Читать книгу Tikrasis Rio - Сандра Мартон - Страница 1

Rio Dakila garsėjo dėl daugelio dalykų.

Jis buvo nepaprastai turtingas, žmonės jo net bijojo, be to, jis buvo toks gražus, koks tik vyras gali būti.

Nors Rio buvo nusispjauti, kaip jis atrodo.

Svarbiausia – kas jis yra, tiksliau, kuo tapo.

Jis gimė skurde, bet ne Brazilijoje, kaip gali atrodyti iš vardo, o pačiose žiauriausiose Neapolio gatvėse, Italijoje.

Būdamas septyniolikos Rio slėpėsi aprūdijusiame krovininiame laive iš Brazilijos. Įgula jį praminė Rio, nes būtent ten plaukė laivas; Akila1 pridėjo, nes į jų erzinimus jis atšaudavo nuožmiai it erelis.

Šis vardas jam tiko kur kas labiau nei Matėjas Rosis – taip jį praminė seserys vienuolyne, kur jis užaugo. Rosis buvo viena populiariausių itališkų pavardžių. Matėjas, sakė jos su švelniu pamaldumu, reiškia Dievo dovana.

Jis visada žinojo toks nesąs, todėl pasivadino Rio Dakila.

Dabar jam trisdešimt dveji, iš berniuko, kuriuo kadaise buvo, liko tik tolimas prisiminimas.

Rio gyveno pasaulyje, kuriame pinigai ir valdžia atverdavo visas duris, nors jie ir nebuvo perduoti tėvo.

Tėvas ir motina nesuteikė jam nieko, išskyrus juodus kaip naktis plaukus, tamsiai mėlynas akis, gražų, nors ir atšiaurų veidą ir liekną raumeningą šešių pėdų trijų colių ūgio kūną.

Visa kita, kas jam priklausė, – namai, automobiliai, lėktuvai, milžiniška Erelio įmonės korporacija – jis įsigijo pats.

Tai nebuvo taip jau blogai. Pradėjus gyvenimą nuo nulio ir viską pasiekus savo jėgomis apėmė tik dar saldesnis jausmas. Jei ir buvo koks trūkumas, tai kad tokia sėkmė pritraukia dėmesį.

Iš pradžių jis tuo mėgavosi. Paimdamas Times ir finansų skyriuje išvydęs savo vardą arba nuotrauką jausdavo, kad jam sekasi.

Tačiau neišvengiamai nuo dėmesio jis ne tik pavargo, bet ir suvokė, kad jis beprasmis.

Tiesa ta, kad vyras, esantis Forbes dešimtuke, žiniasklaidos dėmesio sulaukdavo vien egzistuodamas. O jei jis dar ir viengungis, neišvengiamai tituluojamas svajonių jaunikiu, mat dar nespėjo būti pričiuptas vardo, statuso ir pinigų siekiančios medžiotojos.

Taip vyras netenka privatumo.

Rio privatumą brangino tiek pat, kiek nemėgo būti paskalų objektu.

Jam nelabai rūpėjo, ką apie jį kalba žmonės, ar kaip jį vadino. Jis toks, koks yra, o svarbiausia – laikėsi savo nuostatų.

Rio buvo sąžiningas, ryžtingas, susitelkęs, racionalus ir svarbiausia – mokėjo tramdyti jausmus.

Tačiau karštą rugpjūčio popietę cikadoms čirpiant jam už nugaros ir bangoms plakantis į krantą, pripažino, kad tramdytis sekasi sunkiai.

Atvirai tariant – jis buvo piktas kaip širšė.

Kai būnant Manhatane verslo reikalai privesdavo iki įsiūčio, jis patraukdavo į sporto salės ringą ir galynėdavosi su priešininku, bet, deja, šiuo metu jis ne Niujorke.

Jis buvo Sautamptone, išskirtiniame Long Ailendo pietiniame krante. Čia ieškojo vis rečiau randamo privatumo ir, velniai rautų, neleis kažkokiam kvailiui Iziui Orsiniui sugadinti dienos.

Pastarąją valandą Rio įsiūtį liejo su kastuvu rankose.

Jei dabar išvystų verslo partneriai, būtų priblokšti. Rio Dakila su džinsais, marškinėliais ir darbiniais batais? Rio Dakila, stovintis griovyje ir kasantis žemę?

Neįmanoma.

Rio anksčiau jau teko kasti griovius, žinoma, tik to niekas nežinojo. Po velniais, šiandien jis tikrai nesitikėjo kasti griovių, bet tai pasirodė kur kas geriau nei stoviniuoti ir vis labiau irzti.

Ypač kai vos prieš porą valandų diena dar buvo puiki.

Pilotuodamas nuosavą lėktuvą Rio anksti atskrido į mažą oro uostą Ist Hamptone, kur pasiėmė namo prižiūrėtojo paliktą juodą Chevy Silverado. Paskui nuvažiavo į Sautamptoną.

Ankstyvą penktadienio rytą miestelis atrodė gražus, vaizdingas ir tylus. Rio pastatė automobilį, nuėjo į nedidukę kavinę nusprendęs papusryčiauti su darbuotoju, kuris įrenginėjo prabangų baseiną prie neseniai pastatyto namo. Baseinas nusidrieks virš kopų nuo antro aukšto terasos – juodu aptarė, kokio jis bus dydžio ir koks vaizdas atsivers. Šnekėtis buvo nepaprastai malonu, ypač kai restorane galima nesijausti dėmesio centru.

Būtent dėl to namą savaitgaliams jis nusprendė pasistatyti čia, šešiuose neįtikėtinai brangios žemės akruose su vaizdu į vandenyną.

Dažniausiai – be abejo, taisyklės visada turi išimtis – rytų Long Ailendo kaimeliuose įžymybės niekam nerūpėjo. O Rio, Dieve padėk, anot išprotėjusios žiniasklaidos, buvo tikra įžymybė.

Čia jis galėjo būti savimi. Ramiai pavalgyti. Pasivaikščioti. Tarsi nerašytas kodeksas – pasistatyk namą čia ir tapk nematomu.

Žmogui, kuriam kartais reikėjo keliauti lydimam asmens sargybinių arba eiti gatve šalia limuzino, į kurį prireikus galėtų greitai įsmukti ir būti išvežtas, tai buvo stebuklas.

Taigi Rio skaniai suvalgė kiaušinienę su šonine, kurį laiką pasivaikščiojo gatvėmis ir užsuko į statybinių prekių parduotuvę, lyg jam iš tiesų reikėtų plaktukų ir pjūklų.

Tiesą sakant, buvo metas, kai tokius įrankius turėjo ir jais užsidirbdavo kasdienei duonai. Stovinėdamas ilgesingai pasvarstė, kad galbūt galėtų naujajame name įtaisyti lentynas, jei rastų tinkamą vietą. Rio nebuvo toks kvailas ir netikėjo, kad fizinis darbas suteikia moralinį statusą, bet paprastas gyvenimas jam taip pat atrodė kažkuo patrauklus.

Įpusėjus rytui Rio susitiko su apsaugos specialistu, kuris name ir aplink jį įdiegė itin išmanią sistemą. Juodu sėdėjo prie staliuko akmeninėje ledų krautuvėlės terasoje, nuo saulės slėpdamiesi po dideliu mėlynu skėčiu.

Rio mėgino prisiminti, kada pastarąjį kartą valgė braškinį ledų desertą.

Jis jautėsi… Tingus. Patenkintas. Netgi teko prisiversti dėmesingai dalyvauti pokalbyje.

Sugedo vartų apsaugos sistema. Vidinis ryšio įrenginys veikė negerai. Prižiūrėtojas sakė, kad per jį girdimi balsai neatpažįstamai traškėjo, o vartų užraktas ne visada suveikdavo.

Vieta buvo maloni, ant vartų kabėjo lentelė su užrašu Erelio lizdas, bet Rio nebuvo kvailys. Tokiam kaip jis reikėjo saugumo.

– Nesijaudinkite, – patikino jį apsaugos specialistas. – Pirmadienį iš pat ryto užsuksiu ir viską sutvarkysiu.

Vidurdienį Rio nuvažiavo į namą. Ilgas keliukas dar buvo nebaigtas, automobilis šokinėjo ant akmenukų ir gilių provėžų, bet niekas negalėjo aptemdyti malonumo, kurį jam teikė ši vieta.

Namas buvo būtent toks, kokio norėjo. Šviesaus medžio. Daug stiklo. Tai bus priebėga nuo negailestingo pasaulio, kuriame gyveno.

Jo laukė pasamdytas rangovas. Jie turėjo aptarti kelis nereikšmingus dalykus, o paskui drauge pasikalbėti su trimis kandidatais į terasos ir dviejų balkonų apželdinimo darbo vietą.

Ne. Ne su trimis. Su keturiais. Po paraliais, kodėl jis vis pamiršta? Rio tvirtai žinojo, ko norėjo. Žmogus, kurį pasamdys, turės suprasti, kad jis aktyviai dalyvaus įgyvendinant planą, kaip ir aktyviai dalyvavo statant namą.

Prižiūrėtojas taip pat buvo name, bet jau ruošėsi išvažiuoti. Jis pareiškė Rio leidęs sau šio to įdėti į šaldiklį ir šaldytuvą.

– Šio to pusryčiams. Žinote, kiaušinių, šoninės, duonos. Taip pat kepsnių, vietinių kukurūzų, pomidorų ir porą butelių vyno. Jei kartais nuspręstumėte likti nakvoti.

Rio jam padėkojo, nors neketino nakvoti. Jis atšaukė kelis susitikimus tam, kad galėtų čia atvykti, bet paaiškėjo, jog tai vienintelė proga visiems trims kandidatams tą pačią dieną ateiti į pokalbį.

Keturiems. Keturiems kandidatams. Kodėl nesugeba to įsiminti?

Tikriausiai todėl, kad nenorėjo kalbėtis su ketvirtuoju. Painioti draugystę su verslo reikalais – prasta mintis, bet kai vienas bičiulių paprašo bent jau pasikalbėti su jo pusbroliu ar dėde – kad ir kas, po velnių, Dantei Orsiniui yra tas Izis Orsinis, – teks pakeisti taisykles.

Po kelių minučių Rio iš Silverado salono pasiėmė iškylų krepšį. Jis paprašė namų prižiūrėtojos Manhatane suruošti jam pietus. Pasirodo, ji išties pasistengė ir viską suruošė labai elegantiškai. Plonai pjaustyta šalta kepta jautiena ant prancūziško batono, gabalas ilgai brandinto Vermonto čederio, butelis atvėsinto prosecco, šviežios braškės ir mažulyčiai sviestiniai pyragėliai.

Ir, žinoma, lininės servetėlės, taurės ir porcelianiniai puodeliai.

Rio ir rangovas vienas kitam nusišypsojo. Abu mūvėdami džinsais sėdėjo nebaigtoje terasoje ant apverstų kibirų, o valgį buvo pasidėję ant lenta uždengto ožio malkoms pjaustyti.

Galbūt šaltas alus ir pora ruginės duonos riekių su kumpiu ir sūriu būtų tikę labiau, bet pietūs buvo gardūs, ir jie suvalgė viską iki paskutinio kąsnio.

Netrukus atvyko apželdintojai. Jie pasirodė tiksliai sutartu laiku, o Rio įleido juos pro, rodos, puikiai veikiančius vartus. Tai buvo vietiniai vyrai, kvalifikuoti, dalykiški, trokštantys gauti nemažą užsakymą.

Visi atėjo su žvilgančiais aplankais, prikimštais kompiuteriu kurtų projektų, planų pasiūlymų, eskizų, ankstesnių projektų nuotraukų ir detalių apskaičiavimų.

Kiekvienas atidžiai klausėsi, kol Rio aiškino tai, ką jie jau ir taip žinojo. Jis norėjo, kad terasa būtų apsodinta kuo paprasčiau. Balkonai taip pat. Žolynais. Krūmais. Galbūt gėlėmis. Arba žydinčiais krūmais. Rio nevengė pripažinti, kad jo žinios apie sodininkystę tilptų į arbatinį šaukštelį ir dar liktų vietos, bet jis aiškiai pasakė žinąs, ko nori.

– Noriu, – pasakė jis, – kad terasa tarsi išsilietų iš laukų, esančių už namo. Suprantate?

Vyrai užtikrintai linksėjo; mikliai bloknotuose nupaišė apytikslius eskizus ir nors nė vienas tiksliai neatitiko Rio minties, jis suprato galįs rinktis bet kurį iš trijų vaikinų ir likti patenkintas.

Iš trijų puikių apželdintojų.

Bet, tiesa, dar buvo ketvirtas.

Rangovas sakė suprantąs. Draugo draugas. Jis žinojo, kaip būna. Draugo draugas vėlavo, bet abu vyrai įsitaisė ir laukė.

Laukė.

Po kurio laiko Rio susiraukė.

– Tas vaikinas neturėtų vėluoti, – pasakė jis.

Rangovas pritarė.

– Gal padangą nuleido. Ar panašiai.

– Ar panašiai, – tarstelėjo Rio.

Praėjo dar dešimt minučių. Po velnių, jei tik būtų nėjęs į tą vakarėlį, dabar nereikėtų laukti pokalbio su dar vienu apželdintoju.

Vakarėlis buvo prieš kelias savaites. Dantė Orsinis su žmona Gabriela pasikvietė kelis draugus į labdaros renginį savo buto viršutiniame aukšte. Rio lydėjo moteris, su kuria susitikinėjo kelis mėnesius.

Ji nuėjo į tualetą.

Pavadino jį mergaičių kambarėliu. Dantė užvertė akis, įbruko Rio į ranką gėrimą ir išsivedė į terasą, kur buvo tyliau ir mažiau žmonių.

– Mergaičių kambarėlis, m?

Rio išsišiepė.

– Visi geri dalykai baigiasi, – ištarė jis. Dantė taip pat nusišypsojo, nes vis dar prisiminė viengungio dienas.

Draugai sudaužė taurėmis ir išgėrė burbono. Paskui Dantė atsikrenkštė.

– Tai girdėjom, kad Hamptone stataisi namą.

Rio linktelėjo. Kalbos pasklido. Ne naujiena. Niujorkas – didelis miestas, bet tokie kaip jis ir Dantė sukiojosi gana siaurame sluoksnyje.

– Sautamptone, – pasakė jis. – Praeitos vasaros savaitgalį aplankiau ten draugą. Luką Vierą. Pažįsti? Šiaip ar taip, Viera turi namą paplūdimyje. Labai atokioje ir tylioje vietoje. Taigi man labai patiko tai, ką išvydau, o dabar…

– O dabar, – šypsodamasi ištarė Gabriela Orsini ir prisijungė prie jų įsikibdama vyrui į parankę, – tau reikia apželdintojo. – Ji išsišiepė plačiau. – Reikia, ar ne?

Rio gūžtelėjo pečiais.

– Na, žinoma, bet…

– Mes kaip tyčia pažįstame labai gerą.

Rio nuostabai Dantė išraudo.

– Izi, – ištarė Gabriela. Ji linktelėjo į vešlius augalus terasos pakraščiuose. – Tai Izi darbas. Įspūdinga, tiesa?

Rio nužvelgė augalus. Neįspūdinga, bet gražu. Atrodė natūraliai, o tai padaryti tikriausiai buvo nelengva, kai apsodinti reikia trijų aukštų butą padangėse.

– M, – prakalbo Dantė, – matai, Izi lyg ir stengiasi išsiplėsti, o…

– O, – meiliai pridūrė Gabriela, – mes nesibaidome rekomenduoti šeimos narių. Tiesa, mielasis?

Pagaliau viskas paaiškėjo.

Jo draugas, tiksliau, draugo žmona, gyrė vieno iš vyro giminaičių darbą. Pusbrolio arba dėdės, kadangi buvo tik keturi broliai Orsiniai. Rio pažinojo visus, tačiau nebuvo nė vieno vardu Izis.

Na, nesvarbu.

Terasos apželdinimas atrodė gerai. Velniai nematė, Rio patiko Dantė ir Gabriela, gimusi Brazilijoje, jo mylimoje šalyje. Taigi atėjus metui išspręsti apželdinimo klausimą, Rio davė Izio Orsinio pavardę ir elektroninio pašto adresą rangovui, kuris su juo susisiekė ir susitarė dėl susitikimo laiko ir datos.

Susitikimo, kuriame Izis Orsinis nepasirodė.

Laikas ėjo, rangovas stengėsi nežvilgčioti į laikrodį, tačiau galiausiai Rio pasakė basta. Gana. Jis leido rangovui vykti namo.

– Esu tikras, kad turite įdomesnės veiklos nei sėdėti ir laukti nepasirodysiančio vaikino.

– Esate įsitikinęs, pone Dakila? Nes jei norite, galiu…

– Vadink mane Rio, gerai? Nėra problemos. Aš dėl viso pikto dar pabūsiu.

Ir štai, – besdamas kastuvą į dirvožemį griovyje niūriai pamanė Rio, – aš čia.

Dvi prakeiktos laukimo valandos, kol pasirodys Izis Orsinis.

– Merda, – sumurmėjo jis ir dar kartą įsmeigė kastuvą į žemę.

Jo nekantrumas augo priešingai griovio gyliui – kada nors tai bus žemos akmeninės sienos pamatai, bet jei ir toliau taip – nusigaus iki Kinijos.

Jis nebeturėjo kuo pateisinti Dantės pusbrolio.

Rio atsirėmė į kastuvo kotą ir tvirtu raumeningu dilbiu nusibraukė nuo akių prakaitą.

Gal Orsinis užsirašė ne tą valandą. Gal jam nuleido padangą. Gal jo tėvo tetą ištiko drugio liga ar koks priepuolis, ištinkantis tėvų tetas, jei jis apskritai tokią turėjo.

Bet kurį įvykį galima paaiškinti paskambinus, bet to jis nesulaukė.

Rio suspaudė lūpas.

Gerai. Jis jau sugaišo pakankamai laiko. Bus keblu paaiškinti Dantei ir Gabrielai, kas nutiko, bet jam jau gana.

Virš galvos praslinko šešėlis. Rio pakėlė akis, atkragino galvą ir stebėjo, kaip virš jo praslinko eskadronas pelikanų, nusitaikiusių tiesiai į vandenyną. Vėsų gaivų vandenyną.

Viskas.

Jis ištraukė kastuvą iš žemės ir grąžino į vietą.

Šią vietą nusipirko tam, kad galėtų atsipalaiduoti. Na, dabar jis nė velnio nesijautė atsipalaidavęs. Galvojant apie kvailį, kuris leido tokiam darbo pasiūlymui išslysti iš rankų, jam užvirė kraujas.

Karjeros pradžioje jis niekada nebūtų praradęs tokios galimybės. Būtų ėjęs, šliaužęs, iš kailio nėręsis, kad bent gautų tokią galimybę.

Nenuostabu, kad Gabriela įsiūlė šitą mulkį Orsinį. Kvailys pats nieko nesugeba.

Rio pasukiojo pečius. Maudė raumenis. Nusibrozdino krumplius, išsipurvino panages.

Iš tiesų jam patiko keletą valandų padirbėti. Tikras fizinis darbas jam buvo malonus kaip ir kumščiavimasis sporto salės ringe. Bet ko gana, to gana.

Nuo nosies galiuko varvėjo prakaitas. Nusitraukęs per galvą marškinėlius jais nusišluostė veidą.

Saulė ėmė leistis. Diena artėjo į pabaigą. Jis nenorėjo išvažiuoti. Mieste bus karšta ir triukšminga…

Rio žaibiškai apsisprendė.

Išsimaudys. Paskui, užuot parskridęs į Manhataną, nakvos čia. Po velnių, kodėl gi ne? Dauguma užsakytų baldų buvo atvežti. Namo prižiūrėtojo dėka jis turėjo kepsnių, šviežių kukurūzų, net vyno. Kuo daugiau apie tai galvojo, tuo patrauklesnė…

Bzz.

Po velnių, kas čia? Bitė? Vapsva? Ne. Tai vidinis ryšio įrenginys prie vartų.

Jis nieko nelaukė…

Bzz. Bzz. Bzz.

Orsinis. Tikriausiai jis. Tas kvailys vis dėlto pasirodė pavėlavęs tris valandas.

Rio nusijuokė. Reikėjo pripažinti, kad tas kvailys turėjo cojones2, bet tik tiek. Nė už ką jo neįleis. Šiandien reikalai baigti. Dabar prasidėjo laisvalaikis. Ramybės metas. Jo…

Bzz. Bzz. Bzz. Bzz.

Rio sukryžiavo rankas. Nenusileido.

Tas prakeiktas dalykas vėl suzvimbė.

Cristo! Kaip reikės juo atsikratyti?

Vėl zvimbia. Rio prisimerkė, nužygiavo prie vidinio ryšio įrenginio ir spustelėjo mygtuką.

– Ko? – suriaumojo jis.

Garsiakalbyje pasigirdo traškėjimas.

Rio nusikeikė ir trinktelėjo mygtuką. Nieko gero. Orsinis tikriausiai spaudžia mygtuką, o gal šis sumautas daiktas išvis neveikia. Buvo girdėti tik traškėjimas.

Bzz. Bzz. Bzz. Bzz.

Jis sukando dantis. Jei Orsinis nori vidun, tai pateks ir dar gaus pamoką apie mandagumą ir punktualumą. O jis tikrai nusiteikęs pamokyti.

Rio suglamžė marškinėlius ir numetė šalin, trūktelėjo stiklines duris, vedančias į didįjį kambarį, ir nužygiavo per namą iki vestibiulio, palikdamas pėdsakus ant Kararos marmuro grindų.

– Po velnių, – suriaumojo jis atlapodamas laukujes duris…

Ir sustingo.

Ilgu nebaigtu keliuku artėjo figūra. Tiksliau, mėgindama skubintis, bet ar gali kas nors greitai eiti nelygiu, duobėtu ir akmenuotu paviršiumi mūvėdamas…

Ar tai aukštakulniai?

Jį aplankė ne Izis Orsinis.

O moteris.

Tebūnie prakeiktas tas neveikiantis vidinio ryšio įrenginys ir vartai!

Jam jau teko tai patirti. Moteris nusprendė, kad jis – tikroji jos meilė. Nė nebuvo su ja kalbėjęs, nė vardo jos girdėjęs ir pačios gyvenime neregėjęs, bet nepajudinamai įsitaisė jos mintyse. Ji siuntė jam laiškus. Elektroninius laiškus. Siuntė dovanas ir atvirukus. Nenuilsdama persekiojo netoli jo buto Manhatane – tuomet jis galiausiai, tiesa, nenoriai, pareiškė kaltinimus.

Ar tai vėl ji?

Ne. Jo persekiotoja buvo maždaug penkiasdešimties, žema ir apkūni. Ši moteris jauna. Įpusėjusi trečią dešimtį. Aukšta ir liekna, apsirengusi lyg eitų į tarybos susirinkimą: aukštakulniai, balta palaidinė po švarkeliu, tamsūs griežtai sušukuoti plaukai. Ji nepanėšėjo į išprotėjusią persekiotoją ar smalsią žurnalistę, tačiau Rio iš patirties žinojo, kad jos galėjo būti tas pats asmuo, bet kam tai rūpi?

Jai čia nėra reikalo slankioti – tik tai svarbu.

– Dabar pat sustokit, – suvambrijo Rio, bet paliepimas jos nesustabdė, todėl jis prisimerkęs nusileido laiptais. – Sakiau…

– Manęs laukia ponas Dakila.

Ne žurnalistė ir ne pamišėlė, bent jau ne jo ieškanti, jei jau neatpažino kad ir bemarškinio, su džinsais ir darbiniais batais. Bet akivaizdžiai turėjo savų slaptų ketinimų.

Rio šyptelėjo.

– Ponia, užtikrinu jus, jam tai būtų naujiena.

Dabar juos teskyrė keli žingsniai. Iš arčiau jis pastebėjo, kad jos sijonas įplėštas, aukštakulniai purvini, o palaidinė sutepta. Plaukai iš tiesų ne taip tvarkingai surišti, kaip jis iš pradžių manė; aplink veidą buvo išsipešusios tamsios garbanotos sruogelės.

Įdomus veidas. Trikampio formos. Išsikišę skruostikauliai. Didelės žalios akys. Katiniškos, – pamanė jis.

Gal tai ir nesvarbu, bet jei ją ištiko kokia nelaimė, jis tikriausiai galėtų bent jau pasisiūlyti…

– Manote, kad jam tai būtų naujiena, – ištarė Izabela Orsini, tikėdamasi, kad jos balsas nevirpa, nors viduje tirtėjo lyg dubenėlis nesustingusios želė, o po visko, ką šiandien teko patirti, ji nė už ką neleis šitam pusnuogiam, tik kvailelėms patinkančiam gražuoliui, turtingos, galingos ir pasipūtusios beždžionės patarnautojui, jos sustabdyti.

Akimirką stojo tyla. Paskui ponas Pusnuogis kilstelėjo tamsų antakį.

– Tikrai.

Jo balsas buvo švelnus, Izės širdis net suspurdėjo. Velniop tas tuksinčias širdis, – pamanė ji ir kilstelėjo smakrą.

– Tikrai, – pasakė ji sukaupusi išdidumą.

Ponas Pusnuogis dar kartą šyptelėjo ir mostelėjo durų link.

– Tokiu atveju, – beveik murkdamas tarė jis, – verčiau užeikite.