Читать книгу Milijardieriaus sužadėtinė - Sharon Kendrick - Страница 2

Nataša sustingo. Stengiantis suvokti Rafaelio žodžius jos pačios baimės staiga tapo nereikšmingos.

– Ką?!

– Mano sesuo buvo paguldyta į privačią kliniką Anglijos pietuose dėl ūmaus nerimo priepuolio, – paaiškino Rafaelis lyg skaitydamas iš rašto.

Nataša sumirksėjo vydama egoistiškai pabirusias ašaras ir pasisuko į Rafaelį. Rankos automatiškai išsitiesė į jo pusę, instinktyviai siekdamos nuraminti. Bet jis krūptelėjo ir nužvelgė ją taip, tarsi ši būtų padariusi kažką nederama – taip tikriausiai ir buvo – ir Natašos rankos nusviro prie šonų.

– Stengėmės, kad tai nepapultų į laikraščius, – tuo pačiu bereikšmiu balsu tęsė jis.

– Stengėmės?

– Mudu su Trojumi. Gydytojai. Visi baiminasi, kad tai dar labiau padidintų įtampą. Jei laikraščiai sužinos, puls persekioti ją, kai išeis iš ligoninės, ir Elizabetai vėl gali pablogėti. Klinikoje griežta apsauga, bet aplinkui vis trinasi fotografai, vildamiesi užuosti sensaciją. Tu juk žinai, kaip visiems patinka tokios šiuolaikinės pasakos: mergaitė, kuri turėjo viską, atsidūrė ties pamišimo riba.

– Ak, Rafaeli, – atsiduso ji, išgirdusi jo balse cinizmo gaideles. – Vargšė Elizabeta! Kas atsitiko?

Rafaelis troško paliepti Natašai nežiūrėti į jį tokiomis akimis, netarti taip švelniai jo vardo, pasakyti, kad užuojauta verčia jausti tai, ko šią akimirką jam nederėtų jausti. Kad jam norisi pasislėpti jos glėbyje, priglausti galvą prie skaisčios, šviesios odos ir tiesiog laikyti ją apkabinus. Tačiau krestelėjęs galvą jis nuvijo šią mintį.

Užuot prašiusis bėdos, derėtų suimti save į rankas. Ne vieta ir ne metas rodyti namų ekonomei, koks esi pažeidžiamas!

– Žinai, kad jos vaikystė niekada nebuvo labai rami, – nurijęs kartėlį atsakė Rafaelis. – Elizabeta gimė tik todėl, kad motina nėrėsi iš kailio steng damasi įtikti naujajam vyrui. Ji žinojo, kaip šis trokšta vaiko, ir buvo pasirengusi žemę sujudinti, kad tik pastotų. – Jis tuo metu buvo paauglys ir gerai atsiminė, kaip šios minties apsėsta motina liovėsi kreipusi dėmesį į jį. Tačiau gimus seseriai Rafaelis pajuto norą ją globoti, nors kai netrukus atėjo metas vykti studijuoti, išvažiavo jausdamas palengvėjimą. – Kartą Elizabeta man pasipasakojo, jog jie nusivylė, kad gimė ne berniukas. – Prisimindamas Rafaelis prisimerkė. – Jos tėvas laukė įpėdinio, kuris galėtų perimti verslą, o ši meniškos prigimties keistoka mergaitė pasirodė esanti visiška jo laukto vaiko priešingybė. Galbūt toks požiūris ir pasėjo nerimo užuomazgas. O gal ji būtų susirgusi bet kuriuo atveju, – gūžtelėjo jis ir jo veidas apniuko. Nebuvo pratęs analizuoti dalykų, kurie nepateikti skaičių stulpeliais. – Kas dabar gali pasakyti, kodėl taip atsitiko? Aišku tik tiek, kad atsitiko.

– Bet turėjo būti kokia nors priežastis, – neatlyžo Nataša, – kuri paaštrino ligą?

Juodos Rafaelio akys perskrodė ją kaip du tamsūs lazeriai.

– Kaip tu atspėjai?

Nes taip jau pasaulis sutvarkytas, – pagalvojo Nataša.

– Dėl vaikino?

– Kokia tu supratinga, Taša, – švelniai atsakė jis ir kaipmat surimtėjo. – Romanas, – patikslino Rafaelis. – Elizabeta manė, kad jis ją įsimylėjo, bet, žinoma, jį sugundė milžiniški turtai. Velniai rautų tuos pinigus! – karčiai nusikeikė Rafaelis. – Velniai rautų!

Kartais dirbdamas pas tokį žmogų kaip Rafaelis esi priverstas pasakyti karčią tiesą, nes niekas kitas nedrįsta, – prikandusi lūpą susimąstė Nataša. Na, gal dar Trojus, Rafaelio advokatas, neslepia faktų.

– Klysti, Rafaeli. Pats esi nežmoniškai turtingas, ir pinigai nedaro jokio neigiamo poveikio tavo gyvenimui. Tu jais mėgaujiesi, – pabrėžė ji ir pamėgino sušvelninti žodžius šypsena. – Todėl negali tvirtinti, kad pinigai yra blogis.

Rafaelis suspaudė lūpas. Štai kas nutinka, kai atsiveri! Kunkuliuojantį pyktį jis nukreipė į Natašą.

– Tu kritikuoji mane? Drįsti tai daryti?

– Ne, – kantriai atsakė ji, – tik mėginu pažvelgti į padėtį kitaip.

– Nereikėjo susidėti su tokiu padugne! – užriko jis.

– Elizabeta jauna mergina, Rafaeli. Tu juk ir pats ne visada…

– Ką ne visada? – įtariai perklausė Rafaelis.

– Ne visada teisingai įvertini pasirenkamas moteris.

– Ką?!

Nė nemirktelėjusi Nataša atrėmė nuostaba liepsnojančias akis. Mintys apie išgąsdintą mergaitę, kurios širdį sudaužė kažkoks avantiūristas, suteikė drąsos.

– Kalbu apie moterį, su kuria dabar bylinėjiesi.

– Madonna mia! – sušuko Rafaelis. – Mačiausi su ja vos porą kartų, tarp mūsų nieko nebuvo! Ar turiu atsakyti už melagę, kuri gviešiasi pasinaudoti mano pinigais, reputacija ir pasidaryti karjerą? Be to, Elizabeta – sesuo, – kietakaktiškai tvirtino jis, – tai visai kas kita!

Nataša atsiduso. Seni kaip pasaulis dvigubi standartai, kuriuos vyrai, ypač tokios senamadiškos mačo padermės, taiko moterims. Jų akyse jos gali būti arba madonos, arba kekšės. Nataša prikando lūpą. Kuriai kategorijai būtų priskirta ji pati?

Nuo to laiko, kai pradėjo dirbti Ferečių šeimai, ji elgiasi nepriekaištingai, bet vis tiek tėra vieniša motina. Vertinant pagal Rafaelio standartus, tai pliusų neprideda.

– Gal geriau papasakok, kas nutiko, – tyliai paprašė Nataša.

Nerasdamas vietos Rafaelis gūžtelėjo. Jos balsas meiliai glostė, kaip saulės šiluma vasaros dieną, bet jis instinktyviai priešinosi jo teikiamam nusiraminimui.

– Ką čia pasakoti? Tas šunsnukis tuštino jos banko sąskaitą, kol galiausiai ši pastebėjo, ir tada jis dėjo į padus. – Jo veidas nuo pykčio patamsėjo. – Bet pirma įtikino Elizabetą, kad jinai yra įsimylėjusi jį ir nieko kito taip negalėtų pamilti. Ji liovėsi valgyti, miegoti… Elizabetos oda pasidarė plonytė kaip popierius, o rankos… – Rafaelis suglaudė galiukais smilių su nykščiu, bandydamas pavaizduoti sunykusias sesers rankas, o veidą užliejo dar viena skausmo banga, – teliko štai tokios. Ji labai serga, Taša.

Pamatęs, kokia ji susirūpinusi, Rafaelis prisimerkė. Ačiū Dievui, kad čia tik Nataša. Niekas kitas nebuvo matęs Rafaelio de Ferečio pažeidžiamo. O Tašos nėra ko varžytis.

– Kaip tu? – nerimaudama paklausė ji.

Prieš akis Rafaeliui iškilo Elizabeta didžiulėmis akimis ir iki juosmens krintančia plaukų užuolaida. Jis sugniaužė kumščius – taip norėjo apsaugoti jautriąją sesę nuo gyvenimo smūgių.

– Privalėjau ja pasirūpinti!

Natašai norėjosi pasakyti, kad šiuolaikinės moterys gana stiprios ir joms nereikia riterių, bet juk tai būtų netiesa. Argi Rafaelis nepadarė to paties dėl jos? Ar jis nesielgė su jos sūnumi, jei ne kaip su savu, tai kaip su mylimu tolimu giminaičiu?

Nejau ji pamiršo, kokią neviltį teko išgyventi, kol sulaukė išsigelbėjimo – Rafaelio?

Pamačiusi laikraštyje skelbimą, kad reikalinga ekonomė, vieną vakarą ji nuspaudė jo namų skambutį. Jis pats atidarė duris. Prapliupo lyti, ir Nataša stovėjo permirkusi iki paskutinio siūlelio.

– Klausau jūsų, – prakalbo Rafaelis, – ko norėjote?

Nataša nepastebėjo nei valdingų ir irzių gaidelių balse, nei primerktų akių, vertinamai nužvelgusių šlapią jos figūrą.

– Atėjau dėl darbo, – išspaudė ji.

– Per vėlai.

Nataša pasijuto sugniuždyta.

– Norite pasakyti, kad vieta jau užimta?

Vyras nekantriai papurtė galvą.

– Sakau, kad jūs atėjote per vėlai. Šiandien kandidačių nebepriimu. Susitarkite su agentūra, ir aš pamėginsiu pasimatyti su jumis rytoj.

Bet Nataša buvo apimta nevilties, o ji verčia ryžtis keisčiausiems poelgiams. Suteikia drąsos, kurią supranti turintis tik tada, kai gyvenimas įspraudžia į kampą. Ypač kai privalai pasirūpinti ne tik savimi, bet ir kitu žmogumi.

– Na jau ne! – tvirtai pareiškė ji.

– Ne? – nustėro jis. Ar ši moteris išdrįso pasakyti jam ne? Jam?

Giliai įkvėpusi Nataša kalbėjo toliau.

– Jei šiandien išeisiu, galite priimti kitą žmogų, tačiau niekas neatliks šio darbo taip gerai kaip aš. Galiu jus patikinti, pone Fereti.

– Sinjore de Fereti, – lediniu balsu pataisė vyras, bet buvo matyti, kad jos aistra, ryžtas ir šalta baimės liepsna degančios akys pažadino susidomėjimą.

Pravėręs duris truputėlį plačiau, kad ją apšviestų šviesos srautas, Rafaelis susizgribo galvojąs, jog ši moteris tikrai nekels pagundų ir galbūt tai daro ją pranašesnę. Kai kurios jaunesnės kandidatės, su kuriomis kalbėjosi tądien, pasirodė ganėtinai conturbante – seksualios, ir neslėpė pageidaujančios dirbti vienišam ir visų geidžiamam jaunikiui dėl labai akivaizdžių priežasčių. O vyresnės netvėrė kailyje apgaubti jį motiniška šiluma.

– Kodėl manote, kad pasirodysite geriau nei kitos? – pasidomėjo jis.

Ji galėjo pasakyti tik tiesą, nieko kito. Nataša išgirdo, kaip dreba balsas.

– Nes niekas nenori šio darbo taip karštai kaip aš. Niekam kitam jo taip nereikia.

Rafaelis matė, kad ji virpa. Dantys kaleno nuo šalčio, akys degė pašėlusia liepsna. Tuo metu jam toptelėjo, kad ruošiasi priglausti savo namuose moteriškę be vieno šulo. Vis dėlto kartais Rafaelis paklusdavo nuojautai, stipresnei nei logika ar sveikas protas, ir šis kartas buvo vienas iš tokių.

– Geriau užeikite vidun.

– Ne! Palaukite!

Negalėdamas patikėti savo ausimis jis suraukė kaktą.

– Palaukti?

– Duokite man kelias minutes, aš tuoj grįšiu!

Nenoriai linktelėjęs galvą Rafaelis mintyse išvadino save kvailiu. Juk net nėra kuo pasiteisinti – jo neapakino dailus veidelis ir kūnas. Ji tikriausiai kokios miesto gaujos vadė – nekaltai atrodantis jaukas, kuriam iš paskos atseka bendrininkai.

Bet jis sveikas ir stiprus, be to, giliai širdyje tikrai nemanė, kad toji moteris apgavikė. Ką ir kalbėti, buvo panaši į vaiką, o nevilties kupinas balsas skambėjo nuoširdžiai, nė kiek nepriminė įgudusiai suvaidintos emocijos.

Nuėjęs į kabinetą jis įmetė dar vieną pliauską į židinyje spragsinčią ugnį ir prisipylė taurę sodraus raudonojo vyno. Jau beveik nebesitikėjo, kad moteris grįš. Gal tokia baigtis tik į naudą, nors ji ir pažadino smalsumą.

Tada vėl nuaidėjo skambutis, tik šį kartą buvo spaudžiamas įnirtingiau. Beveik netekęs kantrybės Rafaelis plačiai atlapojo duris.

– Nekokias manieras demonstruojate! – suniurzgė jis ir tą akimirką pamatė, kad moteris glėbyje laiko, kaip iš pradžių pasirodė, miegantį vaiką, prie laiptų stovėjo vaikiškas vežimėlis. – Kas čia, po velnių?!