Читать книгу Meilė neperkama - Sharon Kendrick - Страница 1

– Madonna mia!

Žodžiai buvo aitrūs kaip Sicilijos citrinos ir sodrūs lyg vynas, bet Džesika nė nepakėlė galvos. Dar reikėjo išvalyti viso aukšto grindis ir viršininko drabužinę, tik tada ji galės eiti namo. Be to, dairymasis į Salvatorę tik blaško dėmesį. Mergina vėl ėmė sukti ratus po grindis skuduru apmuturiuotu šepečiu.

– Kas toms moterims? – Salvatorė niršo ir prisimerkė, nes kamputyje besidarbuojanti figūrėlė neatsakė. – Džesika?

Klausimas nuskambėjo aštriai tarsi šūvis, – įtemptas, piktas ir besąlygiškas; pakėlusi galvą Džesika pažvelgė į vyrą, kuris jį paleido, ji sutelkė visą valią, kad pasipriešintų jo patrauklumo skleidžiamiems kerams, nors tai buvo lengviau pasakyti, nei padaryti.

Netgi ji su savo menkute patirtimi pripažino, kad tokį vyrą sutiksi ne kiekvieną dieną. Galbūt tai ir paaiškina jo aroganciją bei karštakošiškumą. Salvatorė Kardinis – galingosios Kardinių šeimos galva. Valdingas gražuolis ir beveik visų Londono moterų numylėtinis, jei tikėti kitų darbuotojų nešiojamais gandais.

– Klausau, viršininke, – ramiai atsiliepė ji, nors nebuvo lengva, kai jis įbedė į ją įdėmų ir bauginantį žvilgsnį.

– Nejau negirdėjai, kad su tavimi kalbu?

Džesika panardino šepetį į kibirą ir nurijo seiles.

– Tiesą sakant, ne. Maniau, kad kalbatės su savimi.

Vyras nutvilkė ją piktu žvilgsniu.

– Neturiu įpratimo kalbėtis su savimi, – lediniu balsu atkirto jis su akcentu, tačiau nepriekaištinga anglų kalba. – Tiesiog išreiškiau savo pyktį, ir, jei būtum bent kiek įžvalgesnė, būtum susigaudžiusi.

Viso šio pareiškimo potekstė tokia, kad, jei ji būtų įžvalgesnė, tai neplautų grindų jo kabinete.

Tačiau per pastaruosius mėnesius nuo tos akimirkos, kai įtakingasis Kardinių industrijos savininkas atskrido iš gimtosios Sicilijos, Džesika išmoko išmintingai prisitaikyti prie jo nuotaikos svyravimų. Jei ponas Kardinis pageidauja su ja kalbėtis, tekalba iki soties. Ji pabaigs tvarkytis vėliau. Rizikuotų, jei pabandytų ignoruoti tokį svarbų asmenį!

– Atleiskite, viršininke, – ramiai atsakė Džesika. – Ar galėčiau kuo nors padėti?

– Abejoju. – Salvatorė niūriai pažvelgė į kompiuterio ekraną. – Šįvakar esu kviečiamas dalykinės vakarienės.

– Kaip malonu.

Pasukęs tamsiaplaukę galvą nuo ekrano, jis šaltai ją nužvelgė.

– Ne, nemalonu, – sarkastiškai nusišaipė jis. – Kodėl jūs, anglai, visada viską apibūdinate šiuo žodžiu? Aš tiesiog privalau ten nueiti. Bus naudinga pabendrauti su tais žmonėmis.

Džesika žiūrėjo į jį sutrikusi.

– Tada tikrai nesuprantu, kokia problema.

– Problema ta… – Salvatorė dar sykį perskaitė elektroninę žinutę ir niekinamai išsiviepė, – kad vyras, su kuriuo turiu verslo reikalų, yra vedęs. Įkyroką žmoną. O toji turi draugių. Daugybę draugių! Emė nekantrauja su tavimi pasimatyti, – perskaitė jis. – Jos draugės – taip pat. Nepatikėsi, kokios jos gražuolės! Nesijaudink, Salvatore, nepraeis nė metai, ir mes supiršime tave su kokia nors angle!

– O kas čia bloga? – droviai paklausė Džesika ir nustebo pajutusi dilgtelint pavydą.

Salvatorė pašaipiai nusijuokė.

– Kodėl žmonėms taip patinka kištis? Ir kodėl, po galais, jiems atrodo, kad man reikia žmonos?

Džesika gūžtelėjo pečiais. Jai neatrodė, kad jam išties norisi išgirsti atsakymą į šį klausimą ir ji vylėsi, kad to neprireiks. Nes ką ji galėtų atsakyti? Kad, jos manymu, žmonės bando jį apvesdinti, nes jis turtingas, turi gerų ryšių ir yra stulbinamai išvaizdus?

Tačiau, nepaisant to, kad, jam praeinant, moterys atsisukdavo pažiūrėti darkart, Džesikai viršininko veidas atrodė kiek negailestingas ir šaltas. Tiesa, putlios lūpos buvo jausmingos, bet jis retai šypsodavosi, o tas jo prismeigiantis žvilgsnis tiesiog gąsdino. Kita vertus, dėl išvaizdos Salvatorei buvo galima atleisti beveik viską. Ir buvo atleidžiama.

Ji matė, kaip, jam pasirodžius, leipsta sekretorės, su kokia baiminga pagarba jį sutinka galingi kolegos ir atiduoda jam lemiamą balsą. O ji žiūrėdavo į jį vien todėl, kad buvo malonu žiūrėti.

Aukštas ir lieknas, sportiškas ir tvirtas, galėjai numanyti po baltais šilkiniais marškiniais slypint viliojantį kūną. Juodi kaip varno sparnas plaukai ir alyvinės spalvos oda užbaigė dramatiška Viduržiemio jūros spalvų palete nutapytą jo portretą.

Tačiau labiausiai prikaustydavo jo akys. Skaisčiai mėlynos kaip žydras dangus arba jūra giedriausią vasaros dieną. Džesika niekada nebūtų pagalvojusi, kad italas gali būti ne juodaakis. Jų atspalvio intensyvumas, regis, iš aplinkos išsiurbdavo visą gyvybę, o ji, pajutusi į save įsmeigtą žvilgsnį, pasijausdavo apsvaigusi. Kaip ir dabar.

Sprendžiant iš tarp tamsių antakių susimetusios raukšlelės, Salvatorė laukė atsakymo.

Džesika bandė prisiminti, koks buvo klausimas.

– Galbūt jie mano, kad žmona jums reikalinga, nes… jūs kaip tik tokio amžiaus, kai paprastai vedama, viršininke.

– Taip manai?

Džesika jautėsi užspeista į kampą. Jeigu jis neketina vesti jos, tuomet tegul geriau visą gyvenimą lieka viengungis!

– Tiesą sakant, ne. Apie jūsų vedybinį gyvenimą nemąsčiau, – prisipažino ji. – Bet kai vyras peržengia trečiąją dešimtį, spėju, kad taip ir yra, visi pradeda laukti, kada gi jis pagaliau ves.

– Si, – sutiko Salvatorė ir lėtai bei mąsliai perbraukė nykščiu per dygų smakrą, nors dar rytą buvo švariai nusiskutęs. – Būtent. Mano šalyje yra lygiai taip pat!

Salvatorė nekantriai palingavo galvą. Nejau jis tikrai vylėsi, kad Anglijoje bus kitaip? Žinoma, vylėsi. Tai buvo viena priežasčių, kodėl jis atvyko į Londoną – pasimėgauti trupučiu laisvės, kol pagaliau – niekur nedingsi – teks išsirinkti tinkamą nuotaką Sicilijoje. Bent kartą gyvenime jam norėjosi pasprukti nuo lūkesčių, neišvengiamai siejamų su jo garsia pavarde.

Sicilija buvo tik nedidelė sala, kurioje visi vienas kitą pažįsta, ir klausimas, kada vyriausiasis Kardinių palikuonis pagaliau ves ir ką, kankino pernelyg daug žmonių. Jei jis Sicilijoje stabtelėdavo su kokia nors mergina persimesti daugiau nei keliais žodžiais, jos tėvai nieko nelaukę puldavo krauti kraitį ir inventorizuoti jo turtų!

Šis kartas buvo pirmasis, kai jis apsigyveno kitoje šalyje ilgesniam laikui, ir prireikė vos kelių savaičių suprasti, kad netgi Anglijoje vienišas ir geidžiamas vyras ilgai nelieka nepastebėtas. Laikai keičiasi, bet ne taip greitai, kaip atrodo, – ironiškai pagalvojo jis.

Moterys rezga intrigas, o pamačiusios vyrą su iš pažiūros neišsemiama banko sąskaita, puola jį kaip maitvanagiai. Kada jis pats paskutinį kartą prašė moters telefono numerio? Salvatorė negalėjo prisiminti. Šiais laikais jos pačios akimirksniu išsitraukia mobiliuosius ir įsirašo jo numerį, jam nė nespėjus paklausti jų vardo! Salvatorė turėjo tvirtą savo nuomonę apie tradicinius vyrų ir moterų vaidmenis ir to neslėpė. Tiesa ta, kad medžioti moterį yra vyro reikalas, o ne atvirkščiai.

– Klausimas tas, ką man dabar daryti? – tyliai svarstė jis.

Džesika mąstė, ar jau gali grįžti prie savo darbo. Veikiausiai ne. Jis žvelgė į ją tarsi laukdamas, ką ji pasakys, o žinoti, ką pasakyti, nebuvo lengva. Ji tiksliai žinojo, ką pasakytų draugei, bet kiek tiesmuka gali būti su bosu?

– Tai priklauso nuo jūsų alternatyvų, – diplomatiškai išsisuko ji.

Salvatorė ilgais pirštais barbeno per blizgantį stalo paviršių, atkartodamas į langus beldžiančio lietaus garsą.

– Galėčiau to kvietimo atsisakyti.

– Galėtumėte, bet reikia nurodyti priežastį, – atsakė ji.

– Galėčiau pasakyti, kad peršalau.

Džesika nejučiomis šyptelėjo, nes mintis, kad Salvatorė Kardinis galėtų bejėgiškai sirgti, buvo neįsivaizduojama. Ji papurtė galvą.

– Tada jie pakvies jus kitą kartą.

– Tiesa, – linktelėjo Salvatorė. – Bet galėčiau pats pasikviesti juos į savo namus ir pats pasirinkti svečius.

– Ar tai nebūtų mažumėlę nemandagu? Taip akivaizdžiai perimti kontrolę į savo rankas? – atsargiai pasiteiravo ji.

Salvatorė mąsliai pažvelgė į merginą. Kartais ji užsimiršdavo ir išklodavo jam tai, ką išties galvodavo, užuot sakiusi tai, ką jis norėtų išgirsti. Ar todėl jis įprato jai atsiverti?

Vyras suvokė kalbąs su Džesika taip, kaip jam nė nešautų į galvą kalbėtis su savo asistentėmis ar sekretorėmis, nes jau iš anksčiau žinojo, kokie pavojai slypi tokiuose pasišnekučiavimuose.

Asistentė arba sekretorė dažnai pasitikėjimą suprasdavo klaidingai ir nuspręsdavo, kad didysis bosas nori su ja dalytis savo paslaptimis visą gyvenimą. O praraja tarp jo, užimančio valdybos pirmininko postą, ir valytoja dirbančios Džesikos buvo per plati, kad ji pakliūtų į tokių kvailų svajų spąstus. Tačiau ji dažnai pati to nežinodama pataikydavo kaip pirštu į akį. Kad ir dabar. Atsilošęs krėsle Salvatorė apmąstė jos žodžius.

Jam visai nesinorėjo įžeisti Garto Somervilio arba paniekinti jo žmonos ir jos draugužių. Kas jam nutiks, jei nueis vakarienės ir ten bus visos tos moterys? Ne pirmas ir ne paskutinis kartas.

Bet jis nebuvo nusiteikęs vaikytis grobuoniškai nusiteikusių moteriškių. Kaip vaiko, kuriam gausiai siūloma saldainių, jo apetitas pastaruoju metu sumenko. Moters grožis nebeturėjo jokios reikšmės. Taip laisvai ir atvirai siūlomas seksas neteko savo mistiškumo, savybės, kuri labiausiai jį traukė.

– Si, – vėl tyliai sutiko jis. – Būtų nemandagu.

Jam nematant, Džesika iš chalato kišenės išsitraukė šluostę, buteliuką ir ėmė blizginti jo stalą.

– Ko gero, niekur nedingsite, ir teks eiti, – tarstelėjo ji ir ant stalo užpurškė citrinų kvapo skysčio.

Salvatorė suraukė kaktą. Jau ne pirmą kartą sugavo save svarstantį, kiek jai galėtų būti metų. Dvidešimt dveji? Treji? Ir kodėl ji užsidirba valydama kabinetus? Nejau ji tikrai laiminga, kas vakarą eidama čia su šepečiu ir kibiru vandens, sukiodamasi aplink jį, kol jis baigia skaityti dokumentus ir pasirašinėti laiškus?

Jis stebėdavo ją, kol ji darbuodavosi. Tiesą sakant, paganyti akis nebuvo labai kur. Džesika buvo neaukšta, plaukus visada slėpė po skarele, tokios pat bjauriai rausvos spalvos kaip chalatas. Dukslus drabužis slėpė jos figūrą, ir Salvatorė niekada nežiūrėjo į ją taip, kaip vyrai nužvelgia moterį. Niekada nepagalvojo, kad po tuo chalatu slypi kūnas… Bet kol ji energingai ratais šveitė stalą, chalato audeklas netikėtai aptempė standžias jaunas krūtis.

Taigi, po tuo chalatu tikrai yra kūnas. Tiesą sakant, gali būti, kad pakankamai dailus. Salvatorė nurijo seiles. Netikėtas pastebėjimas jį pribloškė ir atsilygino staigiu geismo pliūpsniu.

– Gal galėtum išvirti man kavos? – trūksmingu balsu paprašė jis.

Padėjusi šluostę Džesika pagalvojo, ar tam arogantiškam Kardinių industrijos bosui kartais neatrodo, kad jo didžiulis kaip daržinė kabinetas susitvarko pats. Kažkam tenka nuvalyti nuo stalo ratilus, kurie lieka nuo per dieną išgertų nesuskaičiuojamų puodelių espreso, o rašiklius, kuriuos jis išmėto po visą stalą, surinkti ir tvarkingai sudėti į pieštukinę.

Ji ramiai sutiko skvarbų safyro mėlynumo žvilgsnį. Ne, jis tikrai apie tai nemąsto. Tokie vyrai kaip jis pripratę, kad jų gyvenimas tekėtų sklandžiai. Pripratę, kad jiems nepastebimai plušėtų būriai žmonių, kurie yra tarsi fonas, kaip nematomi sraigteliai, užvedantys galingą mašiną.

Kažin, ką jis pasakytų išgirdęs, kad ji čia ne tam, kad virtų jam kavą? Kad į jos pareigas neįtraukta virti kavą? Kad tai pakankamai diskriminuojantis reikalavimas ir niekas netrukdo jam pačiam išsivirti kavos.

Bet niekas su bendrovės valdybos pirmininku taip nekalba. Net jeigu ji pamirštų jo pareigas, Salvatorė buvo toks arogantiškas ir grėsmingas, kad ji neišdrįstų. Jis juk pripratęs, kad moterys puola vykdyti jo pageidavimų, vos jam spragtelėjus pirštais ir dar mėgaujasi, tai darydamos!

Nuėjusi prie kavos aparato, kuris panėšėjo į biurą nusileidusį nedidelį erdvėlaivį, ji paruošė jam puodelį kavos ir padėjo ant stalo.

– Jūsų kava, pone.

Kai Džesika palinko į priekį, Salvatorės uoslė pagavo sumišusį ir keistai viliojantį citrininio valikio ir pigių kvepalų aromatą. Akimirką jis leido savo pojūčiams juo mėgautis, ir staiga jam į galvą toptelėjo be galo įžūli mintis.

O kas, jei į tą vakarienę jis atsivestų Džesiką? Ji nukreiptų kitų moterų dėmesį. Nejau į Salvatorės Kardinio, pagarsėjusio savo baime kam nors įsipareigoti, parankę įsikibusi mergina nepasiųstų pasauliui signalo, kad jis jau nebe laisvas? Ypač jei ta mergina nebūtų kvapą gniaužiančio grožio ir tikrai duotų peno paskaloms?!

Lietus toliau pliekė biuro langus, ir Salvatorė stebėjo, kaip pasiėmusi šluostę Džesika įnirtingai imasi šluostyti dulkes. Tarsi iki šios akimirkos ji tebuvo tik baltas popieriaus lapas, ant kurio kažkas pradėjo piešti moters figūrą, ir tik dabar pradėjo ryškėti smulkios detalės. Salvatorė turėjo tikslią ir greitai įvertinančią akį moterims, ir pirmąjį kartą jis nukreipė ją į merginą, šluostančią dulkes po staliniu šviestuvu.

Užpakaliukas riestas, klubai moteriški – tuo jis tikras. Pirmą sykį jis leido sau pastebėti ir jos taliją – liemuo lieknas it vapsvos.

Nors versle jis laikėsi originalių pažiūrų, Salvatorė mėgdavo, prieš priimdamas sprendimą, surinkti kaip galima daugiau informacijos. Jis niekada nesikliaudavo vien instinktais. Ji šiai užduočiai gali visiškai netikti.

– Kiek tau metų? – staiga paklausė jis, ir ji pasuko į jį savo pilkas bei stebėtinai ramias akis. Jos jam priminė krioklio nugludintus akmenėlius.

Džesika užgniaužė nuostabą. Labai asmeniškas klausimas iš vyro, kuris anksčiau teskirdavo jai tiek pat dėmesio, kiek ir kokiam nors baldui. Nustojusi valyti, ji pažvelgė į jį.

– Man?.. Dvidešimt treji, – netvirtai atsakė ji.

Salvatorė nužvelgė jos pirštus. Žiedų nematyti, bet šiais laikais negali žinoti.

– Ir tu netekėjusi?

– Ištekėjusi? Aš?! Viešpatėliau… Ne!

– Ir namuose nelaukia pavydus vaikinas? – žaismingu tonu pasiteiravo jis.

– Ne, viršininke. – Kam, po galais, jam reikia tai žinoti?

Salvatorė tik linktelėjo. Taip jis ir manė. Vyras mostelėjo į kibirą.

– Ir tu patenkinta tokiu darbu?

Džesika nužvelgė jį primerktomis akimis.

– Patenkinta? Ko gero, nesupratau klausimo.

Salvatorė truktelėjo pečiais ir mostelėjo į šepetį su kibiru.

– Atrodai pakankamai protinga. Man atrodo, kad tokia jauna mergina tikrai turėtų trokšti daugiau, nei valyti grindis tarp šio biuro sienų.

Buvo skaudu tai girdėti. Negana to, kad Salvatorė žvelgia į ją iš aukšto, jis dar laiko ją kvailu robotu. Tačiau toks vertinimas tik parodo, koks jis arogantiškas ir skurdžios vaizduotės.

Džesika mintyse suskaičiavo iki dešimties. Ji turėjo kelias alternatyvas. Paimti kibirą ir užversti ant šios tamsios, dailios, besišaipančios galvos… Ak, tereikia įsivaizduoti, kaip plonas marškinių šilkas permirksta purvinu vandeniu, ir šoką jo veide! Jai tai patiktų labiausiai. Išskyrus tai, kad tokios alternatyvos ji neturi, nes toks poelgis prilygtų profesinei savižudybei.

Arba ji gali atsakyti ramiai, protingai ir galbūt privers jį atsiimti savo žodžius.

– Aš ne visą laiką dirbu valytoja, – atsakė ji.

– Ne?

– Ne. Nors nesuprantu, kodėl blogai dirbti valytoja, – ugningai atkirto ji, galvodama apie savo bendradarbes Top Kleen agentūroje. Kai kurios dirbo tiek valandų, kiek suspėdavo, tuo pat metu žongliruodamos gyvenimu, darbu ir vaikais. – Tiesą sakant, aš dirbu ir dienomis, didelėje prekybos bendrovėje. Turėčiau tapti pardavimų vadybininke, bet…

– Bet? – šilkiniu balsu paskatino Salvatorė.

Ji prisivertė pažvelgti tiesiai į safyrines jo akis.

– Mano darbas nėra itin gerai apmokamas, o gyventi Londone brangu. Todėl prisiduriu prie atlyginimo, valydama biurus. – Džesika gūžtelėjo. – Daugybė žmonių taip daro.

Tik ne jo pasaulyje, bet sužinojus, kad jai stinga pinigų, Salvatorei jo ankstesnė idėja rodėsi vis realesnė. Galbūt jie galėtų padaryti vienas kitam paslaugą?..

Pažvelgęs pro lietaus lašais aptaškytą langą, už kurio spindėjo Londono žiburiai, jis pradėjo galvoti, kokie plaukai paslėpti po ta siaubinga skarele. Galbūt ji trumpai nusikirpusi ir nusidažiusi visomis įmanomomis spalvomis? Jei taip, jis negali jai nieko pasiūlyti. Salvatorė Kardinis negali pasirodyti viešumoje su tokia moterimi!

– O kaip parsigauni iš čia į namus? – paklausė jis.

O kaip jam atrodo, gal sraigtasparniu?

– Autobusu.

– Peršlapsi.

Džesika pasekė jo žvilgsnį. Vandens lašiukai liejosi ir sroveno langais, o liūtis pylė taip smarkiai, kad nebuvo matyti tolesnių pastatų. Tikrai viena bjauriausių dienų.

– Tikriausiai, bet aš pripratusi. Juk sakoma, kad lietus naudingas odai, panaikina neigiamą centrinio šildymo poveikį!

Salvatorė jos tarytum negirdėjo.

– Liepsiu vairuotojui parvežti tave namo. Jis vis tiek lauke laukia, kol baigsiu darbą.

Džesikos skruostus užliejo raudonis.

– Tikrai nereikia, turiu skėtį ir lietpaltį…

– Nesiginčyk, – nukirto jis. – Kada baigi darbą?

– Paprastai apie aštuntą, priklauso nuo to, kaip greitai dirbu.

– Pasistenk spėti iki pusės aštuonių, – nurodė jis.

– Bet…

– Jokių ginčų. – Salvatorė žvilgtelėjo į prabangų auksinį laikrodį ant savo riešo ir šyptelėjo. – Susitarėme.

Greitai suspaudęs telefono numerį, vyras pradėjo greitakalbe kalbėti itališkai ir atsuko jai nugarą, tarsi ji visai nieko nereikštų.