Читать книгу Gundymo pamokos - Сандра Хьятт - Страница 1

Aukštai iškelta galva pirmyn! Šį šūkį Denė Sentkler buvo kažkur mačiusi, ir jis jai atrodė be galo taiklus. Prieš tvirtai suimdama vairą ji pamiklino pirštinėtas rankas.

Už pertvaros sėdintys keleiviai, ypač vienas jų, jos nė nepastebės. Jie retai kada į ją atkreipdavo dėmesį. Ji tiesiog dirbo savo darbą – ir darė tai gerai. Dabar jos užduotis buvo nuvežti Adamą Markonį, San Filipės kunigaikštystės paveldėtoją, ir jo žavingą vakaro damą į kiekvieno jų apartamentus.

Saugiai.

Dar svarbiau buvo tai, kad Adamas nesuprastų, kas vairuoja automobilį. Jai turi pavykti. Visų svarbiausia laikyti liežuvį už dantų. Na, šitai jai sekėsi ne visada – žodžiai išsprūsdavo kaip tik tada, kai to mažiausiai reikėdavo. Bet šį vakarą privalo pavykti. Argi sunku paprasčiausiai patylėti? Juk jos niekas nieko neklausinės. Dureles atidarys ir uždarys kitas žmogus. Jai tereikės vairuoti. Ir jeigu savo darbą atliks gerai, neatkreips į save dėmesio. Ji bus nematoma. Kaip šešėlis. Prie šviesoforo Denė žemiau ant akių nuleido tėvui priklausančią vairuotojo kepuraitę.

Tai subtilumo reikalaujantis darbas, – sakė rūmuose. Todėl Denė žinojo, kad jos tėvas, nors to nė už ką nebūtų pripažinęs, nebūtų pageidavęs, jog užduotis atitektų Raitsonui – vyrui, kurį laikė varžovu į vyriausiojo vairuotojo vietą. Denės leidimas galiojo dar nuo tų laikų, kai ji dirbo rūmų vairuotoja; ji taip užsidirbdavo pragyvenimui ir mokslams koledže. Tada ji paskutinį kartą ir matė Adamą.

Tiesą sakant, jai nebuvo jokio skirtumo, ką vežti. Kai gavo nurodymą, galvojo, kad tereikės paimti Adamo vakaro damą – gražią, elegantišką Fulbraito stipendininkę – ir nuvežti ją į restoraną. Bet paskui – ji turėjo susiprasti, kad bus paskui, nes tokie pavedimai paprastai neapsieina be subtilios potekstės – prireikė juos parvežti namo. Dabar, mąstydama retrospektyviai, ji suvokė, kad kažkas, visgi, turėjo pateisinti darbo subtilumą.

Denės pilvas sugurgė. Ji neturėjo laiko nė pavakarieniauti. O tėvas nematė reikalo daiktadėžėje kaupti užkandžius. Taip, galinės automobilio dalies šaldytuvėlyje buvo įvairiausių delikatesų, bet vargu ar šią akimirką derėjo ten sėdinčiųjų paprašyti jai paduoti ko nors užkąsti. Tai nebūtų buvusi itin gera mintis. Ypač šiandien. Reikėjo tenkintis kišenėje esančiais mėtiniais ledinukais.

Laukdama prie šviesoforo Denė žvilgtelėjo pro galinio vaizdo veidrodėlį į ant užpakalinės sėdynės sėdinčią porą ir pavartė akis. Jeigu rūmai reikalavo diskretiškumo dėl galimų šėlionių automobilio gale, saugumo priemonių buvo imtasi be reikalo. Adamas ir jo vakaro dama taip rimtai šnekučiavosi, kad atrodė lyg spręstų pasaulinio masto problemą. Galbūt ir sprendė. Tikriausiai per pasimatymus taip elgiasi visi princai ir mokslininkės. Gal vertėjo džiaugtis, kad kažkam rūpi daugiau, nei ką rasti vakarienei šaldytuve.

Kita vertus, argi pasimatymo tikslas nebuvo vienam su kitu artimiau susipažinti? O ne kalbėtis su tokiu rimtumu, lyg netrukus turėtų būti pateiktas Aukščiausiojo Teismo sprendimas? Denė atsiduso. Ką ji išmanė apie karališkosios šeimos etiketą? Adamo pasaulyje viskas buvo kitaip. Visada buvo. Dar paauglystėje jis atrodė taip, lyg neštų ant pečių viso pasaulio naštą. Jis visada rimtai žiūrėjo į savo įsipareigojimus ir atsakomybę. Pernelyg rimtai.

Ji žinojo, kad Adamas ieško savo rangui tinkamos žmonos.

Viena perspektyvių kandidačių dabar kaip tik ir sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės.

Sosto paveldėtojui buvo trisdešimt vieni, ir, jeigu tikėtume žiniasklaida, ne tik jo tėvas, bet ir visa šalis laukė, kada jis žengs lemtingą žingsnį – susituoks, sukurs šeimą, susilauks sosto įpėdinių, pageidautina vyriškos lyties, – ir užtikrins Markonių šeimos linijos tęstinumą.

Jeigu kas būtų paklausęs Denės nuomonės, ji ja būtų mielai pasidalijusi ir tiesiai šviesiai išrėžusi, kad princui reikia ne kurti šeimą, o gerokai supurtyti nusistovėjusias nuostatas. Ji visada galvojo, kad siauras jo gyvenimo matymas trukdo išvysti tiesą – jį supančią įvairovę ir galimybes. O jeigu požiūris nesiplečia, kaip kas nors gali matyti, kuo jis, sau leidęs išeiti už tradicijų ribų, galėtų tapti?

Adamui vienintelis būdas susirasti tinkamą moterį buvo vaikščioti į pasimatymus. Į romantiškas vakarienes, iš vienos kurių Denė jį šiandien kaip tik ir vežė namo.

Galbūt, užuot galvojus apie Adamą, jai vertėjo pasimokyti iš vakaro viešnios, kaip pasimatymo metu elgiasi tikra moteris. Denė žvilgtelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį. Akivaizdu, kad buvo svarbu sėdėti tiesia nugara, išpuoselėtas rankas laikyti droviai sunėrus ant kelių, mandagiai šypsotis, kukliai juoktis, kartkartėmis sumirksėti ilgomis tamsiomis blakstienomis, o galvą laikyti nežymiai palenktą į šoną, kad matytųsi laibas baltas kaklas.

Ir ką gi ji mėgino apkvailinti? Juk ji niekada neviliojo vyrų virpindama blakstienomis. O manikiūras, dirbant lenktyninių automobilių versle, tebūtų laiko švaistymas.

Taip, kartkartėmis Denei iš tiesų norėdavosi, kad kolegos su ja nesielgtų kaip su vaikinu, bet ji aiškiai žinojo niekada nesugebėsianti virsti Barbės klonu. Po galais, net Barbė jai atrodė didesnė asmenybė nei toji ant galinės sėdynės sėdinti moteris. Juk buvo gaminamos ir barbės pilotės, barbės lenktynininkės. Kita vertus, jai nebuvo tekę girdėti apie tiesą sakančias barbes ar barbes vardu Užčiaupk srėbtuvę. Denė pamėgino suimti save į rankas. Juk ji paprasčiausiai stengėsi kompensuoti savo nepilnavertiškumo kompleksą ir silpnybes moters, kurios nė nepažinojo, sąskaita.

Nusprendusi palankiau vertinti ant galinės sėdynės sėdinčią porą, Denė vėl pakėlė akis į veidrodėlį. Ne. Tikrai ne? Betgi tikrai taip! Antras žvilgsnis į veidrodėlį patvirtino, kad Adamas ant kelių pasidėjęs nešiojamąjį kompiuterį ir savo merginai ekrane kažką rodo.

– Neblogas būdas vilioti moterį, Adamai, – sumurmėjo ji.

Vargu ar jis galėjo ją išgirsti – juos skyrė širma, o mikrofonas buvo išjungtas, – bet Adamas pakėlė akis aukštyn ir sekundės dalį jų žvilgsniai veidrodėlyje susitiko. Denė prikando liežuvį. Skaudžiai. Laimei, jo tamsios akys niekuo neišdavė ją atpažinus. Žvilgsnis ties ja nestabtelėjo, tiesiog praskriejo taip, lyg ji būtų nematoma, lyg būtų ne ką svarbesnė už galinę atramos galvai pusę. Ir tai buvo gerai. Tik kažin ar tuo galima buvo pasikliauti.

Nes ji neturėjo jo vežti.

Jis jai uždraudė būti jo vairuotoja. Tiesą sakant, draudimas nebuvo oficialus. Jis paprasčiausiai nedviprasmiškai leido jai suprasti daugiau nenorįs matyti jos už vairo. Tačiau rūmuose Adamo užuominos prilygo draudimui. Oficialaus pranešimo nė nereikėjo.

Kita vertus, joks sveiko proto žmogus nebūtų galėjęs jos apkaltinti dėl to nelaimingo nutikimo su kava. Kelio duobės išvengti buvo tiesiog neįmanoma. Denė atsiduso. Ši darbo vieta jai jau nebebuvo labai reikalinga. Anksčiau jai trūks plyš reikėjo pinigų studijoms baigti, bet dabar ji darė karjerą lenktynių komandoje, kurios tikslas buvo atgabenti į San Filipę Didįjį prizą.

Tėvui, kita vertus, šis darbas buvo svarbus. Jeigu ne kaip pinigų šaltinis, tai kaip tikslą teikiantis užsiėmimas. Artėjant pensijai, jis ėmė baimintis galįs netekti darbo, kuris teikė jo gyvenimui prasmę. Darbo, kurį dirbo jo tėvas ir tėvo tėvas.

Denė nebepakėlė akių į galinio vaizdo veidrodėlį – bent jau nebežiūrėjo į galinę sėdynę. Ji guodėsi tuo, kad nuo vasaros, kurią įvyko tas nelemtas atsitikimas, buvo praėję penkeri metai, ir Adamas, turėdamas svarbesnių reikalų, bus jį pamiršęs. Ir jai atleidęs. Per tuos penkerius metus jie susvetimėjo. Todėl dabar ji, netrumpindama kelio, važiavo į aukščiausios klasės San Filipės viešbutį, o jį privažiavusi sustojo po portiku.

– Lauk čia, – per garsiakalbį nuaidėjo sodrus komanduoti įpratusio Adamo balsas.

Viešbučio patarnautojas atidarė galines dureles, ir Adamas su ilgakoje panele Fulbraito stipendininke išlipo laukan. Klara. Toks buvo jos vardas.

Lauk čia galėjo reikšti bet ką nuo trisdešimties sekundžių iki trisdešimties minučių ar valandų – šitai jai jau buvo nutikę su kitais klientais. Adamas lydėjo moterį namo po pasimatymo. Denė nenutuokė, ar tai buvo jų pirmas, ar antras pasimatymas, ar kažkas daugiau. Galbūt Klara pakvies jį užeiti. Galbūt atriš jo kaklaraištį ir plačius pečius išlaisvins iš konservatyvaus kirpimo švarko, paskui, susirakinusi su juo lūpomis, įsitemps į viešbučio kambarį, privers jį liautis galvojus ir pradėti jausti, pirštus panardins į jo tamsius plaukus ir palinks patyrinėti jo tobulai tvirtos krūtinės. Liaukis. Denė taip staigiai sustabdė savo mintis, kad net, regis, išgirdo cyptelėjimą, kuris iš dalies buvo protestas dėl to, kaip greitai jos vaizduotė pasuko tuo nederamu keliu ir kaip vaizdžiai piešė bemarškinio Adamo vaizdą.

Denė užaugo rūmų teritorijoje, ir nors Adamas buvo penkeriais metais už ją vyresnis, jie, kaip ir visi rūmuose augę vaikai, kartais kartu žaisdavo. Buvo laikai, kai Denė jį netgi laikė beveik draugu. Ir, be abejonės, sąjungininku bei užtarėju. Nors ji žinojo, kad Adamas vieną dieną taps karališkuoju įpėdiniu, jai sunkiai sekėsi apie jį galvoti kaip apie karališkosios šeimos narį. Visgi, nevalia buvo įsivaizduoti karališkojo princo bemarškinio. Denė žinojo, kad, davusi fantazijai valią, ji būtų nuėjusi kur kas toliau.

O ant galinės sėdynės sėdėjusi pora nerodė net panašių į tai ženklų. Kita vertus, ką ji išmanė. Galbūt išauklėti ir kultūringi žmonės elgiasi kitaip. Galbūt jie moka slėpti aistras.

Denė patogiau įsitaisė sėdynėje ir, įjungusi muziką, žemiau ant akių užsitraukė kepuraitę, kad paslėptų veidą nuo viešbučio šviesų. Privalumas vairuojant karališkajai šeimai priklausantį automobilį buvo tas, kad bent jau niekas negalėjo jai liepti pasitraukti į šalį.

Išgirdusi ir pajutusi atsiveriant galines dureles, Denė pašoko.

– Kad tave kur…

Vos kelios minutės. Jis užtruko vos kelias minutes. Denė skubiai išjungė muziką. Adamas įsėdo į automobilį garsui vos spėjus nuslopti.

Nė trupučio nesusitaršęs. Jokios blogai užsegtos sagos, jokio plauko ne vietoje, nė menkiausio lūpdažio pėdsako. Net jo oda neatrodė paraudusi. Atsiremdamas į sėdynės atlošą jis atrodė ne ką mažiau rimtai nusiteikęs, nei išlipdamas. Veide nebuvo matyti nė menkiausio švelnumo pėdsako. Netgi nosies kuprelė, kuri, regis, turėjo sumenkinti jo veido tobulumą, tik dar labiau jį paryškino. Bet gal taip atrodė jai vienai.

Ar jie bent pasibučiavo?

Papurčiusi galvą Denė pajudėjo iš vietos. Jai neturėjo rūpėti. Jai nerūpėjo.

Jeigu Adamo vietoje būtų buvęs kitas klientas, ji būtų pasakiusi kažką panašaus į Maloniai praleidote vakarą, pone? Vairuotojas buvo tarsi ratuotas liokajus. Bet Adamas nebuvo koks nors kitas klientas. Sprendžiant iš atloštos galvos ir užmerktų akių, jam nereikėjo pokalbių. Tegyvuoja ilgai besitęsianti tyla. Po penkiolikos minučių jie turėjo atsidurti pilyje. O paskui ji galės daryti, ką tinkama. Užduotis bus atlikta. Be nukrypimų. Kitą dieną grįš tėvas. Niekas nenukentės.

Po ketvirčio valandos, kai atsivėrė dar vieni pilies vartai, Denė pamiklino pirštus. Dar po kelių minučių ji oriai sustabdė automobilį priešais įėjimą į Adamui priklausantį rūmų sparną. Padangos sugurgždėjo į žvyrą. Niekas nežinojo, kiek jai kainavo tvardytis, kiek kainavo nė karto nešliūžtelėti, nesustabdyti automobilio ištobulintu rankinio stabdžio kilstelėjimu ir sustoti taip, kad galinės durelės atsidurtų prieš pat įėjimą į rūmus. Bet visa tai ji kuo puikiausiai įsivaizdavo. Labai saugūs, bet didelės galios automobiliai buvo jos mėgstamiausi.

Kai dureles turintis atidaryti patarnautojas nepasirodė, Denės šypsena nublanko. Per vėlu, – prisiminė ji tėvą skundžiantis dėl to, kad Adamas privačioje rezidencijoje apsieinąs be šios tradicijos. Tai sužinojęs, jis buvo pasibaisėjęs, lyg Adamas būtų nusprendęs viešumoje liautis avėjęs batus. Denei tai niekada neužkliuvo. Išskyrus šį vakarą. Šį vakarą Adamas net pats negalėjo atsidaryti durelių – miegojo.

Nebeliko, kas daryti. Denė išlipo, apėjo automobilį ir, skubiai apžvelgusi teritoriją, atidarė dureles. Paskui nusisuko ir atsistojo atokiau. Ji tikėjosi, kad liovęsis automobilio siūbavimas, atsidarančių durelių garsas ar vos juntamas vėjo gūsis jį pažadins. Kadangi praėjus kelioms sekundėms Adamas nepasirodė, Denė atsisuko ir pažvelgė į automobilį.

Jos širdis suspurdėjo. Jis tebebuvo užsimerkęs, veidas ir lūpos pagaliau atrodė sušvelnėję, nebe tokie rimti ir nepasiekiami. Lūpos atrodė netgi putlios ir seksualios. O tamsios blakstienos, iš tiesų, buvo pernelyg ilgos ir vešlios. Kvepėjo jis dieviškai. Denei kilo noras palinkti arčiau ir giliau įkvėpti jo skleidžiamo aromato.

– Adamai, – tyliai pašaukė ji. Šią akimirką ji kur kas mieliau būtų į jį kreipusis pone arba jūsų didenybe, nes netikėtai kilo poreikis padidinti juos skiriantį atstumą ir formalumais užkirsti kelią nepadorioms mintims. Liautis norėjus paliesti jo nosies iškilumą. Bet Adamas visada primygtinai reikalavo, kad jį aptarnaujantis personalas, ypač tie, kurie su juo užaugo, kreiptųsi į jį vardu.

Jis stengėsi būti modernus princas. Denė slapčia galvojo, kad jis jaustųsi kur kas laimingesnis ir laisvesnis gyvendamas praeitame amžiuje.

– Adamai, – ji pasistengė prabilti garsiau, bet šį kartą kreipinys labiau panėšėjo į kimų šnabždesį. Denė nurijo seiles. Jai tereikėjo jį pažadinti ir skubiai pasitraukti nuo automobilio. Drąsindama save, ji palinko dar arčiau ir paliepė sau nutaisyti kiek galima ramesnį balsą. Juk tai tebuvo Adamas. Jinai jį pažinojo kone visą gyvenimą. Tai kas, kad juos skyrė penkeri pastarieji metai ir daugybė rangų.

Netikėtai Adamas atsimerkė. Jų akys susitiko, ir jo žvilgsnis akimirkai pritemo. Akyse neatsispindėjo nė lašelis mieguistumo. Denės burna išdžiūvo.

– Kuo galiu padėti? – paklausė jis tyliu, švelniu balsu, kuriame buvo justi lengva pašaipa, lyg jis žinotų, kad jinai jį stebėjo. Susižavėjusi.

Sutrikusi dėl intymumo, kurį ji pamanė regėjusi jo žvilgsnyje, Denė pajuto kūnu nusiritant kaitros bangą.

– Gali. Pabusk ir lipk iš mano automobilio.

– Tavo automobilio, Daniele? – vienas jo antakis išsilenkė.

– Tavo automobilio. Bet man dar reikia jį nuvairuoti į garažą, – atšovė Denė. Palaukite. Šitaip kalbėti su princu buvo nevalia. Tikrai nederėjo. Tačiau jos atsakymas Adamą, regis, pralinksmino, nes jo lūpų kampučiai sutrūkčiojo. Ir taip pat greitai vėl išsilygino.

Denė nurijo seiles. Jai reikėjo trauktis. Kiek galima greičiau.

– Jau atvykome. Viliuosi, kad maloniai praleidote vakarą, – lįsdama iš automobilio kuo oficialesniu tonu pasakė ji. Tereikėjo laikytis scenarijaus. Daugiau nieko.

Adamas pasekė jos pavyzdžiu ir atsistojo priešais aukštas kaip uola. Jo žvilgsnis atrodė mąslus.

– Labai. Ačiū.

– Tikrai? – nustebo Denė ir pati nuo savo žodžių susigūžė. Tai nebuvo scenarijaus dalis. Kas nutiko jos ryžtui likti šešėlyje?

Adamas prisimerkė, jo žvilgsnis iš mąslaus virto klausiančiu ir nežymiai kaltinančiu.

– Daniele, abejoji manimi? – ji pajuto šalto vėjo gūsį.

Tiesą sakant, ji juo abejojo. Bet vargu ar galėjo šitai pasakyti, o meluoti nederėjo. Todėl ji ėmė laužyti galvą, kaip išsisukti.

– Niekas kitas geriau už tave negali to žinoti.

– Taip, negali.

Denė panoro, kad jis paprasčiausiai eitų. Grįžtų į rūmus. Vėl kibtų į tautos ir pasaulio gelbėjimo reikalus. Ji galėtų uždaryti dureles, nuvairuoti automobilį į garažą ir susirasti ko nors užkąsti. Vakaro būtų kaip nebuvę. Jokių atgarsių. Nei jai, nei tėvui.

Bet Adamas nesitraukė. Stovėjo visiškai nuščiuvęs. Tyloje jos skrandis garsiai gurgė.

– Nieko nevalgei?

– Jaučiuosi gerai.

Vėl tyla. Nejauki. Įtempta. O, kad tik jis nueitų.

Bet Adamas stovėjo. Ir ją stebėjo.

– Nežinojau, kad vėl dirbi mūsų vairuotoja. Maniau, esi Jungtinėse Valstijose.

– Kurį laiką buvau. Bet grįžau, – prieš trejus su puse metų ji grįžo visam laikui. – Šis darbas laikinas. Tiesą sakant, tik šiam vakarui. Gyvenu su tėvu, o jam prireikė išvykti, – Denė sulaikė kvėpavimą. Kažin, ar jis dar prisiminė draudimą? Ar jis jam tebebuvo svarbus?

Adamas linktelėjo, ir ji lengviau atsiduso.

– Ar jam viskas gerai?

– Jam sekasi kuo puikiausiai. Lanko susirgusį draugą. Rytoj grįš.

– Gerai, – Adamas pasisuko eiti į pilį, bet kaip tik tada, kai Denė nudžiugo esanti laisva, vėl atsisuko. – Ką ten sakei?

– Rytoj grįš.

– Ne dabar. Anksčiau. Kai vairavai.

Denės galvoje sukosi visas spiečius nepadoriausių, nevilties sujudintų žodžių. Ne, ne, ne. Jis negalėjo jos nugirsti.

– Neprisimenu, – štai ir visi principai. Ji melavo išsijuosusi.

– Kai išsitraukiau nešiojamąjį kompiuterį Klarai parodyti, kaip po 1300-ųjų metų Dukalo salos ugnikalnio išsiveržimo pasiskirstė lava, kažką pasakei.

Tada Denė ir pavartė akimis – tiesiog negalėjo susiturėti. Šito buvo per daug.

– Būtent tai ir norėjau pasakyti, – pasidavimo ženklan pamodama aukštyn ranka pasakė ji. – Sakiau: Neblogas būdas vilioti moterį, Adamai. Iš tiesų. Geografinis lavos pasiskirstymas?

Adamo veidas sustingo.

Kažkur tolumoje dar buvo matyti riba – toji, kurią ji buvo kuo seniausiai peržengusi. Beliko viltis, kad Adamas supras ją sakant tiesą.

– Nagi, Adamai. Juk ne visada buvai toks nuobodus, – jinai jį pažinojo dar tada, kai jis iš berniuko pradėjo virsti į vyrą. O vėliau kartkartėmis pastebėdavo po oficialiu fasadu slypint visai kitokį vyrą – dar tada, kai jis, nors ir labai trumpam, užsimiršdavo, kas esąs, ir leisdavo sau elgtis natūraliai.

Tie laikai buvo praeityje.

Adamas vėl kilstelėjo antakius. Bet Denė nebegalėjo sustoti.

– Kokia moteris per pasimatymą nori kalbėtis apie lavą ir uolienų formavimąsi? – ji gerokai per vėlai prisiminė posakį, kad, atsidūrus duobėje, geriausia liautis kasus toliau.

Tamsūs ir sunkūs Adamo antakiai susimetė į gilią raukšlę.

– Klara yra Fulbraito stipendininkė. Studijuoja geologiją. Jai buvo įdomu.

– Gal ir buvo. Bet ar nemanai, kad ji galėtų apie tai paskaityti knygoje? Jeigu drauge planuotumėte paskaitų ciklą, toks pokalbis būtų pagirtinas, bet vargu ar jį galima pavadinti romantišku. Kurgi poezija, magija? Net nežiūrėjai jai į akis – stebeilijai į ekraną. Ar palydėjęs ją iki durų bent pabučiavai?

– Nors tai ne tavo reikalas, bet taip, – jis pasitempė.

Denė neketino leistis įbauginama.

– Tai bent buvo bučinys, ar ne?

– O tu esi bučinių ir romantikos ekspertė? Ką siūlytum? Aptarinėti Bentley charakteristikas?

Tarsi mėgindama apsisaugoti nuo krūtinę persmelkusio skausmo, Denė žengė žingsnį atgal. Jai patiko automobiliai. Net norėdama nebūtų galėjusi to pakeisti. Ir nebūtų keitusi, net jeigu Adamui – kuriam, ji aiškiai žinojo, automobiliai patiko ne mažiau už ją – atrodė, kad moterims ši savybė yra daugiau yda nei privalumas.

– Ne, aš nesu romantikos ekspertė. Bet esu moteris.

– Esi tuo tikra?

Šį kartą Denė nė neketino slėpti nuoskaudos. Ji žengė dar didesnį žingsnį atgal. Širdis smarkiai sutvinksėjo. Ji sučiaupė nukarusį žandikaulį.

Uniforma – juodas švarkas ir kelnės – buvo siūta pagal vyrišką modelį ir pritaikyta jai, vienintelei moteriai vairuotojai. Nors švarkas buvo įliemenuotas, jo negalėjai pavadinti moterišku. Jis toks ir neturėjo būti. Ir toli gražu neprilygo minkštutei rožinės spalvos Klaros suknelei, kuri atidengė daug kūno ir gražiai prigludo prie jos dailių moteriškų formų. Nors Denė visada elgėsi berniokiškai ir mieliau dėvėjo praktiškus ir patogius drabužius, ji visgi turėjo jausmus ir išdidumą, o Adamas ką tik pamynė ir viena, ir kita. Tas pats Adamas, kurio nuomonė jai neturėjo rūpėti. Tapo akivaizdu, kad Denė jai visgi nebuvo abejinga.

Adamo veide atsispindėjo šokas. Šokas ir atgaila. Jis ištiesė į Denę ranką, bet tuoj pat nuleido prie šono.

– Dene, ne tai norėjau pasakyti. Turėjau galvoje – man tebesi vaikas. Vis dar stebiuosi net tuo, kad esi pakankamai suaugusi turėti vairuotojo pažymėjimą.

Užgniaužusi nuoskaudą Denė nusprendė verčiau jam atvirai paprieštarauti.

– Pažymėjimą gavau prieš dešimt metų. Beje, už mane esi nedaug vyresnis.

– Žinau. Tiesiog kartais taip jaučiuosi.

– Suprantu, – ir ji visada taip jautėsi. Adamas jai visad atrodė vyresnis. Tolimas. Nepasiekiamas.

Jis atsiduso ir užsimerkė. Vėl atsimerkęs tarė:

– Nė neabejoju, kad esi šauni moteris, bet vargu ar gali man patarinėti, kaip turiu elgtis per pasimatymus. Šioje srityje esu sukaupęs nemenką patirtį.

– Esu tikra, – tyliai ištarė Denė. Pastaruoju metu moterų jo gyvenime buvo tikrai daug. Visos gražios, išsilavinusios ir pasaulietiškos, puikios pretendentės į princesės vietą. Tačiau, nepaisant šių akivaizdžių privalumų, Adamas retai kada susitikdavo su ta pačia moterimi du kartus. O trečią kartą, jos žiniomis, nė karto. Nors ji pati neketino sekti jo meilės gyvenimo, laikraščiai, į kuriuos ji tik užmesdavo akį, net jeigu vien kurdama ugnį tėvo sarginėje prie vartų, tai darė už ją. Kita vertus, jai tikrai nederėjo šito aptarinėti su Adamu. Prieš kelis šimtmečius tokia kritika jai būtų kainavusi galvą.

Denė jautėsi dėkinga, kad galvų kapojimas buvo seniai uždraustas, nes, sprendžiant iš nepasitenkinimo Adamo akyse, šią akimirką jis būtų su malonumu pritaręs tokiai praktikai. Sekundės dalį Denei pasirodė, kad jis tuoj praras savitvardą, kuria taip garsėjo. Bet nejuto net triumfo. Buvo laikai, kai rūmų teritorijoje augusių vaikų grupelei, kuriai vadovavo jaunesnysis Adamo brolis Reifas, iš pusiausvyros neišvedamo sosto įpėdinio erzinimas prilygo didžiausiai pramogai. Visgi šią akimirką Denė buvo pernelyg susitelkusi į savo pačios nuoskaudos maskavimą, kad pajustų bent ką nors panašaus į pasitenkinimą.

Adamas dar labiau pasitempė. Užsivėrė savyje. Tvirčiau sukando žandikaulius.

– Daniele, priimk mano atsiprašymą. Kuo nuoširdžiausią. Dėkoju už šio vakaro paslaugas. Ateityje jų nebeprireiks.

Atleista. Jis ir vėl ją atleido.

Vakarykštės dienos nutikimas vis dar sunkiai gulė krūtinę. Drauge su tėvu sėdėdama priešais židinį, Denė valgė tirštą daržovių sriubą. Sriuba ir filmas buvo jųdviejų sekmadieninė tradicija.

Suvalgę sriubą jie įsitaisė priešais televizorių. Ant mažo stalelio stovėjo dubuo svieste spragintų kukurūzų, o vaizdadiskis su nuotykių komedija telaukė, kada mergina paspaus paleidimo mygtuką.

Kai ji apsistodavo San Filipėje, sekmadienio vakarais dažniausiai atvykdavo pas tėvą. Bet dabar jos butas buvo remontuojamas, todėl pastarąją savaitę jie gyveno drauge. Apie praėjusio vakaro fiasko Denė dar nebuvo prasitarusi. Šis vakaras tam turėjo tapti puikia proga.

Kita vertus, Denė ir pati dar nebuvo iki galo atsigavusi po susitikimo su Adamu. Mėgino apsimesti esanti abejinga, bet galvoje pačiomis keisčiausiomis akimirkomis vis iškildavo to vakaro prisiminimai. Ji daug ką galėjo padaryti kitaip. Visų pirma būtų pravertę laikyti liežuvį už dantų.

Jos tėvas, vyriausiasis vairuotojas, turėjo teisę žinoti, kas įvyko. Netgi privalėjo. Bet Denė iki šiol nedrįso apie tai prasitarti. Nes ponas Sentkleras buvo ne vien vyriausiasis vairuotojas. Jis buvo jos tėvas, kuris, sužinojęs, kas nutiko, ja labai nusiviltų. Ji negalėjo pakelti minties nuvilsianti žmogų, kuris tiek daug dėl jos padarė ir tiek mažai reikalavo.

Denė save įtikinėjo, kad jeigu nieko nesakys, jis nieko ir nesužinos. O jai juk daugiau niekada neprireiks kur nors vežti Adamą.

Be to, jos tėvas atrodė be galo nusiminęs po apsilankymo pas draugą, todėl Denė jautėsi savotiškai pateisinanti savo tylėjimą. Ji norėjo jo liūdesį praskaidrinti, o ne pagilinti. Bent jau taip teisinosi pati sau. Filmas, kurį jiedu ketino žiūrėti, turėjo tapti puikiu gydančiu balzamu. Tai, kad jį statant buvo filmuojamos tikros, kvapą gniaužiančios automobilių gaudynės, buvo ne mažiau svarbu. Be to, jie abu kadaise susipažino su pagrindiniu filmo kaskadininku.

Denė save įtikinėjo, kad jai visai nerūpi, ar ji dar kada kur nors veš Adamą. Juk šitai ir taip nutikdavo be galo retai, todėl vargu ar ji to pasiges. Ji žinojo, kad Adamas dėl vakarykščio įvykio nė už ką neatsiteistų su jos tėvu. Tik ne jis. Tas apsikeitimas frazėmis buvo asmeninis reikalas. Tai ir liks tarp jųdviejų. Toks buvo Adamo elgesio kodeksas.

Kai Denė pagaliau paėmė į rankas nuotolinio valdymo pultelį, pasigirdo trys stiprūs bilstelėjimai į duris. Smalsūs jos ir tėvo žvilgsniai susitiko. Ponas Sentkleras suskato stotis, bet Denė rankos kilstelėjimu jį sustabdė.

– Sėdėk. Atidarysiu.

Svečių, o ypač netikėtų, jie sulaukdavo retai. Kadangi tėvas gyveno rūmuose, buvusioje sarginėje prie vartų, svečiai čia negalėdavo tiesiog užsukti kada panorėję.

Denė atidarė duris.

Anapus slenksčio stovėjo ne draugas.