Читать книгу Ketė ir žavingasis ispanas - Sharon Kendrick - Страница 2

Ketė stebeilijosi į ledines, juodas ir atvirai ją smerkiančias akis.

– Tu! – apkaltino ji, nors keliai drebėjo, o širdis taip daužėsi, kad pati vos nenualpo. Tačiau kuri moteris pasaulyje taip nesijaustų, išvydusi tokį įspūdingą kūną, apvilktą aptemptais juodais džinsais ir baltais šilko marškiniais, nors išvaizdus jo veidas toks šaltas, it iškaltas juodo marmuro gabale? – Karlosas Gereras! – sušnibždėjo.

– O ko tikėjaisi? – šilkiniu balsu atsiliepė Karlosas. – Juk šis laivas mano.

Beviltiškai mėgindama suvaldyti audringus jausmus, Ketė spoksojo į jį.

– Maniau… Maniau, patekau į kažkokį košmarą, bet pasirodo, čia realybė.

– Sakai, kad nenori čia būti? – šaipėsi jis, juodos akys vėrė kiaurai lyg lazeriai.

Ketė instinktyviai žengė šalin. Toliau nuo vyriško, svaiginančio jo kvapo ir nuo to karščio, kurį skleidė galingas kūnas. Toliau nuo pavojingai dūzgiančio seksualumo, supančio jį tartum tamsi, jausminga aura ir verčiančio ją trokšti perbraukti pirštais per nepaklusnias, juodas garbanas.

– Dabar mieliau būčiau bet kur, tik ne čia su tavimi, – tarė ji. Ir vis dėlto, ar tik nesuskambo jos žodžiai tuščiai, nes juk kaip įmanoma priešintis buvimui šalia jo, kai ji jau spėjo pajusti neatsispiriamą jo trauką? Tą, per kurią moterys – ypač pati – visiškai apsikvailindavo. Tik ne šįkart, tai jau tikrai. – Bet kur