau savimi. Ir Fredžiu. O Ponas Tobulasis nesusiprato, kad nereikia kišti savo trigrašio.

– Na, jei nori atgauti pinigus, tau vertėtų kreiptis į Poną Teisųjį. Jis gal net Viktorą surastų.

Belaikanti ranką ant slėgio mygtuko Devinė susimąstė. Pinigų nebeatgaus. Bet jai nė į galvą neatėjo, kad Geibas galėtų padėti surasti brolį.

– Kokiu būdu?

Leo kilstelėjo petį ir atsigėrė kavos.

– Jis dirba Specialiųjų nusikaltimų tyrimų biure. Tikriausiai pažįsta Vaikų globos tarnybos darbuotojų.

Po galais. Kodėl ji apie tai nepagalvojo anksčiau?

Tik viena bėda. Tada ji jaustųsi skolinga vyrui, kuriam vos prisiartinus norisi šokinėti iš džiaugsmo. Tam, kurio turėtų vengti kaip maro, bado ir karo.

Geriausios draugės brolio liesti nevalia, jis ne jos nosiai.

Ne vien dėl santykių su Hole negali kišti prie Geibo rankų. Nereikia būti Saliamonu, kad suprastum, jog jam skirta įsipareigoti. Vesti. Pagal statistikos vidurkį turėti tam tikrą vaikų skaičių. Prabangius namus Skarsdeile. Ir taip toliau.