Отрывок из книги
Vos Alekso Vulfo automobilis pakilo į orą, jis žinojo, kad skrydis geruoju nesibaigs. Jis arba susižeis, arba netgi pasimatys su pačiu Kūrėju.
Pagrindinėje Melburno automobilių lenktynių trasoje tiesiosios atkarpos gale artindamasis prie S formos posūkio jis neteisingai apskaičiavo stabdymo tašką ir pernelyg greitai įlėkė į pirmąjį vingį. Mėgino kirsti kampą, bet, ratams atsidūrus baloje, automobilis buvo išsviestas tiesiai į padangų sieną, kuri saugojo ne vien nuo kelio nulėkusius automobilius, bet ir už apsauginio turėklo susibūrusią minią.
.....
– Sukant į tą S formos posūkį, tau reikėjo geresnio sukibimo. Aišku kaip dieną: neteisingai įvertinai situaciją.
Skatinamas įpročio atsikirsti, Aleksas sugriežė dantimis. Nors situacijos jis tikrai neįvertino neteisingai, lemtingą klaidą visgi padarė. Jo mintys nebuvo visu šimtu procentų sutelktos į darbą. Jeigu būtų buvusios, tą posūkį jis būtų įveikęs kuo lengviausiai, be vargo būtų laimėjęs ir visas lenktynes. Po galais, juk sausa trasa gali važiuoti bet kas, o lietingomis sąlygomis kaip tik ir sublizga vairuotojo sugebėjimai, patirtis bei intuicija. Kaip tik tokiais atvejais Aleksas Vulfas pasirodydavo kuo puikiausiai. Kad pasiektų dabartinių rezultatų – atsidurtų viršūnėje, – jis dirbo velniškai daug ir toli gražu nebepriminė to jauno chuliganėlio, kuris tik ir svajojo greičiau ištrūkti iš groteskiškai prašmatnaus, nenormaliai nelaimingo, iki šių dienų Oksfordšyro priemiestyje tebestovinčio Anglijos dvaro.
.....
