Читать книгу Sugrįžusi - Sharon Sala - Страница 2

Stovykloje liepsnojantis laužas buvo mažas, bet kaitrus, liepsna godžiai čiulpė sausas malkas, kurias Džabalis prieš užkurdamas buvo sukrovęs į kūgį. Dabar maži žėruojančios žievės trupinėliai drauge su siaura dūmų spirale kilo į dangų, aplinkinėms gyvoms būtybėms išduodami jų buvimo vietą. Kaip šiuo metų laiku miške buvo gana sausa, bet vyrai per daug metų buvo nugyvenę šiuose miškuose, kad elgtųsi aplaidžiai. Aplink stovyklavietę buvo platus ir tuščias laukas, o be to, krito skalsi rasa. Henkas perdavė ąsotį savo broliui Džonui kaip tik tuo metu, kai vienas iš šunų staiga ėmė skalyti ir jo balso aidas nuvilnijo per miškus.

– Tai Mažoji Lu! – sušuko Džonas. – Ji aptiko pėdsakus.

– Taigi, taigi, – nusijuokė Čarlis. – Nagi duokš man ąsotį.

Džabalis nusišypsojo.

– Atsargiau su viskiu, vaikinai. Turbūt nenorėtumėte atsitrenkti į medį, kaip aną kartą nutiko Henkui.

Henkas suraukė kaktą.

– Velniai griebtų, vos neiškabino man akies, – sumurmėjo jis, o tėvas ir broliai nusikvatojo prisiminę sąmyšį, kuris tuomet kilo.

Jie dar šiek tiek pasėdėjo mėgaudamiesi nuo laužo sklindančia šiluma ir viskiu, maloniai kaitinančiu vidurius. Jų tingumą išblaškė vėl ta pati Mažoji Lu, kuriai atsiliepė visas choras kitų šunų.

Džabalis pašoko.

– Lojimas daug žadantis, vaikinai. Eime, pažiūrėsime, ką ten turime.

Henkas ištiesė ranką prie šautuvo, o Džonas užgesino ugnį.

– Gal tai pantera, tėti.

Kalnietiškas pumos pavadinimas jiems buvo gerai žinomas. Apimti nervinio drebulio sūnūs nusekė paskui tėvą.

Jie nubėgo aukštyn į kalną. Po penkių minučių Džabalio kojų raumenys ėmė degti nuo įtampos, bet jis nenorėjo parodyti nuovargio. Ši medžioklė žiemą bus paskutinė. Amžius darė tai, ko nesugebėjo padaryti žmona. Jis lėtino jį. Tačiau Džabalis vis vien atkakliai žingsniavo pirmyn, vengdamas parodyti silpnumą savo atžaloms. Ir tik tada, kai Henkas staiga sustojo, visi suvokė, kad šunų amsėjimas girdėti gerokai silpniau.

– Kas per velniava? – sumurmėjo Čarlis. – Kur jie nubėgo?

Džabalis stovėjo pakreipęs galvą į šoną, mėgindamas suvokti, kodėl pasikeitė garsas. Ūmai suprato.

– Jie sulindo po žeme! – sušuko jis. – Prisiekiu pragaro liepsnomis, vaikinai, šunys oloje.

– Tai tikrai pantera! – riktelėjo Henkas.

Džabalis nusišypsojo.

– Ką gi, tada nušaukime tą katę.

Jie ristele leidosi silpno, bet dar girdimo šunų gaujos skalijimo link.

Džonas pirmas išvydo angą.

– Čionai! – sušuko jis. Tėvas ir broliai suskubo prie jo, laikydami iškeltus žibintus ir parengtus šautuvus jie suėjo į vidų.

Šunys šmirinėjo aplinkui prikišę nosis prie žemės, naršė laikiną guolį, rausėsi blausiai apšviestame olos kampe. Nuo jų lojimo ir stūgavimo ankštoje oloje skaudėjo ausis.

– Kas per velniava? – sumurmėjo Džabalis, laikydamas aukštai iškeltą žibintą. – Čia ne gyvūno urvas.

Džonas griežtai riktelėjo šaukdamas savo šunis. Henkas ir Čarlis bemat pasekė jo pavyzdžiu. Triukšmas apslopo, virto tyliu amsėjimu ir unkščiojimu – to pakako, kad vyrai galėtų tarpusavyje susikalbėti.

– Žiūrėk, tėti, – pasakė Henkas rodydamas į drabužių krepšį. Nuostaba paženklino jo veidą, kai iš jo ištraukė moterišką suknelę. – Tebūnu aš prakeiktas. Moteriški drabužiai.

Džabalio veidas apsiniaukė, šautuvo vamzdžiu jis panaršė dėžučių krūvą, tada sužiuro į Mėlynąjį Senį ir Mažąją Lu, kurie kažką įnirtingai kapstė tamsioje olos kertėje.

– Ką, po velnių, tie šunys čia kapsto? – sumurmėjo jis. Džonas iškėlęs žibintą prisiartino prie šunų, bet nusikeikęs tuoj žengė žingsnį atgal.

– Čia kažkas užkasta! – riktelėjo jis stumdamas šunis šalin nuo duobės.

Jie visi susispietė tame kampe, iškėlę žibintus ir prožektorius. Čarlis atsiklaupė norėdamas geriau apžiūrėti, staiga žiaukčiodamas nusigręžė.

– Šūdas, – sumurmėjo jis stodamasis ant kojų. – Ten kažkoks kruvinas daiktas.

Džabalis juos praskyrė ir prisiartino prie duobės. Suraukė nosį nuo nemalonaus kvapo, bet skrandis laikėsi tvirtai.

– Čia nieko rimto, lyg ir viduriai ar panašiai, – pasakė jis. – Turbūt žmogus, kuris čia buvo apsistojęs, užkasė kokio nors sumedžioto padaro vidurius.

– Tas daiktas nepanašus į jokius man matytus vidurius, – paprieštaravo Džonas. – Dar čia yra kažkokie kruvini drabužiai, – pridūrė jis ir šautuvo vamzdžiu pakėlė kruvinus skudurus. – Velnias. Dar viena suknia. – Jis su pasibjaurėjimu įmetė suknelę atgal į duobę ir pasitraukė į šalį, užkliudydamas knygą, gulinčią ant medžio plokštės, kuri čia akivaizdžiai atstojo stalą. Dar po kelių akimirkų atsigręžė sustingusiu iš nuostabos veidu. – Tėti! Pažiūrėk.

Džabalis paėmė knygą ir perskaitęs priešlapyje įrašytą vardą numetė ją ant žemės.

– Fensė Džoslin.

Jis nusispjovė, tarytum vien paminėjęs vardą būtų užliejęs nuodų sau ant liežuvio.

Henkas ir Čarlis nusikeikė, o Džonas tylėjo.

– Tai štai kur ji buvo pasislėpusi, – sumurmėjo Džabalis.

– Žinai, tėti, aš neįsivaizduoju, kad čia galėtų gyventi moteris, – pagaliau prabilo Džonas, slogių jausmų prisodrintai akimirkai mėgindamas suteikti šiek tiek blaivumo.

– O kur, velniai griebtų, ji dar galėjo slėptis, jei ne čia? – paklausė Džabalis. – Frenko namų nebėra. Sudeginti iki pamatų… gal pamiršai?

Džonas nusuko žvilgsnį. Giminių vaidai jau kurį laiką buvo tapę nesantaikos obuoliu tarp tėvo ir sūnaus. Džonas liko ištikimas savo kraujo giminei, tačiau laikėsi nuomonės, kad kruviną neapykantą reikia palikti tolimai praeičiai, o ne dvidešimtajam amžiui.

– Na, kad ir kur ji dabar būtų, ne mūsų reikalas, – pareiškė Džonas. – Eime iš čia.

Džabalis atsigręžė į sūnų, tą akimirką visa jo širdyje liepsnojanti neapykanta nukrypo į Džono veidą.

– Ką tu turi omenyje sakydamas „ne mūsų reikalas“?

Džonas neketino nusileisti.

– Tai, ką pasakiau. Viskas baigta, tėti. Kas buvo, pražuvo. Teeinie ji kur nori.

Džabaliui nespėjus atsakyti, įsiterpė Čarlis:

– Tegu mane perkūnas trenkia. Pažiūrėkite čia.

Vyrai sužiuro į jį. Čarlis laikė pakėlęs kūdikio antklodėlę ir naujagimio marškinėlius.

Džabalis nusikeikė ir dar kartą nusispjovė. Balsas drebėjo, jis išlupo vaikiškus daiktus Čarliui iš rankų ir numetęs juos ant žemės ėmė trypti kojomis.

– Matai?! – subaubė jis, pirštu rodydamas į Džoną. – Štai kas atsitinka, kai palieki juos ramybėje. Moterys kaip tik pačios blogiausios. Kai tik jau pradedi galvoti atsikratęs tų parazitų, jos ima ir atsiveda naują vadą. – Jis stvėrė Henko surastą suknią ir prasispraudęs pro sūnus nužingsniavo prie olos angos. – Nagi, paskui mane! – suriko. – Pasiimkite savo šunis!

Džonas išblyško.

– Tėti! Ką tu darai?

Džabalis grįžtelėjo ir nuo šypsenos jo veide Džonui stingulys sukaustė širdį.

– Einu medžioti, vaikine!

– Ne! – suriko Džonas ir pažvelgė į brolius. – Henkai! Čarli! Pasakykite tėčiui! – maldavo jis. – Mes juk nekariaujame su moterimis.

Henkas gūžtelėjo pečiais. Čarlis papurtė galvą.

– Tėtis teisus, – pasakė jis. – Viskas nebaigta, kol nebaigta.

Džabalis švilptelėjo savo šunims ir švystelėjo jiems suknią.

– Sučiupkite ją, vaikinai. Sučiupkite ją.

Niekaip nenustygstantys dėl sutrikdytos medžioklės šunys apšniukštinėjo numestą skudurą ir lyg kulkos šovė iš uolos į tamsą, o medžiotojai jiems įkandin, stengdamiesi neatsilikti.

Džonas taip pat bėgo su visais, širdis kone lipo per gerklę, jis slapčia vylėsi, kad jie suklydo ir tai ne Fensė Džoslin, o kas nors kitas.

Fensė nebejautė kojų. Ji nejautė nieko daugiau, tik kūdikį ant rankų ir savo širdį, įnirtingai besidaužančią krūtinėje. Žingsnis, dar vienas žingsnis, dar vienas – staiga ji pasijuto gulinti ant nugaros lapų paklotėje ir žiūrinti į dangų.

– Ne, – suaimanavo ji ir pasivertusi ant šono susirietė į kamuoliuką, apglėbdama ir saugodama kūdikį vieninteliu jai įmanomu būdu. Širdies tvinksniai kalte kalė į ausų būgnelius, alsavimas buvo netolygus, trūksmingas. Ak, jei Terneris būtų išvydęs jųdviejų dukterį. Jis taip didžiuotųsi.

Staiga Fensė pajuto, kaip kažkas mėgina pakelti paėmęs ją už pečių ir kažką kužda į ausį. Ji negarsiai sušuko galvodama, kad persekiotojai ją jau surado, bet po akimirkos suvokė girdinti moters balsą. Atvirtusi ant nugaros ir pažvelgusi aukštyn Fensė pirmiausia išvydo Sakyklos uolą, kybančią virš galvos. Tada sukoncentravo žvilgsnį artėliau ir atsiduso. Atrodo, jai vis dėlto pavyko sutikti raganą.

Moters plaukai buvo tamsūs ir ilgi, supinti į kasą, kuri, permesta per petį, beveik siekė Fensei veidą, kai moteris prie jos atsiklaupė. Jos rankos buvo švelnios, o balsas malonus, kai ragino Fensę keltis.

– Nagi, stokis, mergaite, stokis.

– Negaliu, – sušnibždėjo Fensė. – Kažkas manyje trūko. Aš kraujuoju.

Moteris greitais tvirtais judesiais apčiupinėjo Fensę. Tamsa nuslėpė siaubą jos veide, išvydus po mergina susikaupusią kraujo balą.

– Aš galiu tau padėti, – sušnibždėjo ji. – Tik pasistenk atsistoti. Mano trobelė netoli.

Bet Fensės pasaulis jau traukėsi ir pasikelti bent per centimetrą buvo jai ne pagal jėgas.

– Neleiskit jiems sudraskyti mano kūdikio. – Fensė maldaujamai įspraudė mergytę raganai į rankas.

Priblokšta jaunosios moters apsisprendimo moteris vėl parpuolė ant kelių.

– Aš pasiliksiu. Mes ginsimės nuo šunų, kol ateis medžiotojai, – pasakė ji. – Negaliu tavęs palikti.

Fensė papurtė galvą.

– Jei tai Džabalis Bleiras, jis nužudys ir jus – vien tam, kad prieitų prie manęs.

– Ką tuo nori pasakyti?

– Mano vardas – Fensė Džoslin. Terneris Bleiras yra mano vyras ir šio kūdikio tėvas, tik Džabalis šito nežino.

Moteris buvo priblokšta to, ką išgirdo. Nors gyveno atsiskyrėlės gyvenimą, ji žinojo apie giminių karą.

– Jis tikrai ne…

Fensė nusitvėrė raganos ranką.

– Aš mirštu, moterie. Dėl Dievo, jūs turite išpildyti paskutinį mirštančiosios prašymą. Išgelbėkite mano kūdikį iš šito pragaro. Išvežkite ją iš šių kalnų ir mylėkite kaip savo… – Fensės balsas nusilpo, ji vos girdimai sukūkčiojo. – Jos vardas – Katerina, o kai ateis tinkamas metas, pasakykite jai, kaip karštai mama ją mylėjo.

Moteris nuleido galvą, spausdama prie krūtinės jau garsiai verkiančią mažylę.

– Aš negaliu tavęs čia taip palikti! – sušuko ji. – Neprašyk manęs šito.

Sukaupusi paskutinius jėgų likučius Fensė suspaudė moters riešą ir šiaip taip pasirėmusi ant alkūnės pažvelgė jai tiesiai į akis.

– Jūsų vardas, ragana… – Fensė užsikirto. – Koks jūsų vardas?

Moteris akimirką dvejojo, tada delnu raminamai palietė Fensei skruostą.

– Mano vardas Anė Fein.

– Tai eikite, Ane Fein. Net jei daugiau nieko jums neskirta nuveikti šiame gyvenime, dėl Dievo meilės, išgelbėkite mano vaiką.

Šunys buvo girdėti vis arčiau, jie buvo pernelyg arti, kad būtų galima delsti. Geriausiu atveju juos teskyrė varganas ketvirtis mylios ir tas atstumas sparčiai mažėjo. Fensė žvelgė į moters veidą, kol jame įskaitė tai, ką norėjo įskaityti, tada krito aukštielninka ant miško paklotės.

Moteris pašoko ant kojų. Fensė užmerkė ir vėl atmerkė akis. Vieną akimirką moteris dar buvo čia, o kitą jos jau nebuvo. Fensę nupurtė palengvėjimo virpulys. Dabar nebesvarbu, dabar jau niekas nesvarbu. Ji užsimerkė atsiduodama tam, kas neišvengiama.

Olą Terneris pasiekė jau apsiašarojęs. Iš garsų tolumoje spėjo, kad vėluoja geras penkias minutes. O iš to, ką pamatė oloje, buvo akivaizdu, jog jie Fensę surado. Viduje tvyrojo baisi netvarka, bet didžiausią siaubą kėlė kruvina suknelė ant grindų ir tai, kad ola buvo tuščia. Ar jie sučiupo Fensę, o gal ji per stebuklą įstengė pasprukti? Bet iš kur kraujas? Gal jie ją jau nužudė ir dabar nori paslėpti kūną? O kūdikis… Kas nutiko kūdikiui? Baimė kėsinosi jį praryti, tačiau panikuoti nebuvo laiko. Rinktis neturėjo iš ko, reikėjo skubėti jiems įkandin ir melstis, kad juos pavytų, kad spėtų užkirsti kelią tragedijai, kol ji dar neįvyko. Kalbėdamas maldą Terneris nėrė iš olos.

Jis bėgo vienoje rankoje laikydamas prožektorių, o kitoje – šautuvą, išsisukdamas žemai styrančių šakų ir šokinėdamas per nuogas medžių šaknis, stengdamasis už jų neužkliūti. Sykį jam pasirodė, kad priekyje, už kelių šimtų metrų, mato švieselę, jis šūktelėjo savo tėvą, bet niekas neatsakė. Jis bėgo toliau, dieglys šone nuslinko į pilvą, o krūtinę ėmė draskyti deguonies stygius. Terneris negalvojo apie tai, kad kojos darosi kaip guminės, o batai atrodė tarsi pripilti švino.

Kai jau pamanė, kad nebegalės daugiau žengti nė žingsnio, staiga įgavo antrąjį kvėpavimą. Sukaupęs paskutines jėgas jis padidino greitį, nekreipdamas dėmesio į čaižančius medžių šakų kirčius per veidą ir kūną, nė negalvodamas apie tai, kad sausos šakos ir kibūs krūmai jo drabužius baigia sudraskyti į skutus. Jam nerūpėjo daugiau niekas, tik Fensė.

Jau atrodė, kad šunų amsėjimas vis taip pat toli priešakyje ir bėgimas niekada nesibaigs, kai staiga priekyje ir viršuje Terneris išvydo trijų žibintų šviesas. Tai buvo jie! Jis pamėgino jiems šūktelėti, kad palauktų, bet uždusęs negalėjo išspausti nė garso. Apstulbęs, jog tėvas ir broliai taip arti, jis atlaužė šautuvo saugiklį ir iššovė melsdamasis, kad jie išgirstų šūvį ir sustotų.

Nuaidėjus šūviui Fensė krūptelėjusi atgavo sąmonę. Ji suaimanavo ir atmerkė akis, tačiau suvokė nebematanti žvaigždžių – tik plintančią tamsą, kuri supo ją iš visų pusių ir artėjo prie jos. Tolumoje buvo girdėti paklotės lapų šlamesys – tai šunys artinosi per mišką prie jos. Jų lojimas virto ištisiniu kaukimu ir cypimu, bet tai buvo nebesvarbu. Tamsa buvo arčiau nei šunys. Tamsa žadėjo paguodą ir išsigelbėjimą. Ir Fensė pasveikino ją paskutiniu atodūsiu.

Ji nebeišvydo, kada šunys įsiveržė į proskyną ir leidosi prie Sakyklos uolos. Jai neberūpėjo, ką jie daro su jos žemiškuoju kūnu. Nes kilo į šviesą.

Šūvio garsui dar tebeaidint tarp medžių, Terneris pamatė, kaip žibintų šviesos sujudėjo, ir vos nesuriko iš palengvėjimo. Bet palengvėjimas buvo trumpalaikis. Šunų urzgimas ir inkštimas jo širdyje pasėjo siaubą – tokius garsus šunys skleidžia draskydami grobį. Jo galvoje aidėjo vienintelė mintis: „Ne, tėti, ne!“