Читать книгу Viskas kontroliuojama - Rhonda Nelson - Страница 2

Po septynių mėnesių…

– Peino skonis nepriekaištingas, o Džeimis leido savo gerajai pusei jį aprengti, bet niekas, matyt, net mylimiausia žmonelė, nesugebėjo įtikinti Gajaus Makenos, kad kamufliažas – ne patys tinkamiausi drabužiai vestuvėms, – pasirodžius Setui, kalbėjo lieknas vyras kitapus stalo.

Biuro vadovas pakėlė vieną pirštą rodydamas, kad dar minutę užtruks ir atsiprašydamas pažvelgė į Setą. Vyras nuleido akis į baugiai tvarkingą stalą ir nežymiai virptelėjo.

– Taip, Terense, taip. Jis vilki maskuotės kelnes ir juodus marškinėlius. Štai ką tas kretinas apsivilko per vestuves. Taneris šiandien atnešė man nuotraukas. Kaip tik dabar žiūriu. – Jis vėl smarkiai iškvėpė tarsi nebegalėdamas pakęsti maskuotės dėvėtojo nuodėmės madai. Šitas besipiktinantis lotynų amerikietis jam visai nebuvo panašus į Desantininkų apsaugos darbuotoją. – Tu, žinoma, teisi, bet kamufliažas? Per vestuves? Taip, taip. Gerai. Pasimatysime vėliau.

Vyras skubiai atsisveikino ir išjungė telefoną. Vėl pažvelgė į Setą.

– Atleiskite, – dalykiškai atsiprašė. – Paprastai asmeniniais reikalais darbe neskambinu, bet šį kartą padariau išimtį. Jūs Setas Makečenas, taip? – Setas linktelėjo, stengdamasis atrodyti kuo rimtesnis. – Aš Chuanas Karlosas, Desantininkų apsaugos biuro vadovas. – Jis paėmė aplanką nuo stalo kampo ir pamojo Setui sekti paskui. – Prašom eiti su manimi. Jūsų laukia valdybos posėdžių kabinete.

Paskutinis sakinys nuskambėjo itin sarkastiškai.

Netrukus Setas suprato kodėl. Posėdžių kabinete, kaip jį pavadino, nebuvo įprasto stalo ir kėdžių su ratukais. Jis labiau panėšėjo į modernų klubą su biliardo stalu, ant sienos kabančiu didžiuliu televizoriumi plokščiu ekranu ir patogiais odiniais baldais. Virtuvėlėje stovėjo dviejų durų nerūdijančio plieno šaldytuvas, stikliniuose induose aplinkui barą išdėliota gausybė įvairiausių užkandžių. Buvo visko: nuo biscotti iki saldaininių lazdelių – mėgstamiausių vaikystės skanėstų. Setas nusišypsojo.

Džeimis Flanaganas ir Gajus Makena – atpažino juos, nes atliko tyrimą – žaidė karą kompiuteriu, o Brajanas Peinas sėdėjo atsilošęs ir vartė segtuvą. Chuanui Karlosui pristačius Setą, jis pakėlė galvą ir iškart atsistojo.

– Setai. – Vyriškis ištiesė ranką. – Aš Brajanas Peinas. Malonu tave čia matyti.

Makena ir Flanaganas tuojau paspaudė pauzę, padėjo pultelius ir priėjo pasisveikinti. Chuanas Karlosas ilgai ir kantriai dėbčiojo į Makeną, bet, matyt, pasidavė ir atsiduso. Paskui suglumęs papurtė galvą ir išėjo iš kambario.

Vos tik durys užsidarė, Flanaganas ir Makena nusikvatojo. Peinas tik sukikeno.

– Atleisk, – tarė Setui Peinas. – Makena pažaidė su Photoshop programa ir taip nukamavo mūsų kantrų, bet visiškai nepakenčiamą viršininką. – Jis niūriai dėbtelėjo į tuodu juokdarius.

Ak. Setas linktelėjo galva ir nusišypsojo žiūrėdamas į Makeną.

– Tai iš tikrųjų nesivilkai kamufliažo per vestuves?

Tebesikvatodamas Makena papurtė galvą.

– Ne, bet buvo baisiai smagu tuo įtikinti Chuaną Karlosą.

– Negaliu patikėti, kad jis užkibo, – burbtelėjo Džeimis. – Visi žino, kad tu ne mados auka… – Jis reikšmingai dėbtelėjo į džinsus ir Alabamos marškinėlius, kuriais vilkėjo Gajus, – …bet vyrutis turėtų žinoti, kad net ir tu turi bent lašelį padorumo.

Kvatodamas Gajus pažvelgė į Setą.

– Ar jis parodė tau nuotraukas?

Jis papurtė galvą.

– Ne, bet kai įėjau, su kažkuo apie jas kalbėjosi telefonu.

– Puiku, – net sukrykštė Makena. – Mūsų, o dabar jau ir tavo kolega Taneris Kraufordas neseniai vedė Ašvilyje, ir mūsų trijulė nuvažiavo atšvęsti su laimingąja porele, – paaiškino Makena. – Chuanas Karlosas irgi buvo pakviestas…

– Nes įsiustų, jei jo nepakviestų, – įsiterpė Džeimis.

– …bet jis turėjo bilietus į Eltono Džono koncertą ir nenorėjo praleisti. – Makena nusivaipė. – Norėdamas pasilinksminti pažaidžiau su vestuvių nuotraukomis. Norėjau jam įgelti. Kvatojomės ištisas valandas.

Tai jie pokštininkai? Setui palengvėjo. Ir jis su savo draugais tuo garsėja. Po vienos nakties, kai padaugino alkoholio ir mažai miegojo, atsibudo be antakio.Laiko jam užaugti prireikė gerokai daugiau nei manė.

– Gal nori ko nors atsigerti? – pasiūlė Peinas. – Kavos? Arbatos? Gazuoto vandens?

Setas papurtė galvą.

– Dėkui, nereikia.

Flanaganas mostelėjo jam sėstis, susėdo ir kiti. Atmosfera buvo laisva ir jauki. Trijų vaikinų draugystė kėlė pavydą. Tie vyrukai puikiai jautėsi. Kaip tik to labiausiai trūksta, palikus armiją, – pagalvojo Setas. Armija ne tik buvo jo tikslas, gyvenimo būdas, ten liko visi Seto draugai. Finas Okoneris, neseniai susižadėjęs su savo vaikystės meile ir susiruošęs išvažiuoti į Taibio salą valdyti senos užeigos, ir Gryras Vestas buvo jo komandoje nuo pat karo akademijos laikų. Nors žinojo, kad jie supranta, kodėl Setas privalėjo palikti armiją, jautėsi lyg išdavęs bendražygius. Tarsi jo pasitraukimas būtų sugriovęs tai, ko jau nebeatitaisysi. O gal tai tik kaltės jausmas? Jautėsi palikęs draugus. Apleidęs pareigas per karą…

Tai ir blogiausia. Jis reikalingas savo šaliai, jo reikia kovos draugams. O jis čia, žada įsitaisyti šiltoje vietelėje – saugoti politikus, debiutantes, garsenybes ir žmones, turinčius daugiau pinigų nei proto. Kokia čia garbė? O dar svarbiau, kur ją įžvelgia tie vaikinai?

– Peržiūrėjai darbo pasiūlymą? – paklausė Peinas.

Setas linktelėjo galva. Santūriai vertinant, dosnus. Prie itin viliojamo atlyginimo jam skiriamas dar ir butas. Tiesą sakant, už tokias privilegijas galima tik nuoširdžiai padėkoti. Jis labai myli Keitę ir Mičelą, bet gyventi su jais – visai kas kita.

Keitė buvo įsitikinusi, kad juodu su Miču trikdys jo aistringą gyvenimo būdą. Tai buvo nuoširdus rūpestis, bet ne pagrindinė priežastis, dėl ko Setas troško asmeninės erdvės. Jis metė karjerą ir sugrįžo čia tik dėl jų… Todėl pareikalauti šiokio tokio privatumo – nė kiek ne per drąsu. Be to, gyventi tame name be mamos atrodė… neteisinga. Setas vylėsi, kad kada nors ten jausis jaukiai, bet šiuo metu daugelis dalykų dar priminė netektį.

– Turi kokių nors klausimų? Kas nors neaišku? – paklausė Peinas.

Nė vieno, kuris jūsų neįžeistų, – pagalvojo Setas. Pulkininkas Karlas Garetas rekomendavo Setą šiam darbui, ir jis iki paskutinio atodūsio jausis dėkingas. Jis dirbo su desantininkais, vyrukais, kuriuos suprato, darė tai, ką geriausiai mokėjo, jam buvo pakankamai gerai atlyginama. Ne jų reikalas padėti surasti tikslą naujai pasikeitusiame gyvenime – tai paties Seto rūpestis. Akivaizdu, kad ir šie vaikinai nuėjo tą patį kelią, tik kitomis, daug tragiškesnėmis aplinkybėmis, ir rado vietą po saule. Susiras ir jis. Reikia tikėtis, greitai.

Ir rasti ją gali kartu su gerais vaikinais. Tam tikruose sluoksniuose žinomas kaip Specialistas, Brajanas Peinas buvo šaltakraujis, dalykiškas, beveik meniškas strategas. Neprilygstamai dėmesingas detalėms, jo pasaulyje nėra žodžio atsainus. To jis ir netoleruoja.

Džeimis Flanaganas, neva pasiekęs genijaus ribą intelekto koeficiento nustatymo teste, prieš sutikdamas ir vesdamas pulkininko Gareto dukterį, buvo labai originalus žaidėjas. Aštrus protas, suderintas su galingais raumenimis, – su tokia galia privalu skaitytis. Gajui Makenai neįtikėtinai sekėsi – jis sugebėjo balansuoti ant plonytės linijos tarp pramuštgalviškumo ir tobulybės.

Kaip ir Seto, Gajaus metodai dažniausiai būdavo pagrįsti valia, o ne protu, bet, reikia pasakyti, kad valia jo dar nė karto nenuvylė. Jei pasišaipyti iš Chuano Karloso būtų sugalvojęs Setas, jis jaunikį būtų apvilkęs uniforma, jaunąją – gašliais marškinėliais, o pastorių – apatiniais marškiniais su užrašu Žmonos plaktuvas. Setas šyptelėjo apgailestaudamas, kad šiuo metu nepažįsta vaikinų taip gerai, kad galėtų jiems tai pasakyti. Tokia diena tikrai ateis, bet užsimegzti tokiai draugystei reikia laiko, o jo Setas dabar turi pakankamai. Jis pats sau nusivaipė.

Vyrukai susižvalgė ir Setą apniko nuojauta, kad jie ką tik pasikalbėjo mintimis.

Ir tokiam bendravimui pasiekti reikia laiko.

– Klausyk, Setai, – prabilo Peinas, – paprastai pulkininko atsiųstas naujokas pats norėdavo palikti armiją. Jie pasiekdavo tokią ribą, kai dėl kokių nors priežasčių karjeros tęsti nebegalėdavo. – Jis kiek patylėjo. – Kaip suprantame, tau taip nenutiko.

Būtų nedora meluoti, bet šio pokalbio Setas nenorėjo tęsti. Tačiau, kaip ir daugelio pokalbių pastaruoju metu, šio taip pat neišvengsi. Jis užgniaužė atodūsį.

– Ne, – prisipažino. – Ketinau siekti karjeros armijoje. Taip buvau numatęs įstodamas ir atsarginio varianto – o ir kitos profesijos – nebuvau suplanavęs.

– Tu mokeisi Atsargos karininkų rengimo korpuse, tiesa? – paklausė Džeimis. – Po Džordžijos universiteto?

Setas linktelėjo. Pirmyn,šunys. Jis vis dar buvo jų gerbėjas ir išdidus absolventas.

Sprendžiant iš kambaryje išdėliotų atmintinų daiktų apie Alabamą, jie irgi. Nikas Sabanas laimėjo tryliktąjį Nacionalinį čempionatą, bet niekada nesišypsančiam treneriui toli iki Berio Brajantošlovės.

Setas atsiduso vildamasis kiek palengvinti sunkumą krūtinėje.

– Neabejoju, kad pulkininkas papasakojo, jog prieš septynis mėnesius netekau mamos ir pažadėjau jai kaip galėdamas greičiau sugrįžti. Turiu jaunesnę seserį ir sūnėną… ir esu vienintelis jiems likęs artimas žmogus. – Tiesą sakant, atvirkščiai, – staiga dingtelėjo Setui, ir jis nutilo. Sumirksėjo stengdamasis susikaupti. – Motina norėjo, kad būčiau netoli jų, – pagaliau išlemeno. – Pažadėjau, todėl esu čia.

– Na, nereikia nė sakyti, kaip mes džiaugiamės, – tarė Peinas. – Suprantame, kad tau reikės prisitaikyti, tačiau tikimės, kad puikiai susidorosi su viskuo, ką tau pakišime.

– Aš dėl to ypač džiaugiuosi, – sukikeno Makena pykštelėdamas energinio gėrimo kamštį. – Tai reiškia, kad pakeisi mane šį savaitgalį Ono saloje. – Aiškiai sutrikęs vyrukas pasitrynė barzdą. – Kažkodėl Džulijai nepatinka, kai apsimetinėju kitos moters mylimuoju.

Jei būtų valgęs, Setas tikrai būtų paspringęs.

– Atsiprašau?

Nespėjus atsigauti, Peinas atvertė segtuvą, kurį skaitė, Setui ateinant. Jis dėbtelėjo į Gajų, bet šis tik išmaukė paskutinius lašus ir begėdiškai nusivaipė.

– Trentas Makviljamsas, – tarė Peinas, kilstelėdamas šviesų antakį. – Ar neskambus vardas?

Setui vos neatvipo žandikaulis.

– Orlando Mustangų puolėjas? Tas Trentas Makviljamsas? – Pietryčių konferencijos karalius, vienas iš pirmųjų atrinktų Alabamoje gimusių ir augusių vaikinų. Matyt, atrodo neprastai. Turėtų būti gražuolis – juk turi visą klubą gerbėjų, pasivadinusių Trento kekšėmis, leidžia laiką su kantri muzikos žvaigždėmis bei Holivudo elitu. Jis ne tik ypatingai talentingas puolėjas, jis tikra žvaigždė.

Peinas šyptelėjo.

– Tas pats. Trentui iškilo grėsmė, ir ji tik didėja, artėjant vestuvių dienai šį savaitgalį. Mes jau kelias savaites bandome pavojų įveikti. – Jis vyptelėjo. – Bet kol kas nesėkmingai Setas susidomėjo labiau, nei tikėjosi. Jis mėgavosi užplūstančio adrenalino pojūčiu.

– Kokio tipo grėsmė?

– Na, kai turi šitiek gerbėjų, – nutęsė Džeimis lenkdamasis arčiau, – tokių, kurios stebi visas rungtynes, visus vaizdelius iš YouTube, perskaito kiekvieną interviu ir tiki užmezgusios ypatingą ryšį su savo ne laiku pasireiškusio dėmesio objektu. Yra apsėstų laiškų rašytojų, kritikuojančių kiekvienas rungtynes ir siuntinėjančių raštelius su pasiūlymais, ir moteris, siuntinėjanti nukarpytus kojų nagus kaip dovanas.

Jie visi nusijuokė.

– Be to, yra nuolat besisiūlančių moterų, užverčiančių jį nuotraukomis, kuriose jos nuogos.

– Paskui pasipylė dar ir tokie dalykėliai, – prislopintu balsu kalbėjo Peinas, tiesdamas Setui pluoštą įmautėje įkištų popierių. – Čia pirmasis.

Tai buvo pranešimas apie Trento Makviljamso vestuves, išspausdintas iš paskalų tinklalapio. Pora buvo apibrėžta raudonai ir perbraukta įstrižai kauip draudžiamasis ženklas. Kitoje lapo pusėje paraštėje didžiosiomis raidėmis buvo užrašyta ne šiaip Ne, bet po velnių, ne.

– Iš pradžių tas vienintelis grasinimas nesukėlė nerimo, – pasakojo Peinas. – Atrodė gana nekaltas. Trentas gauna tuzinus nusiminusių moterų, smerkiančių artėjančias vedybas, laiškų. Bet kai po mėnesio atėjo štai toks, – tarė jis tiesdamas dar vieną lapą, – teko susirūpinti.

Setas apžiūrėjo antrą lapą. Tas pats raudonas rašiklis ir draudžiamasis ženklas, tik šį kartą – ant Trento ir Nelės vardų. Ir dar ryškesnis – ant vestuvių kvietimo. Jį kažkas turėjo gauti. Ne iš milijono gerbėjų, o gerokai artimesnis žmogus… ar per daug priartėjęs.

Perskaičius, kas parašyta didžiosiomis raudonomis raidėmis kitoje lapo pusėje, – viską atšauk, – Setui ant sprando pasišiaušė plaukeliai. Dabar aišku.

– Aha, – sumurmėjo tyrinėdamas abu lapus. – Kiek žmonių gavo kvietimus?

– Šimtas. Jie rengs Trento vestuves jo namuose Ono saloje, taigi, gali trūkti vietos. Vos trys akrai, įskaitant namą ir svečių namus, garažus ir panašiai. Pasak vestuvių planuotojos, jie kviečia tik artimiausius.

Gajus prunkštelėjo.

– Šimtas žmonių negali būti artimiausi. Artimiausi yra penki, du iš jų – jaunieji, o vienas – dvasininkas.

– Galų gale prieš dvi savaites Trentas gavo štai ką. – Peinas ištiesė paskutinį lapą.

Tai buvo kvietimas į vestuves, todėl neliko abejonių, kad grėsmė reali. Kad ir kas tuos laiškus siuntinėja, jis labai arti Trento. Taip pat rašytas ranka, kad nekiltų įtarimų, jog nukopijuotas. Tas pats draudžiamasis ženklas ir apačioje raudonai išspausdinti žodžiai: Tada lai per vestuves kas nors miršta.

Kaip keista, – pagalvojo Setas. Dviprasmiška. Kas mirs? Trentas? Jo nuotaka? O gal kas nors kitas?

Dar svarbiau: kaip apsaugoti visus svečius? Šimtas žmonių ir vestuvių pobūvio dalyviai, ką jau kalbėti apie maisto tiekėjus ir padavėjus. Setas laikė save pasiutusiai šauniu kariu, bet taip iki galo ir neįgudo būti visur vienu metu. Ko tiksliai vyrai iš jo tikisi? Žinoma, jis gali veikti ekspromtu. Neabejojo, kad ką nors sugalvos – visada sugalvoja, – bet pirmoje užduotyje jis norėjo bent jau apsimesti žaidžiąs pagal taisykles. Pirmiausia reikia įgyti jų pasitikėjimą, kad vėliau juo neabejotų, kai imsis to, ką buvęs vadas vadindavo efektais. Efektas ar ne, bet Setas visada sugebėdavo atlikti paskirtą darbą.

– Savaime suprantama, mes nesitikime, kad sugebėsi apsaugoti kiekvieną renginio dalyvį, – kalbėjo Peinas tarsi skaitydamas neramias Seto mintis. – Tu imsiesi svarbiausio – saugoti…

– …apsimetus vestuvių planuotojos vaikinu… – pertraukė Gajus.

– …ir, jei nepavyks pašalinti grėsmės per repeticiją, tau teks tapti Trento Makviljamso ir jo būsimosios nuotakos asmens sargybiniu.

Kitaip sakant, jei nori išvengti katastrofos, jis turi nujausti, kas tas nusikaltėlis, kol dar niekas nenukentėjo ir vestuvės nežlugo. Pričiupti žmogų, sugebėjusį ištisas savaites išsisukinėti nuo šių vaikinų.

Nuostabu.

Setas, tiesą sakant, svarstė galimybes išlaikyti darbą, kai iki galo suvokė, ką pasakė Makena.

– Vestuvių planuotojos vaikinas?

Apie tai ir galvoti nesinori. Jis nepageidauja būti niekieno vaikinu – nei apsimesti, nei iš tikrųjų. Jam labiau patiko laikina sekso partnerė, pageidautina – su puikiu humoro jausmu, dailiu užpakaliuku ir atskiru adresu. Nors Setas ir žinojo, kad yra žmonių, planuojančių santuoką ir šeimą, dar daugiau pažinojo tokių, kuriems tai neaktualu.

Santuoka ar kitokia jos atmaina – ne jam. Setą sukaustė baimė. Vestuvių planuotojos požiūris ko gero bus visiškai priešingas. Viešpatie, – pagalvojo jis, kas akimirką vis labiau baimindamasis. Ji turbūt beviltiška romantikė, linkusi priversti pakeisti savo požiūrį jį ar ir kurį kitą, turintį neabejotino įžūlumo gyventi viengungiškai. Jokių abejonių, kad pirštas be žiedo bus jai iššūkis, mergina blaškysis tarp vestuvinių linksmybių ir apgailestavimų, tad labai greitai išvarys jį iš proto.

Šūdas.

Setas nepakenčia pasipūtėlių. Net septyni pragaro ratai atrodo malonesni.

Vis dėlto tenka pripažinti – planas puikus. Vedybų planuotoja prieina prie kiekvieno, visur patenka, ji susijusi su visais šventės reikalais. Jei būtų kartu kūręs planą, tokiam sprendimui ir pats būtų pritaręs.

Bet vykdyti jį tektų kam nors kitam. Tik ne jam.

Peinas ištiesė jam nuotrauką.

– Penelopė Hart, vestuvių planuotoja. Ji įsikūrusi čia, Atlantoje, ir yra tos pačios studenčių draugijos narė, kaip ir nuotaka Nelė Francis.

– O ji yra…

– Visiškai lojali, – pratęsė Peinas nebelaukdamas klausimo pabaigos.

Setas patenkintas linktelėjo.

– Akivaizdu, kad panelė Hart – madingiausia madingų vestuvių planuotoja šiose apylinkėse, – tarė Džeimis ir nusišiepė. – Jeigu Odrė būtų panorėjusi, būčiau vedęs ją kad ir prie santuokų langelio, neišlipdamas iš automobilio.

– Tai tikrai labai įskaudintų Chuaną Karlosą, – sumurmėjo Setas žiūrėdamas į nuotrauką.

Visi trys vyrai nusikvatojo.

Seto pilvą pakuteno keistas jaudulys, kai pamatė tos moters nuotrauką. Tamsūs garbanoti plaukai, krintantys ant siaurų pečių, apgaubė veikiau įdomų nei gražų veidą. Plati kakta, kurią kiek sušvelnino išpuoselėti tamsūs antakiai, išsilenkę virš labai ryškių mėlynų akių. Alyvinio atspalvio oda liudijo itališką kilmę ir, nors šioje nuotraukoje ji atrodė gana šviesi, Setas neabejojo, kad ji iš tų merginų, kurios greitai įdega. Skruostikauliai aukšti, po jais – aistringos duobutės, o lūpos ir smakras – žavūs ir gundantys.