Читать книгу Atpirkimas - Sarah Mallory - Страница 2

Greisė su tėvu buvo rytiniame kambaryje, kai Treskotas pranešė, kad ponas Peregrinas išėjo, bet pažadėjo pavakarieniauti kartu su pastoriumi. Ponas Dankombas žinią priėmė ramiai, o Greisė pyktelėjo.

– Ponas Peregrinas visiškai įsitikinęs, kad yra laukiamas, – pareiškė ji, kai jiedu vėl liko vieni.

– Kodėl gi ne? – ramiu balsu atsakė tėvas. – Mes pasiūlėme jam pastogę kaip bet kuriam Dievo kūriniui.

– Bet mes apie jį nieko nežinome.

– Jis geros širdies.

Greisė papurtė galvą.

– Tu per geras, tėtuk, per daug patiklus. Man teko paguldyti jį arklidėse.

– Taip ir supratau, – sukikeno tėvas. – Neabejoju, kad jis yra miegojęs ir prastesnėse vietose.

– Bet vis tiek pasisodinsi prie stalo kartu su mumis.

– Taip, mieloji, ir priminsiu tau, kas rašoma Biblijoje: nepamirškite svetingumo2. Iš Laiško žydams, mano mieloji, tryliktas skyrius.

Greisė nusišypsojo.

– Nemanau, kad ponas Peregrinas – persirengęs angelas, tėtuk.

– Gal ir ne, bet garantuoju, kad jis – džentelmenas, ir manau, jog yra mūsų pagalbos vertas žmogus.

Pastorius daugiau nieko nepasakė ir netrukus išėjo padirbėti prie pamokslo. Greisė stengėsi negalvoti, kad tėvas nuo jos bėga, bet vis tiek liko nesmagus įtarimas, kad jis apie nepažįstamąjį žino daugiau, nei jai pasako. Greisė pažvelgė pro langą. Diena graži, jei paskubės atlikti darbus namuose, gal liks laiko pajodinėti prieš vakarienę.

Volfas nesunkiai surado nedidelį namelį po guobomis. Į kaimą ėjo palaukėmis, užsimaukšlinęs ant kaktos skrybėlę, buvo įgudęs eiti nerangiai, kerėpliškai, todėl kas nors jį pamatęs nebūtų palaikęs džentelmenu, ką jau kalbėti apie Arandeilą iš Arandeilo.

Atrodė, kad namelis tuščias, bet Volfas dar kurį laiką palūkuriavo, stebėjo iš tolo. Laukti neprailgo, nes saulė buvo jau aukštai pakilusi, ir pavasario diena nusimatė visai šilta. Durys plačiai atsidarė ir ant slenksčio pasirodė senas vyriškis. Volfas jį tučtuojau atpažino. Liokajus atrodė ne ką senesnis nei prieš dešimtį metų, kai Volfas matė jį paskutinį kartą. Senukas atsisėdo ant suolelio prie sienos ir pasuko veidą į saulę. Volfas priėjo arčiau.

– Gerą dieną, Brentai.

– Kas čia?

Liokajus pažvelgė trumparegėmis akimis.

– Nepažįsti manęs? – Volfas pritūpė, kad jo veidas būtų viename lygyje su senuku, ir nusišypsojo. – Tik nesakyk, kad mane pamiršai.

– Aš atpažįstu balsą, bet… – Išblukusios akys įsmigo Volfui į veidą. – Ar čia tikrai jūs, pone Volfgangai, po šitiekos metų?

Volfas paėmė ištiestą silpną ranką. Nebuvo abejonių – senukas apsidžiaugė. Volfas atsakė:

– Taip, Brentai, aš grįžau.

– Telaimina jus Dievas, sere, nesitikėjau šios dienos sulaukti! Prastai matau, mano akys jau nebe tokios, kaip buvo. – Jis staiga susiraukė. – Bet jums čia lauke nesaugu. Prašau į vidų, sere.

– Leisk, padėsiu.

Volfas paėmė senuką už rankos ir palydėjo į trobą.

– Atleiskite, jei atsisėsiu jums esant, pone Volfgangai, bet ant kojos turiu piktžaizdę, kuri labai skauda, jei ilgiau pastoviu.

– Manau, užsitarnavai teisę sėdėti, – atsakė Volfas ir padėjo jam atsisėsti ant kėdės, kitą prisitraukė sau. – Tu daug metų ištikimai tarnavai mūsų šeimai.

– Taip, sere, tarnavau, man labai gaila, kad senasis šeimininkas ir šeimininkė mirė, o dvaras jau kuris laikas uždarytas. Tikrai labai gaila. – Senukas pralinksmėjęs paklausė: – Ar grįžote visam laikui, sere?

– Kol kas ne. Pirmiausia turiu įrodyti, kad esu nekaltas. Kaip tik dėl to esu čia, Brentai, noriu, kad papasakotum man viską, ką prisimeni apie tą naktį, kai mirė mano žmona.

– Prisimenu aiškiai kaip dieną, sere, bet jau viską papasakojau teisėjui, o jis pareiškė, kad mano pasakojime nėra nieko, kas jums galėtų padėti.

– Norėčiau, kad papasakotum man, jei gali. Pradėkime nuo mano ginčo su žmona prieš vakarienę. – Volfas kreivai šyptelėjo. – Neabejoju, kad visi girdėjote.

Senukas atsiduso.

– Taip, visi namai skambėjo, bet jei leisite pasakyti, sere, mes buvome pripratę prie jūsų ir ponios nesutarimų, juk abu buvote labai ugningi. Jūs išėjote ir ponia Volfgang įsakė atnešti padėklą su maistu į jos kambarį. Taigi prie stalo valgyti liko tik ponas, šeimininkė ir seras Čarlzas.

– Ak, taip, Armstonas, mano žmonos pusbrolis, – pritarė Volfas.

Seras Čarlzas Armstonas Arandeile visuomet buvo šiltai priimamas. Asmeniškai jis niekada to vyro nemėgo. Volfui ir Florencijai niekuomet nereikėjo ieškoti dingsties vienam kitą įžeisti, o tą kartą žmona apkaltino, kad jis nekenčiąs Čarlzo, nes Volfo tėvai labiau norėtų tokio sūnaus kaip jis, o ne padūkusio ištvirkėlio, kokiu tapęs Volfas. Ta mintis jį vis dar skaudino.

– Aš išjojau apsiraminti, – tarė Volfas. – Kas nutiko, kol manęs nebuvo?

– Mes paruošėme vakarienę, ir Misden, ponios Volfgang kambarinė, nunešė padėklą savo šeimininkei. Ponia Volfgang nenusileido į apačią. Apie vienuoliktą šeimininkė kaip visuomet patiekė arbatą svetainėje, dar paprašė sausainių ir duonos lengvai užkąsti. Tada netrukus po vidurnakčio lipdamas laiptais į prieangį išgirdau riksmą, tiksliau, klyksmą. – Senukas nutilo, sunėrė rankas. – Jei tik prie durų būtų buvęs liokajus, sere, jis būtų matęs, kas atsitiko, tačiau jau buvo vėlu, ir visi sukiojosi prieangyje.

– Nieko tokio, – tarė Volfas. – Tiesiog papasakok, ką matei.

– Ponios Volfgang kūną radome didžiųjų laiptų apačioje, visa jos galva buvo kruvina, sudaužyta, o jūs suklupęs prie jos. Labai gerai prisimenu. Buvote baltas lyg drobė. Šeimininkas ir šeimininkė atbėgo iš svetainės, o jūs keistu balsu kartojote: Ji negyva. Ji negyva.

– Tada kilo didžiulis triukšmas. Ponią Arandeil ištiko isterija, visi lakstėme. Kažką pasiuntė gydytojo, tuomet šeimininkas paliepė kiek įmanoma greičiau pabalnoti jūsų arklį.

– Viskas atrodė labai įtartina, – tarė Volfas. – Jei tik būčiau palaukęs, jei būčiau likęs ir bandęs pasiteisinti…

– Ak, tėvas juk nerimavo dėl jūsų. Net jei seras Čarlzas nebūtų jo spaudęs, manau, ponas vis tiek būtų reikalavęs…

– Čarlzas? Nori pasakyti, kad Armstonas reikalavo mane išsiųsti?

– Taip, sere. Vos įėjęs iš sodo seras Čarlzas paliepė jūsų tėvui išsiųsti jus toliau nuo pavojaus, kol jie išsiaiškins, kas nutiko. Bet taip ir neišsiaiškino, sere. Vietoje to…

– Vietoje to paaiškėjo, kad dingo Sostonų deimantai, ir aš buvau prakeiktas dvigubai, – pats užbaigė Volfas. – Kas suprato, kad vėrinio nebėra?

– Misden, pone. Ji buvo pašaukta prie šeimininkės, kai paaiškėjo, kad ponia Volfgang gyva. Vargšelė buvo nunešta į rytmetinį kambarį, ir Misden liko su ja, kol atvažiavo daktaras Osvaldas. Laimei, jis vakarieniavo vikariate, todėl atvyko greitai. Misden užlipo į ponios Volfgang miegamąjį kažko atnešti ir parbėgo klykdama, kad ponios papuošalų dėžutė atidaryta, o vėrinio nebėra.

– Visi pagalvojo, kad jį paėmiau aš, – burbtelėjo Volfas.

– Niekada tuo netikėjau, sere. Nors įkalčiai… – senasis liokajus nutilo.

– Taip, – sudejavo Volfas. – Žmona raktelį visuomet laikydavo už išklibusios židinio plytos. – Staiga apykaklė ėmė stipriai veržti kaklą lyg kilpa. – Mano žiniomis, apie slaptavietę žinojo tik trys žmonės: Florencija, jos kambarinė ir aš. – Volfas kreivai šyptelėjo. – Neabejoju, kad Misden visiems tai papasakojo. – Sielvartas senuko akyse nuojautą patvirtino. Volfas palietė jo ranką. – Pagalvok, Brentai. Ar name tą naktį tikrai daugiau nieko nebuvo?

– Na, tai tik spėjimas…

– Pasakyk man.

Brentas patylėjo, raukšlėta kakta dar labiau susiraukė – senukas stengėsi prisiminti.

– Tuomet pasakojau teisėjui, sere, bet jis nieko nedarė. Matote, nunešęs arbatos padėklą poniai į svetainę, aš paruošiau miegamojo žvakes. Lipdamas laiptais į viršų išgirdau viršuje triukšmą. Balsus. – Senukas atsisėdo tiesiai. – Pagalvojau, kad ponia Volfgang su kažkuo kalbasi.

Volfas nusišiepė.

– Kas nors pasakytų, kad ten buvau aš. Kad sugrįžau ir nustūmiau Florenciją iš balkono.

Brentas papurtė galvą.

– Pamatęs jus suklupusį šalia ponios Volfgang supratau, kad tik ką įėjote. Ta diena buvo žvarbi – pirmieji žiemos šalčiai. Ant jūsų palto skvernų tebebuvo šerkšno kaip ilgai buvus lauke. Aš tai pasakiau teisėjui, bet jis nekreipė dėmesio. Pamanė, kad tiesiog stengiuosi jus apginti.

– Ir daugiau niekas iš namiškių nieko nematė ir negirdėjo?

Brentas lėtai papurtė galvą.

– Ne, sere. Jūsų tėvas ir teisėjas surinko visus tarnus prieangyje ir klausinėjo to paties, bet tą naktį buvo baisiai šalta, todėl tie, kurie negalėjo eiti miegoti, buvo susirinkę tarnų salėje prie židinio.

– Ar galėjo tie balsai, kuriuos girdėjai, būti mano žmonos ir kambarinės? Juk Misden turėjo būti su šeimininke.

– Ne, sere. Parnešusi šeimininkės padėklą po vakarienės ji pasakė einanti miegoti ir perdavė ponios Volfgang įsakymą niekam dėl jokios priežasties netrukdyti jos iki ryto. Ji kalbėjo labai ryžtingai, o paskui nuėjo į savo kambarį. Gretimame kambaryje mieganti tarnaitė girdėjo ją krapštantis tol, kol ją pašaukė, kai paaiškėjo, jog šeimininkė tebėra gyva.

Volfas susiraukė galvodamas, kad trūksta kažkokios svarbios detalės. Jis pasakė:

– Turiu nueiti į namą. Man atrodo, ten gyvena Džonsas.

– Taip, pone Volfgangai, gyvena ir neabejoju, kad mielai su jumis pasikalbės, bet saugokitės ką nors susitikti kaime, sere. Kai Arandeilo dvaras buvo uždarytas, daugelis žmonių prarado pragyvenimo šaltinį, jie į jus ne itin palankiai žiūri.