Читать книгу Kas būtų, jeigu… - Sarah Mayberry - Страница 2

Po dvylikos metų

Čiupinėdamas vienintelę sagą švarke, Lijamas prisiartino prie gerai apšviesto įėjimo į Hartmano dailės galeriją. Fojė laukė aukšta elegantiška kiek vyresnė nei dvidešimties metų mergina. Jai atsisukus su malonia šypsena veide, pelenų šviesumo trumpai kirpti plaukai švystelėjo palei kaklą.

– Lijamai, atėjai, – pasakė Džesinta Hartman.

– O kaipgi!

Pamačius jo drabužius, jos šypsena nublanko.

– Nepasirišai mano kaklaraiščio.

– Ne.

– Lijamai…

Išskėtęs rankas jis atkreipė jos dėmesį į gerai sukirptas vilnos kelnes ir išlygintus baltinius.

– Duok bent kiek laisvės. Pažiūrėk: nė lopinėlio džinso arba odos.

– Ir savo gražiųjų naujųjų pusbačių neapsiavei, – nepatenkinta nužvelgė ji jo mėgstamus ilgaaulius.

Apkabinęs ranka jos liekną liemenį, Lijamas prisitraukė Džesintą prie savęs.

– Sakiau, kad gali pamėginti mane išauklėti. Nežadėjau, jog pavyks.

Jis pakštelėjo merginai į lūpas, bet toji atsitraukė, kol jis neišterliojo lūpų dažų.

– Lijamai, žmonės mato!

Po tokių žodžių jis tik nusikvatojo. Džesintos taisyklės ir rėmai visada jį prajuokindavo. Tai yra viešumoje. Privačiai ji buvo patvirkusi, kaip ir bet kuri kita mergina, jei bet kuri kita mergina turi silpnybę smarkiam, prakaituotam seksui. Jau kelerius metus jie buvo draugai, o kai kildavo noras – ir meilužiai. Kai jis pasistatė namus Šventosios Kildos pakrantėje prieš pusę metų, Džesinta pasisiūlė padėti juos įrengti. Visa blogybė, kad jai norėjosi perrengti ir jį patį – išauklėti, kaip ji sakė.

– Nesuprantu, kodėl taip priešiniesi, – stebėjosi Džesinta. – Jei žinotum, kaip gražiai atrodai su kostiumu, nė nemąstytum.

– Aš motociklų konstruktorius. Ištisas dienas praleidžiu tepaluose.

– Tu milijonierius. Jei norėtum, galėtum gyvenime daugiau nebesitepti rankų.

– Mažyte, tu turi savo pasaulį, o aš savo. Neketinu prašyti, kad man lankstytum metalą. O tu neužmausi man kaklaraiščio.

Džesinta atrodė pasiruošusi ginčytis toliau, bet susitaikiusi truktelėjo pečiais.

– Užsispyręs niekšelis. Eime, parodysiu, ką tau išrinkau, – pasakė ji, imdama jį už rankos ir vesdamasi į galeriją.

Jiedviem žingsniuojant pro asimetriškas skulptūras, skaisčiai apšviestas drobes ir aštriakampius metalo lankstinius, pasisuko kelios galvos. Prieš penkerius metus Lijamas būtų pagalvojęs, kad jį apžiūrinėja todėl, kad jam čia ne vieta. Jo plaukai per ilgi, eisena pernelyg linguojanti, rankos per šiurkščios. Tada jis tiesiog būtų nutildęs visus žvilgsniu, galbūt keletui netgi parodęs, ką mano apie tokį požiūrį. Dabar gi tiesiog nekreipė į juos jokio dėmesio, nes žinojo neprivaląs niekam nieko įrodinėti. Viską už jį iškalbingai bylojo didelis namas, didelis automobilis ir didelė sąskaita banke.

Džesinta sustojo priešais nugludintą balto akmens obeliską.

– Pamaniau, kad tiktų balkone iš vakarinės pusės.

Lijamas ilgai žvelgė į skulptūrą, netardamas nė žodžio. Džesinta pašnairavo į jį.

– Tau nepatinka?

– Ne, – atsakė jis. – Primena didelį akmeninį vibratorių. Gali sakyti, kad išprotėjau, bet joks vyras nenorėtų, kad toks milžinas mestų šešėlį ant jo gyvenimo!

Džesinta atsiduso.

– Kaip ne itin išmanantis apie meną, turi tvirtą nuomonę.

– Noriu tikrai meistriškai atlikto darbo, štai ir viskas. Bet kuris iš mano darbuotojų pagamintų tokį per pusdienį.

– Kaip miela. Gal reikėtų keletą užsisakyti, – sausai pareiškė Džesinta.

Nė kiek neapgailestaudamas, Lijamas truktelėjo pečiais. Džesinta galvodama prisimerkė, bet po akimirkos ryžtingai linktelėjo.

– Eime. Jaučiu, kad Paolo Gregorio darbai tau patiks labiau.

Lijamas nusekė paskui merginą poliruoto betono grindimis, žavėdamasis jos klubų švytavimu. Kažin, ar ir šįkart ji mūvi prisegamas kojines, kaip aną sykį, kai praleido pas jį naktį? Jam patikdavo raudonais nėriniais pasipuošusios moterys, šią silpnybę jis pripažino drąsiai.

– Na, šis menininkas kur kas labiau paiso tradicijų. Manau, rasi tą meistriškumą, kurio taip trokšti, – tarė Džesinta, jiedviem žengiant į mažesnę patalpą.

Ant keturių sienų kabojo aštuonios didelės drobės. Visos vaizdavo skirtingai apsinuoginusias moteris. Džesinta mostelėjo į pirmąjį paveikslą, metro aštuoniasdešimt ilgio ir tokio pat pločio drobę, vaizduojančią ant šezlongo išsitiesusią moterį perregimu negližė, nuslydusiu nuo pečių ir dengiančiu kojas.

– Daug spalvų, stipri technika. Na ir, kiek žinau, tavo širdžiai artimas objektas, – tarė Džesinta.

Lijamas šyptelėjo ir ėmėsi tyrinėti paveikslą, atkreipdamas dėmesį į šiltas merginos akis, tapytojo meniškai užfiksuotą drabužių faktūrą ir odos nuoraudį.

– Gražus darbelis, – pripažino jis.

– Gražus darbelis? Čia tau ne vienas iš tavo motociklų, Lijamai.

Vyras dirstelėjo į kainoraštį rankoje.

– Tu teisi. Pagal užsakymą pagamintas Masters Mechanics motociklas kainuotų triskart brangiau.

Džesinta užvertė akis.

– O kaip šitas? Galvojau, kad puikiai tiktų tavo vonios kambaryje, virš didžiulės romėniško stiliaus vonios.

Lijamas paklusniai pasisuko prie kito paveikslo. Ši drobė buvo didesnė, metro aštuoniasdešimties ilgio ir dviejų metrų pločio, o nutapyta mergina visiškai nuoga gulėjo išsitiesusi ant nugaros ant žalio kaip miškas pakloto. Rankos plačiai atmestos, vienas kelis sulenktas, koja pakreipta šonan. Jis nusekė kulkšnių linija prie šlaunų ir slaptingo šešėlio tarp jų. Dailininkas tik užsiminė, ką vyras pamatytų realiame gyvenime, bet to pakako, daugiau nei pakako.

Jeigu toks paveikslas kabotų jo vonios kambaryje, jam kiekvieną suknistą dieną tektų maudytis po šaltu dušu.

– Turbūt neverta tikėtis, kad dailininkas ant kiekvieno paveikslo užrašo savo telefono numerį? – pusiau juokaudamas paklausė Lijamas.

Džesinta nekantriai krenkštelėjo.

– Ar tai reiškia, kad tau patiko?

Lijamas nuslydo akimis prie nutapytos merginos prisirpusių spenelių ir veido.

Ir pamiršo kvėpuoti.

Žingtelėjo atgal.

Balsas įstrigo gerklėje.

Žalios akys. Smakras su duobute. Ilgi tamsūs plaukai.

Veidas, kurį matydavo sapnuose. Saldžiai kartus prisiminimas.

Zojė.

– Prakeikimas.

Džesinta palietė jo ranką.

– Lijamai, kas yra?

Jis vėl žvilgsniu perbėgo per paveikslą ieškodamas įrodymų, kad klysta. Vėl pamatė tas praskirtas šlaunis, jos klubus, jos krūtinę. Ir Zojės veidą. Nenuginčijamai Zojės veidą.

Žingtelėjo arčiau.

Kodėl jai reikėjo taip pasielgti? Taip save visiems parodyti… Mažoji Zojė, kurios atvaizdas pakabintas ant sienos, į kurią gali spoksoti kiekvienas vyras…

– Lijamai! Ką darai? – aiktelėjo Džesinta, kai jis sugriebė rankomis paveikslą.

– Kas dar jį matė? Kiek laiko jis čia kabo?

– Lijamai, palik paveikslą ramybėje. Viešpatie, kas tau darosi?!

Nukėlęs paveikslą nuo kabliuko, Lijamas apsukęs jį pastatė priekine puse į sieną ir tik tada nurimo.

– Suvyniok. Nenoriu, kad dar kas nors pamatytų.

Džesinta įsisprendė rankomis į šonus ir piktai dėbtelėjo į draugą.

– Prašyčiau pakabinti į vietą.

Lijamas išsitraukė čekių knygelę.

– Kiek kainuoja? Norėčiau išsinešti dabar.

Džesinta kelias akimirkas žiūrėjo į jį.

– Tu rimtai?

Jis laukė, kol ji pasakys kainą.

– Penkiolika tūkstančių, – galiausiai ištarė.

Lijamas išrašė čekį ir išplėšė lapelį.

– Noriu pasikalbėti su tuo Paolu. Šįvakar.

– Paklausyk, nesuprantu, kas čia dedasi, bet…

– Aš ją pažįstu, – neslėpdamas išrėžė jis. – Tiksliau, pažinojau. Neįsivaizduoju, ką tas vyrukas jai pasiūlė už pozavimą, bet šiam paveikslui čia ne vieta.

– Dėl Dievo, Lijamai, kalbi kaip pasipiktinęs tėvas. Čia menas, ne pornografija!

– Tai gali man gauti to vyruko telefono numerį ar ne?

Suraukusi kaktą Džesinta nužvelgė jo veidą.

– Nenoriu, kad imtum skambinėti vienam iš mano dalininkų ir priekabiauti. Ką nori sužinoti? Spėju, nori rasti ją?

– Pradžiai.

– Duok man penkias minutes.

Džesinta nužingsniavo į galerijos galą, kur buvo įrengtas jos kabinetas. Likęs vienas Lijamas persibraukė ranka plaukus ir užsimerkė. Pykino. Lyg kas nors būtų smogęs į pilvą.

Tas šiknius Paolas tikriausiai suviliojo ją dideliais pinigais. Zojei turėjo labai jų reikėti, tad pasiūlymas pasirodė neblogas. Po galais, kuo užsiima Tomas, kad leidžia seseriai veltis į tokius dalykus?

Kulniukų kaukšėjimas pranešė, kad artinasi Džesinta. Ji ištiesė jam lapuką.

– Namų numerio nėra, tik darbo. Paolo žodžiais tariant, ji labai uždaras žmogus.

Lijamas žvelgė į adresą ir telefono numerį. Mėlynoji rožė vakariniame priemiestyje, Futskrėjuje. Ne pati populiariausia vieta. Kažin, kuo ji verčiasi?

– Ar gali paliepti suvynioti paveikslą? – paklausė jis.

– Veikiausiai nėra prasmės klausti, ar tu nieko prieš palikti paveikslą iki parodos pabaigos, kad tarpas ant sienos nebadytų akių? – pasiteiravo Džesinta.

– Ne.

Ji atsiduso.

– Taip ir maniau.

Džesinta vėl pasuko prie durų.

– Beje, paklausiau, kiek jis jai sumokėjo už pozavimą.

– Ir?

– Ničnieko.

Lijamas papurtė galvą. Nenorėjo patikėti.

– Negali būti.

Džesinta tik išraiškingai kilstelėjo antakius, apsisuko ant kulno ir nuėjo savais keliais.

§

Po keturiasdešimt minučių jis sustabdė automobilį nurodytu adresu. Palinkęs ant vairo pasitikrino, ar numeris virš durų teisingas.

Mėlynoji rožė buvo tatuiruočių salonas.

Šito Lijamas visai nesitikėjo. Ilgai žvelgė į murziną salono langą, tada įjungė juodo visureigio pavarą ir pasuko namo. Visą kelią galvojo apie Fordus, jausdamas sumišusią kaltę, apgailestavimą ir dėkingumą, kaip visada prisiminęs, kokie jie buvo jam geri. Spėliojo, kokiais keliais būtų nuėjęs, jeigu ne jie. Veikiausiai būtų atsidūręs vaikų namuose, juk buvo tik niekam nereikalingas problemiškas paauglys.

Bet Fordai jį priglaudė. Palaikė tą neilgą, bet sunkų tarpsnį, kai susirgo mama, pasikvietė apsigyventi pas juos, pasiūlė savo dirbtuves. Dėl jo netgi suremontavo – perdažė, patiesė naują kilimą, įrengė šilumos izoliaciją, kad jam nereikėtų troškintis vasarą savo sultyse.

Juodu su Tomu buvo geriausi bičiuliai, nors Lijamas ne iš tų, kurie lengvai susidraugauja. Jis su mama nuolat kraustydavosi, todėl net nesivargindavo susirasti draugų. Gyvenime buvo matęs tiek bjaurasties, kad buvo sunku atsiverti tokiems dalykams, kuriais užsiimdavo kiti jo amžiaus vaikai – muzika, ratai, merginos. Bet su Tomu buvo lengva, kaip ir su visa jo šeima. O Zojė…

Lijamas vis dar prisiminė pirmąjį kartą, kai ją pamatė. Po pamokų Tomas parsivedė jį namo ir juodu stovėjo pradarę šaldytuvo duris, tiesiai iš butelio gėrė sodos vandenį, kai į kambarį įėjo ji. Vilkėjo nukirptus džinsinius šortus ir glaustinukę su petnešėlėmis, tamsūs, tiesūs plaukai buvo suimti į uodegą. Kojos ilgos ir lieknos, bet ji stovėjo kažkaip netvirtai, tarsi pirmąjį žingsnį bandąs žengti žirafos mažylis. Prisirpę, daug žadantys krūtų pumpurėliai įsirėmę į glaustinukę…

Užteko pažvelgti į ją vos sykį, ir Lijamas užspringo vandeniu.

Ji nepaprasta, suprato tai pačią akimirką. Kiekviena sekundė, vėliau praleista Zojės draugijoje, tai tik patvirtino. Per paskutinius dvylika metų jis dažnai susimąstydavo, kaip jai sekasi, kuo ji tapo. Dabar jai turėtų būti dvidešimt septyneri. Lijamas visada galvojo, kad jau bus ištekėjusi, susilaukusi vaikų.