Читать книгу Ketė ir žavingasis ispanas - Sharon Kendrick - Страница 1

Net ryški Viduržemio saulė jos nuotaikos praskaidrinti nepajėgė.

Staiga pajutusi nevilties dūrį į paširdžius, Ketė nusibraukė tamsių plaukų sruogą nuo akių ir atsilošė minkštoje odinėje limuzino sėdynėje. Praėjo savaitė, bet tos nakties prisiminimai vis dar gyvi. Nakties, kai kaltinimai – ir atsakomieji kaltinimai – sukosi ore kaip sraigtasparnio mentės. Nakties, kai į šviesą išlindo dar viena šlykšti, gėdos kupina šeimos paslaptis.

Jei tik…

Jei tik visa tai nebūtų įvykę prašmatniame Balforų labdaros pokylyje, kai lauke tykojo pusė pasaulio žiniasklaidos atstovų, tik ir laukiančių kokios nors sensacingos naujienos. Ketė trumpam užsimerkė. Jie tikriausiai negalėjo patikėti savo laime.

Jau pernai metų pokylis buvo užtektinai netikęs – ji žeminančiai apsikvailino prieš tą arogantišką ispaną Karlosą Gererą – bet to bent jau niekas, išskyrus jos tėvą, nematė. Šįsyk viskas dar blogiau – jos dvynės seserys paskelbė žinią, kad mylima sesuo Zoja pradėta visai kito vyro, tad nėra tikra Balfor.

Užuodę kraują, paparacai aplink didingąjį šeimos dvarą būriavosi ištisas dienas ir štai dar kartą Balforų pavardės pilni laikraščiai. Ketė jau buvo įpratusi, kad paminėjus jos šeimos vardą skambėjo tie patys žodžiai – karščiausia dienos tema. Žodžiai, kurie vis dar skaudino, kad ir kiek kartų ji juos girdėtų.

Skandalas.

Gėda.

Paslaptys.

Tiesa ta, kad Balforų šeima išties garsėja visu tuo ir dar daugiau. Bet vien dėl to, kad jie turtingi, nereiškia, kad nejaučia skausmo ar skriaudos. Įdurk ir jie kraujuos kaip ir visi likusieji. Bet, žinoma, to niekas nemato ir niekada nepamatys, na, bent jau tikrai ne iš Ketės. Leido sau niūriai šyptelėti. Nes vos tik parodysi skriaudą, tapsi pažeidžiamas, o tai pavojingiausia. Negi ji nežino to geriau už bet ką kitą?

Spoksojo pro automobilio langą, vis primindama sau, kaip susitvarkė su pastaruoju pažeminimu. Taip, kaip susitvarkydavo visada. Paspruko iš šeimos dvaro. Tiesa, netoli – tik iki Londono – kur apsistojo viešbutyje, prisidengusi išgalvotu vardu ir didžiuliais saulės akiniais. Kol vakar ryte paskambino tėvas, siūlydamas jai galimybę.

Kodėl ji tučtuojau pajuto krūvą įtarimų? Ar todėl, kad, nors yra tikrasis jos tėvas, Oskaras niekada nebuvo jai toks artimas kaip mylimas patėvis Viktoras? Ketė sutramdė akyse pasirodžiusias ašaras ir nutaisė ištobulintą ryžtingą veidą. Negalvos nei apie patėvį, nei apie praeitį. Tiesiog negalvos. Nes ten slypi beprotybė, apgailestavimas ir visi kiti skaudūs jausmai, nuo kurių taip sunkiai stengėsi apsiginti.

Ir visgi ji labai atsargiai paklausė:

– Kokią galimybę, tėti?

Pauzė. Ar ji tik įsivaizdavo tą nepažįstamą, plienu virtusį jo balsą?

– Tokią, kuri turėtų būti išnaudota, – bejausmiu balsu atsakė tėvas. – Juk aną vakarą per pokylį man prasitarei,h kad tau įgriso taip gyventi, Kete?

Ar taip sakė? Nejaugi silpnumo akimirką buvo tokia kvaila ir leptelėjo Balforų šeimos patriarchui apie tą vienatvę, it upę tekančią jos gyslomis?

– Argi?

– Tikrai. Tad kodėl neišnaudojus progos pakeisti aplinką ir orą. Kaip tau pasiplaukiojimas Viduržemio jūra?

Čia būtent tai, ko jai reikia. Sveiko jūros oro ir progos pabėgti. Ir nors tėvas kažkaip keistai atsisakė išduoti jai smulkmenas, Ketė žinojo, kad bus gera. Oskaras kartais ir neapsikęsdavo su dukromis, bet giliai širdyje nieko labiau nemėgo, kaip tik nardinti jas į gyvenimo malonumus.

Būtent todėl dabar sėdi atsipalaidavusi prabangaus limuzino gale, pakeliui į prašmatnų Antibų uostą, o lauke ryški Provanso saulė kepina turtingus atostogautojus. Žvilganti jūra švytėjo kobalto mėliu, o uostas buvo grūste prigrūstas didžiausių motorinių jachtų pasaulyje. Bet tokia jau ta Pietų Prancūzija – vien tik prabanga, blizgesys ir kibirai pinigų.

Lengva ranka nustūmusi šalin visas bėdas – to per visus tuos metus buvo puikiai išmokusi – Ketė stebėjo, kaip limuzinas sustoja šalia eile išrikiuotų dailių, ant vandens besisupančių jachtų.

– Atvykome, panele, – tarė vairuotojas, mostelėdamas link didžiausio iš laivų, kur keli įgulos nariai kiekvienas su savais darbais sukosi ant denio.

Staiga, pamiršusi viską aplink, Ketė įsispoksojo į gražiausią kada matytą jachtą. Ilgos, aerodinaminės formos, smailėjančiu priekiu, ji kilo iš vandens lyg koks neregėtas paukštis. Ketė matė poliruoto medžio denį ir turkio spalva mirguliuojantį baseiną – ir netgi tokį patogumą kaip sraigtasparnio nusileidimo aikštelė.

– Oho, – sušnabždėjo ji, o lūpos švelniai išlinko į šypseną. Nuo pat kūdikystės sukiojosi tarp turtuolių ir puikiai žinojo, kad nusipirkti šitokią jachtą ir ją išlaikyti neįtikėtinai brangu – bet ši įspūdinga transporto priemonė buvo neprilygstama. Ji… pribloškianti. Aplink būriavosi turistai, norėdami ją nufotografuoti, ir Ketė trumpam susimąstė, kas galėtų būti jos savininkas ir kodėl tėvas taip slaptingai to neišdavė.

Pavadinimas davė kelias užuominas. Tamsiomis, pakrypusiomis raidėmis ant šono buvo užrašyti žodžiai Corazon Frio. Už tamsių akinių paslėptos Ketės akys prisimerkė. Ką gi tai galėtų reikšti?

Nors tikrai ne lingvistė, bet net ir ji atpažino, kad užrašyta ispaniškai. Širdis neramiai šoktelėjo. Kaip ir vienintelis vyras, kada nors pažeminęs ją viešumoje.

Ir tas, kuris nuo pat tos akimirkos nepaliko jos sapnų. Vyras tvirtu, lieknu kūnu, nesutramdomais juodais plaukais ir šalčiausiomis kada matytomis akimis.

Nusipurtydama dar labiau sukrečiantį prisiminimą nei sukilimas praėjusios savaitės pokylyje, Ketė išlipo iš automobilio ir iškart pastebėjo, kad aplinkiniai sustojo ir sužiuro į ją.

Kita vertus, taip buvo visada. Jei sužavi žmones išvaizda, jie retai kada stabteli pažvelgti giliau. Drabužiai gali tapti šarvais, neleidžiančiais kitiems prieiti per arti. Ir taip geriau. Daug geriau.

Vilkėjo trumpučius džinsinius šortus ir susitraukusius baltus marškinėlius, iš po kurių kartais švystelėdavo plokščias, įdegęs, blyškios karamelės spalvos pilvas. Žvilgantys juodi plaukai vilnijo pečiais ir žemyn nugara, o mėlynas Balforų akis slėpė didžiuliai akiniai. Puikiai žinojo, kokią aprangą dera vilkėti per tokią prašmatnią kelionę jachta, ir pasirūpino tuo iki menkiausios smulkmenos. Privalu apsivilkti paprastai, bet turėti kuo daugiau statuso simbolių.

– Atneškite mano krepšius, prašau, – tarė Ketė vairuotojui ir pasuko link trapo. Šiek tiek pasistiebusi savo šio sezono madingiausiose espadrilėse, pastebėjo jos link einantį šviesiaplaukį uniformuotą vyrą ir nusišypsojo.

– Labas. Tikriausiai manęs laukiate. Aš Ketė Balfor, – tarė.

– Taip. – Vyras linktelėjo, primerkęs blyškiai žydras akis nužvelgė ją, jo ausyje žybtelėjo deimančiukas. – Taip ir pamaniau.

Ketė apsidairė.

– Ar kiti svečiai jau atvyko?

– Ne.

– O… šeimininkas? – Kaip beprotiška, ji nė nežino jo – ar jos – vardo! Kodėl griežtai nepareikalavo tėvo to pasakyti? Nes buvai pernelyg užsiėmusi, mėgindama užsitarnauti jo palankumą, – sušnabždėjo pašaipiai žiaurus pasąmonės balsas. – Žinojai, kad jis keistos nuotaikos, ir išsigandai, kad gali liautis davęs tau pinigų – kas tada su tavimi būtų? Matė, kad vyras sutrikęs žiūri į ją, ir suprato, kad juokingai atrodytų, jei imtų jo klausinėti, kam šis dirba! – Ar šeimininkas jau atvyko?

Vyras papurtė galvą.

– Dar ne.

– Gal malonėtum paimti mano krepšius? – primygtinai pasiūlė ji.

– Arba galėtum padaryti tai pati?

Ketė netikėdama įbedė į jį akis.

– Atsiprašau?

– Esu inžinierius, – gūžtelėjo pečiais jis. – Ne nešikas.

Ji kažkaip įstengė išlaikyti šypseną. Nėra prasmės pyktis su denio darbininku, bet su jo viršininku apie tai šnektelėti tikrai reikės. Jam teks išmokti, kad su Balfor taip nekalba niekas.

– Gal tada galėtum palydėti mane į mano kajutę? – šaltai paklausė ji.

– Su malonumu. – Vyras nusišypsojo. – Sek paskui mane.

Ketė pati savo krepšių nenešė nuo tada, kai ją išmetė iš paskutinės mokyklos. Šitie buvo sunkūs ir griozdiški, o su aukštakulniais, kuriais avėjo, blizgančiu deniu pereiti elegantiškai – tikras iššūkis.

Jei padėtis buvo nepavydėtina, netrukus tapo dar blogiau, nes jie priėjo jos kajutę ir Ketė priblokšta apsižvalgė. Pastarąjį kartą jachtoje buvo apsistojusi labai seniai, bet paprastai visuomet gaudavo geriausią ir prabangiausią kajutę. Kažką netoli denio, kad galėtų ryte išlipusi iš lovos iškart išeiti laukan ir būti pasitikta jūros didybės. Arba kažką šiek tiek toliau, link laivo vidurio – tai reiškia, kad esi stabiliausioje vietoje, apsaugotas nuo pernelyg didelio supimo.

Bet šitai.

Ketė apsidairė. Ji mažulytė. Užgriozdintas mažas gultas ir nedidukė spinta. Ant sienų jokių paveikslų ir, dar baisiau, nėra iliuminatoriaus! Ir kažkas ant durų paliko kažkokį palaikį drabužį! Nutrenkė krepšius ant grindų ir pasisuko į vyrą.

– Klausyk…

– Mano vardas Maikas, – įsiterpė jis. – Maikas Praisas.

Norėjo šiam vyrui pasakyti, kad jai nerūpi jo vardas ir kad dar dienai nesibaigus jam teks ieškotis naujo darbo, bet tuo metu turėjo skubesnių reikalų nei pasibaisėtinas to vyro pasipūtimas ir nesugebėjimas deramai dirbti. Ketė giliai įkvėpė.

– Man regis, įsivėlė kažkokia klaida, – tvirtai tarė ji.

– Kodėl?

– Ši kajutė per maža.

– Tokią tau paskyrė. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Geriau pasikalbėk apie tai su bosu.

Ketė sugriežė dantimis. Jei tik žinotų, kas tas bosas! Bet dabar tikrai negalėjo nusižeminti ir paklausti šio bereikalingo vyro.

– Turbūt nesupranti…

– Greičiausiai pati nesupranti, – nekantriai pertraukė inžinierius. – Bosas reikalauja, kad jo darbuotojai susitaikytų ir užsičiauptų – todėl jiems taip gerai ir moka.

– Bet nesu darbuotoja, – paprieštaravo ji. – Aš čia viešnia.

Vyras prisimerkė ir jau netrukus kvatojosi lyg ji būtų kažkaip keistai pajuokavusi.

– Argi. Bent jau man sakė kitaip.

Ketė pajuto pirmuosius nuogąstavimo virpulius.

– Apie ką čia kalbi?

Kryptelėjęs galvą link apdaro, kuris iš karto buvo patraukęs jos dėmesį, Maikas ištiesė ranką, nutraukė jį nuo kabliuko ir padavė jai.

Ketė tuščiomis akimis į jį pažvelgė.

– Kas čia?

– O kaip tau atrodo?

Jai prireikė akimirkos susivokti, nes su tokiais drabužiais neteko susidurti.

– Prijuostė? – Ketės pirštai tučtuojau suspaudė sunkią medžiagą ir pastūmė atgal jam, o širdis ėmė beprotiškai plakti. – Kas čia, po velnių, vyksta?

Maikas susiraukė.

– Gal geriau sek paskui mane.

O kas kita belieka? Pradėti išsikrauti brangius drabužius, mėginti sukaišioti juos kažkur šitoje skylėje? O gal paklausyti instinktų, kurie liepė dingti iš šito velniško laivo ir visai pamiršti atostogas jūroje?

Ėjo paskui jį medžiu apmuštų koridorių labirintu, kol Maikas pagaliau atlapojo dvivėres duris ir Ketė su palengvėjimu atsiduso. Štai čia jau panašiau.

Kambarys, kuriame atsidūrė dabar, buvo visiška tos pirmosios skurdžios kajutės priešingybė. Ši buvo tokio dydžio, prie kokių ir buvo pratusi – didinga svetainė su valgomuoju, įrengta kone kaip rūmuose. Lubose blykčiojo įmontuotos lempelės, bet jas užgožė natūrali šviesa, plūstanti pro stumdomuosius kajutės šonuose esančius langus, kurie atsivėrė tiesiai į denį.

Čia buvo ir stalas, prie kurio patogiai susėstų dvylika žmonių, nors Ketė pastebėjo, kad padengta tik dviem. Ant žvilgančio paviršiaus stovėjo išrikiuoti įvairūs atkimšti buteliai, o ant porceliano lėkščių lašėjo vaškas. Pačiame stalo viduryje puikavosi egzotinių vaisių padėklas, šalimais – krištolinis indas su išsivadėjusiu šampanu ir nerūpestingai numestas šokolado popierėlis.

Ketė nepatenkinta papūtė lūpas, svarstydama, kodėl niekas iš darbuotojų nepasirūpino to sutvarkyti.

– Kokia šlykšti netvarka, – tyliai sušnibždėjo.

– Ar ne? – nusijuokė Maikas. – Bosas kai švenčia, tai švenčia.

Bent jau sužinojo, kad tas bosas yra vyras. Ir panašu, kad netvarkingas vyras. Staiga sumurkus varikliams, laivas pajudėjo, o Ketės akys iš nuostabos išsiplėtė. Bet dar nespėjus jai perprasti nepaaiškinamos savo panikos dėl to, kad jie taip anksti išplaukia, nutiko kažkas, kas išgujo iš jos galvos visas mintis.

Pirmiausia pamatė viršutinę bikinio dalį – palaikį blizgios aukso spalvos drabužėlį, numestą prie drabužių krūvos ant poliruotų ąžuolo grindų. Tai buvo atviras dekadentiškumo ir sekso simbolis ir kelias akimirkas jos skruostus užliejo raudonis, bet pamėgino susikaupti.

Ir tada netikėtai išvydo vyro nuotrauką.

Spoksojo į ją, o širdis krūtinėje plakė it pašėlusi – pažinusi veidą, pasijuto lyg gavusi smūgį per skruostą.

Vyras nuotraukoje buvo dar jaunas, bet veidas jau užgrūdintas patirties. Juodos akys ryžtingai spoksojo į fotoaparatą, o jausmingos lūpos dirbtinai šypsojosi.

Jis vilkėjo gausiai siuvinėtą blizgų švarką, aptemptas tartum antra oda kelnes ir kažkokią tamsią, puošnią skrybėlę. Nuotrauka buvo visiškai nematyta, bet kartu ir akimirksniu atpažįstama. Ketei prireikė kelių akimirkų susivokti, kad čia – tradicinis matadoro apdaras. Suvokimas tebuvo visiškas niekis, palyginti su tuo dabar pamažu ją užvaldančiu siaubu.

Ji žvelgė į jauną Karlosą Gererą.

Mėgindama paslėpti drebančias rankas, pasisuko į Maiką.

– Kieno čia laivas? – karktelėjo.

Šviesi Maiko galva kinktelėjo į nuotrauką ir vyras nusišypsojo.

– Jo.

– K-Karloso? – Vien nuo jo vardo plaukeliai ant sprando šiaušėsi, o žiaurūs jo žodžiai vis dar žeidė. – K-Karloso Gerero?

– Taip. Kieno gi kito? – Maiko smalsumas augo. – Nežinojai?

Žinoma, kad nežinojo! Jei būtų žinojusi, nebūtų nė kojos kėlusi į šį prakeiktą laivą! Kodėl, kodėl, kodėl! Bet ji tikrai nesiruošia pasakoti šitam pašaipiam inžinieriui apie savo nesėkmes ar jų priežastį. Reikia susiimti ir grįžti į sausumą.

– Turbūt įvyko klaida, – tarė, lygiu tonu ramindama besidaužančią širdį ir staigią skubą. – Norėčiau išsilaipinti. Prašau.

– Bijau, kad neįmanoma.

Ketė prisimerkė.

– Ką nori pasakyti?

– Man Karlosas minėjo, kad atvyksta ūkio prižiūrėtoja, vardu Ketė Balfor.

Kambaryje pakibo vienas žodis ir Ketė pakartojo jį, norėdama būti tikra, kad gerai išgirdo.

– Prižiūrėtoja? – teištarė netikėdama.

– Na, taip. Esi Ketė Balfor, o laive yra šeši alkani darbuotojai. – Jis nusišypsojo. – Mums juk reikia, kad kažkas tvarkytųsi paskui mus ir ruoštų mums valgį, ar ne?

Pareiškimas buvo toks nesuvokiamai absurdiškas, kad Ketė akimirką pamanė, kad kažkas – labai nejuokingai – su ja pokštauja. Lyg ji būtų prasčiokė darbininkė, kuri patarnautų krūvai jūrininkų! Bet dirstelėjusi į vyriškio akis suprato, kad jis kalba visiškai rimtai. Kas, po paraliais, čia dedasi?

– Leisk mane iš šito prakeikto laivo! – suriko, staiga pajutusi užplūstančią paniką. – Ir tučtuojau!

Jis vėl trūktelėjo pečius.

– Atleisk, neįmanoma. Dėl to teks kalbėtis su bosu – neturiu įgaliojimų valdyti laivą, o mes jau išplaukėme. Bet nesiūlyčiau tau prašyti jo paslaugos, prieš tai nesutvarkius šitos betvarkės. Jis atvyks vėliau.

Karlosas Gereras atvyks? Žinoma, laivas juk jo. Ketė sumirksėjo, staiga pasijutusi lyg kristų tiesiai į šėlstančios jūros bangas nemokėdama plaukti. O tada į galvą atėjo dar viena, tokia pat pritrenkianti mintis. Jos tėvas suorganizavo šią kelionę. Jei taip, kodėl? Staiga nebesuprato nieko.

Bet šiuo metu visa tai nesvarbu. Su juo galės išsiaiškinti kitą kartą. Svarbiausia dingti iš čia. Sprukti. Pabėgti, kol…

Kol nepasirodė vyras, kurio ilgėjosi kiekviena jos kūno ląstelė.

Pažvelgusi pro langą, kur Antibų uostas buvo virtęs tik tolumoje blyksinčių laivų taškeliais, Ketė suprato, kad įkliuvo. Kuo tikriausiai įkliuvo – nebent priverstų Maiką ją išvaduoti.

– Dabar paklausyk manęs, Maikai, – tarė, pabrėždama krištolinį savo akcentą, kuris paprastai padėdavo jai gauti tai, ko norėjo. – Juk paleisi mane?

– Atleisk, negaliu. Pareigos neleidžia.

– Taip. Tada leisk man tau kai ką pasakyti ir geriau atidžiai paklausyk. Aš jokia prižiūrėtoja ir tikrai nesiruošiu virti ir kuopti tavo ar kitų įgulos narių netvarkos. Ir jau tikrai netvarkysiu šito jovalo, kurį paliko bjaurusis tavo bosas ir jo… jo… mergina. Supratai?

Maikas gūžtelėjo.

– Kuo puikiausiai. Elkis, kaip tau patinka – tik, žinoma, nenorėčiau būti tavo vietoje, kai apie tai išgirs Karlosas. – Jis dirstelėjo į laikrodį. – Geriau grįšiu prie kapitono. Paliksiu tave nurimti, o paskui galėsi susirasti mane, aprodysiu tau laivą.

Daugiau netaręs nė žodžio, apsisuko ir išėjo, palikęs Ketę spoksoti jam pavymui. Buvo priblokšta, o širdis daužėsi su tokia baime, kokios seniai nejautė. Su ta, kurią slėpdavo giliai širdyje, vos tik ši imdavo kelti bjauriąją savo galvą. Pasijuto užvaldyta siaubingos nevilties…

Na, bet ji nėra beviltiška. Ir tikrai nesiruošia nurimti ir apžiūrinėti laivo, kuriame tikrai neliks! Tarkime, turės pakentėti, kol grįš Karlosas ir auksinio bikinio savininkė. Viduje susirangė kažkas, primenantis pavydą, ir Ketė nuvijo šį jausmą šalin. Tikrai nepavydi vargšei moteriai, kurios bikinį atrišo tas arogantiškasis ispanas. Kuo tikriausiai, jau greičiau… greičiau Ketei jos gaila, ir, be to, jam sugrįžus įduos jį policijai už pagrobimą!

Išsitraukusi iš rankinės mobilųjį telefoną, beviltiškai mėgino pagauti ryšį, bet kažkodėl nesisekė. Dabar dar piktesnė ir nebeišgalėdama sėdėti vietoje, Ketė nusprendė patyrinėti laivą. Jau netrukus pastebėjo, kad pirmasis įspūdis buvo teisingas. Laivas ne tik didelis, jis milžiniškas ir įrengtas visiškai netaupant.

Jame buvo kino teatras, biblioteka, pilnas vyno rūsys ir didžiulė svetainė ant denio. Ketė suskaičiavo penkias prabangias svečių kajutes, iš kurių kiekviena turėjo savo liftą, jungiantį su deniu. Viskas pranoko net ir jos tėvo turtus, trumpai susimąstė, iš kur ispanas ištraukė visus tuos pinigus. Juk tikrai ne kaudamasis su buliais?

Dabar jautėsi labai išalkusi. Nuo skrydžio į Prancūziją šįryt praėjo daug laiko, o bjauraus maisto lėktuvuose nevalgydavo. Reikėjo kažko užkąsti, bet bodėjosi eiti žemyn, nenorėdama sutikti ko nors iš įgulos narių. Nes argi tai nebūtų šioks toks nebylus pralaimėjimo pripažinimas?

Tad sugrįžo į valgomąjį patikrinti, kokio maisto liko ant stalo. Jo buvo nedaug. Suvalgė bananą, du granatus ir šiek tiek sodraus juodojo šokolado. O tada, daugiau iš užsispyrimo nei noro atkimšo rožinio vyno butelį, iš etiketės pažinusi, kad jis vienas labiausiai pasaulyje vertinamų, ir įsipylė pilną taurę.

Nebuvo didelė gėrėja, tad vyno aromatai ir poskoniai nieko nereiškė, bet nuo jo bent pasijuto geriau. Net maištingai. Netikėjimą, kad visai tai gali išties vykti, pakeitė įsiūtis. Tik palauk, Karlosai Gererai, nebyliai pasižadėjo sau, nugurkė brangų vyną, įsipylė dar, klestelėjo ant plačios, minkštos, pagalvėmis nukrautos sofos ir nusisuko į langą.

Jachta lėkė į priekį, Ketė stebėjo baltas bangų keteras ir jau buvo nugėrusi kone pusę butelio, kai išgirdo garsą, kiaurai pervėrusį širdį. Jaudulys augo.

Tai buvo turtuolio žaisliukas. Su niekuo nesupainiojamas propelerio ūžesys virš galvos, galėjęs reikšti tik vieną – sraigtasparnį! O tas, kas juo atskrenda, tikrai jos pasigailės ir išskraidins iš šio prašmatnaus kalėjimo.

Tėškusi taurę ant stalo, Ketė pašoko ant kojų. Atsiduos piloto malonei. Praneš jam – ar jai – kad yra laikoma čia prieš valią ir kad jai reikia į artimiausią policijos nuovadą.

Bet jos skuba pasiekti denį ir nusileidimo aikštelę buvo aptemdyta – gal dėl to, kiek išgėrė alkoholio, o gal dėl aukštakulnių espadrilių. Savo pasibaisėjimui, Ketė slystelėjo ant medinių grindų ir plekštelėjo tiesiai ant sėdimosios. Kai galiausiai vėl atsistojo, susirinko išmėtytus savo daiktus ir išsiaiškino, pro kurias duris pateks prie nusileidimo aikštelės, pasigirdo greitėjančio propelerio garsas. Tai tereiškė viena. Mintyse meldė ir prašė neišskristi be jos, nors jau išgirdo garsų oro gūsį, reiškiantį, kad sraigtasparnis kilo.

Tyliai suaimanavusi, atlapojo vienas iš durų, išlėkė pro jas ir iškart atsitrenkė į kažką kietą.

Labai kietą.

– Buenas tardes, querida, – pasigirdo žemas balsas, užliejęs visus jos jutimus it tirštas, tamsus medus.

Pasibaisėjusi Ketė pasijuto spoksanti tiesiai į Karlosą Gererą.