Читать книгу Nuplėšta garbė - Sharon Kendrick - Страница 1

Butelis buvo šaltas, bet anaiptol neprilygo jos širdį kaustančiam ledui. Roza priglaudė šampaną prie lūpų ir stengdamasi numalšinti skausmą vėl atsigėrė. Norėjo pabusti ir sužinoti, kad pastarųjų kelių dienų nebūta. Norėjo būti tokia, kokia visada manė esanti. Ir troško, kad tas aukštas vyras kitame naktinio klubo gale liautųsi vėręs ją tamsiu, nerimą keliančiu žvilgsniu.

Nuo blyksinčių šviesų ir garsios muzikos Roza jautėsi apsvaigusi. Gal taip veikė šampanas, kurį maukė nuo pat tos akimirkos, kai įėjo? Nebuvo pratusi prie gaižaus putojančio gėrimo ir jis jai nelabai patiko, tikriausiai dėl to, kad užaugo gerdama sodrų šiltą raudonąjį Sicilijos vyną. Iš tiesų, kartais jai leisdavo išgerti pusę taurės vandeniu skiesto vyno, stebint nepaprastai budrioms dviejų brolių akims.

Tačiau iš tikrųjų jie jai ne broliai. Nuo šiol turi laikyti juos netikrais broliais.

Roza sugniaužė butelio kakliuką, o prisivertus pažvelgti neįtikėtinai tiesai į akis, jos stuburu nuvilnijo šiurpas. Niekas nėra taip, kaip atrodė, ir daugiau niekada nebus. Žinia buvo negailestinga, ji pačiu blogiausiu būdu sužinojo visąlaik gyvenusi mele.

Ir kad nėra ta, kuo save laikė.

– Mademoiselle1? Jūs pasiruošusi?

Roza nebyliai linktelėjo, kai naktinio klubo darbuotojas mostelėjo link pakylos, ant kurios moterys visą vakarą bandė šokti aplink stulpą. Derėtų pasakyti, kad daugumai visiškai nesisekė, nors buvo lieknos, neįtikėtinai sportiškos šviesiaplaukės. Tiesa, taip atrodė visos moterys šioje Prancūzijos Rivjeros dalyje. Roza jautėsi tikra keistuole dėl savo juodmedžio spalvos plaukų, rusvos odos ir apvalumų, kurie dabar lipte lipo iš naujutėlės tamsiai raudonos suknelės.

Ji netvirtai užkėlė koją ant pakylos, svarstydama, ar sugebės šokti su tokiais aukštakulniais, kokių gimtojoje Sicilijoje nedrįstų avėti. Bet kam rūpi, jei ji suklups? Kam rūpi, kad tokios trumpos suknelės jai dar neteko vilkėti? Tik ne jai. Šiąnakt ji atsikratys senosios Rozos, kuri per daug kvaršino sau galvą dėl įvaizdžio ir gero elgesio. Šiąnakt ji priims naująją Rozą, moterį, užsiauginusią storesnę odą, kad daugiau niekas neįskaudintų. Šioje išskirtinėje Prancūzijos pajūrio atkarpoje, vadinamoje Žydruoju Krantu, ji išlįs iš apsauginio kiauto ir taps žibančia neatpažįstama būtybe – taip jos pokytis bus baigtas.

Roza vėl gurkštelėjo šampano ir padėjo butelį, tačiau užlipusi ant pakylos pajuto, kad jos ir kitapus klubo stovinčio vyro – to tamsiais plaukais ir galingu kūnu – žvilgsniai susitiko. Jis vis dar ją stebėjo ir kažkas tame smalsiame linksmume, kuris žybsėjo jo akių gelmėse, privertė Rozos skrandį keistai sujudėti. Nejau niekas jo nemokė, kad nemandagu šitaip spoksoti? Dar nemandagiau nepaisyti tos vargšės moteriškės, kuri kone kabinosi jam ant kaklo.

Pasigirdo muzika ir Roza suėmusi stulpą atkišo dubenį į priekį taip, kaip matė darant kitas. Iki šio vakaro tokių šokių ji nė nebuvo regėjusi ir tikrai nebūtų drįsusi dalyvauti užsidegusių mėgėjų konkurse. Tačiau apimtas šoko žmogus elgiasi taip, kaip jam visai nebūdinga.

Apsivijusi koja slidų stulpą ėmė judėti. Juto, kaip lygus vėsus metalas slysčioja nuoga šlaunimi. Alkoholis ją atpalaidavo, o hipnotizuojantis muzikos ritmas įtraukė. Ūmai pasidarė lengva. Lengva atsiduoti jausmingai pulsuojančiai muzikai ir pamiršti širdgėlą. Judesiai buvo instinktyvūs, lyg būtų gimusi šitaip šokti. Lyg neturėtų kitos galimybės, tik trintis kūnu į šį nejudrų metalinį strypą. Užsimerkusi dar aukščiau iškėlė koją ir atkragino galvą, kad pajustų, kaip ilgi plaukai prisiliečia prie grindų. Roza ėmė lėtai, jausmingai judinti klubus ratais prie stulpo ir pajuto nepaaiškinamą jaudulio kaitrą, pamažu besiplečiančią giliai slėpsnose.

Svajingoje užmarštyje ją pasiekė kiti garsai. Skardūs šūksniai jai slysčiojant aukštyn-žemyn pagal muziką. Netramdomas džiaugsmingų vyrų balsų klegesys, jai gniaužiant stulpą ir rangantis aplink jį. Bet Rozai nerūpėjo, kas šūkčioja. Buvo užsimerkusi ir visiškai atsidavusi šokiui. Tai buvo labiausiai apvalantis potyris gyvenime – atsimerkė tik nutilus muzikai ir išvydo, kad jos stebėti priešais sceną susirinko didžiulė vyrų minia.

Akimirką Roza mirksėdama žvelgė į juos. Jautėsi tarsi vertingas eksponatas, demonstruojamas užsienio zoologijos sode. Pasijuto besitikinti išvysti įsiutusius brolių veidus.

Netiesa. Netikrų brolių. Bet net ir jie už šimtų mylių.

Roza atsitiesė ir nužvelgė susirinkusius vyrus svarstydama, kaip nesistumdant pro juos prasibrauti. Daugelio marškiniai buvo prasegti iki liemens, krūtinės žvilgėjo nuo prakaito. Ji nenorėjo jų liesti. Roza nusipurtė. Nenorėjo nieko su jais daryti. Troško tik dar išgerti, nes skausmas širdyje vėl atsivėrė ir, regis, tik alkoholis galėjo jį numalšinti. Roza pasilenkė paimti butelio, pajuto ant rankos pirštų prisilietimą ir atsitiesusi susivokė žvelgianti į juodžiausias akis, kokias tik teko matyti.

Tai tas vyras iš kitapus klubo. Tas spoksotojas. Dar prieš dešimt minučių jis buvo kažkokios gražuolės dėmesio objektas. Roza pamėgino sufokusuoti žvilgsnį, kad atidžiai jį nužvelgtų. Kai vaizdas išskydo, o paskui vėl tapo ryškus, pamanė niekada nemačiusi tokio vyro. Stovėdama arti tvirto kūno ir žvelgdama į veidą su vanagiška nosimi Roza ūmai suprato, kodėl ana moteris kabinosi jam ant kaklo. Jis atrodė išskirtinis, lyg sutvertas iš kažkokios tamsios pirmapradės jėgos, tvyrančios visoje patalpoje. Juodos akys žibėjo tarytum po tomis ilgomis blakstienomis rusentų kaitri ugnis, lūpos buvo putlios ir jausmingos.

Tačiau pažvelgęs į triukšmingą vyrų spūstį jis susiraukė.

– Man atrodo, tave reikia skubiai išgelbėti, – pasakė su egzotišku akcentu, kurio ji neatpažino.

Senąją Rozą toks vyras gal ir būtų įbauginęs – jei tik globėjiška šeima leistų priartėti prie jo bent per šešias pėdas. Bet naujoji kauštelėjusi Roza nesileido įbauginama. Tik pažvelgė jam į akis ir pajuto nepaneigiamą jaudulį – lyg radusi tai, ko nesitikėjo. Tai, ko net nežinojo ieškanti.

– Kaip suprantu, esi tam tinkamiausias?

– Aš tobulas kandidatas bet kokiai gelbėjimo misijai, gražuole. Būk tuo tikra.

Stengdamasi nuslopinti venose srūvantį jaudulį Roza neva stebėdamasi apsidairė.

– Bet niekur nematau balto žirgo.

– Todėl, kad visada jodinėju juodu eržilu, nors Prancūzijoje to nedarau. Jis stambus ir galingas, nelabai mėgsta naktinius klubus, – žvelgiant į Rozą jo akys žvilgėjo. – Priešingai nei moteris, kuri, regis, nė nesuvokė, kokią sumaištį prieš kelias akimirkas sukėlė atlikdama tą neįtikėtinai erotišką šokį, ir vos neišvedė visų susirinkusiųjų iš proto.

Rozos šypsena tapo šaltesnė suvokus, kad flirtas kas sekundę smarkavosi vis labiau. Be to, jos ryžtas menko, nes nebuvo to patyrusi. Net studijų Palerme metais vyrai, kuriais žavėdavosi, sužinoję, kas ji tokia, laikydavosi atokiai. Koks sveiko proto vyras susidėtų su Koreti, moterimi, kurios nedrįstų nė paliesti iš baimės, kad bus persekiojamas vieno iš brolių arba pusbrolių?

Ji niekada nesutiko žmogaus, kurio nebaugintų galingos šeimos reputacija, be to, prie tokio vyro Rozos nebūtų nė iš tolo prileidę. Prie vyro, spinduliuojančio tokiu aistringumu, kad ji susimąstė, ar jį palietus pirštai nenudegtų.

Roza žinojo, kad būtų protingiausia apsisukti ir išeiti. Grįžti į užsisakytą viešbučio kambarį ir išsimiegoti. Rytą pabustų – tikriausiai kamuojama skeliančio galvos skausmo – ir nuspręstų, ką toliau gyvenime daryti.

Bet ji nesijautė protinga. Jautėsi… įžūli. Juk su įžūlumu susidoroti lengviau nei su širdgėla ir vienišumu? Būdamas įžūlus jautiesi gyvas, o ne išsikvėpęs ir tuščias, nesvarstai, kurgi krypsta gyvenimas.

– Nenoriu, kad mane gelbėtų, – pasakė ji irzlokai ir vėl užsivertė šampaną. – Noriu šokti.

– Šitai, – ramiai tarė vyriškis, imdamas jai iš rankos butelį ir atiduodamas kažkam stovinčiam greta – žmogus be žodžių jį paėmė, – taip pat galima suorganizuoti.

Jis paėmė ją už rankos ir nusivedė į šokių aikštelę, o kai ją apglėbė ir muzika ėmė aistringai dunksėti, Rozą ūmai apėmė svaiginantis pavojaus pojūtis. Jis toks aukštas, – pamanė. Aukštesnis nei bet kuris kitas vyras, kokį teko matyti. Ir jo kūnas atrodo toks stiprus. Ji apsilaižė sukepusias lūpas. Moteris prieš tokį vyrą tikrai neatsilaikytų. Ši mintis užuot išgąsdinusi ją sujaudino.

– Net nežinau tavo vardo, – išrėkė Roza.

– Nes neprisistačiau.

– O ar ketini?

– Gal… jei būsi labai gera.

Ji nutrūktgalviškai klustelėjo:

– O jei nebūsiu?

Jis nė nemirktelėjo.

– Tuomet būtinai prisistatysiu, nes labiau už viską mėgstu blogas moteris. Mano vardas Kulalas.

Ji pamėgino pakartoti. Sudėjusi lūpas vamzdeliu ištarė pirmąjį skiemenį, paskui liežuviui palietus gomurį sumurmėjo kitus.

– Ku-lalas.

– Mmm. Man patinka, kaip tari. Iš tavo lūpų skamba labai aistringai.

Roza sukikeno.

– Liaukis!

Staiga užplūdus geismui Kulalas prisitraukė ją arčiau ir pajuto, kaip ji prisišlieja prie jo, tarytum visą vakarą būtų tik to ir laukusi. O ar jam nebuvo taip pat? Juk jo pojūčiai užsiliepsnojo tą pačią akimirką, kai į ją pažvelgė ir išvydo, kaip švelnios lūpos nekaltai stebintis prasiskiria – tas judesys tikrai nederėjo prie nuodėmingai nuostabaus geidulingo jos kūno. Kulalas juto, kaip jos krūtys spaudžiasi prie jo krūtinės, ir aistringai įkvėpęs prikišo lūpas jai prie ausies.

– O dabar pažiūrėkime, ar aikštelėje šoki taip pat gerai kaip ant pakylos, gerai, gražuole?

Sklandžiai jam iš lūpų besiliejantys žodžiai perspėjo Rozą pasisaugoti. Nes komplimentai žarstomi ne šiaip sau – šito ją išmokė negailestinga šeima. Pasakai moteriai, kad ji graži, o ji tau atsiduoda – ar ne taip būna? Ji užaugo stebėdama, kaip šeimos vyrai imasi beširdiškų vilionių. Tokie vyrai iš tokios moters kaip ji nori vienintelio dalyko, o ją juk išauklėjo saugoti garbę ir dorovę. Tačiau taip buvo iki pasikeičiant pasauliui. Iki paaiškėjant, kad vertybės, kurias taip brangino, yra lėkštos ir bevertės.

Taigi Roza nustūmė abejones šalin ir pakėlusi į jį akis nutaisė koketišką žvilgsnį – iki šiol net nežinojo taip mokanti.

– Įvertinsi mane pagal dešimtbalę sistemą?

– Jei nori, – Kulalas tvirčiau apsivijo jos liemenį. – Bet iš anksto įspėju, kad esu labai griežtas teisėjas.

Atsakas išsprūdo anksčiau, nei Roza suvokė jį ištarusi.

– Surizikuosiu, – pasakė ji.

– Gerai, – jo lūpos prigludo jai prie kaklo. – Man patinka rizikuoti linkusios moterys.

Roza juto lūpų prisilietimą prie nuogo kaklo ir iš malonumo užsimerkė. Tai… tikra palaima. Kulalas tvirčiau apkabino ir ji suvokė, kad šokis su juo visiškai kitoks nei su kitais vyrais. Jis, regis, savo nuožiūra kūrė taisykles, visiškai nepaisė muzikos ritmo ir judėjo taip, tarytum tai būtų lėtas valsas, o ne energinga daina. Ir ji leidosi vedama. Kodėl ne? Tiesą sakant, jis galėtų tęsti visą naktį – jam sekėsi labai gerai.

– Ar patinka? – tyliai pasiteiravo jis, delnais savininkiškai perbraukdamas jos užpakaliuko linkį.

Ūmai apėmęs svaiginantis laisvės pojūtis ir jausmas, kad paklūsta kūno troškimams, suteikė Rozai drąsos – glaudžiama dar arčiau ji nesigūžė.

– Taip.

– Taip ir maniau. Man taip pat patinka. Labai patinka.

Pajutęs, kaip jos pirštų galiukai keliauja jam ant pečių, Kulalas užsimerkė. Skruostą lietė šilkiniai Rozos plaukai ir jį užliejo tokia stipri aistros banga, kad apėmė nepakeliamas noras ją liesti dar intymiau.

Tačiau Kulalas, nors visada garsėjo kaip taisykles laužantis princas, gerbė pareigas ir neketino rizikuoti karališkuoju vaidmeniu. Šokti su moterimi, kuri kitų akyse akivaizdžiai mėgavosi iššaukiančiu elgesiu, viena, bet mylėtis su ja viešumoje – visai kas kita. Taigi, nors juos pridengė siūbuojanti minia, o blyksčiojančios šviesos temdė daugumą judesių, jis nedarė to, ko norėjo. O troško per ploną trumpos suknelės satiną pažaisti su jos speneliais. Arba kyštelėti ranką po suknele ir paliesti drėgną kaitrą, besiskverbiančią pro kelnaites.

Jei tik ji mūvi kelnaites.

Kulalas nurijo seiles ir susimąstė, ar ji pajuto ūmai sukrutusią erekciją.

Jis pastebėjo ją vos tik įėjusią į naktinį klubą, tiesa, žvilganti raudona suknelė vaizduotei erdvės paliko mažai. Jos figūra nemadinga, ypač čia, Pietų Prancūzijoje. Nepanašu, kad ji valandų valandas leistų sporto klube ar laikytųsi griežtos dietos. Tokios, kuri visada sukelia moterims rūškaną, šiek tiek sunerimusią išraišką, lyg jos bijotų apalpti iš alkio. Ši moteris buvo sultinga ir geidulinga – visai kaip prinokusi šilkmedžio uoga prieš pat nukrentant nuo šakos.

Kulalas pastebėjo, kad jos plaukai krenta iki pat liemens tarsi tamsus satinas, o suknelė vos pridengia lygias nuogas šlaunis. Jų akys susitiko virš šokių aikštelės – jis išvydo, kaip ji tarytum stebėdamasi išpūtė akis, – ir tą akimirką Kulalas suvokė. Kaip visada, kai suvokdavo, kad moteris jo geidžia. Jis galėjo ją pasiimti ir norėjo tai padaryti kuo greičiau, nes netrukus toks ištvirkavimas liks praeityje.

Pasijuto nuolankiai suspaudžiąs lūpas, mat netolimoje ateityje laukė pareiga sudaryti iš anksto suplanuotą santuoką ir nerūpestingos mergišiaus dienos jau buvo suskaičiuotos. Net jei su nuotaka susitartų dėl atviros santuokos – atviros bent jau jam – žinojo, kad romanus ateityje reikėtų megzti atsargiai. Jis kilęs iš kultūros, kur žmonos apsimeta nematančios vyrų nusižengimų, bet santuoka turėjo ir tam tikrų įsipareigojimų. Teks pamiršti dienas, kai į naktinį klubą įeidavo vienas, o išeidavo vedinas gražia moterimi.

Juodviem judant pagal muziką jis priglaudė lūpas prie šilto ausies lezgelio.

– Koks tavo vardas? – pasiteiravo.

– Roza, – atsakė ji, instinktyviai nutylėdama pavardę Koreti. Nežinia, ar jis girdėjęs apie garsiąją jos šeimą, bet neketino rizikuoti. Šiąnakt gal ir elgiasi nutrūktgalviškai, bet tikrai nekvailai.

– Roza, – pakartojo jis, delnu perbraukdamas tankių tamsių plaukų kaskadą, lyg glostydamas mėgstamo eržilo šoną. Pajutęs, kad ji reaguodama pasiraivė, nusišypsojo. – Man patinka. Tu italė?

– Taip, – išspaudė Roza, nors buvo sunku kalbėti apsuptai žemiško jo aromato. Kieno reikalas, kad ji šykšti tiesos? Ji grynakraujė sicilietė ir šeimos nariai pratrūktų įtūžiu, jei būtų išgirdę ją sakant, kad yra italė! Bet taip paprasčiau. Roza negailestingai sau priminė nesanti šeimai nieko skolinga. Ničnieko. – Taip, italė.

– Ir ar dažnai šoki aplink stulpą naktiniuose klubuose, Roza?

Ji papurtė galvą.

– Niekada anksčiau to nedariau.

– Įdomu. Kodėl?

Roza susiraukė, nes apie tai kalbėtis nenorėjo. Papurtė galvą.

– Verčiau papasakok apie save!

Tačiau Kulalas suvokė nenorįs šūkauti, kad jį išgirstų, be to, nedrįso dar ilgiau užsibūti su ja šokių aikštelėje. Jei ji toliau trinsis geidulingu kūnu, jis tuoj negalės pajudėti. Taigi kodėl nėjus tiesiai prie reikalo ir nepratęsus pokalbio kur nors nuošaliau – pavyzdžiui, atokioje jo viloje, kur netoliese būtų ir lova?

– Gal nueikime kur nors, kur tyliau? – pasiūlė jis.

Roza susvyravo. Panoro, kad jis būtų kaip nors perspėjęs prieš šitaip ją paleisdamas, nes ūmai pasijuto lyg laivas su sulūžusiu inkaru.

– Pavyzdžiui?

Perlietas nedidelio susierzinimo Kulalas susiraukė. Kodėl moterys visada šitaip elgiasi? Kodėl apsimetinėja esančios nekaltos, jei abu puikiai žino, kaip baigsis vakaras? Tokia laputė kaip ji veltui mėgina ūmai apsimesti nekalta. Jis gūžtelėjo pečiais.

– Žinau vieną vietelę su nuostabiu vaizdu, ten galėtume sėdėti ir stebėti žvaigždes.

– Ak, žvaigždės man patinka, – svajingai ištarė Roza.

– Man taip pat. Tai gal einame iš čia ir susirandame savo dangaus gabalėlį?

Jis kalba labai poetiškai, – pamanė Roza, kai ją vėl apėmė svaigulys. Pamėgino prisiminti, kada pastarąjį kartą valgė, bet pagalvojo, kad labai seniai.

– Gerai, – nedrąsiai sutiko ji.

Kulalas nusišypsojo – kaip jis ir tikėjosi, buvo lengva. Kulalas gauna tai, ko nori. Taip visada apie jį sako. Jam niekada neteko dėl nieko kovoti – išskyrus vieną moterį, dėl kurios kovoti labai norėjo, bet buvo neįmanoma.

Roza žvelgė į jį pakėlusi akis – išraiška jos veide buvo švelni ir… patikli, o jis nenorėjo, kad ji taip į jį žiūrėtų. Norėjo, kad būtų nuožmi, įkaitusi, aistringa.

– Eikime susirasti automobilio, – ištarė vyriškis ir nužvelgė nuogas jos rankas bei kojas. – Turi švarkelį ar ką nors panašaus?

Roza sumirksėjo. Ar turėjo? Neprisiminė. Ji nudelbė trumpą satino suknelę, vos dengiančią šlaunis. Prisiminė vos prieš kelias valandas ją pirkusi tame absurdiškai brangiame butike Antibe kartu su derančiais bateliais, svaiginančio aukščio kulniukais. Jie derėjo ir prie tamsiai raudonos rankinės, kabančios ant jos peties paauksuota grandinėle, bet ji neprisiminė, kad turėjo švarkelį.

– Atrodo, ne, – neaiškiai atsakė ji.

Žvilgsnyje, kurį Kulalas metė į ją, slypėjo būgštavimas ir vesdamas ją per sausakimšą šokių aikštelę jis ėmė gailėtis neapgalvoto pasiūlymo. Gal ši moteris ir atrodo kaip visų vyrų svajonių įsikūnijimas, bet dabar ji pradėjo klupinėti ir Kulalas susimąstė, kiek ji apgirtusi. Tiesa, jam patinka blogos moterys, bet geriau, kad jos būtų blaivios.

Laikydamas ranką jos nugaros apačioje jis pajuto, kaip ji žengdama iš klubo susvyravo, sugavo ją ir atitiesė. Ačiū Dievui, kad aplinkui nėra paparacų, – niūriai pamanė švelniai sodindamas ją ant galinės laukiančio limuzino sėdynės – ji atsisėdo išskėsdama ilgas kojas, merkdama akis.

Pirmąkart gyvenime Kulalas pasijuto tempiąs suknelę žemyn, bergždžiai mėgindamas padėti jai atgauti bent šiek tiek padorumo. Dabar netikęs metas pastebėti, kad ji vis dėlto mūvi kelnaites. Ir kad jos, regis, nėriniuotos.

– Kiek gi išgėrei? – paklausė jis.

Ryškaus akcento pažymėtas balsas prasiskverbė į drumstas mintis ir Roza staigiai atsimerkė. Nuo gryno oro pasijuto labai keistai, bet ūmai šiame prabangiame automobilyje ją apėmė saugumo pojūtis. Ir jis vis dar čia, – pamanė Roza. Juodaakis gelbėtojas iš naktinio klubo, taip arti glaudęs ją šokių aikštelėje. Su juo jautėsi labai saugi. Tai kodėl jis jos nebeglaudžia? Taip smarkiai, kad pamirštų viską, išskyrus jo prisilietimą.

– Ateik čia ir pabučiuok mane, – sumurmėjo Roza juodutėlėms jo akims tai išskystant, tai vėl išryškėjant, kol būti atsimerkus tapo per sunku ir ji vėl užsimerkė. – Prašau. Pabučiuok mane.

Kulalas čiupo ją už rankų ir mėgindamas prabudinti papurtė, bet nesivargino nuslėpti paniekos ar augančio pykčio, kad įsivėlė į tokią situaciją. Nejau ši moteris tikrai manė, jog jis nori ją tokios būklės bučiuoti?

– Roza, – kaltinamai rėžė. – Tu girta!

– Žinau, – ji atkragino galvą, atrėmė ją į minkštą odinę sėdynę ir leidosi užliejama nepažįstamų jo žodžių. – Ir jaučiuosi fantastiškai.

– Jei matytum save, taip negalvotum, – dūko jis. – Girta moteris niekada neatrodo gražiai.

– Bet girtas vyras tikriausiai nieko tokio? – suvogravo ji. Ar ne taip ji užaugo? Vienokios taisyklės vyrams, kitokios – moterims. Ak, kodėl pasaulis toks neteisingas?

– Ne, nepritariu visiems, kurie šitaip netenka savitvardos, – atkirto Kulalas. – Štai kodėl vežu tave namo.

Tas žodis Rozai nuskambėjo pašaipiai ir ji nutaisė tuščią šypsnį.

– Namo? – perklausė ji ir pirmąkart jos balse pasigirdo kartėlio gaidelė. – Čia kils šiek tiek problemų. Nes neturiu namų. Nebeturiu.

Kulalas palinko virš jos ir vos išvengė rankų, kurios kilo kėsindamosi apsivyti jo kaklą. Jo nedomino šitas alkoholio įkvėptas graudus pasakojimas. Tereikėjo ja atsikratyti – ir kuo greičiau.

– Kur tu apsistojusi? – skubriai paklausė.

Pasigirdus klausimui Roza atsimerkė ir nukreipė migla aptrauktas akis į jį. Pamėgino atsisėsti, bet kažkodėl judesiui prireikė per daug pastangų. Be to, Kulalas nukreipė jos dėmesį į kur kas didesnę problemą. Kur ji apsistojusi?

– Nenutuokiu, – suvapėjo pasikišdama po savimi kojas. Čia buvo patogu, ji nenorėjo eiti niekur kitur. Norėjo likti su šiuo tamsaus veido ir žibančių akių vyru, nes su juo jautėsi saugi ir palaiminga. Ji skaniai nusižiovavo ir įsitaisė minkštoje odinėje sėdynėje. – Matyt, teks apsistoti pas tave.