Читать книгу Kylantis karštis - Regina Kyle - Страница 2

– Kokia ji graži, Hole. – Aivė pasilenkė prie savo mažosios dukterėčios ir paglostė švelnų skruostuką. – Tikras angelėlis.

– Kai miega. – Holė griuvo į lauko krėslą šalia Aivės ir ištiesė kojas ant žolės. – Aš nuolatos sūpuoju ją valandų valandas, o tau pavyksta užmigdyti vos per kelias sekundes.

Pastebėjusi tamsius ratilus po sesers akimis, Aivė susiraukė. Brodvėjaus dramaturgė, ištekėjusi už Holivudo žvaigždės, bet kas kitas, Holės vietoje, dukters krikštynoms būtų pasamdęs renginių planuotoją ir viską pavertęs žiniasklaidos cirku, bet tik ne ji. Holė nusprendė krikštynas suplanuoti pati ir pakviesti tik artimiausius žmones.

– Matyt, tai magiškas tetos prisilietimas. – Aivė apklojo dukterėčią citrinų geltonumo antklodėle. Nors jau buvo pavasaris, vakarai Konektikute vis dar buvo vėsūs, net ir šalia didžiulio laužo.

– Gaila, kad dažniau mūsų neaplankai, man ta magija tikrai praverstų.

Holės vyras Nikas priėjo jai už nugaros ir pabučiavo pakaušį.

– O kaip tau tokia magija?

– Visai nieko. – Holė prisitraukė jį arčiau ir stipriai pabučiavo.

Stebint juodu šitaip dalijantis meile, Aivei suspaudė širdį. Nepavydėjo seseriai laimės – Holė išties jos nusipelnė, ypač po nelaimingos pirmos santuokos – tačiau Aivė irgi troško patirti nors dalelę tokio džiaugsmo.

Aivė nerūpestingai nusijuokė, stengdamasi neišduoti apėmusios melancholijos.

– Gal jums reikia privačios erdvės?

Nikas atsitraukė įkvėpti oro ir pamojo į didžiulį namą priešais.

– Jos mes turime per akis, tik žiūrovų per daug.

– Gal pirma paguldykime Džoją į lovytę? Lauke tikrai vėsu.

Holė ėmė stotis, bet Nikas ją sustabdė.

– Nesijaudink, aš paguldysiu. Tu ir taip visą dieną dirbai.

– Negaliu patikėti, kad nusprendėt tęsti tėčio vardų tradiciją, – tarė Aivė, purtydama galvą. Jų tėvas labai mėgo Kalėdas ir kasmet per šventes vaidindavo Kalėdų Senelį vietiniame parade, tad ir savo vaikams davė su šia proga susijusius vardus: Holė, Aivė, Gabrielius ir Noelė. Vaikystėje jie dėl to susilaukdavo įvairiausių patyčių, tačiau tai nesutrukdė Holei ir Nikui papildyti šio sąrašo Džojos 2vardu.

– Mes neturėjome kito pasirinkimo. – Holė supratingai žvilgtelėjo į vyrą. – Juk ištekėjau už švento Nikolajaus3 bendravardžio.

– Be to, Džoja gimė per Kūčias. – Nikas paėmė miegantį kūdikį į rankas. Džoja pasimuistė, bet tuoj pat nurimo.

– Kodėl nepavadinot jos Eva4 ?

– Per daug akivaizdu. Norėjome subtilesnio vardo. – Holė akimis nulydėjo link namų žingsniuojantį vyrą. – Atsiųsk Devinę, – sušuko jam pavymui. – Ir paprašyk jos atnešti zefyrų. Jie virtuvėje ant spintelės.

– Gerai. – Jis dingo tamsoje.

– Gaila, kad Noelė negalėjo pasilikti desertui. – Aivė pažvelgė į prieplauką, kur ramiai sūpavosi valtis, virpindama mėnulio atspindį vandens paviršiuje. Ji ir vėl pajuto knibždant pavydą seseriai. Puikus vyras. Mielas vaikas. Gražūs namai.

– Žinau, – sutiko Holė. – Rytoj jos laukia ankstyva repeticija.

– Taigi mamai galiausiai pavyko išvilioti tėtį iš namų?

– Taip. Stebiuosi, kad jis taip ilgai išbuvo. Mes pasiūlėme nukelti krikštynas, bet jis mums neleido. Užsispyręs švedas. – Holė gūžtelėjo pečiais ir užvertė galvą į dangų. – Beveik pamiršau, Keidas pažadėjo užsukti.

Aivė vos nepašoko iš vietos. Jiedu nesimatė nuo tos fotosesijos prieš dvi savaites. Ji ir toliau žvelgė į tvenkinį, stengdamasi atrodyti rami.

– Maniau, kad jis šįvakar dirba.

– Tik iki septynių. Todėl ir nebuvo ceremonijoje. Bet, baigęs, pažadėjo užsukti.

Aivė užsimerkė, mintyse įsivaizduodama Keidą, baigiantį duše, atlošusį galvą, viena ranka atsirėmusį į plyteles, kita liečiantį save iki kulminacijos, lovoje, ant jos, po ja, joje, kol jiedu abu griūva išvargę, bet patenkinti.

Po galais. Ji manė, kad anksčiau negalėjo valdytis, tačiau, išvydus jį beveik nuogą, galvoje atsivėrė nauji aistros klodai.

– Tau viskas gerai? Visa įraudus.

– Taip. – Aivė pridėjo ranką prie veido. Karštas. – Matyt, sėdžiu per arti laužo. – Ji puolė vėduotis, lyg tai būtų padėję užgesinti viduje liepsnojantį geismą.

– Girdėjau, tau teko pamatyti jį su Adomo kostiumu. – Holė palinko arčiau. – Ar jis išties toks tobulas, kaip man atrodo?

– Visų pirma, ne su „Adomo kostiumu“. – Aivė pirštais pamėgdžiojo kabutes. – Jis buvo su klubjuoste.

– Oho, tikrai apsirengęs, – pajuokavo Holė.

Aivė apsimetė, kad neišgirdo komentaro ir, žaisdama nertinio užtrauktuku, tęsė:

– Visų antra, tai buvo darbas.

– Tai bent darbas.

– O visų trečia, juk tu ištekėjusi už, pasak žurnalo „Žmonės“, seksualiausio vyro pasaulyje, tad kodėl tau staiga parūpo nuogas Keidas?

– Ištekėjusi nereiškia mirusi. Vis dar galiu grožėtis dailiomis vyriškomis formomis. – Holė pasilenkė dar arčiau. – Nagi, pasakok. Kaip jis atrodo?

Aivė sunkiai atsiduso. Jau seniai nebuvo laimėjusi ginčo su vyresniąja seserimi ir panašu, kad nepavyks ir šiandien.

– Sakykime, kad kitais metais gruodis bus itin karštas mėnuo.

– Gruodis? Iki jo dar pusantrų metų. Ar negali man parodyti dabar?

– Ne, fotografo etika neleidžia.

– Ar yra tokia fotografų etikos nuostata?

– Na, tikrai turėtų būti. – Aivė prisitraukė kelius prie krūtinės.

– Puiku, ir būk tokia. – Holė atsilošė krėsle. – Ko gero, neturiu teisės skųstis. Juk tu rūpiniesi tėčiu ir jo augalais. Mielai padėčiau, bet…

– Nieko baisaus. Žinau, kad pati turi daug darbo su vaiku ir nauju spektakliu. Atėjo eilė man pagelbėti. Be to… – Aivė nužvelgė naują prieplauką, sutvarkytą aplinką ir rekonstruotą namą, – jūs leidžiat man svečiuotis savo namuose. Čia daug geriau nei pas tėvus.

– Jie varo tave iš proto?

Sesers balse buvo girdėti šypsena, tad ir pati Aivė netrukus pralinksmėjo.

– Dar ne. Bet jau greitai.

– Gaila tik, kad tau sugrįžti namo prireikė širdies smūgio. – Holė paėmė Aivę už rankos. – Pasiilgau tavęs.

– Ir aš. – Aivė pajuto bundant kaltės jausmą. Ji pabėgo iš Stoktono, tikėdamasi, kad gyvendama toliau nuo namų pasikeis, tačiau taip tik nutolo nuo šeimos.

Jai reikėjo ištaisyti šitą klaidą ir pagalba tėvams buvo gera pradžia.

– Tai štai kur vyksta vakarėlis, – pasigirdo Devinės balsas.

Aivė atsisuko pasižiūrėti ir pamatė žingsniuojant tris figūras – Devinę su padėklu, Geibą ir dar kažką.

– Tik pažiūrėkit, ką velnias atnešė, – Geibas mostelėjo į paslaptingą siluetą, kurio bruožai, jiems artėjant, darėsi vis aiškesni.

– Ar yra vietos dar vienam? – Keidas iškėlė dvi pakuotes tamsaus šokoladinio alaus. – Atnešiau gėrimų.

Keidas gurkštelėjo alaus ir atsilošė vienoje medinių kėdžių, išrikiuotų aplink laužą. Holė grįžo vidun padėti vyrui migdyti dukrą, o po poros minučių, pasiteisinusi nuovargiu, jai įkandin nusekė ir Devinė.

Trys bičiuliai liko vieni prisiminti auksinių dienų.

Ar panašiai.

– Viskas buvo ne taip. – Aivė piktai nužvelgė brolį.

– Taip, – paprieštaravo Geibas. – Puikiai prisimenu, kaip įkritai į baseiną per vidurį berniukų plaukimo treniruotės.

– Nusišneki. – Ji papurtė galvą ir palaidos rusvos garbanos sužvilgėjo laužo šviesoje.

Keidas įbedė akis į liepsną, stengdamasis numalšinti viduje kunkuliuojantį jausmą, dėl kurio anksčiau dvejojo: priimti Holės kvietimą ar ne, tačiau motina – kad ir kaip jiedu nesutarė – išaugino jį mandagų. Nelsonai jam buvo tarsi antroji šeima, suteikusi tai, ko nesugebėjo jo paties tėvai – meilę, šilumą, jausmą, kad esi savas.

O šeimai niekada negalima atsakyti, kad ir kaip būtų buvę sunku sėdėti šalia Aivės ir tramdyti bundantį geismą.

– Tikrai ne. – Geibas gurkštelėjo alaus.

– Tikrai taip, tiesa, Keidai? – Net tamsoje Keidas juto Aivės rusvų akių žvilgsnį. – Tu ten buvai.

– O ne. – Jis numojo ranka. – Nė nebandyk manęs į tai įtraukti.

– Išdavikas. Jei ne tu ir tavo kvailas iššūkis pripildyti baseiną guminių ančių, viso to nebūtų nutikę.

Prisiminęs tą įvykį, Keidas šyptelėjo.

– Visada buvai pasiruošusi priimti iššūkį. Bet tąkart tau nepavyko jo įvykdyti.

– Aha, – sukikeno Geibas. – Nes ji įkrito.

– Niekad nesakiau, kad neįkritau. – Aivė kategoriškai kilstelėjo smakrą. – Tiesiog ne per plaukimo treniruotę.

– Ar supranti, ką tai reiškia? – Keidas pirštu perbraukė savo alaus butelio kaklelį.

– Ne. – Aivė tvirčiau įsisupo į nertinį, šitaip pabrėždama dailią krūtinę, kurios Keidas negalėjo pamiršti nuo tos nelemtos fotosesijos. – Bet esu tikra, kad netrukus sužinosiu.

Jis pasimuistė kėdėje, stengdamasis paslėpti nevalingą savo kūno reakciją.

– Tu man skolinga iššūkį.

Geibas pratrūko juoku.

– O, prašau. – Aivė atsisuko į Keidą, dar kartą papurtydama seksualias garbanas. – Tai buvo prieš daugiau nei dešimtmetį. Tu juk nerimtai.

– Esu rimtas, kaip amonio nitratas.5

– Net nežinau, kas tai.

– Nagi, Aive. – Keidas staiga pajuto nenumaldomą troškimą ją įkalbėti, tarsi koks kvailas iššūkis būtų galėjęs juos kaip nors suartinti. Kodėl apskritai apie tai galvojo? Juk, vos tėvui pasveikus, ji žadėjo ir vėl išnykti kaip dūmas, tad jiedviem verčiau laikytis atokiau vienam nuo kito. Tačiau Keidas nesugebėjo susivaldyti. – Vardan senų laikų.

– Tikrai ne, aš jau ne mažas vaikas. Esu profesionalė, turiu saugoti savo reputaciją.

– Pažadu, nieko neteisėto.

– Tai jau. – Ji sportbačio nosimi perbraukė žolę.

– Ar pavojingo.

– Prakalbo tas, kuris kartą privertė mane išgerti visą stiklainį raugintų agurkų skysčio. – Aivė suraukė nosį. – Ir suvalgyti saują druskos nuo riestainių.

Taip, Keidas nepamiršo, kaip paskui ji kelias valandas praleido tualete. Jis dėl to visada jautėsi siaubingai, tačiau jai to nepripažino.

– Man tada buvo tik trylika.

– Vadinasi, turėjai septyniolika metų sugalvoti ką nors dar žiauresnio.

Staiga jų pokalbį nutraukė suskambęs telefonas. Keidas nenoriai išsitraukė mobilųjį iš kišenės.

– Mėšlas. – Jis padėjo ragelį, išjungė telefoną ir vėl įsimetė jį į kišenę.

– Kas nutiko? – Geibas žengė prie malkų krūvos ir, išrinkęs didžiausią, įmetė ją į laužą, sukeldamas žiežirbų pliūpsnį. – Vėl mama ramybės neduoda?

– Ne. – Keidas žvilgtelėjo į Aivę, gailėdamasis, kad netrukus turės atskleisti nemalonius asmeninius reikalus jos akivaizdoje, tada išmaukė alų, atidarė šalia stovintį šaltkrepšį ir išsitraukė naują butelį. – Saša. Ji niekaip nenustoja rašiusi ir skambinusi. Šiandien netgi pasirodė stotyje su šokoladiniu pyragu.

Jis pačiupo dar vieną butelį ir ištiesė jį Geibui.

Geibas paėmė gėrimą ir grįžo į savo krėslą.

– Tikiu, kad vyrukams tai patiko.

Tai jau tikrai, kolegos jau praminė jį Pyragėliu.

– Ar galiu ir aš gauti vieną? – Aivė parodė į šaltkrepšį. – Ir kas ta Saša?

– Keido mergina.

– Buvusi, – pataisė Keidas, atidarydamas butelį ir tiesdamas jį Aivei. Jų pirštams susilietus, pajuto netikėtą elektros srovelę. – Jau dvi savaites.