Читать книгу Gundanti trauka - Regina Kyle - Страница 2

Laikrodis ant sienos rodė penkiolika po vienuolikos, kai kitą rytą Džeisas įslinko į fizioterapijos kabinetą. Ištisos keturiasdešimt penkios minutės iki jo procedūros. Niekas neprieštaraus, jeigu jis prieš tai atliks kelis kardiopratimus, teisingai?

Neteisingai.

– Ką tu čia veiki? – Sara pripuolė prie jo, jam dar nespėjus pasidėti butelio vandens. – Tavo laikas po vidurdienio.

– Noriu padirbėti ant bėgimo takelio.

– Jokiais būdais, – Sara papurtė galvą. – Nenoriu, kad judintum alkūnę, kol ji sutvirtės.

– Dėl Dievo, juk ji gipse. – Džeisas pažvelgė į savo ranką – sąnarys, apie kurį kalbėjo, beveik nepajudinamas kietame įtvare – ir įsmeigė į Sarą rūstų žvilgsnį. – Ar galėtų būti dar tvirčiau?

– Tu tik vakar atvažiavai. – Ji papūtė lūpas. – Neturėjau galimybės tinkamai įvertinti.

Jis kilstelėjo ranką.

– Vertink dabar.

– Dabar esu užsiėmusi su kitais pacientais, – ji rankos mostu apvedė patalpą.

Grupelė kitų ligonių naudojosi įrenginiais. Viena figūra net patraukė jo dėmesį, buvo gerai pažįstama, tolimajame kampe važiavo stacionariu dviračiu, į arklio uodegėlę surištais plaukais švytavo mindama pedalus.

Jis pastebėjo prie jos laisvą bėgimo takelį ir šyptelėjo. Kaip Hanibalas Smitas, A komandos lyderis, kuriam patikdavo, kai viskas vykdavo pagal planą.

– O kodėl ji gali treniruotis?

– Nes ji čia jau praleido kelias savaites. Šiandien pirma jos diena be ramentų. – Sara žvilgtelėjo į šviesiaplaukę, paskui vėl sužiuro į Džeisą. – Ir ji neskuba. Laikosi nurodymų. Ne kaip kai kurie.

– Ei, ir aš galiu laikytis nurodymų. – Nepaisant to, kad praėjusį vakarą visiškai nekreipė į juos dėmesio. – Kai reikia.

Sara kreivai šyptelėjo.

– Pamiršai, kad turiu tavo ligos istorijos išrašą iš Kalifornijos ligoninės.

Aha. Ten jis tikrai nebuvo auksinis. Jie pavadino jį nepaklusniu. Nelinkusiu bendradarbiauti. O jam labiau patiko laikyti save susitelkusiu. Siekiančiu tikslo.

– O jeigu pažadėsiu neskubėti taip kaip Hercogienė?

– Hercogienė? – Saros antakiai sušoko.

Prakeikimas. Jis nenorėjo ištarti garsiai.

– Aha. Ji tikra… pamaiva. Kas jai nutiko? Nugriuvo su aukštakulniais? Buvo sutrypta išprotėjusių pirkėjų per vienintelę išpardavimo dieną Macy’s prekybos centre?

– Tu nenutuoki, kas ji tokia, tiesa? – Sara dūrė pirštu jam į krūtinę. – Tai Noelė Nelson.

Pagaliau. Hercogienė turėjo vardą.

– Ar turėčiau ją pažinoti?

– Ji vienintelė ir garsiausia primabalerina šalyje. Gal net pasaulyje. Svarbiausia Niujorko baleto kompanijos šokėja.

Baleto? Džeisas apie baletą žinojo tiek, kiek apie branduolinę fiziką. Bet jis suprato, kad baletui reikėjo dviejų sveikutėlių kelių. O žiūrėdamas į jos kojos įtvarą Džeisas žinojo, kad jiedu plaukia toje pačioje valtyje. Be irklų.

Jis stebėjo, kaip ji mynė pedalus, jos lūpos buvo kantriai suspaustos, smilkinius puošė prakaito lašeliai, rankų krumpliai net pabalę spaudė vairą. Nors ji mynė lėtai, vis tiek atrodė apimta kančios.

– Šūdas.

– Aha, šūdas. – Sara ne itin švelniai stūmė jį prie laisvo takelio. – Lipk. Eik. Bet jei pamatysiu, kad darai ką nors kita, paspausiu avarinį stabdį.

– Sutarta. – Džeisas norėjo paspausti jai ranką, tačiau susizgribo. – Paspausčiau, bet nenoriu purtyti.

– Cha cha. – Sara pakėlė fizioterapijai skirtą kamuolį ir nužingsniavo tolyn, prie solidaus amžiaus vyriškio, kurio kulkšnis buvo sugipsuota; jis sėdėjo prie lygiagrečių. – Prieisiu prie tavęs, kai bus laikas.

Džeisas jau žvelgė kita kryptimi.

– Labas rytas, Hercogiene. – Įmetė vandens butelį į laikiklį prie bėgimo takelio valdymo pulto. – Malonu tave čia matyti.

Ji spitrijo pro langą, į jį nė nežvilgtelėjo.

– Maniau, kad sutarėme laikytis vienas nuo kito atokiau.

– Tu tareisi. O aš šypsojausi.

Jis apdovanojo ją niekada nenuviliančia kerinčia šypsena ir paspaudė start mygtuką, greitį nustatė tokį, kad neužsitrauktų Saros rūstybės.

– Jeigu tau reikia dirbti šalia manęs, ar gali bent jau užčiaupti srėbtuvę?

– Maniau, kad mudu šnekučiuojamės. Bandome pažinti vienas kitą. Leidžiame laiką. Velniava, tokiu greičiu galėčiau pakartoti Gėtesburgo kalbą1. – Jis per petį žvilgtelėjo į Sarą. Atsukusi jam nugarą ji buvo visiškai įsitraukusi į darbą su vyriškiu sugipsuota kulkšnimi. Džeisas nepastebimai padidino bėgimo takelio greitį. – Jeigu prisiminčiau.

Noelė atsisuko į jį. Galų gale. Blogiausia, kad žydrose jos akyse šmėstelėjo nepasitenkinimas, o ne… malonumas. Pavyzdžiui, geismas.

– Aš čia ne tam, kad su kuo nors draugaučiau, kurios šito sakinio dalies tu nesupranti?

– Tikriausiai turi nedaug draugų. Puikiai žinai, ką jie sakytų apie darbą be linksmybių.

– Na, aš neketinu linksmintis. – Ji iškėlė smakrą, vėl įsistebeilijo pro langą ar kažin ką lauke. – Ne tu vienas privalai dirbti, juk žmonės tiki tavimi.

– Sara sako, kad esi garsi balerina.

– Sara naujokė. Ji per daug pliurpia.

– Ką pasidarei? – Jis mostu parodė į jos koją. – Plyšo raištis?

– Iš kur žinai?

– Anksčiau pats tai patyriau. Nors ir nesu šokėjas.

– Šokėjai tokie pat sportininkai kaip ir beisbolo žaidėjai. – Iš to, kaip ji pasakė, buvo aišku, kad jo profesiją ji laikė tokio pat lygio kaip automobilių pardavėjų ar politikų. – Jeigu nori žinoti. Juk neįsivaizduoji, kad galėtume sėdėti ant suoliuko ir spjaudyti tabaką. O vyrukai, su kuriais dirbu, mėto apie šimtą svarų sveriančias balerinas, o ne penkių uncijų kamuoliukus.

– Ramiau, Hercogiene, – jis atstatė delną. – Neketinau tavęs įžeisti.

– Neturėtum net bandyti. – Ji atmetė savo arklio uodegėlę. – O bandai.

– Kaip Joda2?

– Žinoma, be žalios odos ir smailių ausų.

– Vadinasi, manai, kad baleto šokėjai yra rimtesni sportininkai nei beisbolo žaidėjai?

– Ne rimtesni. – Jos kaktoje susimetė raukšlės, lyg būtų susimąsčiusi, kaip tinkamai apibūdinti tai, ką bendro turi jų užsiėmimai. – Skirtingi. Bet mes savo kūnais užsidirbame pragyvenimui – taip kaip ir jūs.

– Galų gale. – Jo veide vėl sušvito tūkstančio vatų stiprumo šypsena, kuri, kaip ir prieš tai, nė kiek negelbėjo. Velnias. Net naujokų lygoje norėdamas pamatyti Johaną Santaną neturėjo taip ilgai laukti eilėje. – Turime kažką bendra.

– Abejoju, ar yra dar kas nors.

– Tikrai? – Jo antakis pašoko.

– Sakykime, kad manęs tai nedomina. – Ji sulėtino dviratį ir išvis nustojo minti.

– Liūdna.

– Įtariu, kad tau teks susitaikyti.

Ji nusiropštė nuo dviračio ir nuslinko prie laisvų svarmenų. Džeisas numojo ranka į jos maivymąsi, nes iš patirties įtarė, kad po juo kažkas slepiama. Tarkime, baimė prarasti viso gyvenimo darbą.

Beje, ir taip buvo gerai. Jeigu jų pokalbis būtų užsitęsęs, jis galėjo netyčia leptelėti, kad puikiai pažinojo liūdesį.

– Kas čia, po galais?

Jis vos nesuklupo, kai takelis sustojo. Prie treniruoklio stovėjo Sara, jos pirštas tebespaudė e-stop mygtuką.

– Aš tave įspėjau.

– Aš vos judėjau.

– Tu beveik bėgai. – Ji atkišo jam rankšluostį. – Laikas tavo užsiėmimui. Nušluostyk treniruoklį ir eime. Dabar tu esi mano rankose, apsukruoli.

Puikumėlis. Dar ne pusiaudienis, o jis jau sunervino dvi moteris. Atsidusęs Džeisas susuko rankšluostį į kamuolį, švystelėjo į netoliese stovėjusią skalbinių pintinę su dangčiu ir nusekė paskui Sarą.

Laukė velniškai siaubinga dienelė.

***

Ką tokio turėjo Džeisas Monro, kad pažadindavo jos vidinę primadoną?

Noelė šleptelėjo ant lovos, jeigu taip galima pavadinti atsargų nusileidimą, nes ji nenorėjo sukrėsti dar nesugijusio kelio. Tikrai reikėtų palįsti po dušu, bet po treniruotės ji neturėjo jėgų. Pusė valandos ant kvailo stacionaraus dviračio privertė ją pasijusti taip, tarsi būtų šokusi Auroros partiją Miegančiojoje gražuolėje. Be to, turėjo per Skype susisiekti su Hole – Noelė dirstelėjo į skaitmeninį laikrodį, stovintį ant spintelės prie lovos, – už dešimties minučių.

Ji nervingai persibraukė pirštais per plaukus, beviltiškai bandydama atrodyti tinkamai, ir iš po lovos išsitraukė nešiojamąjį kompiuterį. Kodėl ji prisileido tą vyruką? Sudorojo daugybę pasipūtėlių, kurie baletą laikė mergaitišku reikalu. Užteko vienos menkutės Džeiso pastabos, ir ji atleido vadžias.

Turbūt tas vyrukas ją laiko pamišėle. O jai nė kiek nerūpi, ką jis mano. Nė truputėlio.

O dabar jai reikia tuo įtikinti savo mintis, kurios sukasi apie Džeisą. Ir širdį, kuri pradėdavo smarkiau plakti kiekvieną kartą, kai jis spigindavo į ją, nutaisęs perkūniškai seksualią, tarsi Patriko Sveizo iš Purvinų šokių šypseną.

Noelė nusipurtė ir atvertė kompiuterį. Truputis laiko su seserimi ir dukterėčia atitrauks jos mintis nuo svaigių akių, saulės nubučiuotos odos ir stangrių raumenų – trijų dalykų, kurie tikrai neturėjo įsigauti į jos mintis. Taip, jai dabar reikėjo visą dėmesį sutelkti į reabilitaciją. Be sveikatos jos kaip profesionalios šokėjos galimybės buvo lygios nuliui.

Vos spėjo prisijungti prie Skype, sumirksėjo langas, pranešantis apie įeinantį skambutį. Ji spustelėjo Vaizdo skambutis ir kaipmat iššoko Holės atvaizdas, rankose ji laikė vaikščioti bepradedančią judrią garbanę.

– Sveika, Hol. – Noelė įsitaisė ant lovos, pasistatė kompiuterį tarp kelių, kad jos pačios veidas būtų matyti lange ekrano kampe. – Kaip mano mažoji?

– Skuba. – Holė atgniaužė putlų delniuką, išlaisvindama savo plaukus, ir įkišo mažylei plastiko raktų žiedą, kurį toji tuoj pat pradėjo graužti. – Ir gudrauja. Aš išvargau. Atrodo, kad ji pradėjo vaikščioti ir niekada nesustoja. Vos vakar nusigręžiau, ji sugebėjo atstumti slankiąsias duris ir jau buvo pusiaukelėje iki ežero, kai ją sučiupau.

Noelė pažvelgė į savo įtvarą, paskui vėl pakėlė akis į kompiuterį.

– Gal ji galėtų man duoti kelis patarimus?

– Nesiseka reabilituotis? – paklausė Holė ir pašokdino mažylę ant visiškai sveikų savo kelių.

– Reabilitacija yra reabilitacija. Dvi valandos kančios per dieną tam, kad pasistūmėčiau vieną colį į priekį. – Noelė persibraukė nuo prakaito sulipusius plaukus. – Tik noriu kiek įmanoma greičiau grįžti į sceną.