Читать книгу Žūtbūtinė medžioklė - Sharon Sala - Страница 5

Negalėdamas atsitokėti po Ketės suduoto smūgio Vilsonas iš jos buto nuvažiavo tiesiai į biurą.

Dieną turės pasirūpinti Poliu Biču, vienu tokiu už užstatą paleistu tipu, kuris nepasirodė teisme, privalės jį surasti ir atsigabenti. Kaip visada, po marškiniais segėjo neperšaunamą liemenę, ant kaklo nešiojosi pasikabinęs ženklelį. Vienoje apsiausto kišenėje buvo dujų balionėlis, kitoje – elektrošoko prietaisas, už nugaros prie diržo prisegti antrankiai, pistoletas – antpetiniame dėkle.

Bičas buvo suimtas už įsilaužimą – jau trečią kartą. Sutikdamas išleisti Polį jis turėjo suprasti, kad šis žmogus nelinkęs mokytis iš savo klaidų.

Vilsonas išsitraukė Bičo bylą ir jau ėjo iš biuro, kai pasirodė sekretorė Lekvin Boldvin.

Lekvin buvo šimto aštuoniasdešimt trijų centimetrų ir devyniasdešimties kilogramų gražuolė iš Jamaikos, apie viską turinti savo nuomonę, taip pat ir apie Vilsono viengungystę. Ji dirbo pas jį jau ketverius metus, buvo geriausia jo kada nors turėta sekretorė ir kasdien apie tai primindavo.

Nors jis neaptarinėjo su ja asmeninių reikalų, Lekvin žinojo, kad jos bosas yra susižavėjęs Kete Diuprė. Žinojo, kad juodu susipažino per Kalėdas, kad jis vidurnaktį išlėkė į Vakarų Teksasą padėti Ketei, kai ši rado geriausios draugės Maršos Benton kūną. Ji žinojo, kad Vilsonas sekė paskui Ketę Diuprė į Meksiką ir pagelbėjo sučiupti Maršos žudiką. Todėl vos metusi žvilgsnį suprato, jog Vilsonas Makėjus šiandien prastai nusiteikęs, o kalta dėl to, žinoma, Ketė.

– Labas rytas, – energingai pasisveikino ji, jam prilaikant duris.

– Taip, nepaprastas rytas, – sumurmėjo Vilsonas ir mostelėjo jos stalo pusėn. – Palikau tau raštelį.

Lekvin žvilgtelėjo į stalą, paskui vėl į Vilsoną.

– Taip. Matau. Bet… jei jau esate čia, o ir aš prisistačiau į šį nuostabų biurą skirti jums aštuonias savo gyvenimo valandas, gal pasakytumėte žodžiu, kur išsiruošėte.

Vilsonas išgirdo pašaipią gaidelę merginos tone ir suprato, kad bus ją įžeidęs. Per pastarąsias dvidešimt keturias valandas jam ne itin sekėsi bendrauti su moterimis.

– Prieš porą dienų Polis Bičas nepasirodė teisme, telefonai, kurių numerius turiu, išjungti. Jei nerasiu to šunsnukio, jo motina praras namą. Paverkusi dešimt minučių ji galų gale prasitarė numananti, kur jis gali slapstytis. Važiuoju ieškoti Polio.

Lekvin lūpose pasirodė šypsena. Ji pritariamai linktelėjo, tarsi paplekšnodama jam per petį.

– Hmm… gerai! Suraskite tą netikusį sūnų ir užrakinkite. Jo motina užtektinai prisikankino gimdydama ir nenusipelnė dar ir namą prarasti.

Vilsonas šyptelėjo. Lekvin neieškojo žodžių kišenėje.

– Pasistengsiu, – tarė jis. – Nepyk, jei buvau atžarus.

Lekvin pakėlė vieną antakį.

– Taip šiais laikais tai vadinama?

Vilsono šypsena subliuško.

– Kas vadinama?

– Pavadinote tai atžarumu. Aš vadinu nenusisekusia naktimi su moterimi.

Vilsonas prunkštelėjo.

– Ar aš toks permatomas?

Lekvin susiraukė. Jo išdidumas palaužtas. Ji nenorėjo dar labiau bloginti padėties.

– Jei grįždamas į biurą eitumėte pro parduotuvėlę, būčiau dėkinga, jei nupirktumėte kokį saldėsį.

Vilsonas mintyse šyptelėjo.

– Saldumynų mielai poniai… hm, taip, manau, sugebėsiu.

Lekvin linktelėjo ir gracingai pamojusi nuplaukė prie savo stalo.

– Eikite jau. Leidžiate vidun šaltį.

Vilsonas užvėrė duris, žingsniuojant visureigio link jo nuotaika pragiedrėjo. Kartais ji siutindavo, vis dėlto tokios geros sekretorės jam dar nebuvo tekę turėti.

Polis Bičas buvo vartotojas. Jis naudojosi žmonėmis, aplinkybėmis, svaiginosi narkotikais, norėjo eiti per gyvenimą įdėdamas kuo mažiau pastangų. Antrą kartą jo motina įkeitė namą už užstatą, kad jį paleistų iš kalėjimo. Tik šį sykį jis nenuėjo į teismą, nes žinojo, kad vėl teks sėsti į kalėjimą. Šiek tiek nerimavo dėl motiną užgriūsiančių problemų, bet ir jam nelengva. Jis negalėjo grįžti į kamerą. Per daug ten likę priešų.

Vilsonas apvažiavo „Vakarų kelio“ motelį ir sustojo už jo. Pasak motinos, kuri galiausiai suprato per netikėlį sūnų galinti prarasti namą, užvakar Polis skambino iš šio motelio. Vilsonas nežinojo, ar vaikinas dar čia, bet netrukus išsiaiškins.

Išlipęs jis patraukė į registratūrą. Moteris prie stalo žvilgtelėjo į įėjusįjį ir geriau įsižiūrėjusi išsitiesė.

– Reikia kambario? – paklausė sukdama ant piršto išblukusią garbaną.

Vilsonas mostelėjo ženkleliu.

– Ieškau Polio Bičo. Jis vis dar 216 kambaryje?

Jos šypseną pakeitė piktas žvilgsnis.

– Mes neteikiame tokios…

Vilsonas persisvėrė per barą.

– Ponia, vyro, kurio aš ieškau, motina praras namą, nes jis neatnešė savo subinės į teismą. Nesu labai gerai nusiteikęs, todėl nepradėkite ginti savo kliento. Mes abu žinome, jog dauguma nuomojasi kambarius valandai, todėl jei nenorite, kad praneščiau kolegoms apie neteisėtą verslą, geriau pasakykite.

Jos veido išraiška tapo atsargi, tačiau balsas nesuminkštėjo.

– Taip, jis vis dar ten, bet jei ką nors sulaužysite jį suimdamas, turėsite sumokėti.

– Beje, jei jūs dabar skambinsite norėdama jį perspėti, grįšiu ir apkaltinsiu jus bendradarbiavimu su kaltinamuoju.

Ji išbalo, tada pakėlė rankas ir pasitraukė praleisdama Vilsoną.

Jis greitai įsmuko į šešėliuotą laiptinę, dairydamasis į antro aukšto balkoną ir ilgą eilę durų. Šaltas oras, maišydamasis su iškvėptu šiltu, virsdavo garais, primenančiais mažą debesėlį. Nors buvo žvarbu, jis užuodė puvėsių kvapą iš netoli stovinčios šiukšlių dėžės ir pasibjaurėjęs nusuko nosį.

Lipdamas laiptais Vilsonas pastebėjo kambarinės vežimėlį. Vargu ar Polis turi ginklą, bet negalėjo rizikuoti niekuo dėto žmogaus saugumu. Užlipęs į antrą aukštą jis nuėjo prie atvirų durų, kur tvarkėsi kambarinė, ir mostelėjo ženkleliu.

– Likite viduje, – greitai paliepė.

Prieš uždarydamas duris ir skubėdamas prie 216 kambario dar spėjo pamatyti išgąstį moters veide.

Užuolaidos buvo užtrauktos, langai apšerkšniję. Sustojęs prie durų Vilsonas įsiklausė – jokio garso, niekas nejudėjo. Buvo per šalta ilgai gaišti, Vilsonas žinojo, jog tėra vienas būdas pažadinti Bičą ir vienas kelias iš kambario.

Jis suspaudė kumštį ir pabeldė į duris, tačiau niekas neatsiliepė. Pabeldė dar sykį, garsiau ir ilgiau.

– Pranyk! – kažkas šūktelėjo iš kito kambario.

– Poli! Čia Vilsonas Makėjus. Nešk savo subinę.

Po užsitęsusios tylos Vilsonas išgirdo žingsnius. Įsisprendęs į klubus jis stebėjo užuolaidas, neabejodamas, kad Polis pasižiūrės laukan. Kai užuolaidos sujudėjo, jis vėl sušuko:

– Atidaryk duris, Poli! Laidavau už tave. Turiu tave suimti.

Polio Bičo, spoksančio į Vilsoną, veide nustebimas maišėsi su pykčiu.

– Išgraužk! – šūktelėjo Polis ir paleido užuolaidą.

Vilsonui to pakako. Nekantrus, šaltakraujis, pykstantis ant viso pasaulio, jis iš visų jėgų trenkė į duris. Šios įgriuvo vidun, užklupdamos Polį maunantis kelnes.

– Kalės vaikas! – suinkštė Polis ir puolė į vonią.

Vilsonas sučiupo jį už kelnių.

– Užsičiaupk, – paliepė ir sugriebęs už rankos patiesė veidu ant lovos.

Surakintas antrankiais ir pastatytas ant kojų vaikinas keikėsi ir bandė priešintis.

Vilsonas nebuvo nusiteikęs klausytis.

– Užsičiaupk, Biče! Esi vaikščiojanti nelaimė. Ką čia sugalvojai… neateiti į teismą, kai motina per tave gali netekti namo?

– Atsiknisk, – sumurmėjo Bičas.

Vilsonas pagriebė Polio marškinėlius, švarką, batus ir išvilko jį pro duris.

– Ei! Juk šalta. Duok šen mano batus, po galais. Tu negali manęs…

– Tikrai galiu, – atsakė Vilsonas.

Kambarinė stebėjo pro pravertas duris, kaip Vilsonas tempia Polį Bičą laiptų link.

– Jis išvažiuoja, – pasakė jai ir nusitempė Polį metaliniais laiptais žemyn, jausdamas malonumą, kad niekšelis nespėjo apsiauti batų.

Ištraukęs Polį iš visureigio prie areštinės, Vilsonas užtruko kelias minutes klausydamasis prižiūrėtojo, kuris sutiko Kalėdas jau tapęs tėvu. Vilsonas stengėsi būti kantrus. Prižiūrėtojas nekaltas, kad Vilsono asmeninis gyvenimas nesusiklostė.

Tada likimas iškrėtė dar vieną pokštą – tarpduryje jis susidūrė su Artu Bolu. Ir vėl prisiminė bėglių medžiotoją, palikusią jo širdyje atvirą žaizdą. Tačiau jis laikėsi oriai ir neklausinėjo apie ją. Artas niekuo dėtas, kad Ketė yra vienišė.

Vilsonas įsėdo į automobilį, įjungė salone šildymą, nukreipė šilto oro srautą į kojas ir išsuko į gatvę. Tenkindamas Lekvin prašymą nupirko krepšelį spurgų parduotuvėlėje, įsipylė dujų ir nuvažiavo į biurą.

Tuo metu, kai Vilsonas vaišino sekretorę spurgomis ir kava, Ketė važiavo iš aikštelės prie bankomato. Kišenėje ji turėjo tris šimtus dolerių, nedideliame lagamine – kelis apatinių komplektus ir teniso batelius. Specialiame laikiklyje stovėjo pilnas puodelis kavos, ant gretimos sėdynės gulėjo maišelis su šviežiais riestainėliais. Retkarčiais ji atsikąsdavo kąsnelį, mėgaudamasi sūraus šilto riestainėlio traškėjimu tarp dantų.

Naktį pliaupęs lietus liovėsi ir dabar dangus buvo švarus, nors ir pilkas. Tarp dviejų greitkelio juostų rudavo šlapia žolė, kelio įdubose dar telkšojo balos.

Jos mobilusis gulėjo išjungtas ant gretimos sėdynės. Nenorėjo su niekuo kalbėtis. Vienintelis Artas žinojo, kur ji važiuoja – turėjo jam pasisakyti, kad nebūtų atleista. Jis neapsidžiaugė, bet suprato Ketę. Išpešė iš jos mobiliojo telefono numerį ir pažadą sulaukti skambučio nors kas antrą dieną, kad žinotų, jog viskas gerai.

Ketė ir vėl tapo medžiotoja, besivejančia savo grobį.

Solomonas Tutuola nebebuvo panašus į tą žmogų, kuris vežė Marką Preslį į Meksiką. Veidas ir kaklas smarkiai apdegė, ir nors oda buvo pradėjusi gyti, liks randų. Didžioji dalis plaukų kairėje galvos pusėje nudegė ir, pasak dviejų pastarąjį kartą jį apžiūrėjusių gydytojų, nebeataugs. Didelė dalis odos po smakru ir dešinėje kaklo pusėje buvo taip smarkiai apdegusi, kad nebeliko net tatuiruočių, kurias jis turėjo nuo aštuonioliktojo gimtadienio. Gyjanti oda buvo raudona ir jautri, susidarė randai. Abu gydytojai rekomendavo jam vykti į Talsą Oklahomoje, į nudegimų centrą. Šis centas buvo vienas geriausių šalyje, o Solomonui tikrai reikėjo reabilitacijos. Tačiau jis turėjo priežastį nepaisyti jų patarimų – rado ją dideliame vilnoniame Marko Preslio krepšyje.

Ten buvo pinigų.

Šimto dolerių banknotų, surištų į penkiatūkstantinius pakelius – šimtų šimtai. Tiek daug pinigų jis nebuvo regėjęs savo gyvenime. Puolė skubiai skaičiuoti pakelius, tačiau suskaičiavęs pusę milijono dolerių liovėsi.

Iš tikrųjų, kai Preslis paprašė nuvežti jį į Meksiką, Solomonas nežinojo, kodėl šis bėga, jam ir nerūpėjo. Jį domino tik pinigai, pažadėti už šį darbą. Tačiau jei būtų žinojęs, kad vyras turi tiek pinigų, būtų iš karto jį nužudęs, pasiėmęs šlamančiuosius ir išvengęs tokių kančių. Būtų niekada nesusitikęs su ta prakeikta ilgakoje mergina, atsekusia paskui Preslį. Ji buvo tarsi buldogas. Kai jie manydavo, kad pagaliau pavyko nuo jos atsiplėšti, ši vėl atsirasdavo. Jis nenumanė, nei ko jai reikėjo iš Preslio, nei kas jiems visiems nutiko po sprogimo. Solomonas žinojo viena: į juos šaudęs vyras sudegė tame name, taip pat ir Preslis su mergina. Jis bent jau šito tikėjosi. Neprisiminė, jog būtų matęs kokį kitą automobilį, kai įsėdo ir nuvažiavo pas gydytoją. Aišku, galėjo ir nepastebėti. Jis taip skubiai spruko, kad būtų pervažiavęs savo motiną ir net nepamatęs.

Aptikęs Preslio krepšyje pinigus jis išvydo savo kančias ir skausmą kitoje šviesoje. Pinigų buvo pakankamai, kad galėtų dingti – kaip tik tai jis ir ruošėsi padaryti.

Pastarąsias dvi dienas jis važiavo vakarų kryptimi, neturėdamas konkretaus plano. Tik vakar vakare susivokė atsidūręs netoli mažo kaimelio Agva Kaljentės. Prieš kelerius metus jis susipažino su moterimi vardu Paloma Garsija iš šio kaimelio. Kas žino, gal ji vis dar gyvena ten. Jam reikėjo vietos pailsėti ir jis mielai pasinaudos jos vaišingumu.

***

Šiandien buvo Palomos gimtadienis. Prieš trisdešimt dvejus metus ji gimė šiame mažame namelyje. Niekas Agva Kaljentėje nesistebėjo, kad Paloma gyvena nė kiek ne geriau nei prie gyvų tėvų. Čia visi taip gyveno.

Vienintelis jos pajamų šaltinis buvo spalvotos antklodės, kurias ji ausdavo ir parduodavo dėdei, o šis turistinio sezono metu prekiaudavo jomis Masatlane.

Paloma pabudo nesitikėdama, kad ši diena bus kuo nors kitokia, ji tik bus vienais metais vyresnė ir dar netekėjusi. Vyras, su kuriuo susitikinėjo, prieš mėnesį išvyko sienos link. Paloma nenumanė, ar pavyko jam pakliūti į Jungtines Valstijas. Jo nėra ir ji vėl vieniša – tik tiek Paloma žinojo. Dėl lengvabūdiškų santykių su daugeliu vyrų jos reputacija šiame kaimelyje buvo spalvinga. Nors ji nelaikė savęs kekše, daugumai gyventojų ji atrodė būtent tokia.

Sudrėkinusi skudurą Paloma nusiprausė dar mieguistą veidą, tada mirkydama kempinę metaliniame dubenyje ant stalelio prie miegamojo lango apsiprausė visa. Apsivilko įprastai, pasirinkdama seną, bet patogią raudoną suknelę su spalvingais siuviniais apie kaklą ir rankoves. Ji didžiavosi savo ilgais juodais plaukais. Pindama kasą mėgavosi jų svoriu tarp pirštų, paskui kasą persimetė per petį. Lėtai, paskendusi apmąstymuose ji perėjo per mažą nedegtų plytų namą virtuvės link. Neturėjo nei elektros, nei patogumų, todėl ruošdavo maistą ant mažos krosnelės. Pastačiusi virti kavą ji ant plokščio akmens prie ugnies padėjo apšilti porą tortilijų, kurias vakar išsikepė. Paskui pridėjo į jas šiek tiek vakarykščių pupų. Ji mirkė tortilijos gabalėlius į padažą moliniame inde ir valgė svarstydama, ką veiks šiandien.

Prieš savaitę dėdė paėmė tuziną antklodžių, taigi nebuvo skubos austi naujų. Valgydama ji spoksojo pro medinių langinių, kurias tuoj atidarys, plyšį į saulę aukštai danguje ir mėgino nustatyti, kiek dabar valandų. Turėtų būti šiek tiek po aštuonių.