Читать книгу Tikrasis Rio - Сандра Мартон - Страница 2

Nuogas vyras.

Namas vidury plyno lauko.

Atviros durys ir kvietimas užeiti.

Izė sunkiai nurijo seiles.

Ar tikrai to norėjo? Ji nemėgo rizikuoti. Visi tai žinojo, net tėvas, kuris apie savo vaikus nieko nenutuokė.

Girdėjau, svarstai apsiimti naują klientą, Izabela, – vienos iš suvaidintų sekmadienio vakarienių Orsinių rūmuose metu pasakė Cezaris Orsinis. – Bet taip nebus.

– Atsiprašau? – ištarė Izė.

Tėvas ją nudelbė žvilgsniu, kuris, jos nuomone, bylojo Aš šios šeimos galva, tik, deja, jo galingiausios Rytų pakrantės famiglia dono žvilgsnis labiau kaustė aplinkinius, nei paties sūnus bei dukteris.

Šiems jis nebuvo galva. Viso labo gėda, kurią reikėjo pakęsti vardan motinos.

– Ar angliškai kalbu prasčiau už tave? Sakiau, tu Rio Dakilai nedirbsi.

– O taip sakai, nes?..

– Aš jį žinau, o tai, ką žinau, man nepatinka. Todėl negali būti nė kalbos, kad tapsi jo tarnaite.

Izabela būtų nusijuokusi, jei tėvo nuomonė apie tai, kaip ji uždirba duoną, nebūtų toks senas argumentas.

– Nesu tarnaitė, tėve, aš apželdintoja, baigusi Konektikuto universitetą.

– Sodininkė.

– Tikrai taip. O kas, jei ir būčiau, pasak tavęs, tarnaitė? Kambarinės arba virėjos darbas taip pat garbingas.

– Orsiniai prieš nieką nesižemina ir nekeliaklupsčiauja, Izabela. Supratai?

Ji nė nesuprato, kaip tėvas sužinojo, kad ji pakviesta į pokalbį dėl darbo pas milijardierių, apie kurį pirmąkart išgirdo vos prieš porą savaičių. Ir stebėjosi, kad Cezaris manė ją klausysiant jo paliepimų.

Tiesą sakant, jo įsitikinimas, kad ji jam paklus ir įtikino rimtai apsvarstyti pasiūlymą, ko iki tol ji neketino daryti.

O štai dabar ji Sautamptone, kelias valandas pavėlavo į svarbų pokalbį, automobilį paliko griovyje, o kostiumėlis ir bateliai atrodo siaubingai.

Ne. Dabar apie tai negalvos. Taip tik sugniuždytų save, o to jau pakako.

Praėjusi pro pusnuogį vyrą įžengė į, kukliai tariant, lėktuvo angaro dydžio namą.

– Na? Užeisite vidun, ar persigalvojote ir nebemanote, kad ponas Dakila jūsų laukia?

Izė sumirksėjo. Prižiūrėtojas, ar kad ir kas jis bebūtų, smaginosi ją erzindamas. Ne, jam nebuvo smagu. Toji išraiška jo veide – pasitenkinimas.

Kaip malonu būti dienos pramoga, – pamanė Izabela ir išsitiesė visu penkių pėdų septynių colių ūgiu.

– Man nebūdinga persigalvoti, – pasakė ji ir susiraukė.

Kokie kvaili žodžiai.

Jau per vėlu.

Pėdos, silpnai sujungtos su smegenimis, nuvedė aukštyn plačiais laiptais pro masyvias duris į namo vidų. Durims už nugaros trinktelėjus ji krūptelėjo.

Norėjo manyti, kad tai likimo įspėjimas, bet tiesa ta, jog tai tebuvo durų trinktelėjimas – nei daugiau, nei mažiau…

Dieve mano, koks didelis vestibiulis! Milžiniškas!

– Taip. Tikrai, ar ne?

Ji mikliai atsisuko. Ponas Pusnuogis stovėjo čia pat už jos sukryžiavęs rankas ant krūtinės – vien raumenys, auksinė oda ir tamsios garbanos.

Jos žvilgsnis nuslydo žemiau.

Dailūs pilvo raumenys, – pamanė jį įkvėpdama. Raumenys iš tiesų buvo, o žemiau jų…

– Vestibiulis, – ištarė jis linksmu, kimiu balsu. Ji pakėlė žvilgsnį. – Pamanėte, kad jis didelis. Tiesą sakant, milžiniškas. – Jis šyptelėjo kilstelėdamas lūpų kamputį. – Apie tai kalbėjote, tiesa?

Izė pajuto iškaistant veidą. Ar ji tai pasakė garsiai? Tikriausiai, bet mintyse neturėjo…

Nejučiom prisimerkė. Tebūnie prakeiktas šis vyras!

Jis su ja žaidžia.

Vis dėlto vargiai galėjo jį kaltinti.

Gal jis ir pusnuogis, bet ji…

Netvarkinga.

Drabužiai įplėšti ir išpurvinti. Vos prieš kelias valandas ji atrodė tobulai. Na, kiek tai įmanoma. Ruošdamasi šiam susitikimui užtruko ilgiau nei kada nors anksčiau.

Tiesą sakant, ji nė piršto nepajudino.

Viską padarė Ana.

Kostiumėlis vietoj įprastų džinsų. Vilnonis kostiumėlis, su kuriuo tokią dieną kaip ši pragariškai karšta, bet, pasak Anos, tai tinkama apranga svarbiam pokalbiui. Šilkinė palaidinė vietoj marškinėlių. Bateliai su tokiais aukštais kulnais, kad ji vos paėjo, jau nekalbant apie milijoną mylių, kurias teko nukiūtinti po to, kai vidury kelio iš niekur nieko atsirado triušis, ir jos automobilis nėrė tiesiai į griovį.

Be abejo, viskas priklausė Anai. Kostiumėlis, palaidinė, bateliai.

Automobilis.

O Dieve, automobilis!

Kol kas pamiršk jį.

Ji turėjo susitelkti ties tuo, kas jos laukė – nepaprastai galimybei paversti Natūralius augalus, kuklų versliuką pigioje parduotuvėje, esančioje tikrai ne pačioje madingiausioje gatvėje netoli Gouvano kanalo, elegantišku salonu, kaip Ana juokavo, Soho rajone. Arba Vilidže. Arba Aukštesniajame Ist Saide.