Читать книгу Gundanti trauka - Regina Kyle - Страница 1

– Viskas, Džeisai. – Sodrus, kimus moteriškas balsas buvo girdėti už užvertų durų. – Nuostabu.

Po to pasigirdo žemo vyriško balso aimana.

– Kaip gera.

– Ne per stipriai. Dar šiek tiek.

– O, taip.

Noelė Nelson sustingo, viena ranka įsikirtusi spaudė ramentą, kita siekė rankenos durų, ant kurių buvo parašyta Fizioterapija. Tokiu vakaro laiku kabinetas paprastai būdavo tuščias. Bet porelė viduje mėgavosi akivaizdžiai kitokia terapija.

Vajeee.

Ji nuleido ranką. Vakarinė jos mankšta palauks. Gal ji nedaug galėjo padaryti su nutrūkusiu kelio raiščiu, bet tebūnie prakeikta, jeigu nevaikščios. Kai jos koja ims gyti ir gydytojai leis vėl šokti, ji bus pasiruošusi. Dar ir kaip pasiruošusi.

Noelė suspaudė pirštus aplink gumines ramento rankenas, pasirengusi nusisukti ir klibikščiuoti atgal į kambarį. Taip bus geriausia. O ne pasilenkti ir glausti ausį prie durų. Bet jos neapleido liguistas smalsumas, turėjo bent pabandyti išsiaiškinti, kas, po perkūnais, vyko viduje. Gal nugirs kelias užuominas. Kurį laiką ji nesiėmė jokių veiksmų. Ne dėl to, kad reabilitacijos centre niekas nepažadino jos susidomėjimo. Neįsivaizdavo, kas išdrįstų šitaip šokti ant masažo stalo.

– Jau gana, – spigiai nukirto moters balsas.

– Nagi, – mėgino įkalbėti vyras.

– Stok, Džeisai. Sakau tau.

– Dar truputį. Pažadu.

– Pasakiau ne.

Kas per š…? Noelė prisispaudė prie durų, norėjo geriau girdėti. Daugiau jokių ginčų. Jokių grumtynių. Tik metalo žvangėjimas, tarsi kas būtų kilnojęs svarmenis.

Kas, po velnių, ten dėjosi?

Ji vėl sugriebė durų rankeną. Viena akimi dirstelės. Jai reikėjo tai padaryti tam, kad įsitikintų, jog moteris – kad ir kas ji tokia – nenukentėjo. O paskui ramia sąžine galės eiti sau, tai yra šlubčioti.

Noelė atsargiai pasuko durų rankenos bumbulą dešinėn ir šiek tiek stumtelėjo duris, paskui – dar šiek tiek. Velniava. Vis dar nieko nematė. Ji rizikuodama dar daugiau pravėrė duris, kad atsirėmusi į savo ramentus matytų kabinetą ir paslaptingąjį Džeisą su savo mergužėle.

Galų gale jai pavyko: dvi galvos buvo kone suglaustos, viena šviesi, kita tamsi. Sulaikiusi kvapą Noelė įkišo nosį. Vienas ramentas sudrebėjo. Ji griebė jį, širdis pašėlusiai dundėjo, bet atrama išslydo ir nutarškėjo ant grindų.

– Šūdas.

Susverdėjusi ji įsikibo į artimiausią ramstį – duris, kad nepargriūtų. Bet jos atsilapojo, ir Noelė prarado pusiausvyrą. Bandydama sutelkti visą šokėjos grakštumą ji metė kitą ramentą ant grindų ir ištiesė rankas. Jomis smarkiai trenkėsi į šiurkštų fizioterapijos kabineto tarpdurio kilimėlį, palaimingai susitaikydama su smūgiu. Ir susmuko, nuo šlaunies vidurio iki kelio sutvarstytą koją ištiesė ant grindų.

– Šūdas, – pakartojo ji, lėtai kilstelėjo galvą ir nužvelgė kabinetą.

Jokių išmėtytų drabužių. Jokių nuogalių. Jokios aistros. Netgi nieko panašaus į seksą ar grėsmę. Tik Sara, viena iš fizioterapeučių, sukinėjosi virš vyro, sėdinčio ant mankštos suoliuko, – žmogus visas jėgas buvo sutelkęs, kad kumštyje išlaikytų, regis, trijų kilogramų svarmenį.

Oho, koks vyras.

Net per alkūnę iki pat riešo sugipsuotoje rankoje Noelė regėjo jo tatuiruotų raumenų jėgą. Ji buvo pratusi prie to, kad šokėjai ją kilnojo ir mėtė. Šokėjai buvo stiprūs nuo kasdienių treniruočių. Bet jie dažniausiai atrodydavo liekni. Šitas vyrukas labiau panėšėjo į stambų, sudėtą iš grynų raumenų masės. Aptempti berankoviai marškinėliai buvo prilipę prie plačios krūtinės, nulietos iš treniruotų raumenų, o trumpos sportinės kelnės išryškino šlaunis, kurias jis – matyt – didino pritūpimais ir šuoliukais. Prakaitas žibėjo ant jo sprando, sudrėkę atrodė net tankių tamsių garbanotų plaukų galiukai prie kaklo, o jis pats spinduliavo ramybės neduodančiu ryžtu.

– O-var-ge-li! – Saros riksmas pažadino Noelę iš svajingai geidulingo sąstingio.

Fizioterapeutė pripuolė prie jos, kaipmat griuvo ant kelių priešais. Įgudusiomis rankomis pajudino sužeistą Noelės koją, aukštyn, žemyn, ir pajuto jos įtampą.

– Ar jums viskas gerai?

– Manau, kad taip. – Noelė pamėgino atsisėsti. – Nieko nesusižeidžiau, tik savo savigarbą.

– Atrodo, viskas gerai, – Sara raminamai linktelėjo galva. – Jums pasisekė.

Teisingai. Ji plojosi veidu į grindis priešais vienintelį vyruką, sugebėjusį sukelti jai hormonų audrą, ir juoktis dar tada, kai prieš šešis mėnesius Janikas išmetė ją visų akivaizdoje. Prieš šešis vienatvės ir susilaikymo mėnesius. Tikra laimė.

– Nejudėkite. Tuoj atnešiu ledo maišelį, kad nepradėtų tinti.

– Man tikrai viskas gerai, – nepasidavė Noelė. – Nenoriu trukdyti jūsų treniruotės.

– Mes jau baigiame. – Sara atsistojo ir prirėmė Džeisą grasinamu žvilgsniu, paskui nušlepsėjo prie durų. – Taip?

Jis gūžtelėjo pečiais ir pakėlė galvą, įsmeigė į Noelę nuostabias brandinto viskio spalvos akis, kuriose spindėjo susirūpinimas.

– Jeigu jau taip sakai.

– Sakau. Sutikau ilgiau pasilikti vien tam, kad apsiprastum su šitais įrenginiais, o ne tam, kad pačią pirmą dieną nusibaigtum.

Sara išsmuko į koridorių. Džeisas stojo į jos vietą, šalia Noelės, it šešių pėdų aukščio bokštas, užimantis visą erdvę – visai kitaip nei smulkutė fizioterapeutė.

– Pametei? – Jis iškėlė ramentą sau prieš nosį.

Susirūpinimą, kurį Noelė iš pradžių regėjo viskio spalvos akyse, pakeitė linksmumas.

– Galima ir taip sakyti.

– Ką tik pasakiau. – Jis įdavė jai ramentus.

– Ačiū.

Įsikibusi į juos ji pamėgino atsistoti, tačiau nesėkmingai. Paprastomis aplinkybėmis ji paklustų savo fizioterapeutei ir jos nurodymams. Juk ji aiškiai pasakė: nejudėk. Bet Noelei reikėjo dingti iš čia, kuo toliau nuo Aukšto, Tamsaus ir Pavojingo. Skubiai. Taip greitai, kaip tik ji galėjo, būdama tokios būklės.

– Laikykis. – Kaip tik šitas vyrukas ištiesė sveikąją ranką ir suėmė jos alkūnę. Jaudulys nudegino jos dilbį iki pat pirštų galiukų. – Štai. Remkis į mane.

Ji nusipurtė jo ranką, kad sustabdytų peršėjimą. Nesvarbu, kad ištvėrė šešis susilaikymo nuo sekso mėnesius, ji neketino lėkti į kitą šalies galą dėl nerūpestingų santykių, nors gundantis vyrukas ir būtų labai karštas. Ji atsibeldė čionai dėl vienos ir vienintelės priežasties – kad kiek įmanoma greičiau galėtų grįžti ant scenos.

– Aš puikiausiai apsieisiu pati.

– Neabejoju. – Jo pirštai vėl suspaudė jos alkūnę; prakeikimas, Noelė vėl pajuto dilgčiojimą. – Bet kodėl turėtum daryti tai pati, kai turi stiprų, beveik visiškai sveiką tau padėti galintį vyruką?

Iš tikrųjų.

– Šaunu. – Ji nurijo seiles, liežuviu apvedė netikėtai, it Arizona rugpjūtį, išsausėjusias lūpas. – Bet atsargiai elkis su mano koja.

– Tavo noras – man įsakymas. – Jis juokingai nusilenkė, sveikąja ranka apkabino ją per liemenį ir švelniai pastatė ant kojų, nuraudusią dėl šiltų, kietų, dailių raumenų, kurie ją pakėlė.

Jis atsidavė prakaitu ir muilu, ir dar stipriu, sveiku vyru, ir ji pradėjo grumtis su nervingu drebuliu, kuris purtė ją iš vidaus.

Blogas sumanymas. Ne, ne blogas. Neapsakomai kvailas. Toks kvailas kaip trapecija be tinkliuko.

– Štai ir atsistojau, dėkui. – Ji pasikišo ramentus po pažastimis ir išsitiesė tiek, kiek leido sužeista koja. – Paspausčiau ranką, bet nesijaučiu stabili tokiam reikalui.

– Tik nesakyk. – Jis susikryžiavo rankas ant krūtinės ir nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, neslėpdamas iš akivaizdaus susižavėjimo sutviskusių akių. – Aišku, kodėl įvirtai pro duris, šleptelėjai ant užpakaliuko ir nutraukei mano treniruotę.

Panašiau, kad plojosi veidu į grindis, bet Noelė neketino jo taisyti. Tik ne dabar, kai ji pernelyg stipriai laikė pažabojusi savo šėlstančius hormonus.

– Nemaniau, kad rasiu čia ką nors taip vėlai. Ketinau atlikti kelis tempimo pratimus, bet tada išgirdau balsus…

– Slapta klauseisi? – Žaisminga šypsena timptelėjo jo lūpų kampučius. – Nugirdai ką nors įdomaus?

Ji papūtė lūpas.

– Jeigu nori žinoti, skambėjo taip, tarsi judu būtumėte darę… kažką intymaus. Ir tada Sara pasakė stop, o tu nesustojai, todėl pamaniau, kad jai… iškilo pavojus.

– Pavojus? – Jis prapliupo juoku. – Supraskite teisingai, Hercogiene. Man nereikia remti moterų prie sienos tam, kad jos būtų su manimi.

– Iš kur aš galiu žinoti, – sumurmėjo ji.

– Vadinasi, norėjai žvilgtelėti pro rakto skylutę? – Jis pakrutino antakius. – Nebūčiau pamanęs, kad jauti malonumą stebėdama. Keistuolė. Man patinka.

– Buvo visai ne taip. – Ji svyravo kartu su ramentais, nežinojo, ar turėtų likti ir tęsti žodžiais pradėtą gundymą, ar skubėti ieškoti Saros ir ledo.

Noelė nespėjo apsispręsti, o Džeisas nužingsniavo prie svarmenų lentynos, kiekviena ranka pakėlė po dešimties svarų svarmenį ir pradėjo daryti pritūpimus.

– Ei, – ji pasistūmėjo kelis žingsnius į priekį. – Sara sakė, kad šįvakar tu jau baigei.

– Ji sakė, kad mudu baigėme. Todėl šiandien viską baigėme. Aš tik pramankštinsiu kojas prieš miegą. Man nerūpi, ką mano tie Sakramento šarlatanai. Grįšiu dar prieš kitą sezoną, geresnės formos, nei buvau.

– Prieš kitą sezoną? – Ji įdėmiai žiūrėjo į jį.

Melsvai juodi plaukai dengė jo kaktą. Tatuiruotą ranką slėpė įtvaras. Toro žaibo blyksnio emblema – ant vienos rankos, kitoje – lazda. Prakaitu permirkę marškinėliai. Viskas stojo į savo vietas.

– Tu tas beisbolo žaidėjas. Džeisas Monro. Tas, kuriam pavyko užimti keturias bazes pastarosiose metų žvaigždžių varžybose.

Ji tikrai neturėjo jokio supratimo apie žaidimą. Bet pagal tai, ką jos brolis Geibas su savo draugužiu Keidu nuolat liaupsino, žaidimas turėjo būti išties ypatingas.

– Monro. – Jis perėjo prie šuoliukų. – Nori mano autografo?

– Pasvajok.

Ji tenorėjo, kad jis dingtų. Spaldingo reabilitacijos ir tyrimų centrą ji pasirinko todėl, kad jis garsėjo geru vardu ir diskretiškumu. O kai jame gydėsi tokia žvaigždė kaip Džeisas, žurnalistai tikrai turėjo šmirinėti aplinkui. Taip, kaip dabar, – žybt, ir vienu fotoaparato blykstelėjimu visi sužinos apie jos reabilitaciją. Visas šokėjų pasaulis žinos, kur Noelė Nelson, Niujorko baleto kompanijos primabalerina, išvyko gydytis nutrūkusio raiščio. Kaip didžiausiame šokėjos košmare.

Ji suspaudė ramentus ir pasisuko į duris.

– Taip greitai išeini? – Džeiso balsas skambėjo beveik pašaipiai.

Noelė atsigrįžo į jį. Jis tebedarė įtūpstus, tvirtas, dailus jo užpakaliukas atrodė smarkiai įtemptas, kojų raumenys susitraukdavo ir išvirsdavo nuo pastangų. Prabėgo sekundė, kol ji prisiminė, ką ketino sakyti.

– Ne kiekviena pasiduoda tavo žavesiui.

Melagė su puantais melavo, per tiltą važiavo.

Jis sustojo, kad apdovanotų ją kvaila šypsena.

– Vadinasi, pripažįsti, kad aš turiu žavesio.

– Nieko nepripažįstu. – Ji nusipūtė nuo veido ilgą šviesių plaukų sruogą.

Šitas vyras erzino ne mažiau, nei žavėjo.

Džeisas papurtė galvą ir nužygiavo prie svarmenų lentynos tam, kad du dešimties svarų svarmenis iškeistų į vieną dvidešimties.

– Manding, dama per daug priešinasi.

– Aš ne… – Ji nuščiuvo, pasakiusi pusę sakinio, nepasidavė ironiškai skambantiems savo žodžiams ir pasilenkė, kad pasikasytų perštinčią koją po kelio įtvaru. – Šekspyras?

– Ne visi sportininkai bukagalviai. – Jis atsisėdo ant suoliuko galo ir sveikąja ranka pradėjo sukti ratus.

Štai kokia kojų mankšta.

– Aš esu kitoks, nei atrodau iš pirmo žvilgsnio.

Kaip tik šito ji ir bijojo.

– Man atrodo, galų gale galėčiau pasinaudoti ledo paketu. Verčiau eisiu patikrinti, kodėl Sara užtruko. – Ji pradėjo klibikštuoti pro duris.

– Laikykis, Hercogiene. – Džeisas su trenksmu nuleido svarmenį. – Tu mano vardą žinai, o aš tavo ne.

– Išgraužk, – per petį šūktelėjo Noelė ir nestabtelėjusi toliau stūmėsi sraigės greičiu.

Jis greitai sužinos. Mirkčiodamas ilgomis blakstienomis ir užkalbėdamas dantį Sarai ar kitai nieko neįtariančiai slaugytojai. Iki tol jam teks pasitenkinti Hercogiene.

Nes Noelė turi misiją. Ir planą. Tačiau nė į vieną neįtrauktas blogas berniukas, beisbolo žaidėjas, apatines kelnaites tirpdančios šypsenos savininkas, turintis dainiaus talentą.

***

Džeisas susiraukė ir susikoncentravo į štangą rankoje, jis jau atliko apšilimo pratimus. Nenorėjo galvoti apie Hercogienę, ar koks ten jos vardas, ir juokingas jos išvadas dėl to, kad jis galėjo susidėti su savo fizioterapeute. Arba apie jos kojas, kurios atrodė begalybės ilgio. Arba apie dailų užpakaliuką, kuris siūbavo, kai ji šlubčiojo iš kabineto. Kas būtų pasakęs, kad ramentai gali atrodyti seksualiai?

Jis ir be to turėjo, dėl ko nerimauti. Neišskrido komerciniu reisu, kuris būtų trukęs pusketvirtos valandos, tad nėra ko blaškytis dėl gražuolės, kuri turėjo tokį pat gražų kūną. Jis apsivilks Storm uniformą dar nesulaukęs pavasario, kad sužaistų pačią geriausią partiją gyvenime.

Susiraukęs nuleido svarmenį ant grindų, dilbiais įsirėmė į kelius ir stebeilijo į savo atvaizdą veidrodyje. Į jį spiginantis vyrukas niekada nesibodėjo sunkaus darbo. Po šimts, juk ne pirmą kartą plyšo rankos, kuria jis mėtė, raištis. Būdamas čia, šitaip treniruodamasis jis pasveiks rekordiniu greičiu. Tik šįkart jam prireikė operacijos, ir jis būtų melavęs, jeigu tvirtintų, kad vyras veidrodyje nė trupučio nesibaimino.

Sportinių šortų kišenėje subirbė telefonas, Džeisas jį išsitraukė ir pažvelgęs į ekraną perbraukė jį pirštu. Jautėsi dėkingas už sutrukdymą.

– Sveikas, drauguži. Didelis praradimas.

Kitame linijos gale esantis Kuperis Morganas, antrasis Sakramento Storm bazės gynėjas, nusikeikė.

– Aha. Artimi žmonės tikrai išsunkia. Kaip sekasi reabilituotis?

Lėtai. Skausmingai.

– Puikiai. Grįšiu taip greitai, kad net nepastebėsit, jog manęs nebuvo.

– Bet iki artėjančio sezono nespėsi, – Kuperio balse pasigirdo atsargumas.

Jiedu su Džeisu buvo dalis trijulės, kurią spauda vainikavo pačia pavojingiausia aukštesnių lygų grupe, ir jis visada būdavo vadinamas šaltakraujišku. Gerietis, blogietis ir niekšelis, taip juos vadino žurnalistai. Kuperis buvo gerietis, Džeisas blogietis, o pirmos bazės gynėjas Reidas Montgomeris, paženklintas rantytu randu ant skruosto, panėšėjo į šių dienų piratą, niekšą.

– Žinau. Girdėjau, ką sakė tie prakeikti gydytojai.

– Neabejoju, kad girdėjai. Bet ar tu ketini atkreipti dėmesį į pasikeitimą?

– Kas tave paskyrė būti prakeiktu mano globėju?

– Aš pats arba Reidas. – Džeisas kone girdėjo, kaip Kuperis šypsosi. – Jis turi naują merginą, kuri jį domina, taigi…

Džeisas sukikeno ir ištiesęs ranką pasiekė vandens butelį, kurį buvo pasislėpęs po suoliuku.

– Daugiau nieko nesakyk. Leisk, atspėsiu. Aukšta, šviesiaplaukė ir velniškai graži, jos IQ ne didesnis už jos liemens apimtį.

Ragelyje pasigirdo pritariantis Kuperio kvatojimas.

– Bingo.

Kaip ir Hercogienė. Gal tik jos IQ kitoks. Džeisas sprendė iš pašaipių jos pastabų, kurių kuo toliau, tuo daugiau išgirdo. Iš Reido draugužių tokių nesulaukdavo.

Grožis ir protas. Pavojingas derinys.

Džeisas truktelėjo gurkšnį vandens ir praskalavęs burną nurijo.

– Tai koks pasiūlymas? Vis dar ketini vykti į Metų žvaigždžių renginį?

– Nė už ką jo nepraleisčiau. Kaip manai, jie išleistų tave dienai ar dviem?

– Nematau priežasties, kodėl turėtų neišleisti. – Džeisas vėl gurkštelėjo vandens ir užsimerkė, atkragino galvą. – Kol gražiai elgiuosi.

– Tu? – nusišaipė Kuperis. – Kažin.

– Aš moku būti geras. – Džeisas buvo atkaklus. – Kai pats noriu.

– Deja, taip būna nedažnai.

– Paskambinai man tam, kad papriekabiautum, ar ko nors nori? – Džeisas nurijo paskutinį gurkšnį ir sveikąja ranka nusišluostė burną.

– Papriekabiauti.

– Misija įvykdyta. – Džeisas atsistojo ir pasirąžė. – Verčiau eisiu. Sklinda kalbos, kad jie pyksta, jeigu po dešimtos dar nemiegi.

– Tu reabilitacijos klinikoje ar vasaros stovykloje?

– Ir ten, ir ten. – Džeisas pasilenkė paimti svarmens. – Paskambinsiu tau po kelių dienų. Sent Luise išspardyk kam nors užpakalį vietoj manęs.

– Žinoma.

Džeisas baigė kalbėti, pakabino svarmenį atgal ant kabyklos ir grįžo į savo kambarį. Kai įėjęs vidun įjungė šviesą, išsižiojo ir išpūtė akis.

– Kas čia, po perkūnais?

Lova buvo tuščia, kai jis išėjo susitikti su Sara. Dabar ant jos išsikėtojusi gulėjo viena iš tų pripučiamų lėlių, jos vyšniniai speneliai stirksojo, o ryškiai raudonos lūpos tarė amžiną O raidę. Kartono dėžė stovėjo įtaisyta tarp pražergtų jos kojų. Vienoje pusėje buvo storu mėlynu teksto žymekliu parašyta Tavo pasitenkinimui: elkis maloniai. Ir jokio adreso, bet pašto ženklas skelbė, kad siuntinys iš Čikagos, kurioje Storm komanda dabar lankėsi.

Džeisas išskleidė peiliuką, prikabintą prie raktų grandinėlės, juo perbraukė per pakavimo juostelę ir vieną po kito pradėjo traukti tai, kas buvo viduje. Prezervatyvų dėžutė. Astroglide lubrikanto tūbelė. Ir dar ne viskas. Prakeiktame siuntinyje buvo pilna sekso žaisliukų, kurie triukšmingą viengungių vakarėlį būtų ilgam pavertę dar smagesniu.

Kuperis su Reidu iškreiptai suvokė rūpinimąsi. Tikriausiai sumokėjo patikliam pasiuntinukui už tai, kad atliktų šitą nešvarų darbelį. O gal pasiūlė jam vietas tribūnoje per kitą Storm pasirodymą Finikse.

– Labai juokinga, subingalviai.

Bet Džeiso lūpose vis tiek sutvisko šypsena. Tikrai buvo linksma. Tačiau vienas Dievas žino, ką pamanė valytoja, kai šįryt atėjo tvarkyti jo kambario.

Jis pradėjo mesti daiktus atgal į dėžę, kol sudėjo viską, išskyrus lėlę. Ji niekaip nelįstų, tik ne pripūsta. O jis, be abejonės, neketino jos šitaip palikti. Atsidusęs atkimšo ventilį.

Nieko.

Pakėlė lėlę ir suspaudė. Ilgas, lėtas pššš švilpė pro ventilį. Jis dar kartą suspaudė.

– Nagi, meilute. Pasiduok.

Veriantis moters spiegimas pasigirdo jam už nugaros, ir Džeisas su lėle rankose atsigręžė.

– Atleisk. – Noelė palinko prie jo durų rankenos, atrodė, kad jos ramentai vos ją išlaikė vertikalioje padėtyje. Jos porcelianinius skruostus nudažė raudonis. – Vėl.

– Vėl vykdai slaptą operaciją? – Džeisas atleido pirštus, kurie spaudė lėlę. – Ar tau niekas nesakė, kad renkiesi netinkamą laiką?

– Gal mano laikas čia niekuo dėtas. – Jos akys bėgiojo nuo lėlės prie jo. – Gal kaltas tavo… potraukis.

– Labai juokinga. – Jis net nenorėdamas šypsojosi.

Ji atrodė sumani, įžūli ir nė trupučio nesibaidė jo tatuiruočių ar požiūrio į moteris – kitaip nei kitos.

– Žinai, tarp manęs ir Saros nieko nebuvo.

– Tai visai kas kita nei tu ir… – Ji iš tolo bedė pirštu į lėlę. – Ji.

– Kelių draugužių pokštas.

– Draugužių.

Jis numetė lėlę ant grindų ir užlipęs pradėjo maigyti ją kojomis. Oras šnypštė, o jis toliau lygino plastmasinį žaislą.

– Susprogdinsi ją.

Jis kilstelėjo antakį.

– Tau atrodo, kad man rūpi?

– Niekada negali žinoti. Tau gali jos prireikti… kam nors.

– Jau sakiau, aš niekada neverkiau dėl moteriškos draugijos stygiaus. Ir dabar neketinu to daryti.

– Iš to, kaip viskas atrodė prieš minutėlę, galėtum mane apkvailinti.

Jis liovėsi trepenti ir įsmeigė į ją akis.

– Ar šitas vakarinis apsilankymas turi kokį nors paaiškinimą? Negali užmigti? Jautiesi vieniša? Gal pasiilgai manęs?

Jos veidas dar labiau iškaito.

– Sara pasakė, kad turėčiau tavęs atsiprašyti, jog šnipinėjau.

Jis pavartė akis.

– Ne kažin koks atsiprašymas, jei jau ji privertė tave tai padaryti.

– Aš esu čia, tiesa? – Ji įsižeidė. – Ir niekas nelaiko man į nugarą įremto ginklo.

– Na? – Jis susikryžiavo rankas ant krūtinės.

– Kas na?

– Aš laukiu. – Noelė prisimerkė, o Džeisas iškėlė galvą. – Tavo atsiprašymo.

– Tu tikrai esi nepakenčiamas, – ji atkišo apatinę lūpą ir neturėjo atrodyti seksualiai.

– Jau girdėjau. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Daugybę kartų. Bet ne aš čia privalau atsiprašyti.

– Gerai, atsiprašau. Neturėjau klausytis paslapčia. Ir nereikėjo skubėti daryti išvadų. – Žydrose Noelės akyse plykstelėjo teisuoliškas pasipiktinimas. – Patenkintas?

– Vargiai. – Jis pakėlė subliūškusią lėlę, sugrūdo į dėžę ir uždengė, kol Noelė nespėjo pamatyti, ko dar buvo viduje. – Bet tiks. Kol kas.

– Ne kol kas, – nukirto ji ir pasisuko eiti. – Aš čia esu tam, kad atsistočiau ant kojų, o ne ieškočiau draugų.

– Mes dar pažiūrėsim, Hercogiene. – Džeisas susiraukė suvokęs, kad vis dar neišpešė jos vardo, ir it prikaustytas stebėjo, kaip jai dingstant pro duris lingavo užpakaliukas. Ramentų girgždėjimas į linoleumą aidėjo per visą koridorių. – Mes dar pažiūrėsim.

Numetęs dėžę ant grindų išsitiesė ant lovos, kambarys atrodė keistai tuščias, kai tokia svarbi asmenybė jį apleido. Džeisui patiko su ja kivirčytis. Ji buvo lygiavertė priešininkė ir tikra gražuolytė: jos akių gelmėje buvo galima paskęsti, kilo noras sutaršyti plaukus, o kūnas prašėsi nuodėmės. Ir ji akimirkai priversdavo užsimiršti, palengvino įtampą, kuri spaudė jo krūtinę nuo tada, kai paliko žaidimo lauką.

Nusišypsojęs jis pasiekė televizoriaus nuotolinio valdymo pultelio. Gal reabilitacija neturėtų būti visiška nuobodybė. Vien darbas, be jokio žaidimo, Džeisą paversdavo apatišku.

O Džeisas buvo visoks, tik ne apatiškas.