Читать книгу Brangesnė už deimantus - Sarah Morgan - Страница 1

Su niekuo nesupainiojami žingsniai aidėjo virš senovinių laiptų, vedančių į muziejaus rūsį. Netikėto trukdžio sugluminta Anžė Litlvud pakėlė akis nuo užrašų. Viršuje muziejus ošė nuo lankytojų srauto, bet čia, apačioje, pačioje istorinio pastato širdyje, tvyrojo didinga storų akmeninių sienų tyla, prie kurios prisidėjo ir viešai nematomi moksliniai tyrimai.

Anžė kiek nustebo tarpduryje pasirodžius Helenai Naitli – muziejaus kuratorei, kuri paprastai šiuo dienos metu viršuje būdavo užsiėmusi su lankytojais. Anžės dėmesį patraukė neramus bendradarbės veidas.

– Helena, ar viskas gerai? Gal kas nors atsitiko?

– Brangioji, nė nežinau, kaip tau pasakyti.

Helenos veidas buvo blyškesnis nei įprastai ir Anžės širdis nemaloniai suspurdėjo. Greičiausiai vėl mama ką nors iškrėtė. Paskutinių šešių mėnesių įvykiai taip paveikė Geinorą Litlvud, kad Anžė net bijodavo palikti mamą vieną namuose.

– Kas atsitiko?

– Kai kas nori su tavimi susitikti.

Anžė atsargiai padėjo senovinį molinį puodą, kurį apžiūrinėjo, ir su rašikliu rankoje atsikėlė nuo kėdės.

– Apgailestauju, jei tai ir vėl mano mama, – tarė ji kimiu balsu ir pasitaisiusi akinius bei baltą švarkelį žengė link kuratorės. – Pastarieji šeši mėnesiai jai buvo labai sunkūs. Aš nuolat sakau, kad negalima čia ateiti neperspėjus.

– Tai ne tavo motina, – kuratorė nervingai kostelėjo ir tai dar labiau pakurstė Anžės nerimą.

Jei ne mama, tikriausiai vėl iškilo lėšų klausimas. Mokslinio darbuotojo pareigos visada buvo nesaugios, menkai atlyginamos. Staiga ją apniko baimė. Kaip reikės verstis netekus darbo? Anžė jau ketino paraginti kolegę, bet staiga laiptinėje pasigirdo vyriški žingsniai. Pro duris nelaukdamas kvietimo įėjo vyras.

Anžės dėmesį prikaustė šaltas vyro veido tvirtumas ir tobulumas – jis priminė vieną iš graikų dievų. Mintys skriejo viena po kitos, kai ji tyrinėjo tobulą jo sudėjimą, vyriškus veido bruožus ir atletišką, tvirtą kūną. Visi kažkada skaityti graikų mitai pralėkė galvoje, vaizduotėje stojo apnuogintas torsas, raumenys, tviskantys prakaitu nuo fizinės įtampos kovojant su Minotauru ar kitu padaru, tuo metu kokia nors bejėgė moteriška būtybė guli ant žemės surakinta grandinėmis ir laukia išvadavimo.

− Daktare Litlvud? Anže! − aštrus Helenos balsas išblaškė šią viziją. Mintyse ji nusipurtė primindama sau, kad rėmėjai nesitiki sutikti užsisvajojusių archeologių. O šis – neabejotinai labai svarbus asmuo. Jis tiesiog spinduliavo pasitikėjimu ir savo asmens reikšmės suvokimu. Žvilgsnis nuslydo prie dviejų tarpduryje už šio graiko įsikūrusių vyrų. Jie atrodė pagarbūs ir akyli. Anžė pajuto, koks jis įtakingas. Greičiausiai ketina paaukoti nemažą sumą muziejui. Ir nors mieliau būtų tęsusi savo tyrimą, suvokė, kad jos tarnybą išlaiko tik tokie dosnūs asmenys ir organizacijos. Helena Naitli, žinoma, tikėjosi, kad Anžė deramai atstovaus muziejui ir padarys gerą įspūdį. Nugalėjusi įgimtą drovumą ir atmetusi mintį, kad tokie vyrai niekada dukart nepažvelgia į tokias moteris kaip ji, Anžė žengė į priekį.

Nesvarbu, kad ji visai ne grakšti gražuolė. Anžė geriausiai iš viso kurso baigė universitetą, be to, laisvai kalba penkiomis kalbomis, iš jų lotynų ir graikų. Tad jei šis žmogus nori paaukoti muziejui, kaip tik šios savybės turėtų jį sudominti.

– Labai malonu susipažinti, – Anžė ištiesė ranką, vis tebelaikydama pieštuką. Pasigirdo Helenos atodūsis.

– Anže, tai ne… na, gal turėčiau tave pristatyti, – pradėjo ji, bet vyras žengė į priekį ir paspaudė Anželinai ranką.

– Ar jūs panelė Litlvud? – paklausė jis tvirtu balsu su nežymiu akcentu. Jo stiprių įdegusių pirštų paspaudimas tiko prie galingo stoto. Į kurį iš dievų jis labiau panašus? Apoloną? Arėją? Anžės mintys vėl nuklydo į lankas, bet Helenos balsas už nugaros sugrąžino į realybę.

– Anželina, tai Nikas Kirijaku, Kirijaku investicijų prezidentas.

Graikiškas vardas? Anžė jau buvo benusišypsanti, bet staiga jos sąmonę pasiekė aštrus Helenos balso tonas.

Nikas Kirijaku!

Šis vardas pakibo ore lyg tamsi slapta grėsmė. Anžė staiga atitraukė ranką ir nevalingai žengė atgal. Nuo stipraus sukrėtimo pieštukas iškrito iš rankos ir barkštelėjo į grindis.

Ji nebuvo girdėjusi apie Kirijaku investicijas, bet tikrai girdėjo apie Niką Kirijaku. Pastaruosius šešis mėnesius šis vardas kas vakarą rauda išsiverždavo iš jos motinos lūpų.

Pajutusi staiga kilusią įtampą Helena vėl krenkštelėjo ir pasisuko į duris.

– Gal mums derėtų…

– Palikite mus, – tamsus, slegiantis atleto žvilgsnis sustojo ties Anželina. Nikas Kirijaku pareikalavo nė kiek nedvejodamas ir nepaisydamas etiketo taisyklių. – Noriu pasikalbėti su panele Litlvud akis į akį.

– Bet…

– Viskas gerai, Helena, – Anžė sunkiai rinko žodžius. Nieko čia gero. Jai virpėjo keliai. Visai nenorėjo pasilikti su šiuo žmogum vienu du. Jis šiurkštus – tai aišku kaip dieną. Anžė jau suprato, kad Nikas nesistengs būti mandagus. Dabar ji jau žinojo, ką jis primena: Arėją, karo dievą. Šaltą gražuolį, pranašaujantį mirtį ir prapultį.

Anžė pasirengė susirėmimui, jos pečiai įsitempė. Dabar ne metas graudentis. Stoti priešais šį vyrą – jos pareiga šeimai. Tik bėda – Anželina nekentė konfliktų. Ar ne dėl taikingo būdo ją pašiepdavo sesuo? Anžei rūpėjo tik mokslinės diskusijos. Visa, ko ji troško, tai ramiai tęsti tyrimą.

Bet pasirinkimo nebuvo.

Stebėdama Niką Anžė nusprendė, kad jis iš tiesų vertas apie jį sklindančių gandų. Jai staiga kilo noras sprukti. Bet tada prisiminė seserį vaikystėje – tobulo grožio nuolat besišypsančią baltapūkę. Paskui – raudančią, krūpčiojančią motiną. Visa tai ji buvo pasiryžusi išrėžti Nikui Kirijaku, jeigu kada nors susidurtų su juo akis į akį.

Kodėl ji turėtų bijoti pasilikti su juo? Argi įmanoma dar labiau pakenkti Anžės šeimai?

Laukdamas, kol nuslops Helenos žingsnių aidas, Nikas spoksojo į Anžę tamsiu gluminančiu žvilgsniu. Jis elgėsi įžūliai – žiūrėjo jai tiesiai į akis ir neatrodė sutrikęs. Anžė jam už tai atsilygins.

Tik įsitikinęs, kad Helena Naitli jų nebeišgirs, Nikas prabilo:

– Pirmiausia noriu pareikšti užuojautą dėl sesers mirties.

Jo veidmainiškas pareiškimas pribloškė Anžę. Pasakyti bent kiek švelniau tie žodžiai galėjo reikšti ir daugiau, bet Niko balsas skambėjo atšiauriai. Tas šaltumas užuojautą pavertė įžeidimu.

Anžė staigiai įkvėpė, kūną pervėrė skausmas.

– Užuojautą? – Anžės burna taip išdžiūvo, kad ji vos galėjo kalbėti. – Kitą kartą reikšdamas užuojautą pirmiausia pasistenkite neatrodyti toks arogantiškas. Ar nemanote, kad šiomis aplinkybėmis jūsų užuojauta mažų mažiausiai užgauli? Pasielgėte neįtikėtinai įžūliai ateidamas čia ir reikšdamas užuojautą po savo darbelių! – pirmą kartą gyvenime Anžė šitaip su kuo nors kalbėjo. Kad jaustųsi tvirčiau, ji ranka pasirėmė į stalą.

Raukšlės susimetė išdidžiame Niko veide. Regis, šis vyras nepratęs būti kritikuojamas.

– Jūsų sesers mirtis mano priemiesčio name buvo baisi nelaimė, bet…

– Baisi nelaimė? – ta, kuriai buvo svetima kalbėti pakeltu tonu, kuri pirmenybę teikė logiškiems ir pagrįstiems argumentams, o ne beprasmei agresijai, pakėlė balsą. Prieš Anžės akis stojo sesers paveikslas. Sesers, kurios ji daugiau niekada nebeapkabins, su kuria kartu nebesijuoks. – Nelaimė? Ar taip save teisinate, pone Kirijaku? Ar taip raminate sąžinę? Kaip naktimis sumerkiate akis?

Anžė staiga pajuto, kad širdis ėmė beprotiškai daužytis, delnai sudrėko. Jos pyktis išsiveržė pernelyg audringai ir vyrai tarpduryje staiga žengė į priekį, pasiruošę įsikišti. Anžė juos buvo beveik pamiršusi.

– Kas jie tokie?

– Mano apsaugininkai.

Nikas Kirijaku nekantriai mostelėjo vyrams ir tuodu pranyko, palikdami Anžę su vyru, kurį ji mažiausiai norėjo matyti.

– Jeigu su visais elgiatės kaip su mano seserimi, aišku, kodėl jums reikia apsaugos. Esate be sąžinės! – ji padėjo abi rankas ant stalo – tik taip galėjo susilaikyti nesmogusi. – Mano sesuo mirė iškritusi per jūsų namų balkoną, o jūs tvirtinate, kad jūsų sąžinė švari.

Aplink griežtą Niko burną susimetė smulkios įtampos raukšlelės.

– Policija viską nuodugniai ištyrė. Buvo atliktas skrodimas. Išvada – mirtis dėl nelaimingo atsitikimo, – kaip šaltu vandeniu perliejo griežtas, bejausmis pareiškimas.

Anžei užvirė kraujas. Ji nė neįtarė sugebanti jausti tokį pyktį. Matyt, tai dėl to, kad iki šiol neturėjo progos išlieti jausmų. Rūpindamasi motina tik naktį galėdavo atitrūkti ir pamąstyti. Tada užliedavo prisiminimai apie seserį. Mažąją sesutę, kurią ji mylėjo labiau už viską pasaulyje.

Anžė nurijo ašaras.

– Nelaimingas atsitikimas. Kurgi ne. Kas dar? – pylė pašaipiu balsu. – Jūs labai svarbus asmuo, pone Kirijaku, tiesa?

Galingas Niko kūnas sustingo.

– Nelabai suprantu, apie ką kalbate, panele Litlvud, bet turiu įspėti – būkite atsargesnė.

Kažkas jo intonacijoje sudrebino Anžę, nors ji pati nesuprato kas, nes Nikas nepakėlė balso, kalbėjo itin ramiai.

Ji prisiminė straipsnį verslo skiltyje, kuriame Nikas Kirijaku apibūdinamas kaip šaltakraujis, žiaurus ir negailestingas. Anžė kaipmat suvokė, kodėl žurnalistai taip parašė. Jo griežta, ledinė ramybė buvo visiška priešingybė verdančiam jos pačios kraujui.

Sielvartas žmogų keistai pakeičia. Šią akimirką Anžė savyje atrado tai, ko neįtarė esant – pirmapradžius, dar niekad neatsiskleidusius jausmus, troškimą nuplėšti nuo nepadoriai dailaus jo veido tą pasipūtėlišką kaukę.

– Daktarė Litlvud, – pataisė jį Anžė kilstelėjusi smakrą. Ištarė tai su intonacija, kurią saugojo pernelyg išpuikusiems universiteto studentams. – Aš jūsų nė per plauką nebijau.

– Daktare Anželina Litlvud, mano apsilankymo tikslas nėra jus įbauginti, – jis šyptelėjo duodamas suprasti, kad panorėjęs galėtų įbauginti ją kaip zuikį. Anžė sugniaužė kumščius.

– Aš neleidžiu savęs vadinti Anželina, – jos nuomone, tai buvo kvailas vardas, tinkamas visai kitokiai moteriai – žaviai gražuolei, o ne stropiai, pilkai archeologei. – Norėčiau būti vadinama Anže. Tą žinotumėte, jeigu būtumėte suvokęs ir pirmąjį dalyką.

Rūstus Niko žvilgsnis nepaleido Anželinos.

– Apie jus žinau daug. Klasikinės archeologijos diplomas, daktaro disertaciją parašėte Viduržemio regiono archeologijos tema. Specializacija – klasikinis graikų menas ir keramika. Įspūdinga mokslinė charakteristika tokiai kaip jūs. Sakykite, daktare Litlvud, – negalėjai nepastebėti lengvo kirčio tariant daktare, – ar dažnai tenka slėptis už mokslinio laipsnio?

Netekusi žado, kad šis žmogus tiek daug apie ją žino, Anžė tvirčiau įsikibo į stalą.

− Tik tada, kai man rodoma nepagarba.

− Taip manote? − Nikas atidžiai ją tyrinėjo, akimis mesdamas šalin baltą chalatą, akinius, iš standaus kuodo išlaisvindamas veržlius plaukus. − Esate visai nepanaši į seserį…

Tyčia ar ne, bet Nikas užbėrė druskos ant skaudžiausios žaizdos.

Norėdama nuslėpti tų žodžių sukeltus jausmus Anžė nusisuko. Ji žinojo nesanti tokia kaip Tifanė, jau seniai suprato, kad jiedvi iš esmės skirtingos. Bet tai niekaip nepaveikė seserų santykių. Anžė labai ją mylėjo, net kai iš meilaus vaiko Tifanė virto paniurusia aikštinga paaugle. Nors nedaug kas jas siejo, tai nepalengvino skausmo dėl sesers žūties. Anžę nepaliaujamai graužė kaltė, kad per mažai stengėsi paveikti jaunėlę, įkalbėti pakeisti gyvenimo būdą.Dar tas motiną apsėdęs: O kas, jeigu… Kas, jeigu Anžė nebūtų buvusi tokia priešiška Tifanės pomėgiui pramogauti? Jei nebūtų tokia nuobodi ir pasinėrusi į darbą? Jeigu būtų skridusi kartu į Graikiją? Jeigu būtų buvusi kartu su seserimi tą lemtingą naktį?

Iškankinta slogių minčių Anžė kilstelėjo ranką ir mėgindama numalšinti skausmą persibraukė kaktą. Ji buvo jau bepradedanti tikėti, kad prisidėjo prie Tifanės mirties, leisdama jai eiti savigriovos keliu, o ne saugodama nuo tokių vyrų kaip Nikas Kirijaku.

− Ar skaitėte tyrimo išvadą? − šaltas ir negailestingas balsas toliau erzino Anžę. Ji atsisuko, be smulkesnio aiškinimo suvokusi Niko klausimo esmę.

− Jeigu klausiate, ar žinojau, kad Tifanė buvo išgėrusi − taip, − tyliai atsakė ji ir pastebėjo nuostabą jo akyse. − Ką? Negi manote, kad nežinau? O gal tikėjotės, kad tai neigsiu?

− Jūs manote, kad esu atsakingas už jūsų sesers mirtį, nors išvadoje kaltinimai man paneigti. Pamaniau, kad faktai gali būti jūsų nepasiekę.

Anžė spoksojo į jį nepasitikėjimo kupinu žvilgsniu.

− Pone Kirijaku, faktas yra tas, kad Tifanė buvo dar visai jaunutė. Viename iš jūsų viešbučių ji pradėjo dirbti praėjus vos dviems mėnesiams po aštuonioliktojo gimtadienio. Daugumai aštuoniolikmečių alkoholis − kelias į suaugusiųjų pasaulį.

− Juk jūs irgi išgeriate, daktare Litlvud?

Anželina susiraukė.

− Nesuprantu, koks čia ryšys su Tifane.

− Tikrai? − Nikas atsainiai, siutinančiai ramiai nusišypsojo. Anžė net pagalvojo, ar jis nebus įgijęs teisininko išsilavinimo. Rodėsi, stengiasi įsprausti ją į savo pačios žodžius, kurie jį išteisintų.

− Jei galvojate, kad Tifanės girtumas panaikina jūsų kaltę, turiu pranešti, kad aš taip nemanau. Šiomis aplinkybėmis jūsų abejingumas tiesiog užgaulus. Dėl jūsų tą vakarą Tifanė gėrė! Tai jūsų kaltė!

Ir kodėl anksčiau ji vengė susitikti su šiuo žmogumi? Tiesiai ir aiškiai išsakius mintis Anžei labai palengvėjo.

Nė per plauką nesujaudintas Anžės kaltinimų Nikas pašaipiai kilstelėjo tamsų antakį.

− Manote, kad laikiau jai butelį prie lūpų?

− Neatmesčiau tokios galimybės. Šiaip jūsų ir mano sesers keliai nebūtų susikirtę, bet žiauri lemtis jus suvedė.

− Lemtis? − kandi ironija jo balse pakurstė Anžę eiti dar toliau. Ji ne visai suprato, ką Nikas turėjo galvoje, bet panieka buvo aiški. − Mano sesuo dirbo padavėja! Su jūsų viešbučiu ji buvo pasirašiusi dvejų metų darbo sutartį! Vienintelė jos pareiga buvo snobiškuose vakarėliuose pilstyti šampaną į tokių kaip jūs taures!− Anžės balso aidas atsimušė į akmenines muziejaus sienas ir privertė pritilti. Jau ir taip pakankamai gandų sklinda apie jos šeimą. Daugiau nebereikia. − Tifanė buvo jauna svajoklė, ir jūs tuo pasinaudojote. Pone Kirijaku, judu buvote iš skirtingų sluoksnių. Turėjote tai suprasti, net jeigu Tifanė nesuvokė. Reikėjo ir toliau gerintis prie modelių ir aktorių, kurios priima jūsų žaidimo taisykles. Bet jūs negalėjote atsilaikyti prieš mano seserį, ar ne? − Anžės balse skambėjo panieka. − Pasinaudojote Tifanės naivumu ir sudaužėte jai širdį.

Stojo ilga nejauki tyla. Nikas susikaupęs tyrinėjo Anžės veidą.

− Neketinu teršti jūsų sesers vardo, − atsiduso jis. − Bet matau, kad mudu skirtingai prisimename Tifanę.

− Žinoma! Kaip kitaip galėtumėte patogiai gyventi ramia sąžine? Akivaizdu, kad jums pavyko įtikinti save, jog esate visai be kaltės. Bet tiesa yra ta, kad iki išvykdama į Graikiją Tifanė nė tikro vaikino neturėjo, o jūs dar… − Anžė nuščiuvo, jos skruostai užsidegė raudoniu.

Nikas klausiamai pakreipė išdidžią gražią galvą.

− Aš dar?.. −paragino jis grėsmingai švelniai. − Prašyčiau nieko nuo manęs neslėpti, daktare Litlvud. Sakykite viską apie mano elgesį su jūsų tyrąja sesute. Prisipažinsiu, esu pakerėtas jūsų požiūrio į gyvenimą. Akivaizdu, kad didžiąją savo gyvenimo dalį praleidote užsidariusi tarp storų universitetų ir muziejų sienų.

Anžė stebėjosi, ką tokio moterys jame mato? Ar tai pavojaus dvelksmas? Grėsmės nuojauta? Tarsi susidūrus su įtraukusiu nagus tigru, kuris bet kada gali parodyti savo mirtiną jėgą.

Nikas išties buvo nepaprastai gražus, bet nuo jo atšiaurumo Anžei šiurpo oda. Ji prisiminė, ką jos motina kalbėjo apie Niką Kirijaku. Mama didžiavosi naujuoju Tifanės meilės ryšiu ir tai Anžei kėlė siaubą ir pasidygėjimą.

– Jis vyresnis už Tifanę mažiausiai penkiolika metų, – atkreipė dėmesį Anžė, bet motina tik gūžtelėjo pečiais.

– Anže, jis pinigingas, nė nekalbant apie įtakingumą. Kas benutiktų, ji jau turi padėtį. Būdama su juo Tifanė pateks į tokus sluoksnius, apie kuriuos be Niko draugijos nė svajoti negalėtų. Kalbama, kad jis talentingas verslininkas, jo sąskaitose milijardai. Ir protingas! Jis susitikinėjo su modeliais ir aktorėmis, bet niekada ilgiau nei kelias savaites. Akivaizdu, kad nė neketino jų vesti. Ir štai dabar jau mažiausiai šešias savaites draugauja su mūsų Tifane! Tai neabejotinai rimta. Ar gali patikėti?

Bet Anžei patikėti buvo labai sunku.

– Ko tokiam Nikui Kirijaku domėtis Tifane?

Jeigu jis iš tiesų toks protingas, kaip kalbama, tai Tifanė turėjo jam sukelti nuobodulį per pirmąsias pažinties minutes. Ji galėjo plepėti tik apie madas ir šukuosenas. Anžė mylėjo seserį, tačiau ne aklai.

Motinos atsakymas buvo šiurkštus:

− Tifanė nepaprastai graži, − gynė ji dukrą. − Tradicinis graikas vertina moters grožį, o ne protą. Nė nesitikiu, kad suprasi, nes tau geriausia leisti vakarus įbedus nosį į kokią storą knygą. O milijonus uždirbantis vyras grįžęs namo tikisi šio to daugiau nei pokalbis. Bet iš kur tau žinoti…

Anžė pašaipiai sumurmėjo. Ir kodėl tie puikūs vyrai virsta kvailiais vos pamatę gražų veidelį? Taip nutiko ir jos tėvui. Kalbant apie moteris, Nikui Kirijaku taip pat trūko santūrumo. Motina teisi – Anžė niekada to nesuprato ir nesupras.

Dabar, žiūrėdama į šitą vyrą, ji nė kiek neabejojo, kas kaltas dėl sesers žūties.

– Tifanė buvo naivi. Matyt, ir kvaila.

– Taip manote?

Jai pasirodė, kad tamsios Niko akys pavojingai žybtelėjo, bet tučtuojau užgeso. Jis vėl tapo įprastai ramus. Priešingai nei Anžė. Ji jautėsi paleidžianti iš rankų vadžias. Teisindamasi, kad neįmanoma paveikti sąžinės žmogaus, kuris jos tiesiog neturi, Anžė aršiai stojo ginti sesers:

– Jūs išprusęs žmogus. Netikiu, kad nematėte, kas slypi po šviesiais plaukais ir makiažu. Negaliu patikėti, kad nežinojote tiesos apie ją.

– Apie Tifanę žinojau viską, – nukirto Nikas, jo kaulėti skruostai sutrūkčiojo. – Tik pradedu abejoti, ar jūs žinote.

– Mano sesuo rengėsi ir elgėsi taip, tarsi būtų vyresnė nei iš tiesų. Bet ji buvo vaikas, kuris žaidė ne pagal jūsų taisykles, ir jums derėjo tai žinoti! Nereikėjo švaistytis tuščiais pažadais.

Nikas prisimerkė ir sunkiai atsiduso.

− O ką aš jai pažadėjau?

Negalėdama patikėti, kad jis turi tiek įžūlumo neigti savo darbelius, Anžė papurtė galvą.

− Žadėjote vesti, bet mes abu žinome, kad niekada nebūtumėte to padaręs. Vedybos neįtrauktos į jūsų darbotvarkę.

Stojo ilga slogi tyla.

− Kodėl manote, kad žadėjau ją vesti?

− Ji pati man sakė! Neabejoju, tikėjotės, jog Tifanė neprasitars, kad pasipiršote. Kaip nepasisekė, ji neišlaikė paslapties! − virpančiomis rankomis Anžė rankinėje susirado mobilųjį telefoną.

− Dvi savaitės prieš mirtį parašė žinutę. Tik dvi savaitės… Paskui ji iškrito iš jūsų balkono, pone Kirijaku.

Nikas buvo nenatūraliai ramus.

− Parodykite.

Anžė peržvelgė žinutes ir sustojo ties Tifės vardu. Gniutulas užspaudė gerklę.

− Čia parašyta: N. ketina mane vesti. Aš tokia laiminga! Siųsdama šią žinutę ji dar buvo gyva… − Anželina įbruko telefoną Nikui į ranką ir sunkiai nurijo seiles. Ne, ji negali pravirkti. − Tifanė buvo jus įsimylėjusi ir nepaprastai laiminga. Kita žinutė atėjo jos mirties vakarą. Skaitykite, ko neskaitote?

− Ką tik sužinojau tiesą apie N. Nekenčiu jo, − įtemptu balsu perskaitė Nikas. − Vadinasi, tai tiesa. Ji tikėjosi vedybų, − atsiduso, o Anžė piktai nusijuokė.

− Ir kodėl tai jus taip stebina? Pasakysite, kad Tifė turėjo žinoti, o ne tikėti, jog ketinate ją vesti? Kaip ir visų jaunų merginų, jos galva buvo prikimšta romantikos ir istorijų su laiminga pabaiga. Prisiminkite tai kitą kartą, kai norėsite pasilinksminti su paaugle. Tifanė jums buvo ne pora, jūs sudaužėte jai širdį! Turbūt todėl tą vakarą ji pasigėrė. Suprato, iš kokio molio jūs drėbtas!

Kažkas plykstelėjo Niko akyse.

− Jūs nė nenutuokiate, iš kokio molio aš drėbtas, daktare Litlvud.

− Žinau, mano seseriai nereikėjo artintis prie jūsų! Kiekviename laikraštyje jūs vis su kita mergina, žavinga gražuole. Akivaizdu, kad moterys jums tik pramogai, nieko daugiau.

Galingas Niko kūnas staiga įsitempė.

− Ar jūs visada tikite tuo, kas yra rašoma laikraščiuose?

− Ne viskuo, žinoma. Aš ne kvailė. Bet nebūna dūmų be ugnies.

− Tikrai?

− Ką toks vyras kaip jūs veikė su tokia mergaite kaip Tifanė?

− Esu tikras, kad pasakysite. Juk tiek daug apie mane žinote iš patikimų šaltinių.

Kandus Niko tonas išvedė Anžę iš kantrybės ir ji pratrūko:

− Nežaiskite su manimi ir nesityčiokite iš mano sesers mirties!

− Patikėkite, nesišaipau iš jūsų sesers, o mažiausiai – iš jos mirties.

Jo perdėtoje ramybėje buvo kažkas tokio, kad Anžės kovingumas išsikvėpė. Ji norėjo vieno – kad Nikas išeitų. Susmuko kėdėje ir pasitrynė rankas į kelnes.

− Išeikite, − kimiu balsu paprašė ji ir nusiėmusi akinius pažvelgė į Niką. − Nežinau, ko jūs čia atėjote, bet noriu, kad išeitumėte. Ir pažadėkite nesiartinti prie mano motinos.

Šaltas jos žvilgsnis ir rūpesčio raukšlelės kaktoje privertė jį suraukti tamsius dailius antakius.

− Kodėl nešiojate akinius?

− Atsiprašau? − netikėtas klausimas pribloškė Anžę. Sustingusi ji mirktelėjo ir įsižiūrėjo į Niką. Pirmą kartą pastebėjo, kokios tamsios ir tankios jo blakstienos, švelninančios griežtus dailaus veido bruožus. − Man jų reikia darbui, kad įžiūrėčiau smulkmenas. Nesuprantu, kodėl jūs…

− Turėtumėte nešioti kontaktinius lęšius. Tai nepakeistų jūsų apgailėtinos asmenybės, tačiau bent sušvelnintų išorę − atrodytumėte moteriškesnė.

Pasipiktinusi Anžė atsiduso. Ją baisiai užgavo asmeninė Niko pastaba. Bandė sau priminti, kad neturėtų kreipti dėmesio. Visą gyvenimą motina laidė panašias replikas apie jos išvaizdą. Anže, vilkis suknelę. Anže, apsikirpk. Anže, pasidažyk. Mama nesuprato, kad tai nieko nepakeistų – jos vyresnėlė buvo negraži. Ji gimė negraži, tokia ir mirs. Ir tai jai nerūpi. O dabar vienintelis svarbus dalykas – jaunesniosios sesers netektis.

Visai nesuvokdama, ką jaučia, Anžė apgraibomis susirado akinius ir greitomis vėl užtupdė ant nosies.

− Man neįdomi jūsų nuomonė, pone Kirijaku, − Anžės balsas virpėjo, taip pat ir pirštai. − Norėčiau sužinoti jūsų apsilankymo priežastį. Aišku, kad atėjote ne atsiprašyti. Tai ko? Ar jūs iš tų, kurie sustoja pasidžiaugti, kai kaimynų tvartas dega?

Stojo ilgoka tyla. Nikas stebėjo Anžę, o ji jautėsi vis nesmagiau. Ko jis taip žiūri? Ar kada nors prabils?

Galiausiai Nikas atsikvėpė ir kažkas jo tamsių akių gelmėje sukėlė jai skrandyje virpulį. Anžė nesąmoningai pajuto, kad Niko žodžiai jai nepatiks.

− Ko čia atėjote? − jos balsas šiek tiek pasikeitė.

Nikas kietai sučiaupė lūpas.

− Ar esate kada girdėjusi apie Brandizi deimantą?

Nuo netikėto klausimo Anžė suraukė antakius:

− Kodėl turėčiau?

Jis šyptelėjo ir ranka mostelėjo į meno kūrinius Anžės darbo kambaryje.

− Domitės istorija ir legendomis, daktare Litlvud. Apie Brandizi deimantą pasakojama daugybė istorijų.

− Kaip teisingai paminėjote, mano specialybė – graikų menas ir klasikinė keramika. Apie papuošalus nedaug išmanau, − Anžė ištiesė pečius. − Nesuprantu šio pokalbio esmės.

− Brandizi deimantas yra vienas iš brangiausiai kada nors įvertintų akmenų. Tai nepriekaištingas rožinis deimantas. Tikslus laikotarpis nežinomas, bet tikima, kad Indijos princas užsakė jį ir padovanojo savo pirmajai žmonai kaip amžinos meilės ženklą. Matyt, jis tais dalykais tikėjo, − pašaipus šypsnys išdavė tikrąjį Niko požiūrį. − Deimantą gaubia daugybė prietarų.

Kažkas ramioje, kultūringoje Niko kalbėsenoje taip pagavo Anžės vaizduotę, kad net užlipusi ant stiklo duženų nebūtų pajutusi. Jos žvilgsnis perbėgo per ant stalo išdėliotas puodo šukes.

− Mitais ir legendomis dažnai apipinami senoviniai meno dirbiniai. Tyrinėjant kurio nors laikotarpio meną galima sužinoti apie tenykščių žmonių įsitikinimus.

− Mano šeimai akmuo atiteko prieš keletą kartų. Pagal tradiciją jis perduodamas vyriausiajam sūnui kaip dovana jo mylimajai. Jis neįkainojamas nei pinigais, nei kaip kitaip.

Anžei ėmė daužytis širdis – kaip visada, kai tekdavo kalbėti apie praeitį. Bet ji priminė sau, kad Nikas Kirijaku nėra mokslininkas ir jai nederėtų veltis į pokalbį. Kad ir kokia jaudinanti būtų tema.

− Nesuprantu, kaip tai susiję su mano seserimi.

Nikas ilgokai žvelgė į Anžę, paskui į ekspozicinę spintą, tyrinėdamas kažkokį senovinį puodą. Anžė tuo metu galėjo stebėti tamsius blizgančius jo plaukus ir plačius pečius. Jos susierzinimas augo.

− Ką šitas deimantas turi bendro su mano seserimi?

− Viską, − Nikas atsisuko. Jo žandikauliai trūkčiojo, akys žėrėjo Viduržemio jūros tamsa. − Tą naktį, kai iškrito iš balkono, daktare Litlvud, jūsų sesuo segėjo Brandizi deimantą. Įtariu, kad jis buvo tarp jos daiktų, kuriuos jums grąžino. Norėčiau jį susigrąžinti.