Читать книгу Kas būtų, jeigu… - Sarah Mayberry - Страница 1

Melburnas, Australija

1997 m. spalis

Buvo taip tamsu, kad Lijamas Mastersas vos matė prieš pat veidą pakeltą savo ranką. Jis nusileido nuo Fordų priebučio ir brūkšėdamas batais į nelygų betoną keliuku pasuko į kiemą už namo. Tolumoje bolavo dirbtuvės, kiek šviesesnės už visa užliejusią tamsą.

Jei būtų pasilikęs tame vakarėlyje, dabar tikriausiai jau vilktų Selei Kendrik apatinius. Sulaukęs septyniolikos, buvo įgijęs ganėtinai patirties, kad suprastų, kada pasiseks.

Nė nenutuokė, kodėl susigalvojo eiti namo.

Kvailys, štai kas jis toks.

Jis kyštelėjo ranką kišenėn ieškodamas rakto. Nuo pastato krašto atsiskyrė šešėlis ir Lijamas sustingo, įsitempė. Tada išgirdo gilų atodūsį ir šiltame nakties ore iki jo atsklido sausmedžio aromatas.

Zojė.

Jis susikišo rankas atgal į kišenes. Saugiausia jas ten ir laikyti, kai šalia sukiojasi Zojė.

– Anksti grįžai, – pratarė ji.

– O tu ką čia veiki?

Klausimas nuskambėjo aštriau, griežčiau, nei jam norėjosi.

– Tavęs laukiu.

Lijamas nežinojo, ką atsakyti į tokį tiesų pareiškimą.

– Neturėtum čia slampinėti. Kas bus, jei Tomas pareis namo?

Zojės brolis nepaprastai ją saugojo. Lijamui nereikėjo matyti jos veido – žinojo, kad ji raukosi. Ir taip įsivaizdavo surauktus tamsius antakius ir užsispyrimą žaliose akyse.

– Man jau pabodo laukti, – pasakė ji.

Šūdas!

Lijamas gailėjosi, kad per vakarėlį išlenkė tris bokalus alaus. Smegenys kaip vata, labai negerai, kai geriausio bičiulio mažoji sesutė ranka pasiekiama.

– Niekas tavęs neprašė laukti, – atkirto jis.

Juodu kalbėjosi visai ne apie jo grįžimą namo iš vakarėlio ir jos sėdėjimą ant jo laikinų namų laiptelių. Abu tai suprato.

– Ar tai tiesa? – paklausė ji.

– Kas?

– Ką Tomas pasakojo. Ar draugauji su Sele Kendrik?

– Eik vidun, kol tavo tėvai mūsų neišgirdo.

– Tai draugauji su ja ar ne? – neatlyžo Zojė.

– Ne.

Reikėjo pameluoti. Pasakyti, kad juodu su Sele kraustosi vienas dėl kito iš proto, kad jis ką tik išsirito iš jos lovos.

– Ar todėl parėjai anksčiau? Nes su Sele nieko neišdegė?

Ji priėjo arčiau, tereikėjo ranką ištiesti. Lijamas matė blyškų jos veiduko ovalą, jautė jos mėgstamo kremo su sausmedžiu aromatą.

Žmogau, jai penkiolika. Be to, ji tų žmonių, kurie suteikė tau pastogę, kai visi kiti nusisuko, dukra.

Reikia priversti ją grįžti vidun, į savo miegamąjį, į tą viengulę lovelę, aplink kurią sienos nuklijuotos sunkiojo metalo grupių ir futbolo komandų plakatais.

– Nežinau, kodėl parėjau.

Zojė žingtelėjo dar arčiau. Akyse atsispindėjo šviesa.

– Pabučiuok mane, – paprašė. – Prašau.

Lijamas sugniaužė delnus džinsų kišenėse.

– Eik vidun. – Jo balsas nuskambėjo žemai ir pernelyg tyliai. Neįtikinamai. Desperatiškai.

Ji tikriausiai irgi tai išgirdo, nes žengė paskutinį juos skiriantį žingsnį. Lijamas juto jos kūno šilumą, mažų, tvirtų krūtų prisilietimą prie savo krūtinės, jos alsavimą ant savo kaklo.

– Nebegaliu daugiau kentėti, Lijamai. Sėdėti priešais tave per pusryčius ir vakarienę, matyti mokykloje, namuose. Negaliu liautis apie tave galvojusi. Būk geras, pabučiuok mane.

Kiekvienas raumenėlis jo kūne įsitempė, kai ji apsikabino jo juosmenį, prisispaudė ir įsikibo pirštais į nugarą. Vaikinas atlošė galvą ir jos plaukai brūkštelėjo jam per smakrą, ji nedrąsiai palietė lūpomis jo raktikaulį ir kaklą. Vienas, antras, trečias prisilietimas, lūpos minkštos ir drėgnos.

Jis jau dabar buvo susijaudinęs. Toks pasijuto nuo pat tos akimirkos, kai užuodė sausmedžio kvapą. Zojė prisispaudė prie jo klubais ir Lijamas sudejavo.

– Ne.

Suėmęs už pečių bandė nustumti, bet kažkaip rankos pačios paniro į Zojės plaukus, suėmė galvą ir kilstelėjo jos veidą aukštyn. O tada jis pradėjo ją bučiuoti, nirdamas liežuviu į jos burną, supamas jos skonio.

Jos dar niekas nebuvo bučiavęs. Lijamas žinojo, nes Zojė prieš porą mėnesių pati jam pasakė. Nuo tos akimirkos negalėjo liautis galvojęs, kad galėtų būti jai pirmas. Jis norėjo palikti joje savo įspaudą, kad viskas būtų tobula.

Liežuviu pasitrynė į jos liežuvį, perbraukė per apatinę lūpą ir švelniai įtraukė ją į burną. Zojė aiktelėjo ir pakreipė galvą, kad jam būtų lengviau. Ji buvo tokia saldi ir švari. Lijamas rankomis nuslydo jos nugara, suėmė užpakaliuką ir trūktelėjo arčiau savęs, jausdamas, kaip ji prisispaudžia prie vyriškumo.

Jis jautėsi toks kietas. Žmogau, norėjo… Norėjo taip stipriai, kad bijojo baigti tą pačią akimirką.

Zojė pašė rankomis jo marškinėlių apačią.

– Nusivilk. Noriu tave paliesti, – paprašė.

Ji truktelėjo marškinėlius aukštyn, ir paleidęs ją akimirkai Lijamas per galvą nusitraukė drabužį. Jos rankos iškart prigludo prie jo kūno, lietė, glostė, erzino, tyrinėjo.

Jis nebegalėjo galvoti. Nenorėjo. Kai jos pirštai surado jo spenelius, jis sekundėlę nutraukė bučinį, virpančiais pirštais išsitraukė raktus. Ranka taip drebėjo, stebuklas, kad išvis pataikė į spyną. Tada vėl puolė ją bučiuoti, vis stumdamas artyn lovos.

Zojė sustojo, kai kelių linkiai įsirėmė į čiužinį.

– Palauk, – sumurmėjo ji ir nusitraukė savo marškinėlius.

Lijamas tyliai susikeikė. Ji niekada nesegėjo liemenėlės, nors motina amžinai ją dėl to bardavo. Jis taip seniai geidė ją paliesti. Norėjo pamatyti, kokios spalvos jos speneliai, ar jie tikrai tokie putlūs kaip atrodė per drabužius.

– Zoje, turiu tave pamatyti.

Jis įjungė šalia lovos pastatytą lempelę ir nuo skaudžios šviesos Zojė prisimerkė, delnais prisidengė krūtis. Lijamas suėmė už rankų ir lėtai nutraukė jas prie šonų. Pamačius tvirtą rausvomis viršūnėlėmis jos krūtinę jam užėmė kvapą. Speneliai priminė mažutes uogas, sustangrėję, nors jis prie jų dar nė neprisilietė.

– Zoje…

Mergina sudrebėjo, kai jo rankos liemeniu nuslydo aukštyn. Ji priminė jam šiltą šilką, tokia lygi ir tobula. Delnai uždengė krūtis, pirštai susirado spenelius, ir Zojė prikando lūpą tramdydama aimaną.

– Kaip gera… – sumurmėjo ji, stovėdama pusiau primerktomis akimis.

Atrodė tokia graži, nuoga, tik su džinsais, basomis kojomis, ilgi plaukai vilnija nugara, skruostai ir krūtinė paraudę. Lijamas palenkė galvą ir vėl ją pabučiavo, tuo pat metu nepaliaudamas glamonėti. Jos klubai spaudėsi prie jo ir Lijamas jautė, kaip krūtinėje daužosi jos širdis. Palenkęs galvą dar žemiau, nubėrė bučiniais kaklą, krūtinę ir įtraukė į burną vieną standų spenelį.

– O! – aiktelėjo ji. Zojės kūnas sutrūkčiojo jo glėbyje. Rankos susirado jo galvą, pirštai paniro į plaukus ir tankiai alsuodama ji prispaudė jį sau prie krūtinės. – Kaip gera, Lijamai, kaip gera, – nenustojo kuždėti.

Jis stumtelėjo ją ant lovos, ir juodu kartu sukrito ant patalų. Lijamas mėgavosi jausdamas ją po savimi, mėgavosi tuo, kaip ji instinktyviai praskečia šlaunis, kad jis galėtų savo vyriškumu prisispausti prie įkaitusios jos esybės.

Ilgas minutes jie bučiavosi ir glamonėjo vienas kitą, spausdamiesi vienas prie kito džinsuotais klubais, mėgaudamiesi saldžiais pojūčiais, kurių toli gražu nepakako.

Lijamas padėjo ranką ant jos pilvuko apačios ir surado storą džinsų siūlę. Spustelėjo, jausdamas, kokia ji įsiaudrinusi ir įkaitusi. Zojė čiupo jam už pečių ir kilstelėjo klubus aukštyn.

– Lijamai, taip.

Užmerkusi akis ji vinguriavo klubais, o jis nesiliovė jos glamonėti per drabužius.

Jis taip troško atsidurti jos viduje. Pakišo ranką po džinsų juosmeniu, toliau, po audiniu. Zojė sulaikė kvapą ir jis pajuto, kaip po jo pirštais įsitempia pilvas. Tada ji šiek tiek praskėtė kojas, ragindama jį eiti toliau. Vienas pirštas nuslydo tarp švelnių garbanėlių ir ji nutyko.

Dangau, kokia ji šlapia! Karšta, slidi ir šlapia. Lijamas prisispaudė sukietėjusiu vyriškumu prie jos šlaunies, o pirštas įslydo tarp klosčių.

– Lijamai! – šūktelėjo ji. – Negaliu patikėti!

Pamatęs apstulbusį jos veidą jis tik šyptelėjo ir nenuleisdamas akių pradėjo glamonėti mažytį standų pumpurėlį. Zojės kūnu nuvilnijo drebulys, krūtinė šoktelėjo aukštyn, jai įkvepiant oro.

– Nesustok, – meldė ji, – daryk, ką nori, tik nesustok. Palenkęs galvą jis suėmė lūpomis spenelį, pirštu braudamasis vis giliau ir žemiau, kol galiausiai atsidūrė prie jos karšto įėjimo, o Zojė nebyliai klubų judesiais kvietė jį pas save.

Lijamas įtraukė spenelį į burną ir pirštu įsiveržė į ją. Slidūs, karšti raumenys taip susigniaužė, kad neištvėręs jis sudejavo.

– Nusimauk džinsus. Noriu tave pamatyti. Noriu paliesti, – alsavo Zojė.

Panėrusi pirštus į plaukus ji atplėšė jo galvą nuo savo krūtinės ir jis buvo priverstas pažvelgti jai tiesiai į akis.

– Noriu, kad būtum man pirmas, Lijamai. Noriu permiegoti su tavimi.

Jo vyriškumas sutrūkčiojo nuo minties, kad galėtų atsidurti jos viduje ir paimti tai, kas taip dosniai ir aistringai siūloma.

Jis mylėjo Zoję. Ji tokia graži. Niekada neatrodė gražesnė kaip šią akimirką, geismo aptemdytomis akimis ir išraudusiais skruostais.

– Noriu paliesti tave, – vėl paprašė ji.

Kai jos ranka nuslydo prie tos vietos, kur jis gulėjo peniu prisispaudęs prie jos šlaunies, paties Lijamo ranka sustingo. Ji tvirtai perbraukė džinsų paviršiumi per visą jo ilgį ir jis užsimerkė.

– Man daugiau niekas nesvarbu. Noriu tavęs. Visada tavęs norėjau, – pasakė ji.

– O aš visada norėjau tavęs, – atsakė jis, o Zojės pirštai atsegė džinsų spraudę ir atitraukė užtrauktuką. Sulaikęs kvapą jis laukė, kol jos ranka įslinks vidun.

Jinai jį surado, pirštai iš pradžių apglėbė nedrąsiai, bet paskui, pajutus, kaip jis jos geidžia, su vis didesniu pasitikėjimu.

– Kaip tu gali tuo pačiu metu būti toks kietas ir švelnus? – nusistebėjo ji.

– O kaip tu gali būti tokia karšta ir šlapia?

Ji nusijuokė braukdama ranka aukštyn ir žemyn. Lijamas vėl pradėjo švelniai glamonėti jos slidų kauburėlį, nesusilaikydama Zojė atlošė galvą ir kilstelėjo klubus.

– Prašau, Lijamai. Prašau!

Jis pats nesuprato, kodėl dar nenuplėšė jos džinsų, kodėl dar ne joje. Išsipildė visos jo fantazijos – gražioji, lieknoji Zojė jo lovoje, meldžia paimti ją, tai jos rankos jį glamonėja. Kiek kartų jis taip gulėjo naktyje, ranka suspaudęs savo vyriškumą, ir įsivaizdavo ją šitaip maldaujant, fantazavo apie jos skonį, apie jos švelnumą?

Pernelyg daug. Beveik kiekvieną naktį nuo to laiko, kai įsikraustė pas Fordus mirus mamai. Ištisus metus.

Zojė nepatenkinta suniurnėjo, kai jis ištraukė ranką iš jos džinsų, bet nusišypsojo, kai jis atsegė spraudę ant juosmens ir atitraukė užtrauktuką.

– Pagaliau!

Ji mūvėjo paprastas baltas kelnaites su kažkokiu užrašu. Tik Zojei kilstelėjus užpakaliuką, kad lengviau nusimautų džinsai, Lijamas jį perskaitė.

Penktadienį gimus – meili ir dosni.

Jis nuščiuvo, sunkiai alsuodamas spoksojo į žodžius, išrašytus ant jos kauburėlio. Per ploną baltą medvilnę švietėsi tamsūs plaukeliai.

Meili ir dosni. Tokia jau ta Zojė iš tiesų. Taip pat protinga, drąsi ir užsispyrusi. Ji mokėjo piešti kaip niekas kitas ir niekada nenusisukdavo nuo iššūkių. Nenešiojo sijonų ir nesidažė. Žinojo, kaip pakeisti tėvo senuko Mini starterio variklį. Kaip išmesti kriketo kamuolį ir žaisti futbolą.

Ji pati nė nenutuokė, kokia yra šauni. Kiek vaikinų varvina seilę žiūrėdami į ją mokykloje, kai ji praeina pro šalį, vilkėdama džinsus ir marškinėlius be liemenėlės. Jos žalios akys, tobulas veido ovalas, smakre duobutė. Po kelerių metų ji supras, ko esanti verta, kokia esanti brangi.

– Lijamai! – krustelėjo klubais ji. – Nemiegok!

Zojė paskui gailėsis šios akimirkos. Kas jis toks? Lijamas Mastersas, bukas, nors baslį ant galvos tašyk, mokytojų žodžiais tariant. Benamis našlaitis, kuriam likimas nieko neskyrė. Pastogė pas Fordus – pirmoji prošvaistė jo gyvenime. Lijamas nesitikėjo, kad toks gyvenimas tęsis ilgai arba ką nors pakeis, kad ir kaip ponia Ford stengėsi įtikinti jį pakartoti kursą, kad gautų geresnius pažymius, ir stoti į universitetą.

Jis žinojo, kas esąs ir iš kur. Sužinojo anksti, kai tėvas, persimetęs per kelį, pėrė jam kailį.

Jis tikrai netinkamas Zojei Ford. Nevertas būti jai pirmas.

– Kas? Kas nutiko? – pasirėmusi ant abiejų alkūnių Zojė degino jį žvilgsniu.

– Negaliu.

Čiupęs už jos džinsų juosmens, pabandė užtempti juos atgal. Zojė nesidavė.

– Ką nori pasakyti? Nieko nesuprantu.

– Nieko mes nedarysime, Zoje. Renkis ir eik namo.

Prasižiojusi ji spoksojo į jį. Geismą akyse pakeitė nuoskauda ir sąmyšis.

– Ar aš… ar aš ką nors ne taip padariau? Pasakyk man, ką reikia daryti, ką kalbėti, aš viską padarysiu, Lijamai.

– Tau reikia apsirengti, – pakartojo jis.

Lijamas suglaudė jos džinsų kraštus ir užtraukė užtrauktuką. Pamėgino užspausti spraudę, bet Zojė nustūmė jo rankas.

– Nesuprantu, kas čia vyksta.

Jos akyse tyvuliavo ašaros. Zojė prisitraukė kelius prie krūtinės ir atsisėdo lovoje.

– Lijamai, prašau nesielgti taip.

– Būtume padarę didelę klaidą. Aš tik darau tau paslaugą.

Lijamas susitvarkė savo džinsus. Atsistojo lovos gale ir pažvelgė į ją.

– Turi eiti, kol niekas tavęs čia neužklupo.

Zojė tankiai sumirksėjo, kad nepabirtų ašaros.

– Ar tik tai tau terūpi? Kad niekas mūsų nesurastų? Aš juk niekam nesakysiu, Lijamai. Myliu tave, juk žinai. Niekada neįstumčiau tavęs į bėdą.

– Zoje, tau penkiolika. Tomas ir tavo tėvai manimi pasitiki. Jie mane priglaudė.

Mergaitė papurtė galvą.

– Tuščios kalbos! Viskas ne dėl tėvų ar brolio. Pasakyk, kas iš tikrųjų negerai. Kad aš nekalta? Ar mano krūtinė nepatinka? Žinau, kad nedidelė, bet nemaniau, jog tau nepatiks. Mama sakė, kad su laiku užaugs…

Lijamas tyliai nusikeikė ir persibraukė ranka per plaukus.

– Tai neturi nieko bendro su tavimi, Zoje. Esmė – aš pats, supranti? Tu visai nenori, kad būčiau tau pirmas.

– Noriu. Už viską labiau.

Ji žvelgė į jį didžiulėmis patikliomis akimis.

– Tu net nenumanai, kas aš esu. – Lijamas pagalvojo apie merginas, su kuriomis permiegojo, peštynes, pavogtus daiktus, melą. Prisiminė, kaip juodu su mama spruko į naktį, susikrovę visą savo mantą į vienintelį juodą šiukšlių maišą. Dėl tėvo. – Aš tau netinku.

Zojė purtė galvą.

– Tinki. Noriu tik tavęs.

Ji nukorė kojas per lovos kraštą ir atsistojo. Susinėrusi ant krūtinės rankas atsistojo priešais jį. Apsinuogino, paėmė jį už rankų ir truktelėjo prie savęs.

– Štai. Noriu tavęs. Ar matai? – paklausė spausdama jo delnus prie savo krūtų.

Jos akys, jos veidas meldė. Lijamas jautė po delnais švelnią šilumą. Troško čiupti ją ir paimti tai, ką siūlo, bet prisivertė nereaguoti, nustumti tolyn, užuot prisitraukęs. Zojė aiktelėjo.

Pasilenkęs Lijamas pačiupo jos marškinėlius.

– Renkis.

Ji tik žvelgė į jį, vėl prisidengusi krūtinę rankomis.

– Aš myliu tave, Lijamai. Nesielk šitaip.

– Vieną dieną man padėkosi, – atkirto jis.

Numetęs marškinėlius ant lovos krašto, jis atsuko jai nugarą ir nuslinko prie lango, kad nė sekundės daugiau nereikėtų žiūrėti į Zoję. Niekada nepamirš, kaip ji atrodė, skausmo ir sumaišties kupinomis akimis.

Sujudimas už nugaros ir durų trinktelėjimas pranešė apie jos išėjimą. Lijamas užmerkė akis.

Taip arti. Jis buvo taip arti to, kas jam nepriklausė. Taip arti tobulybės.

Prisėdo ant lovos krašto ir susiėmė galvą rankomis. Prieš akis skriejo praėjusių minučių vaizdai. Drėgnos nuo jo bučinių Zojės krūtys. Iš geismo apsiblaususios akys. Stringantis alsavimas, kai jo ranka šmurkštelėjo jai tarp kojų.

Lijamas žinojo, ką turi daryti. Iš po lovos išsitraukė turistinį krepšį. Susidėti daiktus neprireikė daug laiko, gyvenimas išmokė keliauti neapsikraunant. Akimirką padvejojęs, jis pasičiupo ir fotografiją, kurią laikė paslėpęs baikerių žurnaluose prie lovos. Jis su Tomu ir Zoje, plyštantys juokais, šaudantys vienas į kitą iš vandens pistoletų praėjusią vasarą. Įsikišęs nuotrauką į užpakalinę džinsų kišenę, pasuko prie durų.

Jo motociklas stovėjo garaže, ir Lijamas atsargiai išsistūmė jį pro pono Fordo Mini ir ponios Ford patikimąjį Volvo. Parėmė ant kojelės įvažiuojamojo keliuko gale po žibintu ir įsitaisė laukti namo grįžtančio Tomo.

Kai antrą ryto Tomas galų gale pasirodė iš už kampo, Lijamas buvo sustingęs ir atbukęs nuo sėdėjimo ant betoninio šaligatvio. Su šypsniu veide draugas sustojo priešais ir Lijamas pakilo.

– Biče, ką čia veiki? – Tomas nesutelkė žvilgsnio ir atrodė mažumėlę įkaušęs. – Ko taip anksti nusimuilinai, niekšeli? Linksmybės tik prasidėjo! Jei nori žinoti, Selė užsiuto. – Tada jis pamatė Lijamo motociklą, prie sėdynės pritvirtintą krepšį. Šypsena išblėso. – Kas čia darosi?

– Išvažiuoju. Laikas judėti toliau, – paaiškino Lijamas.

– Ką? Kaip išvažiuoji? – suraukė kaktą Tomas.

– Nenoriu įkyrėti, – truktelėjo pečiais vaikinas.

– Nesąmonė. Negali taip imti ir išvažiuoti. Mama susinervins, tėtis pasius. Dievas žino, ką Zojė iškrės. Žinai, kad ji dievina žemę po tavo kojomis!

Lijamas išsitraukė iš užpakalinės kišenės laišką. Ne kažin kas – padėka, pasiaiškinimas ir visi turėti grynieji išlaidoms padengti. Turės pakakti.

Tomas spoksojo į voką, bet neėmė.

– Netikiu, kad tu rimtai. Kas nutiko? Gavai žinią iš tėvo? Jei neduoda ramybės, galime pranešti policijai, – pasiūlė Tomas.

– Tiesiog turiu važiuoti.

Tomas nenuleido nuo jo žvilgsnio, žaliomis kaip Zojės akimis tyrinėjo jo veidą. Tada žingtelėjo prie motociklo ir ištraukęs iš spynelės raktelius įsikišo kišenėn.

– Ei!

– Pasakyk, kas nutiko, ir atiduosiu.

– Nieko nenutiko!

– Nesąmonė!

– Atiduok raktelius, Tomai. Tau užteks žinoti tik tiek, kad elgiuosi teisingai.

– Pasprukti vidury nakties? Jooo, tikrai kilnu.

– Atiduok raktelius.

Lijamas žingtelėjo artyn, bet Tomas pasitraukė.

– Pasakyk, kas darosi.

Lijamas nusikeikė ir metėsi prie draugo. Tomas atšoko į šalį.

– Tomai… – įspėjamai sumurmėjo Lijamas.

– Pasakyk.

– Ne.

– Klok.

Lijamas apsimetė sukąs į kairę ir sugriebė Tomą už marškinėlių, kai šis pamėgino šokti į dešinę. Rungėsi tylėdami, griebdami vienas kitą už drabužių, nenorėdami užgauti. Po kelių minučių išsiskyrę nužvelgė vienas kitą, mėgindami atgauti kvapą. Žodžiai nusprūdo Lijamui nuo liežuvio nespėjus gerai pagalvoti.

– Dėl Zojės, – paaiškino jis. – Negaliu pasilikti dėl Zojės.

Tomas susiraukė.

– Nes ji tave įsižiūrėjusi? Žinau, kad ji įkyri, bet juk ne tiek…

Lijamas tylėdamas žvelgė į draugą. Staiga susigaudęs Tomas krūptelėjo.

– Negali būti, – papurtė galvą.

– Nieko nenutiko.

Tomas žingtelėjo į priekį, paskui vėl atgalios, visąlaik purtydamas galvą.

– Tu ir mano sesuo? Pasakyk, kad juokauji.

Lijamas suprato, ką pagalvojo Tomas. Draugas juk girdėjo Lijamą kalbant apie merginas, žinojo, kiek jų turėjo per praėjusius kelerius metus. Žinojo, kad gavęs, ko nori, Lijamas ilgai neužsibūdavo.

– Nieko nenutiko. Išsiunčiau ją namo, kol padėtis buvo kontroliuojama.

– Jėzau! Ką, po velniais, ji veikė su tavimi? Kiek laiko tai tęsėsi?

Lijamas papurtė galvą.

– Nieko nebuvo. Na, ji man visada patiko, bet anksčiau nesu jos nė pirštu palietęs.

Tomas nusikeikė ir skėstelėjo rankomis ore.

– Lietei mano seserį?

– Neišdulkinau jos, jeigu tą pagalvojai, – atkirto Lijamas.

Tomo kumštis atsirado iš niekur, trinktelėjo Lijamui į žandikaulį ir skausmas baltu žaibu pervėrė veidą. Vaikinas susvyravo ir papurtė galvą, kad ausyse liautųsi skambėję.

– Tu šiknius. Velniai rautų, šiknius. Jai penkiolika. Penkiolika!

Lijamas laikėsi savo.

– Todėl ir išvažiuoju.

Tomas susigrūdo ranką kišenėn. Blykstelėjo metalas, rakteliai nuskriejo jo pusėn. Lijamas sureagavo pernelyg lėtai ir užkliudę jo skruostą rakteliai nukrito ant žemės. Lenkdamasis jų paimti pajuto ant skruosto šiltą srovenimą.

Jis darsyk ištiesė Tomui laišką, bet šis tik nudelbė jį šaltu žvilgsniu. Lijamas įkišo laišką pašto dėžutėn. Turės užtekti ir tiek.

– Gal mano žodžiai ne kažin ko verti, bet aš ją myliu, – pasakė segdamasis šalmą.

Tomas nusisuko ir nuėjo namo. Lijamas palaukė, kol draugas dingo iš akių, pakėlė motociklo kojelę ir nusistūmė jį iki gatvės galo.

Užriaumojęs motociklas atgijo, variklis sudrebėjo tarp šlaunų. Lijamas nesidairė atgal, pasuko rankenėlę ir nuskriejo gatve.

Jis apsisprendė teisingai. Žinojo, kad teisingai.