Читать книгу Tikrai, jokio spaudimo - Samantha Hunter - Страница 1

– Manai, kad jis ką nors dengia? – JAV maršalė Džoana Vajat padėjo bylą ant viršininko stalo ir pažvelgė Donui tiesiai į akis. Ji nenutuokė, kodėl jis klausinėja jos apie savo bylą, – organizuotų nusikaltimų gaujos nario įvykdytą rodeo teisėjo žmogžudystę, – nors gal jam reikėjo pamėtėti minčių. Žmogžudystės liudytoju tapęs kaubojus nesutiko padėti, bet tai ne jos rūpestis. Džoana nekantravo sužinoti, kokia kita jai skirta užduotis.

– Arba jam grasina. Galbūt kas nors jį rado ir įbaugino. Tuomet paaiškėtų, kodėl jis nesutiko persikelti į slaptą vietą, – nenorėjo, kad jo šeima atsidurtų pavojuje. Bet jis atsisakė ir apsaugos. Sakė pats galįs susitvarkyti, – pavargusiu balsu atsakė Donas.

Džoana suspaudė lūpas, čiupo ataskaitą ir dar sykį ją peržvelgė. Buvęs jūrų pėstininkas, slaptas pareigūnas, kaubojus. Tokius ji perpratusi. Ją užaugino du panašūs vyrai: tėvas ir brolis – abu teksasiečiai, abu Teksaso saugūnai. Beno Kalahano atsakas į pasiūlymą jį saugoti jos nestebino, tokie vyrai linkę patys susidoroti su rūpesčiais.

– Mano manymu, jis mažai ko bijo ir tikriausiai gali pats susitvarkyti, – pripažino ji. – Šis vyrukas tikriausiai turi gerų įgūdžių ir jam padėti galinčių draugų.

Donas susiraukė.

– Gali būti, bet tai ne jo jurisdikcija, be to, JAV vyriausybė nedavė tam leidimo. Dabar jis civilis.

– Kodėl jis atsisakė apsaugos? – balsu ėmė svarstyti Džoana.

– Pasak jo, apsauginiai tik pritrauktų dėmesį, nepažįstamieji kristų į akį, sukeltų susirūpinimą.

– Tikriausiai jis teisus. Teksaso miestelių bendruomenės glaudžiai susijusios. Visi be išimčių pažįsta vienas kitą.

Donas dėbtelėjo. Džoana gūžtelėjo pečiais. Ne jos bėda, kad Kalahanas teisus.

– Na, tai ką darysi? Tiksliau, kada galėsiu dirbti? Mano petys sugijo, aš pasiruošusi.

– Paskutinės tavo užduoties tyrimas dar nebaigtas. Kol nebaigtas įvertinimas, negrįši į bėglių paieškos skyrių.

Džoana įsikibo į kėdę.

– Turėsiu sėdėti biure?

Donas šyptelėjo.

– Ne taip blogai. Pereisi į liudytojų apsaugą dirbti slapta.

– Liudytojų apsaugą? – tyliai pakartojo ji. – Bet aš tuo neužsiimu. Aš vaikausi blogus vyrukus, pameni?

Džoana gyveno dėl jų vaikymosi. Jai patiko nuolat judėti, net pavyko sučiupti vienus blogiausių nusikaltėlių. Štai liudytojų apsauga, jos manymu, tėra išpūsta vaikų priežiūra. Tai per lėtas darbas, nė iš tolo nejaudinantis tiek, kiek ieškomo bėglio sugavimas.

– Jokiu būdu, aš…

– Paklausyk, žinau, kokia tavo nuomonė apie liudytojų apsaugą, bet vyksi slapta saugoti Beno Kalahano, antraip trinsi užpakalį ant vienos tų kėdžių, kol baigsis paskutinės tavo užduoties tyrimas.

– Užknisa. Padariau vieną klaidą, vienąkart suklydau spręsdama…

– Vos nežuvai ir nedaug trūko, kad būtum nesulaikiusi pavojingo įtariamojo. Persistengei, pastatei save ir bylą į pavojų – ir ne pirmą kartą. Turi sulėtinti tempą. Bent kuriam laikui.

– Tų, kurių ieškome, nesugausi atsitraukdamas.

– Žinau, o tu viena geriausių mūsų pareigūnių. Tačiau dabar privalai daryti tai. Patikėk manimi, turėjau iš kailio nertis, kad gaučiau tau šią užduotį, o pavyko tik todėl, kad visi liudytojų apsaugos darbuotojai užimti. Jiems tavęs reikia.

Staiga Džoanai paaiškėjo, kodėl prasidėjo šis pokalbis.

– Kaubojus? Maniau, jog jis atsisakė apsaugos, – pasakė ji.

– Taip. O tu, regis, pritari, kad nepažįstamasis kristų į akį, bet aš manau, jog tu ten pritaptum. Jis turi pakelės užeigą savo šeimos rančoje netoli Midlando ir taip jau nutiko, kad jie ieško pagalbininkų.

– Tikriausiai juokauji.

Donas nė nešyptelėjo.

Džoana giliai įkvėpė ir įsitaisė kėdėje, stengdamasi susitaikyti su likimu. Dirbti slapta galbūt nebus labai blogai. Bent jau neteks sėdėti biure, o jei to reikia, kad atsikratytų psichologais ir administratoriais, tebūnie.

– Ar ilgam?

– Trims savaitėms. Saugok jį ir pranešk mums, ar vyksta dar kas nors: jei manysi, kad Kalahanas kažką slepia, jei jam grasino, o jis mums apie tai nepasakojo, jei yra kita priežastis, kodėl jis atsisakė apsaugos, žodžiu, bet ką. Jis neturi sužinoti, kas esi, tai vienintelė mūsų galimybė. Jei jis tave perpras, gali būti, kad visai jo neteksim. Nesumenkink šito, Džo. O jei kils keblumų, kviesk pagalbą, priešingai nei pastarąjį kartą.

– Žinoma, – pasakė Džoana sukryžiuodama rankas. – Bet žinok, kad pagalbą aš kviečiau. Tai parašyta ataskaitoje. Ne mano kaltė, kad jie taip ilgai nepasirodė ir man teko pačiai viską sutvarkyti.

– Supratau. Tačiau tavo karjera priklauso nuo šios užduoties sėkmės. Nenoriu tavęs netekti, todėl, kaip sakiau, pasistenk.

Džoanai teliko linktelėti. Ji profesionalė, o užduotis tėra užduotis, bet, Dieve padėk, kad tik tos trys savaitės kuo greičiau prabėgtų.

Paskutinėje byloje ji suklydo. Suimdama bėglį nusprendė nelaukti pagalbos – jos manymu, nebuvo laiko, antraip prievartautojas maniakas būtų pasprukęs, – ir už savo vargus užsidirbo kulką.

Tai buvo pirmas kartas, kai ją pašovė, ir jis vos netapo paskutiniuoju. Kulka tik per colį neužkliudė pagrindinės arterijos. Būtų taip greitai nukraujavusi, kad nė nespėtų suvokti, kas vyksta. Vyruką kiek vėliau sulaikė, bet tai padarė ne ji. Tai skaudino dar labiau nei šūvis.

Dabar turėjo sumokėti baudą – prižiūrėti Beną Kalahaną.