Читать книгу Tikrai, jokio spaudimo - Samantha Hunter - Страница 2

Benas Kalahanas stabtelėjo iš senelio paveldėto baro Laiminga pertrauka tarpduryje, stengdamasis suprasti, kas pasikeitė. Įvertinus aplinką per beveik vienuolika tarnybos jūrų pėstininku metų išugdytais pojūčiais jo žvilgsnis galiausiai įsmigo į smalsumą sukėlusį objektą.

Ją.

Trumpas džinsinis sijonėlis atidengė lygias apvalias moteriškas šlaunis ir pabrėžė įspūdingą užpakaliuką. Ne jis vienas tai pastebėjo. Pietų metu plūstantys vyrai vertinamai nužvelgdavo naująją padavėją, vaikštinėjančią nuo staliuko prie staliuko ir priimančią užsakymus.

Tamsiai rudi plaukai buvo surišti į laisvą kasą, kuri jai judant švysčiojo tarp menčių. Jos judesiai patraukė Beno dėmesį prie stiprių lieknų pečių, tvirto liemens ir ilgo elegantiško kaklo.

Merginai atsisukus jis išvydo, kad viršutinė kūno dalis neįspūdinga, bet ji puikiai išnaudojo tai, ką turėjo. Iš kojų verčianti gražuolė, kaip dažnai sakydavo Beno mama. Ši mintis toptelėjo stebint naująją padavėją.

Čarlis, geriausias jo draugas ir antrasis pagal svarbą bare, buvo atsakingas už darbuotojų paiešką, kol Benas buvo išvykęs iš miesto kalbėtis su federalais. Atsižvelgiant į aplinkybes, jis nenorėjo išvykti ilgesniam laikui nei būtina, bet dabar galėjo laikytis arti namų.

Laimei, Čarlis sėkmingai rado naują padavėją. Nors yra baro savininkas, Benas nemėgsta kalbėtis su galimais darbuotojais, labiausiai dėl to, kad mama dažniausiai atsiunčia savo draugių dukteris, veikiau tinkamas santuokai, nei dirbti padavėjomis. Be to, nuo tada, kai jis grįžo, vis ateidavo buvusios merginos, kai kurios dar vienišos, kitos jau išsiskyrusios.

Štai kokių bėdų iškyla grįžus į gimtąjį miestelį. Jis prie to dar nepriprato. Praėjo vos metai, o apsispręsti baigti karinę tarnybą buvo sunku.

Teksase šeima, palikimas ir žemė dažnai būna neatsiejami. Tie ryšiai šį tą reiškia – to Benas išmoko tarnaudamas specialiajame dalinyje, kur santykiai su komanda yra viskas. Jie reiškia gyvenimą. Ryšiai su šeima taip pat, bent jau jis taip mano. Jis tarnavo savo šaliai, o dabar tarnauja šeimai.

Be to, gausiai girdo vietinius alumi.

Kai mirė senelis, Benas daugiau nei dvejus metus nebuvo lankęsis namuose. Dėl to negalėjo nieko padaryti, bet dabar senelis gali juo didžiuotis.

Benas pamažu pratinosi prie civilio gyvenimo ir dažniausiai juo mėgavosi. Atsikraustė į senąjį namą už baro, be to, vėl ėmėsi rodeo, daugiausiai jodinėjo buliais ir mėtė lasą. Jis buvo pratęs reguliariai patirti adrenalino antplūdžius, o rodeo šį poreikį patenkino, be to, galbūt tėvų rančos vardu galės dalyvauti čempionatuose.

Vis dėlto paskutiniajame pasirodyme, kuriame teko lankytis, jaudulio patyrė daugiau, nei tikėjosi, nes matė žmogžudystę. Vieną rodeo teisėjų nušovė, tarsi vykdant mirties bausmę. Benas netinkamu metu atsidūrė netinkamoje vietoje ir viską matė, tačiau nepajėgė sustabdyti.

Paaiškėjo, kad tai buvo planuotas nusikaltimas, susijęs su organizuotų nusikaltėlių mėginimais apsvaiginant gyvulius ir darant teisėjams spaudimą kontroliuoti storas rodeo pinigines. Vyras, kurį nužudė, buvo vienas bendradarbiauti nesutikusių teisėjų. Dabar trys jo vaikai liko be tėvo.

Šiuo metu žudikas San Antonijuje, o Beno liudijimas padės jį pasodinti. Tiksliau, anot JAV prokuratūros, Beno liudijimas suteiks jiems persvaros derantis ir nuves pas stambesnius šulus, pasamdžiusius žudiką. Į tai įsitraukė FTB, JAV maršalai ir dar nežinia kas. Toji sekundės dalis apvertė Beno gyvenimą aukštyn kojomis.

Iš patirties karinėje tarnyboje jis žinojo, kad dažnai, norint sustabdyti didelį blogį, reikia sumokėti mažesniu. Taip jau sukasi pasaulis, bet jam tai nepatiko.

Benas taip pat puikiai suprato, kad šiuo metu jam gresia pavojus, kadangi sandoris arba įkalinimas priklauso nuo jo liudijimo.

Taigi jis paskelbė šiemet vasaros pabaigoje nedalyvausiąs rodeo varžybose, teigdamas, kad jam reikia būti namie ir prižiūrėti verslą. Vyriausybė pasiūlė apsaugą, o tam iki teismo reikėtų gyventi slaptame name, bet tada Benas nepadėtų nei šeimai, nei draugams. Jam net pasiūlė liudytojų apsaugos programą, tačiau jis neketino mesti gyvenimo, į kurį ką tik grįžo.

Be to, jūrų pėstininkai nebėga.

Teismas įvyks po trijų savaičių. Teisingumo departamentui pavyko nuslėpti jo tapatybę. Jie nutildė visus naujienų tarnybų pasakojimus apie šį nutikimą, todėl Benas tikėjosi, kad visi be vargo sulauks pabaigos. Kol kas viskas einasi gerai.

– Sveikas grįžęs, viršininke, – ištarė Čarlis, kai pastebėjęs prie durų stovintį Beną išėjo iš virtuvės ir priartėjo prie jo.

Benas nusišypsojo ir tvirtai spustelėjo draugui ranką.

– Smagu matyti, kad baras dar stovi, Čarli.

– Šitos keturios dienos buvo liūdnos. Sekėsi gerai. Bet džiugu, kad grįžai.

– Ačiū, – tarė Benas ir vėl pažvelgė į naująją padavėją.

Šįkart ir ji jį pastebėjo. Žvelgdama didelėmis tamsrudėmis akimis šyptelėjo ir vėl atsisuko į klientą.

– Naujokė?

– Aha. Kol kas jai puikiai sekasi, nors dar tik antra diena.

– Ji man nematyta, – abejingai ištarė Benas, tačiau jo protas kaipmat tapo budrus.

Bet koks naujas žmogus kėlė klausimų. Šiaip jau Benas nesuabejotų darbo ieškančiu nepažįstamuoju, bet dabar jis buvo jautresnis nei įprastai.

– Ji išsiskyrė su vaikinu ir atvyko iš El Paso ieškodama darbo ir kur apsistoti. Atrodo ganėtinai gabi, be to, tikrai graži pažiūrėti, – šypsodamasis pasakė Čarlis, akimis įvertindamas privalumus, kuriais žavėjosi ir Benas. – Hm, išnuomojau jai ir butą viršuje. Pamaniau, velniai nematė. Bent jau žinosim, kad nevėluos į darbą.

Reaguodamas į šią naujieną Benas susiraukė. Čarlis, aišku, nežinojo, kokioje padėtyje atsidūrė Benas. Jis nenorėjo, kad kiti jaudintųsi, jei tam nėra reikalo.

– Neturėjau kitos išeities, Benai, – perpratęs jo išraišką pasiteisino Čarlis. – Kai vakar atėjau, ji miegojo automobilyje stovėjimo aikštelėje. Negalėjau leisti jai ten likti, kol gaus tiek pinigų, kad susirastų butą. Be to, mainais už nemokamą nuomą ji sutiko dirbti papildomas pamainas.

– Patikrinai jos rekomendacijas, sužinojai apie ją daugiau? – eidamas virtuvės link nerūpestingai paklausė Benas.

– Ar aš tau panašus į kvailį? – klausimu į klausimą atsakė Čarlis.

– Ne, bet žinau, kas būna, kai susiduri su gražiomis moterimis, drauguži, – šypsodamasis atsakė Benas. – Gal ji blogiausia padavėja pasaulyje arba teista nusikaltėlė, bet su tokia išvaizda…

– Nesijaudink, patikrinau ją. Džoana Volis. Nieko ypatingo, tik įprasti niekur nevedantys darbai parduotuvėse ir restoranuose. Neteista, kelių eismo pažeidimų neturi. Gana maloni. Regis, kelis kartus pasirinko niekam tikusius vyrus, nors apie tai per daug neatviravo.

Benas linktelėjo peržvelgdamas nuo prekystalio paimtą laiškų krūvelę. Visai nesunku susikurti istoriją, gauti rekomendacijas, bet jis paranojiškas. Jis pakabino skelbimą, o kažkas užsuko ieškodamas darbo. Kodėl ne ji?

Be to, Benas abejojo, ar norėdami jį pašalinti banditai atsiųstų ją. Vis dėlto kuo greičiau patikrins merginą savais kanalais.

– Ačiū, Čarli. Dėkoju, kad nukėlei šią naštą man nuo pečių, – tarė Benas.

– Jokių problemų. Lizai ji taip pat patinka, jei tau nuo to lengviau. Prieš priimdamas galutinį sprendimą, leidau jai pasikalbėti su naujoke.

Benas linktelėjo.

– Protingas sprendimas.

Liza anksčiau buvo vienintelė visu etatu dirbanti padavėja, bet vyras neseniai paliko ją su dviem vaikais. Ji dirbo papildomas pamainas, tačiau jiems prireikė antro darbuotojo, galinčio dirbti, kai Lizos nėra, ir padėti tuomet, kai daugiau lankytojų. Liza aukso vertės, todėl svarbu, kad ji galėtų dirbti su jų pasamdytu žmogumi.

– Man trūksta kojos, o ne smegenų, – kaip visada šmaikščiai atkirto draugas, turėdamas omenyje galūnę, kurios neteko po kelių misijų Irake. Paskutinės misijos metu jo koją nutraukė sprogimas pakelėje. Tačiau Čarlis niekada nesiskųsdavo, dažniau pasitelkdavo humorą, kad kitiems būtų smagu.

– Šią savaitę nevedžiau buhalterijos. Žinau, kad matematika nėra mano stiprioji pusė, todėl pamaniau paliksiąs tau, – pridūrė Čarlis.

– Taip ir žinojau, kad reikėjo negrįžti dar kelias dienas, – gailiai purtydamas galvą pasakė Benas, paskui abu nusijuokė ir Čarlis grįžo prie kepsninės.

Benas vieną gražią dieną ketino pasisamdyti buhalterį. Kol kas jis kasdien apie verslą išmokdavo šį tą naujo, o išmanyti finansus taip pat svarbu. Taigi jis tvarkė buhalteriją, darė užsakymus ir ėmėsi visko, ko reikia valdant pakelės užeigą, taip pamažu mokydamasis visų gudrybių. Vaikystėje jis nuolat čia sukiodavosi padėdamas seneliui, o paauglystėje bare susitikdavo su draugais. Laiminga pertrauka jo gyvenime užėmė svarbią vietą, nors šį tą reikėjo atnaujinti. Be to, dabar jis galėjo įvertinti, kiek darbo reikia norint sėkmingai vadovauti įmonei.

Į šį iššūkį jis galėjo nerti stačia galva, skirti jam visą dėmesį ir dėl senelio turėjo kaip įmanydamas stengtis. Beno nuostabai, einant mėnesiams jis vis labiau tuo mėgavosi. Jis visada turėdavo kuo užsiimti, o kai nieko neveikdavo bare, tvarkydavo namą, dirbdavo tėvų rančoje arba ruošdavosi kitam rodeo.

Nors būti jūrų pėstininku jam patiko, tikrasis gyvenimas turėjo savų privalumų, pamanė Benas išeidamas iš virtuvės ir stodamas prie baro. Plaunantis rankas jo žvilgsnis vėl nukrypo į naująją padavėją.

Liza, kuri taip pat dirbo pietų metu, mirktelėjo ir pamojavo jam. Benas atsakydamas linktelėjo ir atsistojo už baro, kad padėtų didėjant pietaujančiųjų miniai.

Su užsakymu priėjo Džoana. Iš arti ji atrodė dar įspūdingiau. Jis tikriausiai nekaltintų Čarlio, jei šis ją būtų pasamdęs vien dėl išvaizdos.

– Du pilstomo alaus ir vieną kolos, – pasakė ji, pažvelgė į jį rudomis akimis ir sveikindamasi virš baro ištiesė ranką. – Labas, aš Džoana. Liza sakė, kad tu čia viršininkas.

Jis linktelėjo, o jo akys nukrypo jai į lūpas. Ji nebuvo pasidažiusi, tik pasitepusi lūpų blizgiu, jos veidas taip pat buvo švarus, lygios įdegusios odos negadino kosmetika.

– Benas, Benas Kalahanas, – tarė jis gana ramiai, nors nuo jos prisilietimo ir žvilgsnio jis vos neptyrė erekcijos stovėdamas už baro. Ilgi ploni moters pirštai tvirtai apglėbė jo delną, o jos oda prilygo satinui.

Benas atsikrenkštė, paleido Džoanos ranką, paskui pasisuko, kad paimtų taures alui ir limonadui, sudėjo jas ant padėklo ir įdavė jai. Jis nebuvo pratęs netekti savitvardos, tik jau ne nuo vieno prisilietimo.

– Ačiū, – gręždamasi ištarė ji.

– Džoana, – mintims praskaidrėjus pasakė Benas sustabdydamas ją.

– Taip.

– Gal pasibaigus pamainai skirsi kelias minutes pasikalbėti? Gal užkąsime? Supranti, mėgstu artimiau susipažinti su naujais darbuotojais, – tarė jis.

Ji, regis, nesutrikusi linktelėjo.

– Žinoma, jokių problemų.

Stebint, kaip ji nueina, pavojaus signalas smegenyse niekaip netilo. Benas nesuprato, kodėl taip yra, bet mergina neatrodė kamuojama nesėkmių. Be to, nebuvo panaši į moterį, susidedančią su netikusiais vyrais. Džoanos judesiai, regis, buvo kupini pasitikėjimo savimi ir inteligencijos.

Ji skleidė žemišką seksualumą, kuris tikriausiai parklupdė ne vieną vyrą. Kilus vaizdui to, ką jis norėtų padaryti atsiklaupęs priešais Džoaną Volis, Benas papurtė galvą ir grįžo prie darbo: atsisuko pasisveikinti ir priimti pietų užsakymų iš poros vietinių rančos darbininkų, prisėdusių prie baro.

Jo manymu, kūniška reakcija į gražią moterį nebuvo neįprasta. Jau kurį laiką Benas neturėjo moters. Gyvenimas buvo pernelyg beprotiškas.

Per paskutines atostogas jis patyrė vienos nakties nuotykį, bet ir tai įvyko daugiau nei prieš metus. Nuo tada reikalai tiesiog nesiklojo palankiai. Tiesa, grįžęs namo jis sulaukė pasiūlymų, tačiau nenorėjo prisidaryti bėdų savame kieme. Be to, tiesą sakant, nė viena sutiktų moterų nesukėlė jam įkvėpimo.

O štai Džoana Volis jį įkvėpė. Tačiau geismas labai trikdančiai maišėsi su atsargumu.

Dirbdamas prie baro Benas stebėjo, kaip ji bendrauja su iš pažiūros jos pakerėtais klientais. Ji juokavo, plačiai šypsojosi, jos juokas nustelbė balsų gausmą patalpoje. Jų akys ir vėl susitiko, tarytum ji jaustų, kad Benas ją stebi. Džoana taip pat jį jautė.

Įdomu.

Jos stovėsena ir nežymi įtampa pečiuose žiūrint į jį pasakė Benui tai, ką jis norėjo sužinoti. Bent jau dalį to. Džoana kažką slėpė, o popietei baigiantis jis sužinos, kas tai.

***

Džoana neprisiminė, ar kada nors taip jaudinosi, kad net prakaituotų delnai, kaip einant į darbuotojų kambarį susitikti su Benu Kalahanu.

Jai teko tramdyti instinktą pridengti odą, kurią negailestingai atvėrė vilkima per kaklą surišama palaidinė. Tai tikrai ne jos stilius. Leisė, brolio Džerodo žmona, primygtinai teigė, kad Džoana tobulai tinka dirbti pakelės užeigoje. Tiesą sakant, taip apsirengusi Džoana jautėsi gana patogiai, kol į ją pažvelgė Benas Kalahanas. Tada ji nesmagiai pasijuto dėl kelių skirtingų priežasčių.

Apgauti Čarlį ir Lizą buvo lengva, bet Benui į ją pažvelgus Džoaną apėmė jausmas, kad jis kaipmat suprato, jog ji nėra ta, kuo apsimeta. Ne padavėja, ne Džoana Volis. Ji beveik tikėjosi, kad Benas tą akimirką ją perpras, tačiau jos praeities istorija buvo įtikinama, net jei jie ir tikrino.

Netrukus ji susitiks su juo asmeniškai ir turės įtikinti, kad jo neapgaudinėja. Dono žodžiai, esą jos karjera priklauso nuo to, ar jai pasiseks, skambėjo galvoje uždarant duris ir einant prie tvirto medinio stalo, kur sėdėjo Benas su dviem ypatingaisiais sūrainiais, kuriuos jai teko nešioti per pietus. Skrandis sugurgė. Ji alkana. Padavėjos darbas, kuriuo neteko užsiimti nuo pat koledžo laikų, reikalavo daug fizinių jėgų.

– Sveika, tikiuosi, norėsi sūrainio, – draugiškai tarė Benas, tačiau jo akys bylojo ką kita. Kol kas jis nebuvo dėl jos tikras, jis ją įtarinėjo.

Gerai. Turint omenyje jo patirtį karinėje tarnyboje Džoana neabejojo, jog jis bus atsargus. Benas viską suprato, žinojo, kad dėl to, ką matė, atsidūrė pavojuje. Jis bus ypač atsargus su visais nepažįstamaisiais. Ji to ir tikėjosi.

– Puiku, ačiū, – šypsodamasi pasakė ji ir atsisėdo kitapus jo.

– Pavalgyk, paskui pasikalbėsime, – tarė jis čiupdamas savo sumuštinį.

Ji tam neprieštaravo.

Sušveitęs sūrainį Benas atsilošė ir palaukė jos. Džoana neskubėjo, o baigusi taip pat atsilošė ir su pasitenkinimu atsiduso.

– Nežinau, kaip Čarlis gamina šiuos sūrainius, bet jis nusipelno medalio, – ištarė ji norėdama pralaužti ledus.

– Jam puikiai sekasi prie kepsninės, – pritarė Kalahanas ir neatitraukdamas nuo jos akių pakeitė bendravimo toną. – Na, tai papasakok apie save. Žinau, kad Čarlis sudėliojo visus taškus ant i, bet mėgstu žinoti, kas man dirba.

Džoana gūžtelėjo pečiais.

– Ką nori sužinoti?

– Akivaizdu, kad tu iš Teksaso, bet ne vietinė. Kur užaugai?

– Prie pat Korpus Krisčio, nors pastaruosius aštuonerius metus gyvenau San Diege. Į El Pasą grįžau su savo vaikinu Leniu. Santykiai nesusiklostė.

Geriausi melai būna sukurti iš tiesos: kai ją pašovė, Džoana tikrai gyveno San Diege, o buvusio vaikino vardas tikrai Lenis, bet visa kita – išgalvota. Ji laukė, ką atsakys Benas.

Džoana vėl atsigėrė, bet gerklė ūmai išdžiūvo dėl vienintelės priežasties – jis vienas gražiausių vyrų, kokį jai teko matyti. Lieknas, nuostabus, daugiau nei šešių pėdų ūgio teksasietis.

Ją užaugino du stiprūs vyrai, tėvas ir vyresnysis brolis Džerodas, abu Teksaso saugūnai, negana to, vieninteliai šeimos nariai, likę mamai išėjus iš namų, kai Džoanai sukako septyneri. Dėl to šalia vyrų ji visada jausdavosi patogiai.

Džoanai teko dirbti su daugybe gražių vyrų, išvaizda nenusileidžiančių Benui Kalahanui, bet visi jie buvo maršalai, ir ji niekada neturėjo romantinių minčių. Net mokykloje ji geriau sutardavo su berniukais ir turėjo daugiau draugų nei draugių.

Dėl to Džoana labai retai su kuo nors susitikinėdavo. Nekaltybę prarado tik įpusėjusi koledžą su vaikinu, kurį veikiau laikė draugu, o ne mylimuoju. Dabar jis apygardos prokuroro padėjėjas Hiustone, vedęs, turi keturis vaikus.

Tokie dalykai į Džoanos planus neįėjo. Jai, visai kaip broliui ir tėvui, svarbiausia darbas.

Tačiau Džerodas vedė, net jos tėvas susipažino su moterimi.

Ir gerai. Ji džiaugėsi dėl jų, mylėjo savo brolienę Leisę. Bet neketino sekti jų pavyzdžiu.

Taigi Džoana pasibaisėjo, kai Benui Kalahanui palinkus arčiau jai užgniaužė kvapą. Suvokusi, kad apsilaižė lūpas, ji staigiai užsičiaupė.

Pasinaudok tuo, juk turėtum jaudintis. Atlik savo vaidmenį.

Benas turėjo patikėti, kad ji viso labo padavėja, nesėkmių kamuojama mergina, priėmusi kelis prastus sprendimus ir žūtbūt turinti išlaikyti darbą. Jeigu jai nepavyks, viršininkai tikrai pamanys, jog ji neteko sugebėjimų.

Benui ant kaktos užkrito šviesi garbana, jis ją susiglostė, o atliekant šį veiksmą išryškėjo visi rankos raumenys. Po baltais marškinėliais ji beveik matė judant pilvo raumenis.

Džoana, be abejo, įsiminė jo asmens bylą, tačiau nė viena nuotrauka neatskleidė jo grožio. Iš specialiojo dalinio Benas išėjo mažiau nei prieš metus, garbingai išleistas į atsargą. Ji svarstė, kas nutiko. Iš patirties žinojo, kad tokie vyrukai išeina tik per prievartą. Kad ir kas atsitiko, jo forma vis dar gera.

Džoana nuleido žvilgsnį į jo plaštakas, padėtas ant stalo. Šmėkštelėjo mintis, kad per paskutines keturias ar penkias savaites jai derėjo su kuo nors permiegoti.

Džoanai seksas patiko, bet jai tai buvo veikiau sportas, dalykas, pakasantis ten, kur niežti, tačiau pastaruoju metu tam nepasitaikė progos. Tiesą sakant, dar prieš porą minučių ji mažiausiai apie tai galvojo. Benas Kalahanas – tikras sekso įsikūnijimas, ir jos snūduriavę hormonai pasirinko velnionišką laiką pabusti.

Benas kalbėjosi su ja, o ji taip įnirtingai tramdė geismą, kad nekreipė dėmesio į jo žodžius ir turėjo prisiversti atsipeikėti.

– Čarlis sakė, kad miegojai automobilyje, ir jis tau išnuomojo kambarį viršuje.

– Aha, jis puikus vyrukas, – pasakė ji.

– Tai neturi šeimos, kuri padėtų, neturi kur eiti?

Džoana pasimuistė ant kėdės. Turėjo pasakyti ką nors, kuo jis patikėtų.

– Na, turiu brolį, tačiau, tiesą sakant, jis nelabai nori mane priimti. Be to, stengiuosi pasislėpti. Nenoriu, kad Lenis mėgintų mane surasti. Jis taip nesielgtų, bet, žinai, atsarga gėdos nedaro.

– Kodėl? – Benas nuleido balsą, primerkė akis.

– Na, maniau duodanti jam pinigų sunkvežimio remontui, bet paaiškėjo, kad jie buvo skirti narkotikų prekybai. Prisiekiu, nė nenutuokiau, – skubriai ištarė ji, apsimesdama esanti apimta nevilties. – Nenutuokiau, kad jis juos pirko ir perpardavinėjo, kol atsiradus trūkumui Lenis įsipainiojo į bėdą, aš atsisakiau padėti, ir jis smarkiai supyko.

– Ir…

– Na, jis pasidarė agresyvus, žinojau, jog bus bėdų, jei pasiliksiu, todėl pavogiau jo sunkvežimį, kad iš ten pabėgčiau. Žinai, jis buvo man skolingas. Atidaviau jam šimtus dolerių.

– Ir nenutuokei, kad jis prekiavo narkotikais?

– Ne. Kelis kartus jis juos vartojo, bet apie prekybą nebuvo nė kalbos. O aš su tuo niekaip nesusijusi, – įtikinamai kalbėjo ji. – Maniau, jog jis geras vyrukas, tačiau klydau.

Kelias minutes Benas atidžiai ją stebėjo, ir Džoana sugniaužė ant stalo kumščius, parodydama nesumeluotą įtampą.

– O kur dabar tas sunkvežimis?

– Iškeičiau jį į automobilį naudotų mašinų prekyvietėje, žinai, pakelėje, pardavėjas nieko neklausinėjo, nes sunkvežimis buvo vertas daugiau nei tas automobilis, kurį gavau. Sumokėjau jam papildomai, kad niekam nepasakotų. Paskui likau be pinigų, be to, įkyrėjo gyventi mašinoje, todėl ėmiau ieškoti darbo.

Ji pastebėjo, kaip Kalahanas ištiesė stuburą.

– Aišku. Tai bijai, kad tas vyrukas tave atsivys? Tas Lenis.

– Jis tikriausiai taip nesielgs, bet jei ir sugalvotų, niekada nepamanytų, jog apsistojau čia, – pasakė Džoana šypsodamasi, neva patenkinta savimi. – Jis manys, jog grįžau į San Diegą.

Benas neatsakė šypsena.

– Tačiau gali būti, kad jis tave susiras. Nemėgstu, kai atsiranda tokių bėdų man nežinant. Nepasakei Čarliui visos tiesos.

Ji susiraukė ir taip pat pasilenkė, kad atsidurtų arčiau. Beno vyzdžiai išsiplėtė – iš šito ir to, kaip jis prieš tai į ją žiūrėjo, Džoana suprato jį traukianti. Tai suteikė šiokios tokios persvaros.

– Žinau, labai atsiprašau, – pasakė ji ir vėl apsilaižė lūpas taip parodydama, kad nervinasi. – Bet turėjau pabėgti, padariau tai, ką turėjau padaryti. Tiesiog noriu grįžti į savo gyvenimą. Tikrai nemanau, jog Lenis manęs ieškos. Jis ne toks ambicingas. Esu tikra, kad jis jau spėjo rasti kitą rėmėją.

Žinoma, jokio Lenio nebuvo, todėl Džoana buvo šimtu procentų įsitikinusi, kad niekas neatvyks jos ieškoti.

Benas pasvarstė, paskui lėtai linktelėjo.

– Ar jis nepranešė policijai, kad pavogei jo sunkvežimį?

Ji prunkštelėjo.

– Tuomet rizikuotų, kad papasakosiu jiems apie narkotikus.

– Tiesa, – linktelėjo Benas. – Na, džiaugiuosi, kad ištrūkai. Tau gerai sekasi dirbti, todėl neprieštarauju, kad liktum. Bet jei jis vis dėlto pasirodys arba kils kitokių bėdų…

– Aš išeisiu, – užbaigė ji.

– Ne. Pasakysi apie tai vienam mūsų – man arba Čarliui.

Jis tikras riteris, pamanė Džoana. Dėl to jį saugoti lengviau, bet meluoti sunkiau.

– Aha, gerai. Taip ir padarysiu, – pažadėjo ji.

– Puiku. Ar turėčiau žinoti dar ką nors?

– Aš labai gera padavėja. Dirbsiu sunkiai, nekišiu rankų į kasą. Išskyrus tą sunkvežimį, nesu pavogusi nė cento, todėl tau nereikia jaudintis. Man tiesiog reikia atsistoti ant kojų, – pasakė ji, stengdamasi suvaidinti žmogų, kuriam jis norėtų padėti, kuris patyrė rūpesčių, bet pats jų nesukels.

Benas linktelėjo ir atsilošė.

– O kaip tavo brolis?

– Jis mane seniai atstūmė. Kai mirė tėvai, mano likimas jam nelabai ir rūpėjo.

Atsiprašau, Džerodai, Džoana mintyse atsiprašė brolio, už kurį geresnių nėra. Ji beprotiškai mylėjo brolį, o jis visada ją palaikė ir palaikys, bet ji pažinojo daugybę žmonių, kurių šeimose taip nėra. Galvodama apie mamą Džoana visada stebėdavosi, kaip lengva kai kuriems palikti tuos, kuriuos turėtų mylėti labiausiai.

– Sunku. Na, jei tik nori, gali dirbti.

Džoana su palengvėjimu nusišypsojo. Benas patikėjo. Ją priėmė.

– Ačiū. Esu labai už tai dėkinga. Ir už susitarimą dėl nuomos. Tikrai nenorėjau ieškotis motelio, be to, Čarlis sakė, kad artimiausias yra už dešimties mylių, – pridūrė ji. – Ir žinai, kai kuro kainos tokios didelės…

– Gerai, kad butu naudojamasi. Ar tau ten ko nors reikia? Bute mažai daiktų.

– Man daug ir nereikia. Bet reikėtų susirasti išparduotuvę ir įsigyti kelis ventiliatorius. Naktį ten karšta, – pasakė ji ir išsiblaškiusi nubraukė nuo skruosto ištrūkusią plaukų sruogą.

Benas atidžiai stebėjo šį judesį, ir Džoana nustebo pajutusi kraujyje sukirbėjusį susidomėjimą.

– Namie galbūt turiu vieną kitą atliekamą. Galėsiu šįvakar užnešti.

– Nereikia, aš…

– Man nesunku. Rytoj temperatūra turėtų perkopti šimtą. Nėra prasmės nepatogiai jaustis. Ten ir taip mažai vietos.

– Ačiū, – šypsodamasi ištarė ji. – Ar viskas?

– Aha, kol kas. Ačiū, – tarė Benas ir atsistojo, taigi ji padarė tą patį.

Ūgiu Džoana kone prilygo jam, bet jis vis tiek keliais coliais pranoko jos penkių pėdų vienuolikos colių stotą, be to, buvo kur kas stambesnis.

Vis dėlto Džoanai yra tekę suimti tokio dydžio vyrukų, ir ji nesusilaikiusi susimąstė, koks jausmas apimtų galynėjantis su Benu Kalahanu.

Kol niekaip neišsidavė, ji nustūmė tą mintį šalin, pasisuko durų link ir išėjo netarusi daugiau nė žodžio.

Benas Kalahanas gudrus ir įžvalgus. Eidama pro virtuvę ir lipdama laiptais į mažąjį butą Džoana žinojo, kad jos laukia nelengvas darbas. Jai privalo pavykti, nuo to priklauso jos karjera ir galbūt jo gyvybė.