Читать книгу Kylantis karštis - Regina Kyle - Страница 1

– Keidai Aleksandrai Hardesti! Nešk savo pusnuogę subinę čia, kol pati neatėjau tavęs nurengti!

Keidas nužvelgė savo aprangą. Jei raudono atlaso klubjuostę buvo galima pavadinti apranga. Ar Aivė išties tikėjosi, kad jis sutiks tai dėvėti? Vyras vylėsi, kad jam užteks pasirodyti su darbine uniforma, galbūt nusirengti marškinėlius ir nusismaukti kelnes ant klubų… Visgi kasmetinis labdaringas „Karštų meilės eržilų“ kalendorius, vaizduojantis apsinuoginusius puikiausius Stoktono ugniagesius, virto rimtu leidiniu. Šių metų kalendorius skirtas paremti vietinę gyvūnų prieglaudą, kuriai Keidas ir pats buvo neabejingas.

Bet klubjuostė? Ar Aivė įsivaizdavo jį esant kokį „Čipendeilų“ šokėją?

– Su šituo daiktu būsiu kur kas daugiau nei pusnuogis, – jis kilstelėjo siauručius apatinius virš širmos krašto.

– Aš nejuokauju, Pone Gruodi. Laikas bėga. Renkis ir pasirodyk.

Keidas suurzgė ir nusispyrė sportbačius.

– Skaičiuoju iki trijų. Vienas…

Jis nusivilko marškinėlius.

– Du…

Kelnės ir trumpikės atsidūrė ant žemės.

– Trys.

Keidas ėmė nedrąsiai rištis klubjuostę. Mėšlas. Tas kvailas skudurėlis vos dengė paslėpsnius. Vyras nesėkmingai pabandė prisidengti.

– Aive, turime bėdą.

– Tai jau tikrai. Aš suskaičiavau iki trijų, o tu vis dar slepiesi už tos širmos kaip kokia paleistuvė bažnyčioje.

Keidas nesusiturėjo nesukikenęs. Aivė visada sugebėdavo jį prajuokinti. Vaikystėje jų trijulė – jis, Aivė ir jo geriausias draugas, Aivės dvynys brolis Geibas – nuolatos krėsdavo kvailystes: darželyje prisikišdavo į nosis kreidelių, mokykloje rūkydavo pasislėpę už stadiono, kartą netgi pagrobė kitos mokyklos futbolo komandos talismaną ožką ir nesėkmingai bandė paslėpti ją Nelsonų medžio namelyje.

Tiesa, pastarąsias dvi šunybes jie iškrėtė dviese su Aive. Ji buvo tikra bebaimė ir pasiruošusi priimti bet kokį iššūkį, kad tik galėtų visur eiti kartu su berniukais. Ji kartą netgi matė Keidą nuogą. Žinoma, tada jiems buvo šešeri ir jie maudėsi po vejos laistyklės srove jos sode.

– Gerai, vyruti, pasiruošęs ar ne, ateinu pas tave.

– Pasiruošęs, pasiruošęs.

Keidas giliai įkvėpė, eilinį kartą priminė sau, kad fotosesija skirta labdarai ir žengė iš už širmos.

– Pala, beveik pamiršau. – Jis akies krašteliu pastebėjo apvalų Aivės užpakaliuką dingstant už mažyčio kabineto studijos kampe durų, iš už kurių ji jam šūkalojo nurodymus persirengti ir palaukti.

Jis apsidairė po patalpą. Medinės grindys, plikos sienos, baltas fonas, kelios šviesos su skėčiais, studijos vidury – fotoaparatas ant trikojo, paruoštas veiksmui. Ko dar jai galėtų reikėti?

– Ką pamiršai?

– Pagrindinį tavo kostiumo akcentą.

– Vadinasi, mano apranga nebus vien šitas varganas siūlelis?

– Ne visai. – Aivė žengė iš kabineto, nešina Kalėdų Senelio kepure vienoje rankoje ir pilku rainu katinėliu kitoje. Tačiau vyro dėmesį patraukė ne katinas, o Aivė.

Šventas gaisre.

Ji iš Stoktono išsikėlė prieš dvylika metų, o paskutinį kartą jiedu matėsi prieš gerus trejus.

Aivė pasikeitė.

– Ką tu vilki? – Keidui nužvelgus trumpų šortų ir aptemptų marškinėlių ansamblį su užrašu: „Man patinka nusirenginėti“, jam ėmė sparčiau plakti širdis. Kur dingo įprasti apsmukę džinsai ir milžiniškas nertinis? Net plaukai buvo kitokie: įprastos netramdomos garbanos buvo susuktos į netvarkingą kuodą, kuris, moterų nuomone, turėjo atrodyti seksualiai. Iki šiol Keidas buvo linkęs su jomis nesutikti.

– Tikrai daugiau už tave.

Aivė padavė jam katinėlį ir ant pakaušio užmaukšlino Kalėdų Senelio kepurę.

– Aš čia niekuo dėtas, juk pati išrinkai šitą, – jis laisva ranka timptelėjo klubjuostės gumelę. Kitą kuteno besimuistantis katinėlis. Keidas priglaudė jį po smakru.

– Tiesą pasakius, šis sumanymas – Henko. – Paminėjusi nuolatinio kalendoriaus fotografo vardą, Aivė suraukė antakius. Šis, jai viešint miestelyje, susižeidė nugarą ir paprašė jos perimti darbus. – Tik baigiu, ką jis pradėjo.

– Kiti vyrukai neatrodė kaip striptizo šokėjai.

– Kiti vyrukai negali pasigirti tokiu kūnu. – Aivė pasilenkė prie fotoaparato, tačiau Keidas sugavo ją prieš tai nužiūrėjus jo gėrybes. Įdomu. Juk ji visada galvojo apie jį kaip apie brolį, tiesa? Na, išskyrus tą kartą dvyliktoje klasėje…

– Girdėjau, kad Henkas metų metus prašė tavęs nusifotografuoti, – jo mintis nutraukė Aivės balsas. – Kas galiausiai privertė tave sutikti?

Keidas patraukė pečiais ir atsistojo priešais pakabintą baltą foną.

– Mama nenorėjo, kad sodininkių klubas pamatytų jos apsinuoginusio sūnaus nuotraukas, bet jiedu su tėčiu praėjusiais metais išsikėlė į Čepel Hilą, tad…

Aivė sukikeno.

– Kol akys nemato, širdies neskauda?

– Panašiai. O jei jie ir sužinos, tai gyvena už tūkstančio mylių. – Kita vertus, žinant mamą, ji sugalvotų kaip nubausti sūnų net ir per atstumą.

Aivė žvilgtelėjo pro fotoaparato objektyvą, kurį sufokusavo velniai žino kur, ir atsistojo, įsisprendusi į šonus. Šitokia stovėsena dar labiau pabrėžė jos ir taip iškilią krūtinę. Po galais. Ar ji visada buvo tokia… apdovanota? Nejaugi ji visą šį laiką po savo apsmukusiais drabužiais slėpė tokį kūną?

Ramiau, eržile. Nė negalvok apie tai, juk ji beveik kaip sesuo. Žinoma, beveik nereiškia iš tikrųjų.

– Na. – Ji garsiai atsikvėpė, pašiaušdama savo iš kuodo išdrikusias sruogas. – Tai pradėkime.

Keidas rodomuoju pirštu paglostė katinėlį.

– Kur mums atsistoti?

Ji pamojo ranka.

– Lik, kur stovi. Turiu sureguliuoti šviesas.

Jis pamindžikavo nuo vienos kojos ant kitos, stengdamasis visą dėmesį sutelkti į kačiuką rankose, o ne į įspūdingus Aivės iškilumus. – Kuo jis vardu? – paklausė.

– Bilbas.1

– Kažkam patinka Tolkienas.

– Prieglaudos prižiūrėtojui. – Aivės „inkariukai“, vienintelė iki šiol išlikusi ankstesniojo garderobo detalė, cypčiojo ant parketo, jai sukinėjantis apie trečią šviestuvą. – Jis ieško naujų namų.

– Prižiūrėtojas? – pašaipiai paklausė Keidas.

– Tai aišku, kad Bilbas. – Aivė nustojo knebenusi žibintą ir maldaujamai žvilgtelėjo per petį.

– Ne, ačiū. Man labiau patinka šunys. Kodėl prieglauda nepaskyrė man kokio rotveilerio? Ar net ši cu veislės šuniuko?

– Žmonės mieliau perka kalendorius su stipriais, raumeningais vyrukais, glaudžiančiais mielus, pūkuotus kačiukus. – Ji baigė reguliuoti šviesas ir grįžo prie trikojo. – Be to, rotveileris atiteko vadui. O prieglaudoje nėra nė vieno ši cu.

– Tai manai, kad esu stiprus ir raumeningas? – Keidas nesusilaikė neparodęs raumenų.

– Prašyčiau, – Aivė pabalino akis. – Visa moteriška Stoktono populiacija dėl tavęs varvina seilę. Tau tikrai nereikia dar ir mano pagyrų.

Keidas pasidėjo Bilbą ant peties.

– Turi omeny Modę iš užkandinės, kuri neseniai atšventė penkiasdešimtmetį? Ar bibliotekininkę ponią Frazier? Ji moka pro savo protezus švilpauti „Bohemijos rapsodiją“.

– Geibas pasakojo, kad susitikinėji su naująja „Gibsono prekių“ kasininke, su įspūdinga…

– Šypsena? – Keidas kilstelėjo antakį. – Šukuosena? Talentu mintyse sudėti keturženklius skaičius?

– Aha, taip. – Ji patraukė prie stalo, stovinčio šalia sienos. – Padėk Bilbą ant žemės ir prasižerk.

Jis nuleido kačiuką ant žemės ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Ir kodėl turėčiau?

Aivė atsigręžė su buteliuku skaidraus skysčio ir žengė artyn, it liūtė prie savo aukos. Ar tai kažkoks aliejus? Nejaugi ji ruošėsi…

– O kaip tu manai? Kad galėčiau tave sušlapinti. Užsičiaupk ir išsiskėsk.

Velnias.

Tarsi su šautuvu artindamasi su buteliuku vandens ir glicerino, Aivė Nelson stengėsi išlikti ori ir profesionali, tačiau tai buvo nelengva – Keidas Hardestis visame savo gražume buvo daug karštesnis, nei ji įsivaizdavo. O ji mėgo įsivaizduoti.

Sustojus priešais, jos kojos kaipmat tapo vaškinės, ranka su buteliuku nusviro ir ji sunkiai nurijo seiles. Staiga pasijutusi nepatogiai, laisva ranka pasitaisė marškinėlių kraštą, stengdamasi paslėpti savo kreidos baltumo odą.

Baik. Tai kas, kad nesi liauna it smilga, juk nebesi ir stora karvė.

Aivė tvirtai suspaudė buteliuką, kad šis net subraškėjo, ir susitvardė. Juk jai teko fotografuoti galybę modelių ir liesti dailiausius kūnus, tad Keidas neturėjo būti išimtis.

Vis dėlto buvo. Juk jis buvo jos pirmoji meilė, apie kurią ji prirašė daugybę dienoraščio puslapių, nors šis visuomet laikė ją kvaila geriausio draugo seseria, su kuria buvo galima retkarčiais pajuokauti.

– Tai kaip, pradėsime? – Tas berniukas suaugo ir virto tikru vyriškumo įsikūnijimu, su raumenimis ir plačia, įdegusia krūtine. Ilgametės treniruotės mokyklos ir koledžo sporto komandose bei ugniagesio darbas padėjo jam išpuoselėti nuostabų kūną. Ak, tie pūpsantys rankų ir stangrūs pilvo raumenys, stiprios šlaunys ir atletiškos kulkšnys. Po galais, net jo pėdos atrodė seksualiai, tad ką jau kalbėti apie tai, ko nesugebėjo paslėpti toji vargana klubjuostė…

Aivei net pašiurpo oda.

Tai jau tikrai pradėsime.

– Žemė kviečia Aivę. – Keidas nusibraukė medaus spalvos plaukų kuokštą nuo kaktos. Jo nuostabios žydros akys ilgomis blakstienomis nebūtų padariusios gėdos net moteriai. – Baigiu nušalti užpakalį.

Aivė žvilgtelėjo į vyro pasturgalį: ne, šis vis dar buvo savo vietoje.

– Išjungsiu oro kondicionierių. – Ji kuo nerūpestingiau nužingsniavo prie termostato.

Puiku. Ir taip jautėsi sukaitusi, o dabar rizikavo tiesiog užsiliepsnoti.

Kodėl Henkas susižeidė nugarą? Ir kodėl ji pasisiūlė pagelbėti? Juk buvo grįžusi vos savaitę ir turėjo rūpintis tėčio sveikata, o ne varvinti seilę, nužiūrinėdama apsinuoginusius ugniagesius. Ypač mokyklos draugus.

Na, ši fotosesija buvo paskutinė. Po jos Aivė žadėjo grįžti į tėvų šiltnamius ir rūpintis tėčio vaistais ir dieta, ir nebesijaudinti dėl vaikystės bičiulio ir kitų buvusių bendramokslių.

– Geriau? – Aivė atsisuko į savo modelį su Bilbu rankose. Keido glostomas, katinėlis ėmė garsiai murkti iš malonumo.

O, taip, Henkas pabaigai paliko geriausią.

– Atleisk. – Nekalta Keido šypsena atėmė jai kvapą. – Jis atrodė vienišas.

– Tikrai nenori jo pasilikti?

– Ne, kaip jau minėjau, man labiau patinka šunys.

Aivė nužvelgė laimingą gyvūnėlį glėbyje.

– Panašu, kad Bilbas linkęs su tuo nesutikti.

– Esu įsitikinęs, kad jį netrukus priglobs kokia šeimyna su vaikais, kurie jam negailės dėmesio.

Keidas neklydo, kačiukai ir šuniukai tiesiog graibstyte išgraibstomi iš prieglaudos, tačiau suaugusiems gyvūnams sekėsi prasčiau. Aivė pati būtų mielai vieną priglobusi, tačiau tam trukdė nuolatinės kelionės. Bet Keidas…

– O ką pasakytum apie suaugusį gyvūną? Prieglaudoje jų pilna ir niekas jų nenori.

– Gal ateityje. Dabar esu užimtas darbu… ir kitais dalykais.

– Pavyzdžiui, ta pardavėja? – Aivė kaipmat pasigailėjo paklaususi. Juk neturėjo teisės šitaip pavydėti. Keidas buvo jaunas, laisvas ir labai patrauklus vyras, tad galėjo susitikinėti, su kuo tik panorėjęs.

Gaila, kad ne su ja. Na, ką gi. Toks gyvenimas, bus tų vyrų ir panašiai.

– Čia fotosesija ar ispanų inkvizicija? – švelniai šyptelėjo Keidas. – Maniau, kad Geibas profesionalus tardytojas.

– Prašyčiau. – Ji nužingsniavo prie trikojo ir patapšnojo savo „Nikon D3“. – Gal mano brolis ir nepakartojamas teisininkas, tačiau objektyvas taip pat puikiai sugeba atskleisti tikrą tiesą.

– Gal pradėkime? – Keidas nukreipė žvilgsnį į butelį jos rankoje. – Tai žadi jį panaudoti, ar ne?

Ji žengtelėjo atgal ir pasistengė kuo objektyviau įvertinti savo modelį. Tirdama, kaip šviesa paryškino ištreniruotus raumenis, auksinių plaukų takelį iki bambos ir dailų V formos šešėlį po klubais, Aivė net prikando lūpą ir pritariamai sulinksėjo galva.

– Ne. – Ji pastatė buteliuką ant žemės ir, nukėlusi fotoaparatą nuo trikojo, nuėmė objektyvo dangtelį. Keidas buvo tikras Amerikos gražuolis, visų moterų svajonė, jam nereikėjo jokių slaptų fotografų triukų. Ši fotosesija žadėjo būti kitokia, drąsi.

Tikra…

– Apsisuk.

– Ką?

– Girdėjai mane. Apsisuk. Ir pasidėk Bilbą ant peties.

Jis paklausė ir, apsisukęs, užsikėlė kačiuką ant peties.

– Nori pagauti mano gerąją pusę?

– Panašiai. – Aivė įjungė fotoaparatą ir pažvelgė pro objektyvą. – Puiku. Dabar pasižiūrėk į Bilbą.

Keidas nerangiai atsisuko į gyvūną.

– Atsipalaiduok. – Aivė nuleido fotoaparatą. – Paglostyk jį, pasikalbėk su juo.

Jis pakasė kačiuko tarpausį.

– Ką man jam sakyti?

– Bet ką. – Ji pakėlė fotoaparatą, stengdamasi sutelkti dėmesį į Keido ir gyvūno bendravimą, o ne stangrų vyro užpakalį. – Papasakok jam, koks jis mielas, pasidalyk paskutiniu savo nuotykiu, padeklamuok „Eglutę skarotą“ – tiesiog pasilinksmink.

– Girdėjai, mažyli? – Jis paglostė kačiuko nugarą ir švelniai timptelėjo uodegytę. – Mudu turime linksmintis.

Bilbo murkimas pagarsėjo ir jis kyštelėjo rausvą liežuvėlį, kad palaižytų apšepusį Keido smakrą. Šis atsitraukė ir nusijuokė, nušvisdamas milijono vatų šypsena, suteikusia jam dar daugiau grožio.

– O, Dieve, tai tobula. – Aivė spragsėjo fotoaparatu, stengdamasi užfiksuoti kiekvieną akimirką. – Tęsk. Tavo dėka, kalendorių šluote iššluos nuo lentynų.

Likusią valandą Aivė jį statė, sodino, guldė ant dulkėto minkštasuolio, rasto kabinete. Žinoma, kas kartą prisilietus pakelti ar nuleisti jo ranką ar koją, ją nutvilkydavo karštis.

Ką padarysi, toks darbas.

Taigi. Tai kodėl joks kitas jos fotografuotas modelis – ne ką prastesnės už Keido figūros – niekada nevertė jos širdies plakti sparčiau, odos dilgčioti ir trokšti daugiau nei trumpo prisilietimo?

Laimei – o gal nelaimei – laikui bėgant jai reikėjo liesti vis rečiau, nes Keidas atsipalaidavo ir ėmė pozuoti kaip tikras profesionalas. Bilbas taip pat elgėsi lyg būtų sutvertas tokiam darbui.

Jiedu buvo puiki komanda. Moterys tiesiog tirps, juos pamačiusios.

Jį pamačiusios.

Aivė uždengė objektyvą, stengdamasi nekreipti dėmesio į kylantį apmaudą.

– Gerai. – Ji užkėlė fotoaparatą ant trikojo ir ištiesė rankas į katinėlį. – Manau, turime gerų kadrų. Be to, Bilbui metas grįžti į prieglaudą, kol ši neužsidarė.

– Aš jį nuvešiu. – Keidas tvirčiau suėmė besimuistantį gyvūnėlį. – Man pakeliui.

– Pakeliui kur? – Ji nusibraukė prakaitu permirkusią plaukų sruogą ir patraukė išjungti termostato. – Gaisrinė kitoje pusėje.

– Šįvakar nedirbu. Einu į pasimatymą.

– Su Gibsonų mergina, kurios puikūs… matematikos sugebėjimai?

Jis nusiėmė Kalėdų Senelio kepurę ir prispaudė ją prie krūtinės.

– Tikras džentelmenas apie tokius dalykus nepasakoja.

– Nuo kada tu džentelmenas? – Ji pačiupo katiną ir stumtelėjo Keidą persirengimo širmos link. – Eik, apsirenk. Aš įdėsiu Bilbą į narvą, kad galėtum kuo skubiau jį grąžinti prieglaudon ir spėti į karštą pasimatymą.

O ji galėtų grįžti slaugyti tėvo ir nustoti svajoti apie šitą Adonį.

Kurgi ne.