Читать книгу Parduota nuotaka - Sandra Marton - Страница 2

Khalilis priėjo prie retai varstomų užpakalinių rūmų durų, kurias aptiko dar būdamas berniukas. Išslinkti pro jas reiškė nepaklusti griežtoms elgesio taisyklėms, pagal kurias privalėjo gyventi princas.

Nustebusi rūmų sargyba staigiu mostu jį pasveikino, Khalilis atsakė nestabtelėjęs ir nuskubėjo laiptais aukštyn. Į pokylių salę grįžti neketino. Ir pirmiau neturėjo nuotaikos žavėtis tuo blizgesiu ir kęsti triukšmo, o dabar – juo labiau.

Įvykis paplūdimyje vertė nerimauti. Ar Khalilis išsiaiškino tai, ko niekam nederėjo žinoti?

Iš kitos pusės, – galvojo eidamas į nuo vaikystės jam priklausančių apartamentų svetainę, – scena pajūryje buvo labai dramatiška. Kam ji nebūtų sukėlusi rūpesčio?

Kojos žliugsėjo žengiant senoviniu šilkiniu kilimu. Khalilis nuėjo į vonią, nes buvo permirkęs. Batai, kelnės… bet taip jau nutinka, kai vyras laiko glėbyje šlapią moterį.

Šlapią pusnuogę moterį.

Khalilis ėmė rengtis ir sekundę stabtelėjo. Visiškai nuogą, vilkinčią tik dželaba. Šis drabužis jam atrodė praktiškas, bet dabar nuomonė pasikeitė.

Permirkusi medvilnė prigludo jai prie kūno ir išryškino apvalumus. Putlias krūtis, moterišką V raidę šlaunų viršuje, gležnus spenelius…

Po velnių!

Khalilis supykęs sviedė drabužius ant kėdės ir įėjo į vonią.

Jis reagavo į jos artumą. Na ir kas? Kiekvienas vyras būtų susijaudinęs. Reikalas kur kas rimtesnis. Kas ji tokia? Kodėl paplūdimyje buvo viena? Ko brido į jūrą su drabužiais?

Jis žengė į dušo kabiną ir atsuko čiaupą.

Marginos tarnai sakė, kad ji turtingo verslininko duktė ir netrukus ketina tekėti. Mergina nusprendė išsimaudyti, nors jie ir nepatarę to daryti.

Taip, bet atsivijo lyg bėglę. Kodėl jai reikėjo sprukti, jeigu yra jų šeimininkė. Jei nusprendė paplaukioti, tai ir plaukios be tarnų pritarimo. Jiems derėjo palydėti ją prie vandens. Tos moterys – bjaurios bambeklės, apsaugininkas – tikras plėšikas, bet jie neturi kito pasirinkimo, tik pritarti jos veiksmams.

Kodėl reikėjo lįsti į jūrą nenusivilkus dželabos? Mergina turėjo žinoti, kad sušlapęs drabužis pasidarys sunkus ir trukdys plaukti.

Khalilis suraukė kaktą, įsirėmė delnais į stiklinę sieną ir pakišo po stipria srove pečius bei sprandą. To derėjo klausti merginos, o ne tarnų. Nors ji kalbėjo nedaug, Khalilis pajuto akcentą, bet nesuprato kokį… Mergina pažėrė keiksmų… Išvadino asilu, kvailiu, šunimi…

O jis tiesiog ją paleido.

Pakluso draudimui pabučiuoti išgirdęs tyliai ištartą vienintelį ne.

Kažin ar būtų bučiavęs. Ji juk ketina tekėti. Vadinasi, priklauso kitam vyrui. Nors tuo sunku patikėti. Moteris negali būti kieno nors nuosavybė. Bent Khalilis taip mano…

Kodėl jis apskritai norėjo ją pabučiuoti?

Kam išvis galvoja apie moterį, kurios nebesutiks?

Khalilis užsuko čiaupą, apsivyniojęs rankšluosčiu strėnas žengė į miegamąjį ir staigiai šoktelėjo atgal, kai išvydo, kaip prie židinio sėdintis lempos apšviestas aukštas senyvas vyras pakilo nuo kilimo.

– Po velnių, – garsiai nusikeikė. – Hasanai! Ką čia veiki?

– Laukiu jūsų, mano pone.

– Juokinga! Kiek kartų sakiau – nereikia man patarnauti… – pamatęs Hasano žvilgsnį jis nebaigė sakinio ir pridūrė švelniau: – Eik į lovą, seni. Galiu ir pats susitvarkyti.

– Tai ne jūsų priedermė, prince Khalili. Esu tarnas ir turiu jums padėti.

– Aš jau suaugęs. Man nereikia pagalbos.

– Jūs princas, pone. Man buvo pavesta jumis rūpintis, vos tik gimėte. Papročiai sako…

– Papročiai sako, kad jau vėlu, – šiurkščiai pertraukė Khalilis ir apkabinęs senuką per pečius palydėjo iki durų. – Dėkoju, kad palaukei, bet galiu ir pats.

Senis atsiduso, žemai nusilenkė – Khalilis išsigando, kad gali parvirsti – ir atbulomis išėjo iš kambario.

Žinoma, tradicijos, – pagalvojo Khalilis, uždaręs duris. Ar ši tauta, suvaržyta daugybės papročių, kada nors ras kelią į dvidešimt pirmąjį amžių? Ir jis buvo auklėjamas pagal senas tradicijas, jas gerbė, bet daugiau kaip dešimt metų pagyvenęs Vakaruose įsitikino, kad kai kas turi pasikeisti.

Khalilis nusviedė rankšluostį ir užsimovė pilkas sportines kelnes.

Pradėkime nuo tarnų. Valdovo garbinimas. Aklas sultono ar sosto įpėdinio įsakymų vykdymas…

Jis atsigulė ant lovos, pasikišo rankas po galva ir įsižiūrėjo į lubas.

Vis dėlto sunku patikėti prie jūros išgirsta istorija.

Vedybų papročiai yra labai griežti, bet tame pasakojime apie juos visai neužsimenama.

Merginos tarnai aiškino, kad ji ketina tekėti, sakė, jog yra turtingo prekybininko duktė, o jos išrinktasis – kilmingas valdovas. Kodėl jis neuždavė paprasto klausimo?

Už ko ji išteka? Ir kodėl būsima nuotaka keliauja lydima tokio mažo būrio?

Dviejų moterų. Vieno apsaugininko. Turtingų ir įtakingų asmenų santuoka – svarbus įvykis. Nuotakai rodoma išskirtinė pagarba, ją lydi bent tuzinas raitelių, ne mažiau tarnaičių, taip pat šeimos narių, kaimynių.

O kaip su tuo susijęs jo tėvas? Kodėl nepakvietė jaunosios būrio iškilmingų pietų į pokylių salę?

Khalilis pakilo iš lovos, priėjo prie lango ir pažvelgė pro jį.

Paplūdimys tuščias. Dabar net sunku patikėti, kad moteris brido į jūrą, kad jis vijosi ją, laikė glėbyje, jautė jos kūno šilumą, užuodė gaivų odos kvapą.

Gal tai buvo tik sapnas? Bet ne.

Šiąnakt nutiko kai kas keista. Khalilis tuo neabejojo, bet nesuvokė savo vaidmens. Alancharoje, kur laikomasi senovinių tradicijų, knibždėte knibžda paslapčių, kurios ir jam ne visada suprantamos.

Khalilis grįžo į lovą.

Aišku tik viena: įvykis paplūdimyje pažadino nežabojamą troškimą. Moters troškimą.

Jis nutraukė romaną prieš beveik du mėnesius. Da bar turi kitą meilužę, bet su ja buvo vos kartą, – teko skristi čia. Žinoma, vien dėl to jį suaudrino moteris paplūdimyje.

Khalilis buvo alkanas, o alkį galės numalšinti tik grįžęs į Niujorką, tad reikia paskubėti. Moteris, kurią ten paliko, graži ir rafinuota. Noriai jį patenkins apsivilkusi ką nors seksualaus, nusipirkto kokioje geroje krautuvėlėje. Kuris sveiko proto vyras rinktųsi ugnimi alsuojančią ir dželabą vilkinčią patelę?

Tačiau užmerkęs akis jis matė ne savo meilužės veidą, o sutiktos prie jūros moters.

Išmintingiausia, – pagalvojo, – bus sužinoti, ko nori tėvas, ir kuo greičiau grįžti į Niujorką.

***

Tėvas perdavė, kad juodu pusryčiausią kiemelyje su fontanu.

Kai Khalilis atėjo, jis jau sėdėjo prie dviem padengto stalo, nukrauto vaisių lėkštėmis, sūriais, jogurtais ir šviežiai kepta duona.

Sultonas kilstelėjo, jie trumpam apsikabino.

– Sabah ala-kheir [Labas rytas.], sūnau.

– Labas rytas, tėve.

– Gerai miegojai?

– Labai gerai, dėkoju.

– Prašom sėstis. Dėkis ko nors į lėkštę. Turbūt esi alkanas. Vakar mažai valgei.

Khalilis pakėlė akis. Sultonas atrodė ramut ramutėlis. Nejaugi tėvas nepastebėjo, kad iš pobūvio jis išėjo anksčiau?

– Gal maistas buvo neskanus?

Aišku, galima šį žaidimą žaisti ir abiem.

– Puikus, tėve, bet buvau labai pavargęs po kelionės.

Užuomina, kad sukorė tokį kelią dėl trumpučio raštelio ir vis dar nežino tikrosios priežasties.

Tėvas ir sūnus nusišypsojo vienas kitam. Kai Khalilis buvo mažas, juodu nedaug laiko praleisdavo kartu – tokie papročiai, bet kai sulaukė pilnametystės, suartėjo.

– Kaip sekėsi kelionė, mano sūnau?

– Puikiai. Visą kelią dangus buvo giedras.

– O kaip naujasis lėktuvas?

– Puikus, tėve, – Khalilis stengėsi kalbėti ramiai.

– Turbūt nekantrauji sužinoti, – pasakė sultonas, kilstelėjęs vešlius baltus antakius, – kodėl tave pakviečiau.

Užteks tų žaidimų.

– Taip, – tiesmukai tarė Khalilis. – Būtų tikrai įdomu.

Du tarnai pristūmė vežimėlį, nukrautą sidabriniais raižytais indais. Trečias buvo pasirengęs įpilti arbatos ar kavos. Sultonas nusišluostė lūpas, nusviedė servetėlę ant stalo ir atsistojo.

– Eikime, Khalili. Parodysiu, kokios šiemet gražios mano rožės.

Kas čia dabar? Negi tėvas bijo, kad slapta nebūtų jų klausomasi? Khalilis atsistūmė kėdę ir priėjo prie tėvo. Juodu pasuko baltu ir rožiniu smulkintu marmuru nu piltu takeliu tiesiai į pasakiškus rūmų sodus. Ten, apsupti gėlių ir krūmokšnių, galėjo ramiai pasikalbėti, kad niekas negirdėtų. Sultonas atsisėdo ant kaldinto metalo suolelio, Khalilis prisėdo priešais ir laukė.

– Neapsidžiaugei, kai paprašiau grįžti, – pasakė tėvas.

– Buvau įpusėjęs svarbias derybas.

Sultonas linktelėjo:

– Bet vis tiek parvažiavai.

– Tu mano tėvas ir mūsų šalies valdovas.