Читать книгу Užsispyrusi nuotaka - Сандра Мартон - Страница 2

Niujorkas, po dviejų mėnesių.

Retai pasitaikydavo, kad jo didenybė šeichas Tarikas al Saifas, karališkasis princas ir Dubako sosto paveldėtojas, suklystų priimdamas sprendimą.

Tvarkant verslo reikalus to niekada nebuvo nutikę. Netgi Tariko priešai, kurie sakė, kad yra per jaunas užsikrauti tokią atsakomybę, ir pranašavo žlugimą, kai prieš ketverius metus perėmė Niujorke esančių Karališkojo Dubako banko biurų valdymą, turėjo pripažinti, jog jo vadovaujamas bankas suklestėjo.

Tarikas nedažnai klydo ir dėl asmeninio gyvenimo. Be abejo, kartais buvusios meilužės raudodavo ir išvadindavo šaltakrauju šunsnukiu, kai jis nuspręsdavo nutraukti santykius, bet ar tai jo kaltė?

Tarikas visada būdavo teisingas, tik kartais – truputį stačiokiškas.

Amžina meilė jo nedomino. Jis nėrėsi iš kailio, kad moterys tai kuo aiškiausiai suprastų. Amžina meilė Tarikui siejosi su žmona, santuoka, vaikais – vertybėmis, kuriomis neabejojo džiaugsiąsis ateityje…

Bet taip jau susiklostė, kad ateitis virto dabartimi.

Taigi gimtinėje, pakėlęs akis į dykumos saulę, jis pažadėjo susirasti žmoną per savaitę. Daugiausia – dvi. Po galais, negi tai galėtų būti sunku?

Stovėdamas prie stiklinės sienos didžiuliame kampiniame kabinete Žemutiniame Manhatane, Tarikas rūsčiai žvelgė į tekančią Hadsono upę.

Visai nesunku.

Tikriau – net neįmanoma.

– Kvailys, – sumurmėjo pro sukąstus dantis.

Laikas bėgo. Namie Tarikas praleido dvi savaites, baigėsi ir trečia, paskui – ketvirta. Jo tėvas surengė iškilmingus pietus ir pakvietė visas kilmingas šeimas, kuriose tik buvo santuokai tinkamų dukterų.

Tarikui visos jos pasirodė turinčios ydų.

Tada tėvas sukvietė papietauti tokias pat gretimų šalių šeimas. Tarikas dar ir dabar krūptelėdavo tai prisiminęs. Tos jaunos moterys buvo išsirikiavusios į eilę, kad būtų jam pristatytos, ir kiekviena puikiai žinojo, ko atvykusi…

Jis tarstelėdavo: Sveika, kaip laikotės?, pabučiuodavo ranką, užmegzdavo beprasmišką pokalbį ir žiūrėdavo, kaip nuraudusi mergina imdavo krizenti. Nė viena nepažvelgė jam į akis, nes gerą reputaciją turinčios jaunos moterys taip įžūliai nebūtų galėjusios pasielgti.

Tarikui dingtelėjo, kad taip perkami arkliai. Ir nuo tos akimirkos kitaip į jas nežiūrėjo, tik kaip į kumeles, paklusniai laukiančias, kurią gi pasirinks eržilas.

– Nagi? – nekantriai paklausė tėvas baigusis antriems pietums. – Kuri tau patiko?

Nė viena.

Visos buvo per aukštos. Per žemos. Per lieknos. Pernelyg apkūnios. Jos kalbėjo per daug arba per mažai. Buvo pernelyg įsitempusios, per daug gyvybingos… Susierzinęs, supykęs ant savęs, kad nepavyko įvykdyti to, ką privalėjo, prieš mėnesį Tarikas grįžo į Niujorką.

Galbūt jis klydo dėl amerikiečių? Gal ras čia tokią, kuri atitiks jo reikalavimus. Dar kartą gerai pagalvojęs suprato, kad pražiūrėjo kelis dalykus ir kad šios šalies merginos galėtų būti visai tinkamos kandidatės.

Apskritai amerikietės buvo patrauklios. Saulė, vaikystėje nešiotos dantų plokštelės, daugybė vitaminų ir kalcio…

Vien tai joms suteikė tam tikrą vertę.

Be to, jos išprususios, visuomeniškos, puikiai žino vakarėlių taisykles, moka pradėti pokalbį ir priversti kitus šypsotis, nekelia peštynių.

O geriausia – kad mėgsta titulus. Tos, kurias jam teko sutikti, nėmaž nesigėdydamos leido suprasti, jog ryžtųsi viskam, kad tik pasičiuptų karališko kraujo turintį vyrą.

Žinoma, kuo aiškiau jos tai parodydavo, tuo greičiau jis nuo jų pasprukdavo… Bet taip buvo anksčiau.

Dabar tinkamos kandidatės troškimas ištekėti už karališkosios šeimos nario buvo pranašumas.

Šiaip ar taip, Tarikas nusprendė, jog niekam nepakenks, jei išplės paieškos ribas. Apsižvalgys Niujorke ir pažiūrės, ką ten galima rasti.

Tačiau atsakymas buvo vienintelis – nieko.

Tarikas priimdavo gausybę kvietimų pasiplaukioti Zundo sąsiauryje, dalyvauti vasaros šventėse Konektikute ir labdaros renginiuose Hamptone. Pietaudavo su daugybe moterų, vesdavosi jas į teatrą, į koncertus Centriniame parke. Rodėsi, visoms jie labai patiko, nors akustika buvo prasta, vargino karštis ir Manhatano drėgmė.

Jis nuėjo į pasimatymus su tiek moterų, kad po kurio laiko pradėjo baimintis, jog supainios vardus. Įdomu, kuo visa tai baigėsi?

– Niekuo, – niūriai tarė pats sau.

Per du mėnesius alinančių ieškojimų Tarikas nė kiek nepriartėjo prie tikslo susirasti tinkamą kandidatę tuoktis.

Kaip ir tada, kai tikėjosi apsiriboti paieškomis gimtinėje. Tiesiog moterys visko turėjo per daug – įskaitant ir norą įsiteikti. Galbūt skirtumas tik tas, kad Jungtinėse Valstijose jos nenuleisdavo akių, bet ketinimai buvo tokie pat.

Taip, jūsų didenybe. Žinoma, jūsų didenybe. Ak, aš visiškai sutinku, jūsų didenybe.

Velniai rautų, nejaugi jam po kaklu kabo ženklas, skelbiantis, kad ieško žmonos?

Negalima sakyti, kad Tarikas nenorėjo paklusnios sutuoktinės. Norėjo. Žinoma, norėjo. Nors ir kaip būtų, vieną dieną jis taps savo šalies vadovu. Todėl tuoktis su moterimi, kuri jo negerbia, neketino.

Tarikas primerkė akis.

Bet kai kandidatė pasirodydavo ganėtinai patraukli – nors nė viena, paties nuostabai, nebuvo tokia išskirtinai graži, kokia turėtų būti sultono žmona, – jis griebdavosi kvailų testų.

Papasakodavo lėkštą anekdotą. Pasakydavo kvailą komentarą apie pasaulio įvykius. Tada luktelėdavo, bet neilgai. Kaskart, kai moteris, kurią būdavo nusižiūrėjęs, linksmai nusijuokdavo arba tartum lėlė palinksėdavo galva, papuošta pernelyg prašmatnia šukuosena, Tarikas žvilgtelėdavo į laikrodį ir tardavo: Vaje, pažiūrėk, kiek valandų, net neįsivaizdavau, kad taip vėlu…

Galiausiai dauguma jų buvo pernelyg seksualios, nors Tarikas tikrai nesijautė koks dorovės sergėtojas. Na, seksualios – gal ne visai tinkamai pasakyta. Prieinamos. Štai tinkamas žodis. Vyras nori žmonos, kuri mėgautųsi seksu, bet taip pat pageidauja, kad ji būtų santūri.

Be abejo, jis žinojo, kad tai panašu į moterų diskriminavimą ir šovinizmą, bet…

Bet dėl Ištaro jis išsikasė velniškai gilią duobę.

Galbūt todėl prieš porą savaičių susitikęs su dviem seniausiais draugais išlenkti taurelės ir papietauti nesusilaikė ir papasakojo apie savo ieškojimus.

Khalilas ir Salimas abejingai išklausė, tada susižvalgė.

– Jis dairosi žmonos, – iškilmingai pasakė Salimas.

– Bet jam nesiseka, – taip pat iškilmingai pritarė Khalimas.

Salimo lūpos suvirpėjo. Khalilo – taip pat. Juodu suprunkštė ir pratrūko juoktis.

– Sacharos Eržilas, – kvatodamas vos išstenėjo Khalilas. – Pameni, jį taip pavadino mergina iš Harvardo?

– Ir jis negali susirasti žmonos, – pritarė Salimas ir juodu vėl ėmė leipti juokais.

Tarikas pašoko.

– Manot, tai juokinga? – tarė įniršęs. – Palaukit, ateis ir jums laikas vesti!

Kvatojimas akimirksniu liovėsi.

– Tikiuosi, ta diena dar negreitai išauš, – pagaliau atsakė Khalilas. – Bet kai ateis, elgsiuosi pagal senuosius papročius. Viską patikėsiu rengti tėvui. Princo vedybos negali būti romantiškos. Tai paprasčiausia pareiga.

Tarikas atsiduso ir abejingai pažvelgė pro langą. Tiesa. Tikra tiesa. Tai kodėl jis taip delsia?

Brolio nebėra. Tėvas jau nejaunas. Jeigu kas nutiktų? Tėvui? Jam pačiam? Juk visko būna. Jei Dubakas netektų sosto paveldėtojo, prasidėtų sumaištis. O taip negali būti. Jis to neleis…

Pasigirdo beldimas. Atsisukęs Tarikas išvydo, kaip tarpduryje kyštelėjo padėjėjos galva.

– Penktos valandos finansų naujienos per CNN jau prasidėjo, sere. Žiūrėsite?..

Jis šaltai žvilgtelėjo į ją.

– Pamenat, norėjote sužinoti, ar MicroTech praneš apie naują savo pirkinį?..

Neturiu žmonos, smegenys neveikia, – niūriai pagalvojo Tarikas ir dėkodamas linktelėjo.

– Teisybė. Ačiū, Eleonora. Gero tau vakaro. Pasimatysime ryte.

Durys užsitrenkė. Tarikas atsisėdo prie stalo, paėmė nuotolinio valdymo pultelį ir nukreipė į plokščiaekranį televizorių, kabantį ant sienos. Keli mygtuko spustelėjimai ir jis jau žvelgė į TV studijoje įrengtą biurą. Blyškios sienos, tamsios grindys, langai, ilgas stalas, prie kurio buvo įsitaisęs mėlynu kostiumu vilkintis vidutinio amžiaus vyriškis ir žiūrėjo į kitus tris priešais sėdinčius bendraamžius pašnekovus su mėlynomis eilutėmis…

Ir į moterį.

Ji taip pat vilkėjo tamsiai mėlyną kostiumą, bet tik tuo jie visi ir buvo panašūs.

Tarikas prisimerkė.

Moteris buvo sunkiai nusakomo amžiaus, bet tikriausiai dėl to, kad veidą slėpė didžiuliai akiniai, kurių rėmeliai pagaminti iš vėžlio kiautą imituojančios medžiagos, tamsintais stiklais. Akiniai jai suteikė griežtumo, kaip ir aukso spalvos plaukai, nubraukti nuo ovalaus veido ir susukti į kuodelį ties sprandu.

Ji sėdėjo pasitempusi, grakščios rankos ilsėjosi ant kelių, kojos buvo kukliai sukryžiuotos.

Puikios kojos. Ilgos. Lieknos. Gražiai įdegusios…

Tarikas pajuto tokį geismą, kad net susitraukė pilvas.

Jis jau įsivaizdavo, kaip pakelia moterį nuo kėdės. Paleidžia plaukus. Nuima akinius, kad galėtų įsitikinti, ji tik patraukli ar neapsakomai graži…

Po velnių.

Jis niekada neįsisvajodavo apie moteris, ypač tas, kurių nebuvo sutikęs. Ar tik ne žmonos paieškos privertė taip žemai smukti? Aistra moteriai iš televizijos? Moteriai, kurios net vardo nežino?

Tarikas susiraukė.

Štai kokia pavojinga viengungystė.

Jau du mėnesiai jis nebuvo su moterimi. Nusprendė elgtis išmintingai ir neleisti, kad nuo jos sugebėjimų lovoje priklausytų jo pasirinkimas.

Tada šis sumanymas atrodė išmintingas.

Ir dabar taip atrodo.

Tiesiog jam reikia nustoti fantazuoti kaip kokiam mokinukui.

Tarikas atplėšė akis nuo moters. Priešais ją sėdintis laidos vedėjas, kostiumuotasis, tęsė pokalbį.

– Vadinasi, tiesa, kad MicroTech įsigijo Ateities vaikų kontrolinį akcijų paketą?

Jo pašnekovas, pilvūzas, linktelėjo.

– Taip. Mes įsitikinę, kad Ateities vaikai atstovauja ateičiai. Ir tai ne žodžių žaismas, – šyptelėjęs pridūrė. Du šalia sėdintys vyrai pritariamai nusijuokė, moteris niekaip nereagavo. – Džėjau, kadangi vis daugiau vyrų ir moterų atidėlioja laiką susilaukti atžalų, naujos Ateities vaikų technologijos pasidarys dar svarbesnės.

– Bet Ateities vaikai skverbiasi į tą sritį, kuri ir taip perpildyta, ar ne?

Jis santūriai nusišypsojo.

– Taip gali pasirodyti. Dirbtinis apvaisinimas taikomas jau kurį laiką, bet Ateities vaikų turimos naujos technologijos… Tikriausiai mūsų rinkodaros viceprezidentė geriau paaiškins.

Visi sužiuro į moterį. Rinkodaros viceprezidentė, – pagalvojo Tarikas ir kilstelėjo tamsų antakį. Įspūdingos pareigos. Ar pati jų nusipelnė? O galbūt permiegojo su ne vienu vyru ir taip kilo karjeros laiptais? Jis ilgokai sukasi versle ir žino, kad tokių dalykų nutinka.

Moteris nukreipė žvilgsnį į kamerą. Vidinis balsas Tarikui pašnibždėjo, kad ji pažiūrėjo tiesiai į jį, nors tai atrodė juokinga.

– Aš neabejotinai pabandysiu.

Ji kalbėjo žemu, beveik dusliu balsu. Kad ir kaip mėgino sutelkti dėmesį į pasakojimą, Tarikas galėjo tik spoksoti į ją…

– …kitaip tariant, spermos laikymo sąlygos yra idealios.

Tarikas sumirksėjo. Ką ji dabar pasakė?

– Gal malonėtumėte išsamiau paaiškinti, panele Vitni?

Tarikas tylomis padėkojo vedėjui už klausimą. Be abejo, moteris negalėjo pasakyti…

– Mielai, – ramiai patikino ji. – Kaip minėjote anksčiau, dirbtinis apvaisinimas – ne naujiena, bet spermos užšaldymo būdai, kuriuos išrado Ateities vaikai, sukels perversmą moksle.

Tarikas spoksojo į ekraną. Ir tokie žodžiai sklinda iš moters lūpų?

– O kokia iš to nauda?

– Na… – moteris liežuvio galiuku perbraukė per lūpas. Veikiausiai tai padarė nesąmoningai, bet Tarikui išdžiūvo burna. – Na, vienas akivaizdus pranašumas tas, kad vyras, šiuo metu nenorintis turėti vaikų, gali palikti pas mus mėgintuvėlį. Tai būtų kaip investicija, bet svarbiausia – saugumo jausmas, juk spermą bus galima panaudoti po daugelio metų.

Investicija, – svarstė Tarikas. Parinktas įdomus žodis.

– Na, o jei pačiam klientui neprireiks, tada mėgintuvėlio turinys galės būti panaudotas gavus jo sutikimą.

– Kaip? – pasiteiravo laidos vedėjas.

– Pavyzdžiui, vyras gali palikti nurodymus, kaip užšaldyta jo sperma turėtų būti naudojama po mirties, – ji mandagiai šyptelėjo. – Sąlygos numatomos teisės dokumentuose. Spermos užšaldymas galėtų tapti dvidešimt pirmojo amžiaus metodu, užtikrinančiu, kad turtingas vyras susilauks paveldėtojo…

Arba kad sosto įpėdinis turės giminės tęsėją.

Tarikas susiraukė.

O jeigu jis paliktų tą… tą… Kaip ji pavadino? Investiciją. Mėgintuvėlis su jo sėkla galėtų būti padėtas tam atvejui, jei nutiktų blogiausia ir likimas įsikištų prieš Tarikui susirandant tinkamą žmoną?

Velnias. Ar jam pasimaišė protas?

Tarikas nukreipė nuotolinio valdymo pultelį į ekraną. Šis užgeso ir jis pašoko ant kojų.

Tikras vyras investuoja ne į mėgintuvėlį, o tiesiai į moters gimdą.

Jis paprasčiausiai per mažai stengėsi ieškodamas, štai ir viskas. Šiame milijoniniame mieste tobula kandidatė tiesiog laukia, kad ją surastų.

Tarikas turėjo kvietimą į šiandienos vakarėlį. Jo advokatas nusipirko namą Rytiniame rajone ir norėjo tai atšvęsti. Tarikas įsivaizdavo, kokių ten bus ilgakojų, ir pradžioje apsidžiaugė, kad atsirado puiki proga užmegzti pažinčių. Tik supratęs, kad pasiekė ribą, kai kiekvienas pasilinksminimas ima atrodyti kaip dar viena galimybė, nusiminė ir pranešė, jog į vakarėlį neatvyks.

Dar viena klaida, – mąstė rengdamasis švarką ir žingsniuodamas durų link. Pirmiausia suklydo rinkdamasis susilaikymą, kuris akivaizdžiai paveikė jo budrumą. Antra, neprotingai pasielgė atsisakydamas kvietimo eiti ten, kur, gerai pagalvojus, galėjo sutikti būsimą žmoną.

Staiga Tarikas prisiminė seną amerikiečių posakį: trys kirčiai ir tau galas. Paprastai jis buvo taikomas beisbole, bet šiuo atveju puikiausiai tiko. Pirma, jo paieškos Dubake, paskui – gretimose šalyse…

Trečio kirčio nebus. Jis paprasčiausiai per mažai stengėsi, štai kokia bėda.

Bet dabar padėtis pasikeis.

***

– Gerai, mielieji. Mes nebe eteryje.

Medison Vitni atsistojo, išsisegė mažytį juodą mikrofoną iš švarko atlapo ir atidavė laukiančiam technikui.

– Medison, – kreipėsi į ją vadovas, – gerai atlikai darbą.

– Ačiū.

– Puiku, – pasakė jis ir nusikvatojo, Medison nuomone, visai kaip aktorius, nevykusiai vaidinantis Kalėdų Senelį, tada pasilenkė prie jos. – Dabar galėtume išlenkti po taurelę ir aptarti reikalus?

Ką aptarti? – jai knietėjo paklausti. – Kaip rasti būdą įsitempti mane į lovą? Ponia Vitni užaugino nekvailą dukterį, tad Medison žaviai nusišypsojo, kaip buvo įpratusi nuo tada, kai MicroTech perėmė Ateities vaikus, ir atsakė, kad būtų nepaprastai malonu, bet turinti įsipareigojimą.

Apsimestinė vedusio jos darbdavio šypsena virto tikra grimasa.

– Nagi, Medison, neišmintinga visą laiką sakyti ne.

Taip pat neišmintinga merginti tą, kuri pateikė ieškinį dėl seksualinio priekabiavimo, – pamanė Medison. Bet ji žinojo tai, kas jam tebebuvo paslaptis – kad nemaloni jųdviejų sąjunga greitai iširs.

Šypsena vėl nušvietė jos veidą.

– Gal kitą kartą, pone Šyldsai. Kaip ir sakiau, turiu pasimatymą.

Nueidama Medison jautė į nugarą įsmeigtą jo žvilgsnį.

Po dvidešimties minučių ji įsmuko į ramų barą Leksingtono gatvėje. Ten laukė du dalykai: šaltas Cosmopolitan kokteilis ir kambario draugė iš koledžo laikų – Barbara Doson.

Medison atsiduso, kilstelėjo taurę ir lėtai, pasimėgaudama gurkštelėjo.

– Ačiū, kad iš anksto užsakei gėrimą. Man jo tikrai reikėjo.

– Gyvenu, kad tarnaučiau, – nerūpestingai atsakė Barbara, nusišypsojo ir mostelėjo smakru į virš baro kabantį televizorių. – Mačiau tavo laidą. Vis dar slepiesi vėžlio kiaute, ar ne?

Medison nusivaipė.

– Su juo atrodau protingesnė.

– Nori pasakyti, kad atrodai neprieinama.

– O, kad taip būtų, – tarė Medison ir vėl gurkštelėjo.

– Neapsimesk. Senas mergišius vis dar bėgioja iš paskos?

– Aha. Ar žinai, kad šiandien atėjau į pasimatymą su tavimi?

– Ak, Mede, – Barbė sumurkė tankiai mirksėda- ma blakstienomis, – net neįtariau, kad keliu tau tokių jausmų.

– Ei, gera idėja. Kitąsyk tai būtinai reikės panaudoti kaip priežastį atsisakyti, – Medison papurtė galvą. – Jis nepakenčiamas, kita vertus, yra tik vyras.

– Nemanai, kad laikas nustoti į kiekvieną sutiktą vaikiną žiūrėti kaip į neištikimą, sumautą pašlemėką, koks kadaise pasirodė tavo sužadėtinis?

– Ne, – atrėžė Medison. – Nes jie tokie yra. Įskaitant mano tėvą, kuris tik miręs tapo ištikimas mamai. Vyrai visi vienodi. Tokia jau gyvenimo tikrovė.

– Netiesa.

– Tiesa. Nėra gerų vaikinų, Barbe. Na, išskyrus taviškį, bet Henkas greičiausiai paskutinis toks šioje planetoje.

– Mede…

– Skaitei studijų draugų naujienlaiškį?

Barbė atrodė nusiminus, nes žinojo, kurlink ji suka.

– Ne.

– Prisimeni Sju Haton? Ji baigė metais vėliau nei mes? Išsiskyrusi. Selę Vainberg? Išsiskyrusi. Beverlę Džiovani? Išsiskyrusi. Berilę Edmunds? Išsi…

– Gerai, gerai. Žinau, ką nori pasakyti, bet dar nereiškia…

– Reiškia, – Medison nurijo paskutinį gurkšnį ir apsidairė padavėjo. – Aš netekėsiu, Barbe. Niekada!

– Neturėsi vyro? Šeimos? Neturėsi vaikų?

Medison dvejojo.

– Jei nėra vyro, dar nereiškia, kad nebus ir vaikų. Iš tikrųjų… iš tikrųjų labai noriu vaikų, – ji sudvejojo. – Bet nenoriu, kad į visa tai būtų įsivėlęs vyras.

Barbė kilstelėjo antakį.

– Ir kaip tikiesi to išvengti?

Gerai, – mąstė Medison, – dabar tinkamas laikas.

– Dirbtinis apvaisinimas, – tarė, bet jei širdis nebūtų taip smarkiai daužiusis iš susijaudinimo dėl pirmą kartą garsiai išsakytų savo planų, būtų ėmusi kvatoti matydama Barbės mimiką. – Nustebinau, ar ne?

– Galima ir taip pasakyti.

– Na, daug žinau apie DA – dirbtinį apvaisinimą. Jis saugus, patikimas, o svarbiausia – moteriai tereikia švirkšto su sėkla, o ne ją teikiančio vyro.

Kažkas bumbtelėjo ant žemės. Medison pakėlė akis. Jaunas, gal dvidešimtmetis, padavėjas stovėjo prie jųdviejų stalelio. Vienas iš dviejų: arba apatinis jo žandikaulis, arba užsakymų knygelė ką tik trinktelėjo į grindis.

Medison kaip tik to ir reikėjo, kad įtampa atslūgtų.

– Dar vieną Cosmopolitan, – tarė ji saldžiai, – ir taurę Šabli vyno mano draugei… Jei užgavau tavo savimeilę, atsiprašau.

Barbė suaimanavo ir susiėmė už galvos.

– Gražumėlis, – tarė ji, vos tik dingo padavėjas.

Medison žaviai nusišypsojo.

– Kartais tiesa žeidžia.

– Jei jau apie tai prabilom… pasakysiu tiesiai šviesiai, gerai?

– Mes juk draugės. Rėžk.

– Tu viską gerai apgalvojai? Iš tikrųjų apsvarstei, kodėl nori vaiko? Gal tai – tik bandymas dar kartą išgyventi vaikystę? Ištrinti savo mamos klaidas? O, velnias, – tarė pamačiusi, kaip Medison nuo lūpų dingsta šypsena. – Mede, aš tikrai nenorėjau…

– Nieko. Viskas gerai. Juk įspėjai, kad rėši tiesą. Lygiai taip pat elgsiuosi ir aš, – Medison pasilenkė į priekį. – Mano motina buvo visiškai priklausoma nuo vyrų. Aš niekada nenorėjau būti tokia. Ketinau pati spręsti, kaip man gyventi, kad nereikėtų kuo nors pasikliauti. Štai kodėl buvo taip svarbu gerai mokytis, gauti magistro laipsnį ir pakilti karjeros laiptais.

– Brangioji. Tau nereikia aiš…

Medison ištiesė ranką per stalą ir sugriebė Barbės plaštaką.

– Aš buvau tikra, kad nenorėsiu tuoktis ir turėti vaikų, – ji užtilo, balsas sušvelnėjo. – Vieną dieną apsidairiau ir supratau, kad turiu viską. Bakalauro laipsnį. Magistro. Nuostabų darbą. Prabangų butą Manhatane… Bet vis dar kažko trūko. Tik negalėjau to įvardyti.

– Matai? Aš teisi, Mede. Tau trūko vyro, kurį galėtum mylėti ir…

– Vaiko, – Medison veidą nušvietė šypsena, tačiau ji neįstengė paslėpti akyse susitvenkusių ašarų. – Ant sienos šalia mano darbo stalo kabo tūkstančio dolerių vertės Pikaso fotoatspaudas. O štai mano asistentė ant stalo laiko dukrytės mokyklinę nuotrauką. Vieną rytą mane lyg žaibas trenkė: supratau, kad jos fotografija daug vertingesnė už mano Pikaso.

– Gerai. Man nereikėjo to aiškinti…

– Štai tada, prieš keletą mėnesių, mergina, kuri kadaise pas mane atliko praktiką, netikėtai užsuko į svečius. Jos pilvas buvo didelis kaip paplūdimio kamuolys, jai skaudėjo nugarą, ji bėgo šlapintis kas penkios minutės… Bet netgi aš galėjau pasakyti, kad ji atrodė baisiai laiminga.