Читать книгу Sugrįžusi - Sharon Sala - Страница 1

Kentukio valstijos provincija, 1973

Naktis buvo šalta, danguje švietė pilnatis. Ore pleveno silpnutis dūmų aromatas, o ant pūvančios miško paklotės driekėsi laužyti šešėliai, primenantys išlaistyto rašalo dėmes.

Ant netolimos kalvos tarp atsikišusių uolų, vilkdama susimedžiotą grobį, pakeliui į savo guolį šmėstelėjo puma. Rytoj fermeris neberas savo geriausios ožkos. Apačioje dunksančiame slėnyje knibždėte knibždėjo laukinių gyvūnų. Ši naktis jiems niekuo nesiskyrė nuo bet kurios kitos; jie šmirinėjo šen bei ten, paklusdami paprastos savo būties ritmui. Ūmai viskas nuščiuvo.

Meškėnas sustingo upokšnio pakrantėje, pažvelgė miško link ir išmetęs iš nasrų pasigautą žuvelę paskubomis įsliuogė į šalimais augantį medį. Lapė, gulinti prie savo olos ir ramiai stebinti žaidžiančius lapiukus, staiga stryktelėjo ir suvarė juos visus į vidų. Pelėda, tupinti netolimame medyje, pakilo į orą ir tyliai mojuodama sparnais nuplasnojo per mišką. Ją nusivijo laukinis riksmas, kuris perskrodė tylą ir lyg rūkas pakybojęs ore aidų aidais nuskardeno per slėnį.

Daugiau kaip už mylios, ant kito kalno, moteris, slauganti savo sergantį vaiką, išgirdo šio riksmo aidą ir jai per nugarą perbėgo šiurpulys. Moteris dirstelėjo į pravirą langą. Nors ir žinojo, kad tai tikriausiai pumos balsas, vis dėlto pernelyg šiurpus buvo jo panašumas į moters riksmą – ypač šiuo nakties metu. Ji apklojo antklodę nusispardžiusį mažylį ir nužingsniavusi prie lango jį uždarė.

Tuo metu slėnyje ankstesnį riksmą nulydėjo kitas, silpnesnis už pirmąjį, bet lengviau atpažįstamas. Jo nebebuvo galima supainioti su žvėries balsu. Tai buvo klyksmas naujagimio, kurį pribloškė netikėtas atėjimas į šį pasaulį.

Olos gilumoje degančio laužo liepsna sužėrėjo stipriau, šiek tiek apšviesdama oloje vykstančią dramą. Plona dūmų srovelė sūkuriuodama kilo aukštyn, kur kupolo pavidalo lubų viduryje juodavo anga, atstojanti kaminą, ir tylutėliai sklaidėsi nakties tamsoje.

Devyniolikametė Fensė Džoslin gulėjo ant improvizuoto gulto vos už kelių metrų nuo laužo. Gimdymo sąrėmiai jau buvo pasibaigę, ji jautėsi nusilpusi ir išsekusi. Glausdama naujagimę sau prie pilvo ji kaip galėdama apsivalė ir apvalė kūdikį. Stengėsi išmesti iš galvos mintis, kad pagimdė antisanitarinėmis sąlygomis. Dabar svarbiausia buvo tai, kad jos abi gyvos.

Lagamine, stovinčiame netoli įėjimo į olą, tilpo visi jai priklausantys šio pasaulio daiktai. Iš tikrųjų ne tai ji ketino pasiimti į namus kaip nuotakos kraitį, bet taip jau nutiko. Visas Džoslinų turtas daugiau kaip prieš mėnesį sudegė jų namus nuniokojusiame gaisre. Fensė negalėjo pagrįsti savo nuojautų, lygiai kaip jos giminė negalėjo įrodyti, kas kaltas dėl įvairiopų nuostolių, patirtų per pastaruosius šimtą metų, tačiau širdies gilumoje dėl to gaisro kaltino Džabalį Bleirą.

Dėdė Frenkas taip pat mirė dėl jo kaltės. Buvo sakoma, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, bet visi žinojo, jog jo mirtis buvo nesibaigiančio konflikto tarp Džoslinų ir Bleirų giminių pasekmė. Tiesą pasakius, per daugelį metų Džoslinai taip pat iš širdies pasirūpino, kad neapykantos laužas tarp dviejų giminių skaisčiai liepsnotų. Nemažai ir Bleirų giminės žmonių, dėl savo mirties galinčių kaltinti įpykusius Džoslinus, ilsisi po velėna riebioje Kentukio žemėje.

Pati Fensė ne kartą buvo girdėjusi savo giminės vyrus kalbant apie dalykus, kuriuos jie padarę neva vykdydami teisingumą, nors iš tiesų šioje nesantaikoje teisingumo nebuvo nė kvapo. Nesibaigiantis keršto ratas, nei daugiau, nei mažiau.

Ji suvyniojo naujagimę į antklodę ir tvirtai sukando dantis. Mintys apie neapykantą, kuri sunaikino jos šeimą ir galiausiai supleškino namus, neatneš nieko gero. Kol Džoslinai ir Bleirai gyvens ant šio kalno, neapykanta tęsis.

Giminių tarpusavio karas ir buvo jos slapstymosi priežastis. Fensė – paskutinė iš Džoslinų giminės, tačiau negalėjo rizikuoti savo ar savo vaiko gyvybe pasilikdama ten, kur gyveno.

Alsiai atsidususi ji atsišliejo į pagalvę. Iš dalies ji jau buvo Bleirų auka. Ternerio Bleiro. Tik ne taip, kaip galėtų įsivaizduoti Džabalis. Kiek tik save prisiminė, Fensė visada buvo įsimylėjusi Ternerį Bleirą. Bet kai pasijuto nuo jo nėščia, apėmė panika supratus, kad šios paslapties ji negalės slėpti amžinai. Ternerio džiaugsmas išgirdus naujieną apmalšino baimes, o dar labiau Fensė atitirpo, kai jis pasiūlė simboliškai susituokti vidury nakties po atsikišusia Sakyklos uola. Aplinkybė, kad tokia santuoka formaliai bus negaliojanti, nė vienam iš jų neturėjo reikšmės. Širdyje juodu vienas kitą laikė vyru ir žmona. Ir rezgė pabėgimo planus.

Bet atsitiko taip, kad sunkiai susirgo Ternerio motina. Pabėgimas paskutinėmis jos gyvenimo dienomis būtų pranokęs jo galimybių ribas. Taigi jie laukė. Laukė. Ir laukė. Iškeliauti iš šio pasaulio Esterai Bleir prireikė šešių mėnesių ir sulig kiekvienu iš jų Fensės Džoslin nėštumas darėsi vis akivaizdesnis. Jos dėdė Frenkas, supratęs reikalo esmę, iš pradžių patyrė šoką, o vėliau įpyko ir ėmė kasdien tulžingai reikalauti, kad Fensė išduotų ją „apgavusio“ vyro vardą. Bet atskleisti Ternerio vardą būtų reiškę galą jiems abiem, todėl ji tylėjo, verčiau kęsdama nuolatinius dėdės Frenko kaltinimus.

Vieną dieną namuose kilo gaisras. Ji neabejojo, jog Terneris atvažiuos jos pasiimti. Jis tikrai atvyko, bet, užuot išsivežęs, paslėpė šioje oloje įtikinęs keletą dienų palūkėti – esą netrukus jam turį būti išmokėti pinigai už neseniai atliktą darbą, o pinigų jiems pabėgus tikrai prireiksią. Aplinkybės neleido atsisakyti ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl ji papuolė į tokią padėtį. Taigi likus dviem mėnesiams iki gimdymo Fensė atsidūrė šioje oloje. Bet dienos virto savaitėmis, kol galiausiai prasidėjo gimdymas.

Nusilpusi ir visa skaudi po gimdymo Fensė pasikėlė ant alkūnės, pro piktų ašarų miglą pažvelgė į kūdikį ir vėl klestelėjo aukštielninka ant improvizuoto gulto, glausdama naujagimę sau prie pilvo. Prakeiktas Džabalis Bleiras. Ji su Terneriu šiuo metu jau turėjo būti Memfyje.

Minčių tėkmę nutraukė negarsus kūdikio verksmas. Baimingai krūptelėjusi Fensė vėl atsisėdo. Bet mažylė greitai nurimo, jos akutės buvo prikaustytos prie mirgančių blėstančio laužo liepsnos liežuvėlių. Fensė paglostė mažą jos galvytę su tankių juodų plaukų kupetėle, žavėdamasi nepaneigiama jųdviejų su Terneriu meilės vaisiaus tobulybe. Oloje tvyrančią tylą sutrikdė jos maloniai grebluojanti kentukietiška tartis:

– Paklausyk manęs, mažyle. Mudu su tėveliu išvešime tave iš čia. Prisiekiu savo gyvybe, tau neteks augti šiame neapykantos katile.

Mažylė atsigręžė į motinos balsą, kaip tikriausiai buvo daugybę kartų dariusi įsčiose. Fensės širdį sugniaužė dar nepatirtas saldus peršulys. Virpančiomis rankomis ji tyrinėjo kūdikio veidelio reljefą, pirmąsyk jausdama akivaizdžią motiniškos meilės jėgą. Deja, drauge jautė ir beribį apmaudą. Fensė užmerkė akis stengdamasi sustabdyti besiveržiančias ašaras, ji niekaip negalėjo suprasti, kaip nutiko, kad iki to priėjo: slapčiomis susituokusi ji kaip gyvulys slapstosi apleistoje oloje, užuot gyvenusi name kaip normalūs žmonės.

Čia ir visa esmė. Normalus jos gyvenimas jau nebus – bent jau tol, kol ji pasiliks Kemerane.

Kažkas sučežėjo tamsoje už olos angos, kur nesiekė ugnies atšvaitai. Fensė išgąstingai suspaudė mažylę glėbyje, su baime žvelgdama į tamsuojančius šešėlius. Staiga pro olos angą, tikriausiai pakeliui į savo urvelį, šmėstelėjo mažytis oposumas. Fensė sudrebėjusi vėl klestelėjo ant pagalvės ir priglaudė mažylę prie krūtų.

– O Dieve, mažute, ką mes tau padarėme? – sušnibždėjo ji. Tvirčiau susukusi dukrytę į antklodę vėl prispaudė prie savęs ir skausmingai atsidususi išsitiesė gulte. – Man reikia pailsėti, – pasakė daugiau sau nei mergaitei. – Netrukus ateis tėtis ir mes tave išvešime iš šios baisios vietos.

Tamsa ir visiška tyla oloje, kurioje gulėjo motina su kūdikiu, mažylei tikriausiai priminė įsčias, kurias ji ką tik buvo palikusi. Dar kiek paniurzgėjusi mergytė pasigręžė taip, kad geriau girdėtų tolygų mamos širdies plakimą, ir užmigo.

Ternerio lagaminas buvo po lova, o pinigai – kišenėje. Įprastinę dieną Džabalis Bleiras tokiu metu nebūtų sukinėjęsis netoli namų, bet šiandien kažkodėl buvo kitaip. Terneris nesijautė esąs toks vyras, koks troško būti, nes nedrįso mesti iššūkio tėvui. Bet pernelyg seniai jis gyveno Džabalio neapykantos šešėlyje, kad dabar galėtų taip lengvai išsivaduoti. Dar labiau jį slėgė Fensės padėtis. Jam buvo gėda, kad yra priverstas ją laikyti paslėptą urve kaip kokį gyvulį. Dievas įsakė vyrui saugoti moterį, savo žmoną. Jis turi jai teikti maistą ir ja rūpintis. Stovėti šalia jos dienos metu ir gulėti prie šalies naktį. Bet priimdamas sprendimus Terneris turėjo atsižvelgti ne vien į žmonos poreikius, bet ir į giminių nesantaiką.

Jis užaugo penimas neapykanta. Neapykanta viskam, kas nešioja Džoslinų pavardę. Tačiau kai pirmą sykį išvydo Fensę Džoslin, akimoju įsimylėjo. Kiek pamena, tuo metu jai buvo devyneri metai, o jam – vienuolika. Netgi būdami tokio amžiaus jie suprato turintys niekam nesipasakoti apie savo draugystę. Kai Fensė sulaukė šešiolikos, Terneris jau žinojo, kad ji – jam skirtoji. Bet slapti jųdviejų susitikimai miškuose buvo pavojingi, todėl, nors jųdviejų meilė neblėso, jie būdavo reti. Galiausiai Fensė jam prisipažino besilaukianti kūdikio.

Pyktis dėl tokios jų padėties suteikė Terneriui drąsos padaryti tai, ko gal niekuomet nebūtų įstengęs įprastomis aplinkybėmis. Vieną naktį, gerokai po pusiaunakčio, juodu susitiko ant kalno po atlašia Sakyklos uola ir prisiekė vienas kitam dovanojantys savo gyvenimą ir savo meilę. Po šio žingsnio tapo savaime suprantama, kad teks išvykti.

Pagalvojus apie kūdikį jam per nugarą perbėgo susijaudinimo virpulys. Po mėnesio jų gyvenimas jau bus visiškai kitoks. Jis įsivaizdavo save maudantį savo mažylę, stebintį, kaip ji mokosi vaikščioti ir kalbėti, besiklausantį jos kvatojimo, saugantį ją nuo pavojų, lygiai kaip yra pasiryžęs saugoti ir jos mamą.

Išgirdęs piktą šūksnį lauke Terneris paskubomis priėjo prie lango. Ten buvo jo brolis Džonas. Sunkvežimio kėbule buvo girdėti Džono skalikų bruzdesys. Štai kodėl Džabalis šiandien niekur nesitraukia nuo namų. Jie ketina pramankštinti savo šunis medžioklėje.

Terneris apsigręžė ir nervingai pažvelgė į savo lovą, mintimis regėdamas po ja slypintį daiktų prikrautą lagaminą. Tada į džinsų priešakį nusišluostė prakaituotus delnus. Meškėnų medžioklė – nieko nauja, įprastas dalykas gyvenant kalnuose. Džabalį Bleirą skatino ne tiek žudymo instinktas, kiek galimybė per medžioklę pabendrauti su artimaisiais.

Vėl pažvelgęs pro langą Terneris pajuto, kaip iš nervų sugniaužė paširdžius. Dar viena kliūtis pakeliui pas Fensę. Ūmai dingtelėjo mintis. Galbūt jam pavyktų išsisukti nuo tos prakeiktos medžioklės. Sugalvos kokią nors priežastį, o kai jie išvyks, patyliukais išvažiuos, paims Fensę ir iki saulei patekant jie jau bus toli nuo šio kalno.

Tačiau ir vėl rūpestis – ką pasakyti Džabaliui Bleirui? Kaip rasti argumentą, kuris padėtų išsisukti nuo medžioklės? Pro langą Terneris matė, kaip tėvas spaudžia ranką Džonui ir padeda jam išvesti šunis iš sunkvežimio kėbulo. Nenustygstantys skalikai be paliovos zujo vyrams apie kojas kaip sparvos apie mėšlo krūvą. Tėvas pažvelgė į namą ir Terneris pagalvojo, kad net jei nugyventų šimtą metų, netaptų toks psichologiškai stiprus kaip tėvas. Tas žmogus visas spinduliuoja valdžią ir galią, nuo tankios žilstelėjusių plaukų kupetos iki plataus, kampuoto, užgrūdinto stoto.

– Terneri, tavo brolis atvyko!

Terneris krūptelėjo išgirdęs reiklias gaideles tėvo balse. Džabalis vis dar laiko jį berniuku. Kodėl šis žmogus nesuvokia, kad ir jis jau suaugęs vyras? Terneris atsiduso. Jam jau teko dalyvauti daugelyje naktinių medžioklių, panašių į tą, kuri planuojama šįvakar. Netrukus, be abejo, atvyks ir kiti du broliai, Henkas ir Čarlzas. Henkas su savo Mėlynuoju Seniu, o Čarlzas su Mažąja Lu. Visi trys broliai prisiekinėjo, kad jų skalikai patys geriausi, ir kas kartą, kai tik susitikdavo pamedžioti, visus išsyk užvaldydavo ne tiek medžioklės azartas, kiek troškimas išsiaiškinti, kieno šuo pirmas aptiks pėdsakus. Terneris žinojo, kad Džabaliui patinka konkurencija pridengta nesantaika. Ji maitino jo širdyje rusenančias pykčio žarijas.

– Terneri! Velniai griebtų, vaiki, juk tau sakau! – vėl pasigirdo įsakmus Džabalio balsas.

Terneris atsiduso. Jam jau dvidešimt vieni. Tėtis nebeturėtų su juo kalbėti tokiu balsu. Bet netgi susierzinimas dėl įsakmaus tėčio tono jo nesulaikė ir jis karštligiškai nuskubėjo prie mažo karkasinio namelio durų.

– A, štai kur tu, vaikine! – pasakė Džabalis. – Paduok šunims vandens palakti. – Jis paplekšnojo Džoną per nugarą. – Užeik į vidų, sūnau. Bufete turiu tau šio to gomuriui palepinti.

Ternerio apmaudas dar labiau sustiprėjo. Tėtis jam niekada nepasiūlė stiklo viskio. Eidamas prie šulinio pasemti vandens šunims jis panosėje murmėjo, kad su savo vaiku nieku gyvu nesielgtų taip, kaip Džabalis elgiasi su juo.

Kol Terneris lakino šunis, atvyko kiti du broliai su skalikais. Keturkojų medžiotojų būrys ėmė dūkti ir draugiškai skalyti vienas ant kito. Terneris atsiduso. Net šunys jaučia tarpusavio ryšį. Eidami link namo broliai šypsodamiesi jam pamojavo, bet šnektelėti nesustojo. Ternerio pasipiktinimas augo. „Kas, po velnių, aš jiems esu, samdinys?“

Jis atsainiai trenkė žemėn dubenį su vandeniu ir bato nosimi paspyrė jį šunims. Tada suraukęs kaktą ir įtempęs raumenis nužingsniavo prie namo. Pyktį akimoju pakeitė baimė, kai nugirdo pokalbio nuotrupą:

– …apie gaisrą.

Terneris sustingo. Ant šio kalno buvo vienintelis gaisras, jame žuvo Frenkas Džoslinas.

– Taip, – suniurzgė Džabalis. – Jie nieko negali įrodyti. Kaminas buvo įtrūkęs ir medinės konstrukcijos pagavo kibirkštį. Byla nutraukta.

Vienas iš brolių nusikvatojo. Jo juokas buvo aštrus ir šlykščiai pagiežingas. Kaip gali žmonės džiūgauti dėl kito žmogaus mirties? Terneris stovėjo ir klausėsi, kaip į stiklus kliuksi dar viena porcija viskio.

– Už Bleirus. Tiesa mūsų pusėje, viskas baigta. Dievas teisingas, – išbosijo Džabalis.

Prieškambarį, kuriame stovėjo Terneris, pasiekė tylus dzingtelėjimas jiems susidaužus stiklais. Jam sugniaužė paširdžius. Dievas tikrai negali turėti nieko bendra su juos visus įkalinusia neapykanta.

– Na, tėti, dar ne visiškai baigta, – priminė Čarlzas. – Nepamiršk, kad kažkur ant šio kalno tebėra Džoslin.

– Velniai griebtų, Čarli, juk ji tik moteris. Moterys nesiskaito, – įsiterpė Henkas.

Džabalio kalba labiau priminė gerklinį urzgesį.

– Štai čia jūs esate neteisūs, vaikinai. Moterys pačios blogiausios. Jos giminės tęsėjos.

– Girdėjau, kad jų nameliui sudegus jos daugiau niekas nematė, – pridūrė Džonas. – Gal ji nebegyva?

– Gal negyva, o gal ir gyva, – atsakė Džabalis. – Viena galiu pasakyti: jei aš ją pamatyčiau…

Nutrūkę žodžiai bylojo apie grėsmę, ji kybojo virš stalo, kol vyrai tuštino savo stiklus. Ternerio baimė dėl Fensės saugumo dar labiau sustiprėjo. Padėtis buvo blogesnė, nei jis įsivaizdavo. Jam būtinai reikėjo šiąnakt išvežti ją iš šių kalnų. Terneris išsitiesė, atstatė smakrą panašiai, kaip mėgdavo daryti tėvas, ir žengė į kambarį.

– Šunys palakinti.

Džabalis atsigręžė ir kilstelėjo stiklą į Ternerį.

– Įsipilk pats, vaikine. Manau, tu jau seniai suaugęs.

Terneriui suspaudė širdį. Pirmą kartą tėvas pakvietė jį į šeimos ratelį – ir kaip tik tada, kai jis buvo nusiteikęs šio žingsnio nežengti.

– Dabar nenoriu, – lakoniškai atsakė jis. – Netrukus važiuosiu į Kemeraną. Ar dar ko nors pageidautumėte iš manęs?

Džabalis suraukė antakius.

– Mes juk rengiamės medžioti, sūnau!

– Puiku, – atsakė Terneris. – Aš turiu kitų reikalų.

Džabalis dar labiau susiraukė.

– Kokių reikalų?

Terneriui sugniaužė vidurius, bet jis pagalvojo apie Fensę ir tai jam suteikė jėgų.

– Tėti, man jau dvidešimt vieni. Nemanau, kad man reikia tavo leidimo nuvykti į miestelį.

Džonas nusijuokė ir paplekšnojo jaunėliui broliui per nugarą.

– Jis teisus, tėti. Be to, Terneris niekada nemėgo žiūrėti į kraują.

Kitu atveju pašaipa būtų privertusi Ternerį piktai atsikirsti, bet ne šįkart.

– Tu teisus, Džonai. Man nepatinka žudyti vien dėl pramogos.

Džabalis prunkštelėjo. Jį gerokai nustebino jauniausio sūnaus užsispyrimas, jis nežinojo, remti jį prie sienos ar ne. Tačiau viskis maloniai šildė krūtinę, o kiti sūnūs nekantravo pramankštinti sąnarius medžioklėje.

– Na gerai, – pasakė Džabalis ir pastatė savo stiklą ant stalo. – Sutems greičiau nei po valandos, o aš nekantrauju išgirsti Mažosios Lu „medžioklės ragą“.

Matydamas, kaip vyrai išeina pro duris, palikdami jį vieną, Terneris lengviau atsikvėpė. Jis nėrė į savo kambarį ir iš po lovos išsitraukė lagaminą. Beliko sulaukti, kol jie išvažiuos. Jis jautėsi geriau nei bet kada per kelis pastaruosius mėnesius.

Bet laikas bėgo, o Ternerio tėvas ir broliai niekaip nesusiruošė išvykti. Jis nuolat dirsčiojo į laikrodį ir pro langą nesuprasdamas, ko jie delsia. Lauke jau seniai sutemo, o jie vis dar stoviniavo kieme, kvatodami ir šnekučiuodamiesi. Šunys buvo neramūs jausdami, kad medžioklė tuoj prasidės. Jie pynėsi tarpusavyje ir mezgė mazgus iš pavadžių. Terneriui gniaužte gniaužė vidurius galvojant apie Fensę, vieną paliktą tame prakeiktame urve. Jis giliai atsikvėpė stengdamasis atsipalaiduoti. Rytoj tokiu metu juodu jau bus Memfyje, o Fensė, saugi jo globoje, miegos švariuose baltuose pataluose.

Jis apsidairė po savo kambarį suvokdamas, kokia patogi jo lova, koks šiltas ir saugus būstas. Tada pagalvojo apie Fensę ir užplūdo gėda. Jis vyras, turi rasti drąsos mesti iššūkį Džabaliui ir pasakyti, kas jo širdyje, bet baimė laikė jo lūpas sučiauptas.

Terneris vaikščiojo po kambarį, sulig kiekviena minute jausdamas vis didesnę įtampą, kol staiga išgirdo, kad balsai lauke ima tolti. Jis puolė prie lango. Šokčiojančios vyrų nešamų žibintų ir prožektorių šviesos jau buvo bepranykstančios tarp medžių.

Su giliu palengvėjimo atodūsiu stvėręs lagaminą ir prožektorių Terneris nuskubėjo prie durų. Tačiau sustojo. Jis negali tiesiog imti ir pranykti nieko nepasakęs tėvui. Pažįstant Džabalį Bleirą galima numanyti, kad jis pasistengs jį surasti, nebent pats Terneris pakištų mintį to nedaryti. Jis turi palikti Džabaliui žinutę.

Terneris pasistengė rašyti lakoniškai. Jis neketino dalytis jokia informacija, kurios tėvui nereikia žinoti – pranešė tik išvykstantis dirbti į Memfį ir žadėjo palaikyti su juo ryšį. Raštelį įspraudė stalo viduryje tarp druskinės ir pipirinės, išeidamas dar stabtelėjo tarpduryje ir paskutinį kartą apžvelgė senąjį būstą.

Jis buvo gimęs šiame name ir visas savo gyvenimo naktis, išskyrus kelis atvejus, praleido po šiuo stogu. Bet jau daugybę metų šio būsto nelaikė savo namais, ypač po motinos mirties. Terneris dirstelėjo į židinį, ant kurio atbrailos stovėjo mamos nuotrauka. Jis gyvai atsiminė tą dieną, kai buvo fotografuota: Velykų sekmadienį, jam tada buvo šešiolika metų. Mama vilkėjo blyškiai pilkos spalvos suknelę ir stovėjo prie alyvų krūmo šalia užpakalinių namo durų. Mama mėgo tą krūmą. Keista, bet pavasarį po jos mirties tas krūmas nebeišsprogo. Džabalis keikėsi ir vertė kaltę praėjusiai šaltai žiemai, paskui iškasė krūmą ir švystelėjo į vištų diendaržį. Šiuo gestu tėvas sunaikino paskutinius mamos esybės likučius šiuose namuose.

Terneris paėmė nuotrauką nuo židinio atbrailos ir įsidėjo į lagaminą. Jau sukantis eiti žvilgsnis užkliuvo už šautuvo, kabančio ant sienos virš prieškambario stalelio. Toks daiktas Memfyje jam vargiai pravers, bet tai senelio kalėdinė dovana jam, kai buvo dvylikos metų, todėl nenorėjo šautuvo palikti čia. Jis nukabino ginklą nuo sienos, probėgšmais pastebėdamas, kad jis užtaisytas. Vienu greitu judesiu pastūmęs saugiklį į apsaugos padėtį Terneris persimetė diržą per petį. Po kelių akimirkų jis jau buvo kieme ir žingsniavo miško link. Ant diržo kybantis prožektorius einant daužėsi į koją, bet kol kas jam jo nereikėjo. Mėnesiena buvo skaisti, o apylinkių miškus jis puikiai pažinojo. Tolumoje kartkartėmis pasigirsdavo po krūmus šniukštinėjančių brolių skalikų amsėjimas. Kur nors tolėliau šia kryptimi jo tėvas ir broliai įsirengs stovyklą, užsikurs laužą, gers viskį ir pliaukšdami nebūtas istorijas lauks, kol šunys aptiks pėdsakus. Tada prasidės emocingoji medžioklės dalis. Giliai širdyje Terneris apgailestavo, kad daugiau niekada nebepatirs tokios bičiulystės džiaugsmo, bet jo meilė Fensei buvo daug stipresnė už šį jausmą, o apgailestavimas ne daugiau nei šmėstelėjęs šešėlis. Jo gyvenimas yra Fensė. Jam nereikia nieko, tik jos – ir jųdviejų vaiko. Taigi jis žingsniavo nedvejodamas dėl savo sumanymo ir nekantraudamas pajusti Fensės alsavimą sau į veidą.

Kai Fensė atsibudo, iš laužo buvo likusios tik žėruojančios žarijos. Sutrikusi ji pažvelgė į tamsą sau virš galvos ir išsigando. Beveik tą pat akimirką sujudėjo ir tyliai virktelėjo jai prie šalies gulintis kūdikis ir ji ūmai viską prisiminė.

Buvo jau vėlu, buvo labai vėlu. Terneris jau seniai turėjo būti čia. Kas galėjo jį užlaikyti? Fensė nusibloškė antklodę ir prisislinkusi prie gulto krašto pamėgino atsisėsti. Beveik iš sykio pradėjo svaigti galva, užmerkusi akis ji iš lėto giliai įkvėpė, norėdama susigrąžinti prarastą ramybę. Švelniais judesiais paguldžiusi kūdikį gulto viduryje Fensė įsitvėrė į kėdės atkaltę ir šiaip taip prisivertė atsistoti. Jai reikėjo vandens ir maisto, buvo būtina apsilankyti pas gydytoją. Vienas Dievas žino, kokių baisių infekcijų galėjo pasigauti ji pati ir jos kūdikis, gimdant tokiomis antisanitarinėmis sąlygomis.

Drebančiomis rankomis Fensė užmetė ant žarijų porą šakaliukų. Ji tyčia nekūrė didelio laužo – tik tokį, kad pakaktų smalsiems laukiniams gyvūnams atbaidyti. Patenkinta įsiplieskusia ugnele ji nuslinko prie improvizuoto stalelio, ant kurio stovėjo ąsotis vandens.

Vanduo buvo pridusęs, bet Fensė vis viena nurijo keletą gurkšnių, tada prisipylusi į saują nusiprausė veidą. Reikėjo dar kai ką nuveikti – užkasti placentą ir kruvinus drabužius, kuriais ji buvo priversta apsišluostyti pati ir apšluostyti kūdikį. Nenorėjo, kad jų kvapas priviliotų laukinių gyvūnų.

Šiaip taip užbaigusi šį darbą Fensė jautėsi nusilpusi ir visa drebėjo, o kūdikis pradėjo muistytis. Dar kartą nusiplovusi rankas ji nusvirduliavo atgal prie gulto, tamsoje apnuogino krūtį ir paėmė kūdikį ant rankų. Negalvodama apie tai, jog tokia poza primena Madoną, įspraudė spenelį mažylei į burnytę. Prireikė kelių mėginimų, bet galiausiai dukrytė jį nusitvėrė. Iš susižavėjimo išplėtusi akis Fensė stebėjo nuostabų vaizdą, kai maža burnytė uoliai darbuojasi prigludusi jai prie kūno.

– Terneri, man reikia tavęs, – sušnibždėjo ji ir ašara nuriedėjo skruostu.

Laikas bėgo, mažylė vėl užmigo ir Fensė buvo bepasekanti jos pavyzdžiu. Galva svirduliavo į šalis, tarsi ji būtų lėlė guminiu kaklu. Tačiau snaudulį išblaškė kūdikio muistymasis, Fensė suaimanavo, pažvelgė į mažylę ir nusišypsojo. Kad ir kaip būtų, mažylė, atrodo, jautėsi kuo puikiausiai. Fensės nerimas kiek atlėgo. Be abejo, tai ženklas. Viskas bus gerai.

Staiga ji prisiminė, kad kūdikis dar neturi vardo. Juodu su Terneriu svarstė įvairiausius variantus, bet beveik visi vardai buvo vyriški. Kažkodėl jie rimtai neapmąstė galimybės, kad Bleirui galėtų gimti mergaitė.

Piršto galiuku perbraukusi mažylei skruostelį Fensė prisiminė seniai mirusią savo motiną.

– Katerina, – sušnibždėjo ji ir dar kartą pakartojo šį vardą stengdamasi, kad liežuvis pajustų ir įsisavintų jo garsų tėkmę. Tarti šį vardą buvo malonu. Jis atrodė tinkamas. – Tu būsi Katerina, – švelniai tarė ji ir pabučiavo mergytę į skruostelį.

Laikas bėgo. Ugnis suvalgė šakalius, kuriuos ji buvo anksčiau įmetusi, ir vėl laukė maisto. Fensė atsargiai pasilenkė siekdama nedidelio pagalio. Pirštais apčiuopusi grubią sausą žievę ištraukė malksną iš krūvos ir jau ketino dėti į laužą, tačiau likus keliolikai centimetrų iki ugnies ranka staiga sustingo. Ji įsiklausė į garsą, išsyk įžiebusį baimę širdyje.

Šunys!

Kažkas medžioja šioje kalno pusėje.

Ji numetė pagalį atgal ant krūvos nenorėdama, kad net mažiausias ugnies atšvaitas išduotų jos buvimo vietą. Apimta panikos paėmė naujagimę ir tvirtai prispaudė prie krūtinės. Lygus mergytės alsavimas veikė raminamai. Fensė taip pat giliai įkvėpė ir priminė sau, kad tai ne pirmas kartas, kai ji lindėdama slėptuvėje girdi kalne medžiotojus. Todėl sėdėjo išplėtusi akis ir akylai stebėjo olos angą.

Tiksėjo minutės. Kūdikis miegojo neįtardamas apie artėjantį pavojų, tačiau Fensė atsipalaiduoti negalėjo. Šunų lojimas artėjo. Ji prisiminė Džabalį Bleirą. Daugelį metų draugaudama su Terneriu Fensė žinojo, kad Bleirai mėgsta medžioti šioje kalno pusėje. O jeigu čia jis? Kas bus, jei suras ją čia vieną?

Terneri… Terneri… Kur tu esi?

Mergytė vėl pradėjo muistytis ir Fensė apmaudžiai atsiduso tik dabar supratusi, kad ją tiesiog per stipriai spaudė glėbyje.

– Atleisk, mažute, atsiprašau, – sušnibždėjo ji ir paguldė dukrelę ant gulto.

Kūdikis beveik išsyk liovėsi spardęsis. Jas apgaubė tyla. Visi garsai, nuo vandens lašų teškenimo olos gilumoje iki atsitiktinio degančių malksnų spragsėjimo, tarytum sustiprėjo, stiprindami ir Fensės baimę, kad bus aptikta.

Galiausiai ji nebeįstengė sėdėti nieko nedarydama. Vargais negalais atsistojusi nusvirduliavo prie olos angos ir žengusi į tamsą įsižiūrėjo į kalno šlaite augančius medžius. Netgi šviečiant pilnačiai miškas dunksojo kaip siena ir buvo vargiai įmanoma įžvelgti toliau nei už kelių žingsnių. Tačiau garsas sklido kuo puikiausiai ir buvo aišku, kad šunys juda jos kryptimi.

Fensė nervingai apsižvalgė kokio nors daikto, kuriuo galėtų užmaskuoti olos angą, bet po ranka nebuvo nieko, išskyrus krūmus, o keletas išrautų krūmų tikrai neatgrasytų gaujos medžioklinių šunų nuo kraujo kvapo.

Dirstelėjusi į dangų ji pamėgino pagal mėnulio padėtį danguje nustatyti laiką ir nusprendė, kad jau arti vidurnaktis. Suvokus tai kilo neišvengiamas klausimas. Kas bus, jei Terneris neateis?

Įnirtingas vieno šuns skalijimas privertė Fensę krūptelėti. Ji akimirksniu suvokė, kad iškilo pavojus. Dirstelėjo atgal į olą ir vėl įsižiūrėjo į medžius. Ką dabar daryti? Jeigu leisis žemyn, kaktomuša susidurs su medžiotojais. Tada pažvelgė aukštyn į Sakyklos uolą, po kuria juodu su Terneriu slapta susituokė, ir jos širdis akimirką stabtelėjo. Yra viena vieta, kur neis joks medžiotojas – netgi Džabalis Bleiras.

Tai raganos namelis.

Fensė nebuvo jo mačiusi, bet žinojo, kad jis ten yra. Kartkartėmis Kemerano apylinkėse gyvenantys žmonės toje vietoje naktimis pastebėdavo degant laužus. Sklido kalbos apie per pilnatį ten atliekamas kruvinas žmonių aukas, bet Fensė tomis kalbomis netikėjo. Kiek atsiminė, niekas iš kalno gyventojų nedingo be žinios, jeigu ragana ir aukojo aukas, tai greičiau gyvūnus nei žmones.

Vėl pasigirdo šunų amsėjimas. Fensė sukruto. Ji apsisprendė. Nėrė atgal į olą, po kelių akimirkų jau buvo lauke su kūdikiu, šiltai susuktu į antklodę, ir nedelsdama nusiskubino aukštyn, link Sakyklos uolos driekiamo šešėlio.

Fensė vilkėjo paskutinę švarią, seną mėlyną medvilninę savo suknelę, o pečius buvo apsigobusi šaliku, kuriuo sykiu gobė ir kūdikį. Nors nusilpusi ir kenčianti skausmus, ji buvo nusiteikusi verčiau susidurti su ragana nei su tokiais kaip Džabalis Bleiras.

Ji judėjo tarp medžių tarsi mažas žydras vaiduoklis, judesiai buvo gremėzdiški ir nevikrūs. Pilvą ir tarpvietę varstė stiprus skausmas, bet tai buvo niekis, palyginti su ją genančia baime. Medžių šakos kibo už plaukų ir drabužių, tačiau Fensė nepaliaudama ropštėsi aukštyn. Aštresnės šakos kartkartėmis išpešdavo siūlą iš jos suknios audinio, palikdavo drūžę ant veido. Kūdikis vėl ėmė raivytis. Fensė žinojo, kad mergytė tikriausiai alkana. Bet sustoti nebuvo laiko.

Neilgai trukus ji išgirdo pašėlusį šunų lojimą ir išsyk suprato, kad jie aptiko olą. Jei tai būtų paprasti medžiotojai, jie tik pasidomėtų, kas ji tokia ir ką čia veikia, tuo tikriausiai viskas pasibaigtų. Bet jei Džabalis…

Nenorėdama galvoti apie galimo susitikimo pasekmes Fensė paspartino žingsnį, bet už tai teko sumokėti. Raumenys ėmė spazmiškai susitraukinėti, kiekvienas naujas žingsnis buvo skausmingesnis nei ankstesnis. Kai pagalvojo, kad blogiau jau būti nebegali, kažkas nutrūko jos pilve. Fensė stabtelėjo norėdama atgauti kvapą ir suaimanavo – per kojas pasruvo šiltas skystis.

Apimta panikos ji pamėgino susigaudyti kur esanti. Su palengvėjimu pamatė, kad Sakyklos uola stūkso tiesiai priešakyje, lyg priekalas iškilusi virš aplinkinio kraštovaizdžio. Ji buvo jau netoli tikslo. Sukandusi dantis Fensė ėjo toliau, bet skausmas ir silpnumas ją įveikė. Vaizdas akyse ėmė drumstis, ausyse nepertraukiamai ūžė. Per tą ūžesį ji girdėjo, kad kūdikis pradėjo inkšti, norėjo verkti drauge su dukrele, tačiau garsas kalnuose puikiai sklinda. Oloje aptikę kraujo šunys bus it pamišę. Net jei medžiotojai ir nėra nusiteikę piktavališkai, jie per toli atsilikę nuo šunų ir nesugebės sulaikyti jų nuo skerdynių, į kurias šunys neabejotinai leisis.

Naktyje staiga nuaidėjo ilgas, garsus šuns staugimas. Fensė suaimanavo. Ne blogiau nei savo vardą ji žinojo, ką tai reiškia. Šunys aptiko jos pėdsakus ir vėl metėsi į priekį. Jie ėmė persekioti ją.

– Dieve padėk, – sušnibždėjo ji ir leidosi bėgti.