Читать книгу Kalėdinė svajonė - Sharon Kendrick - Страница 1

Nikolas da Kontis nepakentė vedybų, Kalėdų ir meilės, bet visų labiausiai nemėgo, kai žmonės nedarydavo to, ko jis norėdavo.

Neįprastas susierzinimas jį, žingsniuojantį erdviame Niujorko viešbučio numeryje, privertė prikąsti išraiškingą keiksmažodį. Už lango tamsėjančiame danguje žibėjo dangoraižiai ir žvaigždės, bet už juos ryškiau švietė mieste jau suspindusios Kalėdų girliandos.

Nikolas šventiškos nuotaikos ir net prasidedančio nemėgstamiausio metų laiko nepaisė. Jis galvojo tik apie vienintelę seserį – kodėl gi ji tokia neklusni?

– Nenoriu, – sumurmėjo ir stengdamasis išlaikyti apleidžiančią savitvardą trūksmingai įkvėpė, – kad tavo pamergė būtų kažkoks vulgarus erotinis modelis. Ilgai ir sunkiai dirbau, kad tavo gyvenime atsirastų bent šiek tiek orumo, Mikela. Ar supranti, ką sakau? Neleistina, kad tai įvyktų, negana to, aš neleisiu, kad tai įvyktų.

Mikela toliau į jį stebeilijo iš kitapus prabangaus Niujorko viešbučio numerio viršutiniame aukšte.

– Bet nesutrukdysi jos paprašyti, Nikolai, – neatlyžo ji. – Nuotaka esu aš ir sprendžiu aš. Taip jau yra.

– Tikrai taip manai? – Sučiaupus lūpas jį perliejo dar vienas įkaitęs įsiūčio liežuvis. – Pradžioje galėčiau nesumokėti už šias vestuves.

– Tik vyras, už kurio teku, gana turtingas, kad padengtų vestuvių išlaidas, jei imtumeisi tokių drastiškų priemonių. – Mikela sudvejojo. – Kita vertus, tikrai nepageidautum, kad pasaulis sužinotų, jog Nikolas da Kontis nesumokėjo už vienintelės sesers vestuves vien dėl to, kad nepritarė jos pasirinktai pamergei. Žmonės manytų, kad nueita per toli – net tokiam senamadiškam vyrui kaip tu.

Nikolas sugniaužė ir atpalaidavo pirštus, gaila, kad netoliese nėra bokso kriaušės, išlietų besikaupiantį susierzinimą. Įprastai pasaulis sukasi pagal jo norus, jis nepratęs, kai jų nepaisoma. Negana to, kad Alektas Sarantas elgiasi kaip kokia damutė… dar reikia susitaikyti su tuo, kad Alana Kolins čia.

Pagalvojęs apie seserį ir tai, kiek teko paaukoti, Nikolas piktai susiraukė. Per ilgai kovojo, kad niekas nesuardytų mažos jų šeimynėlės, ir dar nebuvo pasirengęs atsisakyti teisių į seserį. Juk senų įpročių sunku atsikratyti. Jis patyrė gėdą, netektį, bet viską paliko praeityje. Kiek pajėgdamas globojo Mikelą, kuri tuoj susituoks ir bus saugi visą gyvenimą. Apsimokėjo atidžiai rinkti mergintojus – sesuo nutekės į vieną galingiausių italų kilmės amerikiečių šeimų Niujorke. Ji įgis neliečiamumą, kurio Nikolas jai troško, ir niekam nevalia šito sugadinti. Niekam.

Juolab ne Alanai Kolins.

Vien pagalvojus apie tą koketišką paleistuvę Nikolo kūnas keistai nevaldomai sureaguodavo, o jis juk didžiavosi gebėjimu susitramdyti. Jį užliejo sumišęs geismas ir apmaudas, tačiau smarkiausiai jautėsi įsiūtis, ir Nikolas jo įsikibo.

– Negaliu patikėti, kad ji drįsta čia rodytis, – iškošė. – Negaliu patikėti, kad ji čia.

– Na, taip jau yra. Aš ją pakviečiau.

– Maniau, kad nuo tada, kai atsiėmiau tave iš tos pasibaisėtinos mokyklos, judvi nesimatėte.

Mikela sudvejojo.

– Tiesą sakant, mes… na, mes visus šiuos metus palaikėme ryšį, – prisipažino. – Rašėme elektroninius laiškus ir susiskambindavome, o Anglijoje su ja susitikdavau. Pernai ji atskrido į Niujorką, mudvi nukeliavome į Floridos salas. Buvo visai kaip senais laikais. Mokykloje ji buvo mano geriausia draugė, Nikolai. Mudvi daug kas sieja.

– Tik anksčiau apie tai neužsiminei, – rėžė jis. – Slapta puoselėji draugystę ir tik vestuvių išvakarėse staiga apie tai praneši? Kaip atrodys, jei tavo vestuvėse svarbų vaidmenį atliks tokia prastai pagarsėjusi menkavertė ekshibicionistė?

Mikela susierzinusi stvėrėsi už galvos.

– Sulaukiu tokios reakcijos, o dar stebiesi, kodėl nepasakiau anksčiau?

– Ką apie tavo sąsają su ja sako Lukas? – pasidomėjo Nikolas.

– Tai nutiko seniai. Viskas praeity, Nikolai. Dauguma JAV nė negirdėjo apie žurnalą „Aukso kalneliai“ – jis seniai bankrutavo. Taip, žinau, fotosesijos vaizdo įrašas kažkaip atsirado „YouTube“…

– Ką?! – suriko Nikolas.

– Bet šiuolaikiniais standartais jis gana kuklus, – paskubėjo nuraminti Mikela. – Palyginti su kai kuriais muzikiniais klipais… na, jį beveik tinka rodyti darželinukams! Be to, Alana to nebedaro. Klaidingai ją vertini, Nikolai, ji…

– Ji paleistuvė! – iškošė jis, pykčiui vėl smarkėjant sicilietiškas akcentas tapo dar ryškesnis. – Per anksti subrendusi paleistuvė, kurios nė per dešimt pėdų nevalia prileisti prie padorių žmonių. Mikela, kada gi įsikalsi į galvą, kad Alana Kolins yra…

– Oi! – Piktą tiradą pertraukė ramus balsas. Atsigręžęs Nikolas išvydo moterį, kuri nesivarginusi pasibelsti įėjo į kambarį, ir staiga pamiršo visus žodžius. Jei tą akimirką būtų paklausę, koks jo vardas, tikriausiai būtų sunkiai prisiminęs. Mirksnį jos nė neatpažino, nes prisiminimuose ji vilki labai mažai, o priešais stovinti moteris neatidengusi beveik nė sprindžio odos. Tik natūraliai geidulingas balsas pažadino prisiminimus ir aistrą. Netrukus akys iš naujo susipažino su nuostabiu kūnu ir jam teko pripažinti įgimtą jausmingumą, sklindantį nuo jos kone apčiuopiamomis bangomis.

Viešnia vilkėjo džinsus ir baltus marškinius aukšta apykakle, bet kūną dengiantys drabužiai nepaslėpė sultingų apvalumų. Tankūs juodi plaukai krito ant pečių tarytum švytinti srovė, mėlynos akys žvelgė su pašaipa. Nikolas nurijo seiles. Buvo pamiršęs, kokia šviesi jos oda, kokios rausvos lūpos. Buvo pamiršęs, kad šita betėvė airiško kraujo turinti viliokė gali nė nesistengdama jį paveikti.

Jai judant pastebėjo, kaip žvilga į marškinių apykaklę įsegta mėlyna laumžirgio pavidalo sagė, deranti prie nuostabios akių spalvos. Ir nors Nikolas ją niekino, nepajėgė sutramdyti aistros pliūpsnio, nuo kurio įsitempė kūnas. Ši moteris kėlė nepageidaujamas mintis, vertė galvoti apie seksą.

– Ar ką tik girdėjau savo vardą, tariamą be reikalo? – linksmai pasiteiravo viešnia. – Gal norėtumėt, kad išeičiau ir grįžčiau vėliau?

– Gali bet kada išeiti, – šaltai metė Nikolas. – Bet gal padaryk mums visiems paslaugą ir negrįžk?

Alana kilstelėjo smakrą ir juodi plaukai nuvilnijo nugara tarytum tamsus krioklys. Tada nenuoširdžiai nusišypsojo.

– Kaip matau, praradai įgimtą žavesį, Nikolai, – kandžiai pastebėjo. – Buvau pamiršusi, kad tavo įžeidimai visiškai kitokio lygio.

Nikolas pajuto, kaip įkaito kraujas ir smilkinyje sutvinksėjo pulsas. Jam nepatiko geismo pliūpsnis, nuo kurio nepakeliamai sustandėjo lytis. Jis panūdo prisispausti prie jos lūpų savo lūpomis, bučiniais užtildyti akiplėšiškus žodžius ir įsiskverbti į ją giliai, kol ji ims nepaliaudama kartoti jo vardą.

Tebūnie ji prakeikta, piktai, pagiežingai pamanė Nikolas. Tebūnie prakeiktas jos didelis pasitikėjimas ir supuvusi moralė. Tebūnie prakeikti tie nuodėmingi apvalumai, priverčiantys suaugusį vyrą ropoti stiklo šukėmis, kad tik galėtų prie jų prisiliesti.

– Atleisk, – nutęsė jis, – bet akimirką nepažinau tavęs apsirengusios.

Nikolas pastebėjo jos veide šmėstelėjusį sutrikimą ir pasijuto apimtas svaigaus malonumo, kad užkliudė jautrią vietą ir įskaudino. Įskaudino taip, kaip ši moteris kadaise įskaudino jo šeimą, kėsindamasi suteršti jų vardą.

Alanos veide nušvito bereikšmė šypsena.

– Apsimesiu, kad šito negirdėjau, – pasakė ir atsisuko į jo seserį. – Ar pasiruošusi matuotis suknelę, Mikela?

Mikela linktelėjo, bet vis dar nervingai stebeilijo į Nikolą.

– Norėčiau, kad judu bendrautumėte mandagiai, bent kol baigsis vestuvės. Nejau negalite to padaryti dėl manęs – bent šįkart? Paskui jums daugiau niekada nereikės matytis!

Nikolas pažvelgė Alanai į akis ir įsivaizdavus, kaip ji palaimingai šypso apsivilkusi pamergės suknelę, užvirė kraujas. Nejau ji nesuvokia, kaip veidmainiškai elgtųsi tokia svarbia proga vaidindama naivią skaistuolę? Nejau nesupranta, kad visiems būtų geriau, jei ji tiesiog atsitrauktų į užnugarį, užuot prisiėmusi svarbų vaidmenį? Jis pagalvojo apie įtakingo jaunikio pagyvenusius senelius – kaip tie reaguotų sužinoję, kad tai ta pati moteris, kuri vilkėdama netvarkingą moksleivės ledo ritulio aprangą lietė paburkusius savo spenelius. Nikolas susičiaupė. Kaip ją įtikinti, kad yra persona non grata?

Jis vyptelėjo seseriai.

– Ar leisi mudviem su Alana šnektelėti vienumoje, mia sorella1? Pažiūrėkim, gal pavyks šį reikalą sutvarkyti taip, kad visi būtų patenkinti.

Mikela klausiamai dirstelėjo į draugę, bet Alana tik linktelėjo.

– Viskas gerai, – nuramino. – Gali palikti mane vieną su savo broliu, Mikela. Jis tikrai nesikandžioja.

Nikolas įsitempė, kai Mikelai išėjus iš numerio nepageidaujama aistra sustiprėjo ir virto tamsia galinga banga. Jis susimąstė, ar Alana tyčia taip provokuojamai pasakė. Tikrai norėtų jai įkąsti. Suleisti dantis į tą liekną kaklą ir godžiai sulpėti švelnią šviesią odą.

Moteris įsmeigė į jį akis, kurių gelmėse tebetvyrojo tas siutinantis linksmumas.

– Nagi, Nikolai, – atsainiai ištarė. – Pasidarbuok iš peties. Nusimesk tave slegiančią naštą, tada viską išsiaiškinsime ir užtikrinsime, kad tavo sesers vestuvės būtų tokios, kokių ji nusipelnė.

– Bent dėl vieno dalyko sutariame, – atkirto šis. – Mano sesuo tikrai nusipelno tobulų vestuvių – tokių, kuriose nebus moters, sulauksiančios nepageidaujamo dėmesio. Tu visada buvai pasiutusi, net prieš tai, kai išsirengei prieš kamerą. Man atrodo, nepriimtina kiekvienam ceremonijoje dalyvausiančiam vyrui mintyse išrenginėti pamergę, užuot kreipus dėmesį į iškilmingas nuotakos ir jaunikio priesaikas.

– Sveikinu staiga atradus pagarbą santuokai, nors esi vyras, visą gyvenimą vengęs įsipareigojimų. – Alana išlaikė abejingą šypseną. – Bet, regis, dauguma vyrų apie mano praeitį negalvoja tiek daug kiek tu.

– Manai, kad daug galvoju apie tavo praeitį? – Nikolas kalbėjo griežčiau. – Ak, pernelyg gerai apie save galvoji, jei įsivaizduoji, kad po to, kai išvedei mano seserį iš kelio, teikiausi apie tave galvoti. – Nužvelgęs Alaną jis susimąstė, ar išsidavė pamelavęs, mat taip ir nepamiršo nei šios moters, nei jos poveikio. Ilgai sapnuodavo švelnų kūną ir tą saldų bučinį, bet pabusdavo išpiltas šalto prakaito, nes prisimindavo, ko vos nepadarė. – Maniau, judvi nebebendraujate, – suurzgė. – Norėčiau, kad taip ir būtų.

Alana ramiai atrėmė žvilgsnį ir liepė sau nereaguoti, kad ir kaip ją provokuotų. Kad ir kaip Nikolas pyks, liks abejinga. Buvo nemažai patyrusi ir žinojo, kad išlikti ramiam (arba bent apsimesti) – geriausias ginklas bendraujant su priešininku. O Nikolas da Kontis nusiteikęs labai priešiškai.

Nikolas ją kaltino darius blogą įtaką numylėtai seseriai, todėl tikriausiai nėra ko stebėtis, jog jis, regis, vis dar jaučia pagiežą. Alana prisiminė skaičiusi apie jį spaudoje, esą jis ilgai nepamiršta. O ir jo taip lengvai nepamirši. Šis vyras turtu nesipuikavo, tačiau galios neslėpė. Nikolui įžengus į kambarį visi nutildavo. Vos pažvelgusi moteris jo užsigeisdavo, net jei Nikolas į ją spitrėdavo tarytum į gyvį, ką tik išlindusį iš po akmens, visai kaip į ją dabar. Kokią teisę jis turi šitaip žiūrėti, nors praėjo tiek metų? Dėl to, kad kadaise ji padarė tai, kas jam, davatkai, sukėlė pasipiktinimą, tai, dėl ko ji iki šiol gailisi? Dabar ji visai kitas žmogus, šis vyras neturi teisės smerkti.

Tik jam pavyko, ar ne? Panieka akyse keistai veikė. Toji šalta juoda šviesa kėsinosi nuimti kaukę, kuria Alana dengėsi daugelį metų. Jei nepasisaugos, Nikolas pamėgins ją sugniuždyti. Todėl liepk pasenusias pažiūras pasilaikyti sau. Pasakyk, kad tau neįdomu, ką jis nori pasakyti.

Bet pasipiktinimas sklaidėsi, nes Nikolas atsisegė viršutinę marškinių sagą ir jos dėmesį patraukė šio vyro kūnas. Ar jis tyčia taip elgiasi, apimta silpnumo pamanė Alana ir pyktelėjo dėl to, kad pilve staiga ėmė kauptis kaitra. Ar tyčia primena ją kadaise sukrėtusį galingą seksualumą?

Širdis daužėsi kaip pašėlusi, skruostai nukaito. Galbūt Nikolas jai nepatinka. Galbūt ji laiko šį vyrą pačiu savininkiškiausiu žmogumi, kokį teko sutikti, bet vis tiek geidžia jo taip, kaip negeidė nieko kito. Kad ir kiek kartų stengėsi pamiršti tai, kas nutiko, ar sumenkinti tą įvykį – niekas nesikeitė. Juodu tik kartą pašoko ir pasibučiavo, bet tai pats erotiškiausias potyris jos gyvenime ir ji nepajėgė pamiršti. Visi kiti vėliau sutikti vyrai buvo menki kaip šešėliai plieskiant negailestingai vidurdienio saulei. Visi kiti bučiniai prilygo bučiniams su pliušiniu meškiuku.

Alana nužvelgė jį trokšdama, kad jis būtų vienas vyrų, kuriems bėgant metams užauga pilvukas arba nukąra veido oda. Bet tik ne Nikolui. Tikrai ne. Šio vyro kūnas tebebuvo toks galingas, kad, rodės, vienu kirvio mostu nukirstų medį. Jis vis dar atrodė taip, kad žmonės gręžiodavosi ir spoksodavo. Atšiaurūs veido bruožai buvo kone klasikinio grožio, o lūpos, regis, sukurtos bučiniams, net jei jų geidulingumas nederėjo prie piktai žvilgančių akių.

Alana nematė jo dešimt metų, o dešimt metų prilygsta visam gyvenimui. Per tą laiką ji sulaukė nelemtos šlovės, kurios niekaip nepajėgė atsikratyti, nors ir kaip stengėsi. Ji priprato, kad vyrai į ją žvelgia kaip į daiktą, kad kalbėdamiesi neatitraukia akių nuo apvalių krūtų.

Per tuos dešimt metų ji regėjo, kaip mama susirgo ir numirė, o pabudusi kitą rytą po laidotuvių suvokė pasaulyje esanti vienut vienutėlė. Tada prisėdo ir apgalvojo savo gyvenimą. Suvokė privalanti viską mesti ir erotinius modelius palikti praeityje. Ji išbandė šį tą naujo ir, nors nebuvo lengva, vis tiek stengėsi. Vis dar stengiasi, kaip ir kiti svajoja sulaukti sėkmės. Vis dar bando sutvirtinti trapią savimeilę, laikyti galvą iškeltą ir apsimesti esanti stipri ir išdidi, net jei viduje kartais jaučiasi sutrikusi ir išsigandusi kaip maža mergaitė. Ji padarė daug klaidų, bet už visas sumokėjo ir neleis Nikolui da Končiui jos nuvertinti.

Ūmai veriamai paniekinamo žvilgsnio jai pasidarė sunku išlaikyti ramybę. Pažvelgus Nikolui į akis įsiplieskė maištinga kibirkštėlė.

– O tu, žinoma, nekaltas kaip avinėlis? – ji sarkastiškai paklausė. – Neseniai skaičiau, kad susitikinėjai su kažkokia norvege bankininke, paskui metei ją kaip paskutinis niekšas. Atrodo, tuo garsėji, Nikolai. Straipsnyje rašė, kad ji tave vadino žiauriu, nors, matyt, neturėčiau dėl to stebėtis.

– Man labiau patinka manyti, kad tai atvirumas, ne žiaurumas, Alana, – atsainiai metė Nikolas. – Kai kurios moterys nepajėgia susitaikyti, kad santykiai baigėsi, deja, Lisė buvo viena iš jų. Bet įdomu sužinoti, kad visą šį laiką mane stebėjai. – Nikolas šaltai, pašaipiai šyptelėjo. – Vieniši milijardieriai tikriausiai patrauklūs tokioms moterims, kurios dėl pinigų padarytų bet ką. Sakyk, ar stebi jų gyvenimą kaip lošėjas geriausius žirgus hipodrome? Ar taip būna?

Alana įsitempė. Nikolas davė suprasti, kad ji persekiojo jį. Stengėsi ją sumenkinti, bet ji to neleis.

– O dabar kas per gerai apie save galvoja? – tarė. – Esi geriausias Kurhaho sultono draugas, ar ne? Jei su kilminguoju vakarieniauji mieste, padarytos nuotraukos dažniausiai patenka į bulvarinius laikraščius, kaip ir spėlionės, kodėl tave lydėjusi dama kitą rytą pastebėta raudanti prie tavo buto. Taigi prašau nepamokslauti apie padorumą, Nikolai, nes apie mano gyvenimą nieko nežinai.

– Norėčiau, kad taip ir būtų, – atrėžė jis. – Tiesą sakant, norėčiau kad nuo visų da Končių šeimos narių laikytumeisi kuo atokiau. Gal pereikime prie reikalų?

Akimirką sutrikusi moteris sumirksėjo.

– Reikalų?

– Taip. Nežiūrėk taip baikščiai – juk jau esi didelė mergaitė, Alana. Žinai, kaip viskas vyksta. Mudviem reikia šnektelėti, o tai padaryti geriausia patogiai. – Jis mostelėjo link baro tolimajame žvilgančio viešbučio numerio gale. – Ar norėtum išgerti? Pasilinksminti mėgstančios merginos renkasi šampaną, ar ne? Batelio, iš kurio galėtum jį siurbčioti, nepasiūlysiu, bet užtikrinu, kad šampanas puikus, vintažinis.

„Nepasiduok“, – liepė ji sau ir vangiai šyptelėjo.

– Nenorėčiau griauti tavo iliuzijų, bet šampano nemėgstu, o jei ir mėgčiau, tikrai negerčiau su tavimi. Abu žinome, kad mūsų tokie artimi santykiai nesieja. Tai gal dėstyk, ką ruošeisi? Tada galėsim kuo greičiau baigti šitą pokalbį ir visą dėmesį skirsiu Mikelos vestuvių suknelei.

Akimirką jis tylėjo, atsirėmė į didžiulę sofą ir pažvelgė į Alaną, ant plačios krūtinės sukryžiavęs rankas. Nors atrodė ramus, akims susitikus Alanos kūnu nubėgo nerimo sukeltas šiurpas. Nikolas spinduliavo galią, kurios andainykščiame naktiniame klube ji nepastebėjo. Jis pasižymėjo eiliniam vyrui nebūdingu griežtumu. Staiga jis atrodė grėsmingas, tarytum nutaręs priminti, su kuo ji turi reikalų.

– Atrodo, abu žinome, kaip paprastai išspręsti šį reikalą, – sumurmėjo jis. – Tau tereikia dabar pat pasitraukti. Jei taip pasielgsi, nekils rūpesčių. Mikela netrukus ištekės už itin įtakingo vyro. Ji prisiims svarbų žmonos vaidmenį. Laikui bėgant ji tikisi susilaukti vaikų, kuriems jos draugai taps pavyzdžiais. O…

– O? – klustelėjo Alana, bet žinojo, kas laukia. Buvo aišku iš jo išraiškos.

– Tu nesi tinkamas pavyzdys, – paaiškino Nikolas. – Nenorėčiau, kad mano sūnėnai ir dukterėčios bendrautų su tokia.

Moters širdis daužėsi.

– Nedrįsk manęs smerkti, – jos balsas suvirpėjo.

– Tai kodėl nepalengvinus sau gyvenimo? Pasakyk Mikelai, kad persigalvojai ir nebenori būti pamerge.

– Per vėlu! – Prisivertusi išlaikyti stiprybę Alana ištiesė priešais save rankas tarytum eismą gatvėje stabdantis policininkas. – Pasisiuvau suknelę, įvilktas į plastikinį maišą drabužis jau kabo mano kambaryje. Atsižvelgdama į žiemišką vestuvių temą pasirinkau tamsraudonį šilką, – linksmai pridūrė.

– Bet neteks apsivilkti, – griežtai ištarė Nikolas. – Nejau tikrai manai, kad leisiu?

Akimirką Alana pajuto virptelint abejonę. Baugino tylus ryžtas balse ir tiesmukas žvilgsnis akyse. Nikolas privertė ją jaustis… pažeidžiama. Ji neleis, kad taip nutiktų. Daugiau ne. Būdama pažeidžiama nieko nepasieki. Tik parkrenti, kai gyvenimas smarkiai smogia, ir manai, kad nebeatsistosi. Tampi tokių galingų grobuonių kaip Nikolas da Kontis auka.

– Kalbi apie mane kaip apie kokią nedorėlę, – pasakė.

– Ne, – lipšniai pataisė Nikolas. – Tik klaidingai mąstančią, nevaldomą ir lytiškai per anksti subrendusią. Nenoriu, kad populiariausia žurnalo „Aukso kalneliai“ mergina patrauktų žiniasklaidos dėmesį.

– Bet niekas…

– Mikela jau bandė mane įtikinti, kad niekas tavęs nepažins, – irzliai įsiterpė Nikolas. – Tik tai netiesa. Žurnalai, kuriems išsirengei, kolekcionuojami, o seni numeriai dabar perkami už tūkstančius dolerių. Be to, man neseniai pranešė, kad tavo vaizdo įrašas atsirado „YouTube“, taigi tave atpažinti dar lengviau. Nesvarbu, ką vilkėsi ar ko nevilkėsi, – vis tiek turi kūną, kuris kaitina vyrų vaizduotę. Vyrai, pažvelgę į tave, vis tiek galvoja apie vieną dalyką – vieną vienintelį.

Alana bandė atsilaikyti, bet jo žodžiai, deja, buvo taiklūs. Gudrus ir negailestingas Nikolas – tyčia arba ne – pataikė į jautriausią vietą. Privertė pasijusti objektu. Daiktu. Visai ne moterimi, o kažkokiu dvimačiu atvaizdu žurnale, sukurtu vyrų geismui patenkinti.

Moteris, kuria ji tapo, nė nesvajotų papūtusi lūpas tarp išskėstų pirštų rodyti spenelius. Šiandien ji verčiau mirtų, nei užkišusi nykščius už kelnaičių atkištų dubenį kameros pusėn. Bet anuomet reikėjo tai daryti dėl daugybės priežasčių. Priežasčių, kurių griežtasis Nikolas da Kontis nesuprastų nė per milijoną metų.

– Pelnei blogą šlovę, Alana, – tęsė jis. – Tokia šlovė niekur nedingsta. Ji prilimpa kaip purvas.

Alana žvelgė į jį apimta nevilties. Nikolas tai sako jai? Nejau nesuvokia, kad ji iki šiol jaučia to darbo padarinius? Ne, žinoma, nesupranta. Jis matė tik tai, ką norėjo matyti, ir nieko daugiau – nepakako vaizduotės įsijausti į kito kailį ir susimąstyti, koks galėjo būti to žmogaus gyvenimas. Jį saugojo turtas, padėtis ir arogancija.

Alana panoro prieiti prie Nikolo, papurtyti ir liepti žvelgti plačiau. Atsikratyti tos teisuoliškos išraiškos ir išvysti ją kaip žmogų, o ne kaip asmenį, kuris kartą pasielgė neapgalvotai. Ji gerai suprato, kodėl Mikela jo taip bijojo, kai jiedvi kartu lankė mokyklą. Nieko keisto, kad italė ėmė maištauti vos tik palikta išskirtinėje Šveicarijos internatinėje mokykloje, kurioje Alanos mama dirbo prižiūrėtoja.

– Svarbiausia, – ji neskubėdama ištarė, – kad Mikela nori, jog dalyvaučiau. Tai jos diena, ji yra nuotaka. Todėl, jei tik manęs niekas nesuriš ir nepagrobs, rytoj dalyvausiu.

– Arba mums pavyks susitarti, – pasakė Nikolas.

– Tikrai? – Ji kryptelėjo galvą. – Dėstyk daugiau.

– Nagi, Alana. – Nikolas nusišypsojo. – Tu patyrusi moteris. Visko mačiusi. Tikriausiai yra dalykas, kurio… norėtum.

– Dalykas, kurio norėčiau? – pakartojo ji. – Pavyzdžiui, vaistų nuo peršalimo arba žadintuvo signalo, kurį išgirdus nesinorėtų suknežinti telefono?

– Kaip juokinga. Ne, nieko panašaus. – Nikolas nutilo ir juodos akys sužvilgo. – Esu labai turtingas ir galiu pasiūlyti tiek, kad sutiktum pasakyti Mikelai, jog persigalvojai.

Alana negalėdama patikėti spitrėjo į Nikolą.

– Leisk išsiaiškinti, – iškošė. – Siūlai pinigų, kad laikyčiausi atokiai nuo tavo sesers ir nebūčiau jos pamerge?

– Kodėl ne? – Nikolas šaltai nusišypsojo. – Iš patirties žinau, kad jei ko nors smarkiai trokšti, dažniausiai gauni. Sunkiausia susitarti dėl tinkamos kainos, bet numanau, kad tu tai gerai moki.

– Tai… kyšis.

– Verčiau manyk, kad tai sveikas protas, – tyliai pasiūlė Nikolas.

Alana purtė galvą.

– Žinai, Mikela vis pasakodavo, kaip mėgsti valdyti, – tarė ji. – Iš dalies maniau, kad perdėjo. Dabar suprantu, kad kalbėjo tiesą.

– Nereikia, kad gerai apie mane galvotum, – išbeldė Nikolas. – Tik pasvarstyk, kodėl tai siūlau.

– Nes mėgsti valdyti?

– Nes Mikela man reiškia viską, – išrėžė jis ir staiga jo balsas sugriežtėjo prisiminus, kaip saugojo seserį nuo jų tėvo nuodėmių. Ir motinos. Jis prisiminė skrydį iš Sicilijos – mama tuo metu laukėsi Mikelos ir nežinojo, kas priešaky. Nikolui buvo vos dešimt, bet juo vieninteliu visi kliovėsi. Jis namie buvo vyras. Sunku atsisakyti tokio vaidmens ar tokių lūkesčių…