Читать книгу Beveik mano - Sarah Mayberry - Страница 3

Po dešimties mėnesių.

Jau pažįstamas sunkumas užgulė Endžę sustojus prie Bilės namo. Kiekvieną kartą čia atvykus mintyse regėjo vis tą patį vaizdą – mirksintys raudoni ir mėlyni greitosios pagalbos švyturėliai, atsispindintys ant tinkuotų namo sienų, ant šaligatvio besibūriuojantys išsigandę kaimynai, pernelyg ramus Bilės kūnas skubiai gabenamas į greitosios pagalbos automobilį ir medicinos darbuotojų komanda, karštligiškai kovojanti dėl jos gyvybės.

Endžė paėmė rankinę ir krepšį, kuriame buvo sudėtos Niujorke pirktos dovanos, tada žingsniuodama takeliu pastebėjo laiškų perpildytą dėžutę. Veją seniai reikėjo nupjauti.

Prie įėjimo gulėjo krūva išmėtytų batų – dvi poros vaikiškų botų ir suaugusiojo sportbačiai. Ji spustelėjo durų skambutį, pažiūrėjo į laikrodį.

Atrodė, kad praėjo nemažai laiko, kol kitoje durų pusėje pasigirdo žingsniai. Jas skubiai atidarė Maiklas, kurio bruožus pridengė durų tinkliukas.

– Endže, – jo balsas buvo nustebęs, nors prieš tris dienas ji pranešė elektroniniu paštu, kad grįžusi namo užsuks aplankyti jo ir vaikų.

– Ei! Seniai matytas, – lengvai tarė ji.

Jis pasitrynė veidą.

– Atleisk, pamiršau, jog sakei, kad atvyksti, – jis atvėrė tinklines duris. – Užeik.

Jo plaukai buvo ilgesni nei prieš šešias savaites, kai ji išskrido, žandikaulis apaugęs tamsiais šeriais. Jis dėvėjo džinsus ir sportinius marškinėlius, jie kabėjo tarsi ant pakabos.

– Kaip tu? – paklausė ji bučiuodama jam skruostą.

– Šiaip ne taip verčiamės, – jo žvilgsnis nuslydo nuo jos ir jis žengė atgal, ranka parodydamas sekti jį koridoriumi į virtuvę. – Kaip Niujorkas?

– Geras. Judrus. Karštas ir beprotiškas, – ji išvyko pasimokyti iš amerikietės juvelyrės ir pristatyti savo darbų nedidelėje meno galerijoje Grynvičo miestelyje. Išvyko norėdama pabėgti ir ištraukti save iš gedulo.

Sumirksėjo patekusi į prietemoje skendinčią virtuvę ir svetainę. Langus dengė švieslaidės, vienintelis šviesos šaltinis buvo televizorius ir tarpeliai aplink švieslaides.

Prireikė kelių sekundžių, kol jos akys apsiprato ir išvydo Čarlį, patogiai įsitaisiusį ant sofos, jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į mirgantį televizoriaus ekraną, kuriame Kung fu Panda kovojo su blogiukais.

– Ei, mažyli, – tarė ji eidama link jo ir pasilenkė pabučiuoti švelnų putlų žandą.

Jis žvilgtelėjo į ją ir vangiai nusišypsojo, tada vėl nukreipė dėmesį į filmą. Ji apžvelgė stirtomis sustatytas knygų krūvas ant žemės, nešvarias lėkštes ant kavos staliuko, drabužius ant sofos.

– Eva turėtų greit grįžti. Po mokyklos ji nuėjo pas draugę, – tarė Maiklas. – Norėtum kavos?

Ji grįžo į virtuvę, žvilgsnis slydo nuo indų krūvos kriauklėje iki kukurūzų dribsnių dėžių ir kitokio maisto, išrikiuoto ant baro virtuvės vidury. Popieriaus lapai buvo sustumti į netvarkingą šūsnį, ant vienos iš kėdžių pavojingai pasviręs gulėjo perpildytas skalbinių krepšys. Viskas buvo apdulkėję ir nešvaru.

– Kava būtų puiku, – lėtai ištarė ji.

Namas atrodė taip pat kaip tada, kai ji lankėsi čia prieš išskrisdama į Niujorką, tik tada jis nesukėlė tokio įspūdžio kaip dabar. Tada ji kalbėjosi su Maiklu tarp indų ir skalbinių ir nepastebėjo prietemos, netvarkos bei jo liesumo. Tuomet tai buvo įprastas vaizdas, prie kurio ji priprato per tuos kelis mėnesius po Bilės mirties, kai kiek galėdama mėgino padėti Maiklui.

Šiandien ji išvydo viską: netvarką, blausias Maiklo akis, apleistumo ir bejėgiškumo jausmą, ją pervėrė aiškus suvokimas, kad šie namai skendi ne gedule, o pamažu garma krizės link.

Stebint Maiklo pastangas paruošti kavą jai suspaudė krūtinę. Iki gyvenimo pabaigos ji prisimins jo žvilgsnį ligoninėje tą baisią dieną, nuo greitosios jos automobilis neatsiliko nė per sprindį. Jis sėdėjo nedideliame kambaryje, alkūnės įremtos į kelius, galva ilsėjosi paguldyta ant rankų. Ji stabtelėjo tarpduryje, ištarė jo vardą. Kai jis pakėlė akis, jose atsispindėjęs sielvartas ir tuštuma pasakė viską, ką ji turėjo žinoti. Tos akimirkos prisiminimas – jos paskutinės vilties žlugimas, kad galbūt jiems pavyks išgelbėti Bilę nuo šio katastrofiško įvykio – vis dar buvo skaudus ir gyvas, tačiau ji žinojo, kad jos netektis, palyginti su Maiklo, buvo niekas.

Jis ją taip mylėjo. Ji buvo jo pasaulio centras ir mirė gerokai per anksti. Nejaugi reikėjo stebėtis, kad jam sunku susiimti ir judėti pirmyn?

Ji nurijo emocijų gumulą ir nuo kėdės nukėlė krepšį, kad galėtų atsisėsti.

– Kaip praėjo paroda? – paklausė Maiklas stumtelėdamas link jos kavos puodelį, pripildytą ligi kraštų.

– Manau, gerai. Bet ten tokia didelė konkurencija, kad daug nesitikiu.

– Tavo darbai puikūs. Turėtum tikėtis.

Ji neabejojo Maiklo žodžių nuoširdumu, tačiau bejausmis balsas tik dar kartą parodė, kad jame nėra gyvybės. Po Bilės mirties jis pasiėmė metų trukmės atostogas darbe, kad vaikams suteiktų šiek tiek stabilumo. Buvo vienas iš trijų lygiaverčių partnerių architektūros firmoje, todėl galėjo sau tai leisti. Tuo metu Endžė sveikino tokį jo sprendimą, tačiau šios šešios savaitės leido jai pažvelgti į viską iš kitos perspektyvos ir ji nebuvo tokia tikra.

– Ar išvykusi ką nors praleidau?

Maiklas trūktelėjo pečiais.

– Pavyzdžiui, ką?

– Eva kalbėjo norinti vėl lankyti baleto pamokas. Kaip jai sekėsi?

– Ji persigalvojo.

– Bet ji atrodė tokia užsidegusi.

Jis vėl gūžtelėjo.

– Žinai, kokie tie vaikai.

Nespėjus jai užduoti daugiau klausimų per namą nuaidėjo durų skambutis.

– Tai ji.

Jis nuėjo atidaryti durų. Negalėdama susivaldyti ji nuslydo nuo kėdės ir nužingsniavo link nešvarių indų stirtos. Indų plovyklė buvo pilna švarių indų ir ji ėmė dėlioti juos į lentynas. Bilės virtuvė jai buvo pažįstama lyg jos pačios ir ji spėjo ištuštinti viršutinę plovyklės lentyną, kol Maiklas grįžo, o jam iš paskos atsekė Eva.

– Ei, mieloji, – tarė Endžė čiupdama Evą į glėbį, – aš taip tavęs pasiilgau.

Evos rankos suspaudė ją su neįtikėtina jėga, veidas įsikniaubė į krūtinę.

– Aš taip pat tavęs pasiilgau, tetule Endže.

Endžė perbraukė ranka per jos plaukus ir stipriai suspaudė. Ji sutiko Maiklo žvilgsnį virš dukros galvos ir švelniai užjaučiamai šyptelėjo. Jis jai neatsakė, tik numetė Evos mokyklinę kuprinę ant stalo ir nuėjo prie šaldytuvo.

– Kaip sekėsi mokykloje? – paklausė Endžė, užkišdama už Evos ausies garbaną.

– Neblogai. Tėti, šiandien gavau kvietimą į Imodženos gimtadienį. Tai bus fėjų vakarėlis. Ar galiu eiti?

– Kada jis vyks? – Maiklas ant stalo krovė produktus – morkas, cukinijas, svogūnus.

– Ne šį savaitgalį, regis, kitą. – Iš uniformos kišenės Eva ištraukė suglamžytą kvietimą.

Jis skubiai perbėgo per jį akimis.

– Gerai. Primink man, kad iki tol nuvežčiau tave nupirkti dovanos.

– Gerai, priminsiu. Be to, paliksiu kvietimą štai čia, – ji reikšmingai pažvelgė į tėtį prieš pritvirtindama lapelį su magnetu prie šaldytuvo durų. – Matai? Jis štai čia.

– Taip, supratau, Eva, – jo balse skambėjo nekantrumas, tačiau jis buvo vos juntamas. Endžė kiek susirūpinusi stebėjo jį.

Maiklas ėmė tarkuoti morką. Tarsi pajutęs jos susirūpinimą pažvelgė į viršų.

– Pasiliksi vakarienės?

– Žinoma. Ačiū. Gal galiu kuo nors padėti?

– Ne. Čia tik spagečiai, nieko įmantraus.

Eva suaimanavo:

– Tik ne spagečiai, ir vėl.

Maiklas nekreipė dėmesio į dukters skundus ir pripylė puodą vandens. Endžė pajuto, kaip kažkas ties keliais trūkteli jos džinsus ir pasižiūrėjusi žemyn išvydo į ją spoksantį Čarlį.

– Aukštyn, aukštyn! – tarė jis iškėlęs rankas.

Buvo akivaizdu, kad Kung fu Pandos linksmybės baigėsi.

Endžė pasilenkė jo pakelti ir sodindama ant rankų pajuto pilnų sauskelnių kvapą.

– Oho. Kažkas sunkiai dirbo, – ji kilstelėjo jo marškinėlius ir atitraukė sauskelnes nuo nugaros, kad visiškai įsitikintų. Tai, ką ji pamatė, jos nesužavėjo.

Maiklas kilstelėjo antakius.

– Jas reikia pakeisti?

– Taip.

– Aišku, – jis ėmė šluostytis rankas.

– Galiu tuo pasirūpinti, – skubiai tarė Endžė.

– Tikrai?

– Žinoma. Mes grįšime po penkių minučių, ar ne taip, pone Smirdaliuk? – eidama vaikų kambario link ji siūbavo Čarlį ant klubo. Švieslaidės čia taip pat buvo užtrauktos ir kambaryje tvyrojo slegianti klaustrofobiška nuotaika. Ji spragtelėjo šviesos jungiklį, tada pakėlė švieslaides taip aukštai, kaip tik galėjo. Saulės šviesa užplūdo kambarį ir įtampa jos krūtinėje šiek tiek atslūgo.

Vargšas Maiklas. Ir vargšė Eva su Čarliu.

– Ką tu darai, Endže? – paklausė jis šviesiu vaikišku balseliu, žiūrėdamas plačiai atmerktomis smalsiomis akimis.

– Įleidžiu šiek tiek saulės šviesos, mažoji beždžionėle.

Ji paguldė Čarlį ant vystymo staliuko, nutraukė jo džinsus. Numovė nešvarias sauskelnes ir įmetė į šiukšlių kibirą.

– Štai, – Eva padavė jai švarias sauskelnes kartu su servetėlėmis valyti. Endžė nepastebėjo, kaip ji atsekė iš paskos.

– Ačiū, – Endžė apdovanojo mažąją mergaitę dėkinga šypsena.

– Smirda, – Eva pamojo ranka sau prieš veidą.

– Taip, iš tiesų. Tavo mažasis broliukas turi įgimtą talentą.

Ji ėmė valyti Čarlį, šis stebėjo ją laimingai šypsodamasis, o Eva slėpėsi už nugaros.

– Gal galiu paprašyti tavęs paslaugos, tetule Endže? – paklausė Eva po kelių sekundžių.

– Žinoma, gali. Manęs gali prašyti bet ko.

– Ar galėsi priminti tėčiui apie vakarėlį?

Vis žvilgčiodama į Evą Endžė pudravo Čarlio užpakaliuką.

– Žinoma. Nors esu įsitikinusi, kad tavo tėtis ir pats puikiausiai tai prisimins.

– Ne, neprisimins. Jis sakė, kad nusives mane pažiūrėti naujo Maili Sairus filmo ir nenusivedė. Dar žadėjo, kad eisime važinėtis ratukinėmis pačiūžomis, tačiau to mes taip pat nedarėme.

Maiklas visada buvo puikus tėvas. Dėmesingas, žaismingas, globėjiškas. Jis buvo nuolaidus, kai to reikėdavo, griežtas, jei būdavo prasmės, ir visada darydavo viską, kad suteiktų vaikams džiaugsmo ir saugumo. Sužinojusi, kad pastaruoju metu jis nuvylė Evą net kelis kartus, Endžė pajuto, kaip krūtinę vėl suspaudžia įtampa.

– Pasižymėsiu savo telefone ir paskambinsiu jam prieš vakarėlį, gerai?

– Ačiū, tetule Endže, – Eva vėl ją apkabino. – Taip džiaugiuosi, kad parvykai.

Jos sugrįžo į virtuvę iš abiejų pusių lydėdamos Čarlį. Maiklas dėjo į puodą daržoves, tada įpylė parduotuvėje pirkto makaronų padažo.

– Ar galiu pažaisti su iPadu? – paklausė Eva pamažu sėlindama link sofos.

– Ne ilgiau nei pusvalandį.

– Gerai, – tarė Eva ir persivertusi per sofos atlošą atsisėdo.

Tai buvo toks tipiškas Bilės poelgis, kad Endžė akimirką sustingo. Sielvartas ėmė deginti jos akis ir ilgą laiką ji negalėjo daryti nieko kito, tik žiūrėti į grindis. Kai galiausiai išdrįso pažvelgti į Maiklą, jo veidas atrodė bejausmis, tačiau ji žinojo, kad ši mažytė akimirka jį paveikė lygiai taip pat. Staiga jis pasirodė daug vyresnis nei trisdešimt penkerių – senas, pavargęs ir nugalėtas.

Ją užplūdo begalinis noras prieiti ir apkabinti jį, tačiau jų draugystė buvo kitokia. Jie jautėsi patogiai vienas kito draugijoje, bet abu buvo linkę kuklintis, ypač jei tai reikalaudavo fizinio artumo. Bilė dievino apsikabinimus, ji išmokė Endžę iš pradžių priimti, o tik paskui atsakyti į prisirišimą, tačiau tai nebuvo įgūdis, kurį Endžė galėjo laisvai panaudoti pati santykiuose su kitais žmonėmis.

Ji ėmė dengti stalą, netrukus prakalbo Maiklas:

– Vakarienė bus paruošta po dešimties minučių. Gal galėtum penkias minutes pažiūrėti vaikus, kol aš įšoksiu į dušą?

– Žinoma, taip, – tarė Endžė vydama jį iš virtuvės.

Išeidamas jis nežymiai šyptelėjo. Moteris baigė dengti stalą, tada ėmėsi virtuvės. Prieš grįžtant Maiklui, apsirengusiam naujais džinsais ir švariais marškinėliais, ji spėjo išdėlioti maisto produktus į lentynas, ištuštinti indaplovę ir sukrauti į vieną krūvą visur besimėtančius popieriaus lapus.

Prieš sustodamas ties ja Maiklas žvilgsniu perbėgo kambarį. Ji įsitempė išsigandusi, kad peržengė ribą, tačiau jis tik pritariamai linktelėjo.

– Ačiū, Endže.

Jie padėjo Čarliui įsirangyti į aukštą kėdę. Maiklas supjaustė makaronus mažais gabalėliais ir prieš paduodamas dubenį sūnui leido atvėsti. Čarlis baksnojo lėkštutę Mikės Pūkuotuko įrankiais ir maistas skraidė į šalis. Maiklas klausinėjo Evą apie jos dieną mokykloje ir popietę pas draugę, į jos klausimus atsakydamas paprastai ir tvarkingai, demonstruodamas išorinį normalumą.

Viskas buvo taip prislopinta, be spalvų ir be džiaugsmo, kad Endžei norėjosi verkti.

Paskui ji įteikė Evai marškinėlius su užrašu „Aš myliu Niujorką“, pačios išrinktą lūpų blizgį ir madingų aukštaaulių sportbačių porą.

– Naujas dizainas. Dar kelis mėnesius tokių niekas neturės, – užtikrino Evą.

– Jie tokie blizgantys, – Eva pasuko batus, kad žvyneliuose atsispindėtų šviesa.

Čarliui Endžė įteikė minkštą žaislinį dešrainį ir mažesnę Evos marškinėlių versiją. Galiausiai ji pastūmė marškinėlius Maiklo pusėn. Vyras kilstelėjo antakį, akivaizdžiai nustebęs, kad buvo įtrauktas į dovanų sąrašą.

– Pamačiau tai ir pagalvojau apie tave, – tarė Endžė tarsi teisindamasi.

Jis išlankstė marškinėlius ir perskaitė užrašą: „Pasitikėk manimi. Aš architektas.“ Tai buvo pirma nuoširdi šypsena tą dieną.

– Jie puikūs.

Aštuntą valandą vaikai jau gulėjo lovose, nepaisant begalinių Evos maldavimų „gal galėčiau eiti miegoti vėliau, juk svečiuose tetulė Endžė“. Griežtas tėčio žvilgsnis ir keli žodžiai rūsčiu balsu paskatino Evą tuoj pat skuosti į lovą, Endžė ir Maiklas liko vieni.

– Atleisk, pamiršau, kaip priimti svečius. Pamiršau per vakarienę pasiūlyti vyno. Virtuvėje turiu butelį, gal norėtum taurės?.. – paklausė Maiklas.

– Ačiū, ne. Dabar kaip tik bandau po Niujorko išvalyti organizmą.

– Daug vakarėlių?

Ir vėl tinkami žodžiai ir jokio nuoširdaus susidomėjimo. Užuot atsakiusi, ji įdėmiai nužvelgė jį ir pradėjo pokalbį, kurį žinojo turinti pradėti dėl Bilės, Maiklo, Evos ir Čarlio. Nors jai buvo nejauku brautis į jautrią teritoriją.

– Kaip tu, Maiklai? Turiu omeny, kaip iš tiesų jautiesi?

– Gerai. Mums viskas gerai, – jis atsakė pernelyg greitai, ji suprato, kad tai netikras atsakymas, iš anksto paruoštas giminėms ir užuojautos reiškėjams.

– Man tu neatrodai taip gerai. Netekai svorio, gyveni šiame name tarsi urve, slankioji aplinkui kaip zombis.

Jo smakras sutrūkčiojo lyg gavus smūgį ir prireikė nemažai laiko, kol jis atsakė:

– Mums viskas gerai.

Ji žvilgtelėjo į savo rankas svarstydama, kaip stipriai jį gali suspausti.

– Ar nesvarstei grįžti į darbą anksčiau? Žinau, kad išėjai dvylikos mėnesių atostogų, bet jie juk priimtų tave anksčiau, jei sugalvotum grįžti?

Ši mintis šovė stebint jį ruošiantį vakarienę. Daugelis vyrų mieliau imtųsi kokios nors veiklos nei medituotų apie gyvenimo prasmę.

Maiklo akmeninis veidas tapo dar atšiauresnis.

– Aš pasiėmiau šias atostogas dėl vaikų. Jiems reikia, kad būčiau šalia.

– Svarbiausia, ko jiems reikia, kad būtum visavertis žmogus, Maiklai. Ar tau nešovė į galvą, kad tiek daug laiko skirti apmąstymams – ne į naudą? Dievaži, mane tai išvarytų iš proto. Jei eitum į darbą, susigrąžintum bent dalį savo gyvenimo. Dalį to, kas esi.

– Esu dėkingas už tavo gerus norus, Endže, bet mums viskas sekasi puikiai, – jis atsistojo, akivaizdžiai norėdamas baigti šį pokalbį.

Endžė nepakentė kivirčų – dažniausiai iš visų jėgų stengdavosi jų išvengti, tačiau ji dar labiau nekentė to, kas šiuo metu darėsi su Maiklu.

– Manai, kad šis nevisavertis gyvenimas nors vienam iš jūsų turi kokios naudos? Kada paskutinį kartą išėjai iš namų dėl kitos priežasties, o ne tik norėdamas nuvežti Evą į mokyklą ar nuvažiuoti į parduotuvę? Kada paskutinį kartą veikei tai, ką norėjai, o ne tai, ką reikėjo?

Akimirką jo akys prisipildė tokio liepsnojančio pykčio, kad ji mielai būtų sulindusi į kėdę. Ji galėjo suprasti jo įniršį – po šešerių metų santuokos jo žmona netikėtai mirė nuo nediagnozuotos įgimtos širdies ydos ir paliko jį vieną auginti du vaikus. Per pusvalandį jis prarado savo svajones, ateitį, jo pasaulis sugriuvo.

Tačiau tai nekeitė fakto, kad gyvenimas eina į priekį. Maiklas buvo gyvas, o Bilė mirusi ir nieko dėl to negalima buvo padaryti. Gyvenimas šešėlių pasaulyje reikalų nepagerins.

Tad ji laikėsi savo nuomonės ir įdėmiai jį stebėjo.

– Žinau, kad sunku. Galvoju apie ją kiekvieną dieną. Beprotiškai jos ilgiuosi. Bet nustojęs gyventi jos nesusigrąžinsi.

Maiklas nurijo. Tai skambėjo garsiai tylioje erdvėje. Jis žiūrėjo į grindis, tada užsimerkė ir pakėlė ranką, kad pirštais suimtų viršnosę. Ji nepažinojo jo taip gerai, kad suprastų jo ženklus – pažinojo jį laimingą, o ne apimtą sielvarto, tad neturėjo žemėlapio, kuris būtų padėjęs orientuotis šioje svetimoje teritorijoje.

– Jeigu nori pasikalbėti, jeigu nori siautėti iš įniršio, jeigu reikia pagalbos namuose, jeigu nori juos sudeginti iki pamatų ir pradėti viską iš naujo… Pasakyk man, – tarė Endžė. – Pasakyk, ko tau reikia, Maiklai, ir aš padarysiu viską, kad tai įvyktų.

Ji sulaikė kvėpavimą tikėdamasi, kad pavyko iki jo prasibrauti. Po akimirkos vyras pakėlė galvą.

– Noriu atgauti savo žmoną.

Jis apsisuko ant kulnų ir išėjo iš kambario. Endžės keliai drebėjo. Ji neprisiminė, kada atsistojo, tai, matyt, įvyko per kelias sudėtingas pastarąsias minutes.

Lėtai slinkdama ji rado savo rankinę ir paliko namą. Dusliai šlepsėdama basutėmis nuėjo link mašinos. Ant užpakalinės sėdynės numetė krepšį, tačiau nepuolė iškart važiuoti. Sukryžiavo rankas ant vairo ir paguldė ant jų galvą. Niekada jos nepaliekantys liūdnumas ir tuštuma ėmė veržtis į viršų, jos pečiai suvirpėjo.

Aš taip tavęs ilgiuosi, Bile. Visomis prasmėmis. Atleisk, kad nesugebėjau jam padėti. Stengsiuosi toliau, tačiau nesu tokia kaip tu. Nemoku taip prieiti prie žmonių. Tačiau aš stengsiuosi, pažadu.

Endžė įkvėpė pro nosį ir iškvėpė pro burną, stengdamasi susivaldyti. Tokios akimirkos ją kartkartėmis užklupdavo pastaruosius dešimt mėnesių, ji žinojo, kaip su jomis kovoti. Po minutės kitos virpantis pasiklydęs jausmas sumažėjo, ji išsitiesė ir nusišluostė nuo skruostų ašaras. Dar po kelių minučių užvedė mašiną ir nuvažiavo namo.

Maiklas stovėjo verandoje kvėpuodamas gaivų nakties orą. Bandydamas save nuraminti.

Endžė taip peržengė ribą, kad buvo nebejuokinga. Kol ji gėrė mochitą ar „Kosmosą“, ar kitus šiuo metu Niujorke madingus gėrimus, jis spoksojo naująjai realybei tiesiai į veidą. Ji net neįsivaizdavo, kaip jis jautėsi, ką turėjo patirti kiekvieną suknistą dieną.

Vos ši mintis atėjo jam į galvą, iškart įsijungė įgimtas teisingumo jausmas. Gal ji ir praleido šešias savaites Niujorke, tačiau iki tol ji buvo tikra uola – nuolatos šalia, daranti viską, kad gyvenimas po Bilės mirties būtų nors kiek pakenčiamas. Dar svarbiau buvo tai, kad ji geriau už kitus suprato, ką jam reiškia Bilės netektis. Ji ir Bilė buvo labiau seserys nei draugės. Jos užbaigdavo viena kitos sakinius, įterpdavo nuoširdų žodį, kai reikėdavo, ir nuolatos viena kitą palaikydavo. Endžė bandė sulipdyti savo gyvenimą į viena. Stengėsi išmokti gyventi pasaulyje be Bilės.

Tačiau tai nesuteikia jai teisės kritikuoti jo gyvenimą. Juo labiau nesuteikia teisės vadinti jo zombiu ar sakyti, kad jis gyvena nevisavertį gyvenimą, ir aiškinti, ko reikia jo vaikams.

Kada paskutinį kartą veikei tai, ką norėjai, o ne tai, ką reikėjo?

Jis sugriežė dantimis trokšdamas ištrinti jos žodžius iš atminties. Nebenorėjo galvoti. Nenorėjo pakelti galvos ir apsidairęs pamatyti, kad aplink jį vyksta gyvenimas. Norėjo…

Norėjo neįmanomo. Bilės su didele šypsena ir dar didesne širdimi. Norėjo, kad namie vėl skambėtų jos juokas. Troško pabusti ryte ir pasukęs galvą vietoj tuščios pagalvės rasti ją gulinčią šalia. Norėjo bučiuoti lūpas ir užuosti jos kvepalus. Troško gulėti lovoje ir jausti, kaip ji prispaudžia savo šaltas pėdas prie jo blauzdų stengdamasi sušilti.

Norėjo. Ir jo noras niekada netaps realybe, nes dėl aukšto spaudimo jo žmonos aorta sprogo ir tai buvo lemtingas įvykis: ji mirė jiems nepasiekus ligoninės. Bilė buvo mirusi ir iškeliavusi, virto dulke. Viskas, kas jam liko, tai vaikai, kuriuos jie kartu sukūrė, jo prisiminimai ir namas, kurį ji buvo pavertusi namais jiems visiems.

To negalėjo užtekti.

Jis nusileido ant žemės, prie krūtinės spausdamas kelius. Šalta, tačiau jis dar nepasiruošęs grįžti į vidų. Endžė jį sukrėtė pernelyg stipriai.

Spoksojo į tamsą kaip visada jausdamas tylą, slypinčią tarp sienų už nugaros. Bilė buvo triukšmingiausias žmogus, kokį teko sutikti. Ji niūniuodavo plaudama indus, dainuodavo duše, šuoliuodavo aplink namus. Priprasti prie naujos tylos buvo viena skaudžiausių užduočių pastaruosius dešimt mėnesių.

Jis iškvėpė stebėdamas, kaip garai tarsi migla išsisklaido ore.

– Tėti?

Jis pažvelgė sau per petį. Eva stovėjo tarp stumdomųjų miegamojo durų, buvo apsivilkusi tik naktinukus ir kūną apsikabinusi rankomis.

– Neturėtum čia stovėti. Šalta.

Jis atsistojo.

– Ką tu veiki?

– Tavęs galėčiau paklausti to paties. Rytoj tau į mokyklą.

Uždėjęs ranką jai ant peties apsuko aplink ir nuvedė į miegamąjį.

– Negaliu užmigti.

Jie įėjo į mergaitės kambarį ir ji pareigingai nužingsniavusi prie lovos palindo po antklode.

– Gal gali pasekti man pasaką?

– Tau reikia miegoti, Eva.

Jo duktė buvo naktinė pelėda, išsiblaškymo ir gumos tempimo meistrė. Jeigu jis leistų, ji pusę nakties reikalautų istorijų ir viso kito, kas kuo ilgiau atitrauktų jos galvą nuo pagalvės.

– Na gerai, – jos balse buvo justi nusivylimas, tarsi nuovargis nuo visko, ir jis nesusilaikė nenusišypsojęs.

Jis pabučiavo jai viršugalvį.

– Saldžių sapnų, ramių blusų, kad nekąstų kūno jūsų.

Timptelėjo antklodę, kad uždengtų jos pečius. Jau ruošėsi stotis, kai Evos ranka šovė į viršų ir sučiupo jam už megztinio.

– Tu nepamirši apie Imodženos gimtadienį, kaip pamiršai apie filmus ir važinėjimąsi riedučiais? – paklausė ji įsmeigusi akis jam į veidą.

Vyras susiraukė.

– Kokį filmą?

– Sakei, nusivesi pasižiūrėti naujojo Maili Sairus filmo. Taip pat kalbėjai, kad nuveši mane pasivažinėti kartu su klase.

Jam vos neišsprūdo, kad jis neįsivaizduoja, apie ką ji kalbanti, tada netikėtai grįžo prisiminimas, aiškus kaip dieną. Meilikaujanti ir maldaujanti Eva tarsi maldai priešais save sudėjusi rankas prisiekė, kad atliks visas savo pareigas, jam nereikės net priminti, jei tik jis „prašau, prašau, labai prašau“ nusives ją į filmą. Jis sutiko, negalėdamas atsakyti nieko, kas suteiktų jai malonumą.

O tada pamiršo ištesėti pažadą.

Pirmiausia ir svarbiausia, ko jiems reikia, kad tu būtum visavertis žmogus, Maiklai.

Endžės žodžiams aidint galvoje, kaltės karštis ėmė lipti jo kaklu link veido. Visą savo dėmesį jis skyrė gynybai ir pykčiui, tad taip ir neišgirdo, ką ji jam sakė, tačiau buvo neįmanoma nematyti nerimo didelėse rudose dukters akyse.

– Atleisk man, kad užmiršau, mieloji. Pastaruoju metu turėjau nemažai rūpesčių.

– Žinau, tėveli. Tu ilgiesi mamytės?

– Taip. Tačiau tai nepateisina to, kad tave nuvyliau. Prižadu nepamiršti Imodženos gimtadienio, gerai? Įrašysime jį kalendoriuje.

– Paprašiau tetulės Endžės, kad tau taip pat primintų.

Maiklas krūptelėjo. Nenuostabu, kad Endžė jautė pareigą kažką pasakyti.

– Gera mintis. Galbūt dar spėsime tą filmą pamatyti šį savaitgalį?

– Jo jau neberodo.

– Tada pažiūrėsime jį, kai išleis DVD. Praleisime vakarą su spragėsiais ir viskuo kitu. Gerai?

– Gerai. Ačiū, tėti.

Jis dar kartą pabučiavo ją į viršugalvį ir prieš išeidamas iš kambario palaukė, kol mergaitė įsitaisys po antklode.

Nužingsniavęs į savo kambarį atsisėdo lovos galūgalyje. Patrynė veidą rankomis, buvo pervargęs. Nuolatinė būsena po Bilės mirties. Mąstė apie tai, ką pasakė Endžė, ir Evos nerimą.

Reikėjo susiimti.

Po Bilės mirties praėjo dešimt mėnesių, jam reikėjo baigti sielotis ir pradėti normaliai gyventi – jei ne dėl savęs, tai dėl vaikų. Maili Sairus filmas nebuvo jo pirmasis susimovimas.

Praėjusią savaitę jis pabudo, užsitempė džinsus ir marškinėlius, paruošė Evai pietus ir pastatė jos kuprinę prie durų paruoštą mokyklos maratonui. Ištempė ją iš lovos ir aprengė uniforma, mašinoje saugos diržais prisegė Čarlį. Tai buvo jų rytinė programa, kurią jis atlikdavo nesusimąstydamas vieną dieną po kitos. Tik išsukęs į gatvę ir išgirdęs žinių pranešimą suprato, kad yra šeštadienis. Jeigu pabandytų panagrinėti kelis pastaruosius mėnesius, be abejonės, prisimintų daugybę panašių pavyzdžių. Kaip Endžė tai pavadino? Nevisavertišku gyvenimu.

Taikliai pasakyta, nes jis ir pats jautėsi nevisaverčiu žmogumi. Tarsi kartu su Bile būtų praradęs svarbiausią savo dalį. Visada buvo pernelyg tylus, intravertiškas, pernelyg linkęs paklysti savo paties galvoje ir darbe, bet Bilė ištraukė jį į pasaulį ir privertė įsitraukti ir gyventi taip, lyg tai būtų be galo svarbu. Tarsi kiekviena akimirka būtų neįkainojama.

Tačiau Bilės jau nebėra. O jis vis dar čia, kaip ir vaikai.

Gyvenimas ėjo į priekį.

Jis nušoko nuo lovos ir nuėjo į vonią valytis dantų.

Reikėjo permainų, reikėjo padaryti kažką, kas viską išjudintų. Pagalvojo apie Endžės pasiūlymą anksčiau grįžti į darbą ir prisivertė įvertinti jį tarsi realų variantą, nors pirmoji reakcija buvo atmetimas, kaip ir visko kito, ką ji sakė.

Pasiėmė metus atostogų, norėjo, kad po Bilės mirties vaikai jaustų nenutrūkstamą priežiūrą. Ji nedirbo, todėl buvo vienintelė jų prižiūrėtoja, dėl didžiulio atstumo nei Bilė, nei jis neturėjo artimųjų, kurie būtų galėję jiems padėti – Bilės šeima gyveno Anglijoje, o jo – Perte, už tūkstančio mylių ir vienos laiko juostos. Atrodė, kad dvylika mėnesių, deja, nebus pakankamas laiko tarpas užlopyti skylę, atsiradusią po Bilės netekties, tačiau paaiškėjo, kad vaikai sugeba daug geriau prisitaikyti, nei jam iš pradžių atrodė.

Negali sakyti, kad jų nepaveikė motinos mirtis – paveikė, ir tai visą laiką atsispindėjo smulkiausiuose dalykuose, tačiau jiems daug geriau sekėsi gyventi dabartyje nei jam.

Jam reikėjo šios pertraukos daug labiau nei jiems. Pirmosiomis dienomis jis buvo sugniuždytas, tarsi kontuzytas kareivis, ir jų įprastoje kasdienybėje bei uždarame buitiniame gyvenime rado kažką paguodžiančio ir raminamo – tai buvo tarsi koma, laukimo būsena, kurią jis patyrė tam, kad išgyventų.

Tačiau neužteko išgyventi, ypač kai jis nuvylė vaikus. Jie nusipelnė daugiau. Reikėjo ištrūkti iš šio apgailėtino išgyvenimo etapo.

Tai atrodė neįmanoma žvelgiant iš ten, kur jis dabar buvo.

Jis įsižiūrėjo į save veidrodyje – suveltus plaukus, kaulėtus bruožus ir šeriais apaugusius skruostikaulius.

Laikas nestovėjo vietoje, tad neturėtų ir jis. Rytoj paskambins firmos partneriams ir pakalbės apie grįžimą anksčiau. Tada pradės iš pagrindų tvarkyti namus – tiesiogine ir netiesiogine prasme.

Buvo sunku vien apie tai pagalvoti.

Prakeikimas, Endže. Kodėl negalėjai paprasčiausiai palikti manęs ramybėje?

Pats žinojo atsakymą – nes ji buvo draugė ir jis pakankamai jai rūpėjo, kad priimtų sudėtingą sprendimą ir įsikištų, nors ir žinojo, kad už tai nebus padėkota.

Į rytojaus darbų sąrašą reikėjo įtraukti ir atsiprašymą.

Jis susitvarkė, tada nusimetė drabužius ir įsiropštė į lovą. Versdamasis ant šono užsimerkė. Kaip ir visada grimzdamas į miegą trumpą akimirką užsimiršo ir jo ranka nuslydo į šoną ieškodama Bilės nugaros, instinktyviai siekdama įsitikinti, kol jis laviruoja ant bedugnės krašto.

Kaip ir visada jis rado tik šaltus patalus.

Po kelių minučių užmigo.