Читать книгу Meilės loterija - Shirley Jump - Страница 2

– Gražios kėdės, – išsiviepė Lulu Sonders ir klestelėjo į vieną iš dviejų ąžuolinių Adirondako stiliaus [Adirondako architektūrinį stilių suformavo stovyklavietes Niujorko valstijos Adirondako kalnuose kūrę meistrai. Šio stiliaus namai ir baldai pasižymi masyvumu, statomi ir gaminami daugiausia iš rąstų, kad sukurtų kaimo atmosferą.] kėdžių, kurios puikavosi prie ryškia mozaika dekoruoto stalelio priešais Cuppa Java kavinę. Šie rankų darbo šedevrai puikiai tiko jaukioje kavinukėje. Sofija ilgai ieškojo lauko baldų, ir vieną popietę netikėtai užmačiusi kėdes Harlano Džounso verandoje nustojo dairytis kokių kitų. Jos tobulos, nes padarytos vietos meistro.

Mažame Edžertono Krantų miestelyje kuo daugiau prekių įsigyjama iš vietos prekeivių, tuo geriau. Kavos pupeles Sofija pirko iš vietinės parduotuvės, kurioje jas skrudino, bandeles kepė iš vietinių produktų ir tiekė klientams kartu su gėrimais, pavadintais vietinių įžymybių vardais. Ji nusamdė Lulu, kuri buvo kilusi iš šeimos, gyvenančios Edžertono Krantuose nuo pat jų atsiradimo dienos, ir kuri dėl savo draugiško ir pagyrūniško charakterio buvo tapusi kone vietine legenda. Pati Sofija čia gyveno visą gyvenimą ir troško, kad kavinukė darytų amžinumo įspūdį.

Kaip tik dėl to šį rytą ir susivaidijo su tuo nepakenčiamu Harlanu Džounsu. Dar neteko sutikti vyro, kuris taip erzintų. Be to, jo šunys visiškai nevaldomi. Ir atrodė, kad jis pasiryžęs paversti ją miestelio pajuokos objektu. Tačiau kėdes meistravo nepaprastas.

Sofija klestelėjo ant kėdės priešais ir atsuko veidą į saulę. Klientų nebuvo, ir ji mėgavosi reta ramybės akimirka. Sofija kavinėje praleisdavo didumą laiko ruošdama latę ir tiekdama šviežiai keptus itališkus džiūvėsėlius [Biscotti (it.) – juostelėmis supjaustytas pyragas; pjaustomas vos ištrauktas iš orkaitės, kad riekelės būtų traškios.] – nors savo darbą ji mėgo, pasinaudodavo ir nedažna proga pasimėgauti darbo vaisiais.

– Ačiū, – padėkojo ji Lulu. – Pavogiau iš Harlano Džounso verandos.

– Pavogei?

– Taip. Tas vyras per daug užsispyręs savo paties labui.

– Ir seksualus, – atsidususi pridūrė Lulu. Nubraukė nuo antakio tamsiai rudus plaukus ir gurkštelėjo šaltos kavos, kurią jau anksčiau abiem patiekė lauke. – Ką jau kalbėti apie pietietišką akcentą. Tikras saldainiukas.

Sofija nusijuokė.

– Saldainiukas? Harlanui Džounsui nepritaikyčiau nei šio, nei kito panašaus epiteto.

– Drauge, tuomet esi akla, nes šis vyras yra seksualiausias egzempliorius, kokio miestelis nematė jau ilgą laiką. – Lulu prispaudė ranką prie krūtinės. – Tai aš jam išnuomojau namą, tad turėtum jaustis dėkinga, jog pagyvinau tavo apylinkių peizažą.

Šaligatviu atžirgliojusi Mildreda Mejers išgelbėjo Sofiją nuo komentaro apie Harlano Džounso seksualumo koeficientą. Tikriausiai tai tik į gera, nes Sofijos gyvenime nebuvo laiko vyrams. Ji jau pasimokė, jog negalima vienu metu turėti ir partnerio, ir darbo, kuris užima beveik visą laiką; ši pamoka jai kainavo santykius su sužadėtiniu, ir ji ligi šiol negalėjo suprasti, kaip įmanoma suderinti nuosavą verslą su asmeniniu gyvenimu. Be to, bjauri ir be galo vieša jos santykių su Džimu pabaiga mėnesių mėnesius buvo pagrindinis miestelio paskalų objektas.

Priminimas sau: niekada nebėk iš vestuvių, kai žurnalistai sėdi be darbo. Korespondentai nedavė ramybės ištisas savaites, kenkdami verslui ir asmeniniam gyvenimui. Dėkui Dievui, ilgainiui triukšmas nuslopo. Sofijai itin palengvėjo, kai Gertrūda Maksvel paėmusi į rankas vinčesterį išvijo iš namų neištikimą vyrą ir taip nukreipė dėmesį į save.

Kad ir kaip ten būtų, Sofija mylėjo savo mažą jaukią kavinukę. Tai ne vien verslas – tai jos užuovėja, nors stipriai ir gyvybingai įmonei sukurti reikėjo nuolat ir įtemptai dirbti. Ji plušo sunkiai, bet savo darbą mėgo. Kai savaitė baigdavosi, ir ji suvokdavo, kad vos kartą kitą spėjo paflirtuoti su vyru, ką jau kalbėti apie pasimatymus, skubėdavo save nuraminti, kad santykiams dar bus laiko.

Kurgi ne, tikriausiai, kai gyvens senelių namuose.

– Man šovė nuostabiausia mintis! – prisiartinusi sušuko Mildreda.

Sofija nusišypsojo. Mildreda ir nuostabiausia mintis – tai galėjo būti labai pavojinga. Kitados Mildreda dirbo mokytoja – trečioje klasėje mokė ir Sofiją – ir buvo aktyvi Edžertono Krantų bendruomenės narė. Nesuvaldoma ir keista moteris, pasižyminti polinkiu į ryškių spalvų drabužius ir akį rėžiančius derinius. Šiandien vilkėjo trumpomis neoninės citrinos spalvos kelnėmis ir koralų raudonumo palaidine, kuri ryškumu galėjo varžytis su saule. Rėksmingą aprangą papildė stambus turkio ir aukso spalvų kaklo papuošalas, kurį atkartojo brangiais akmenimis nusagstyti sandalai.

– Kurgi jūsų nusikaltimo bendrininkė? – paklausė Sofija.

– Tavo senelė šiandien prastai jaučiasi, todėl liko namie.

Sunerimusi Sofija nusekė paskui Mildredą į vidų ir pradėjo ruošti įprastą jos užsakymą.

– Turėčiau pas ją užsukti. Pažiūrėti, ar viskas gerai.

– Kaip tik šito ir nereikia daryti. Tavo senelė liepė perduoti, kad nesijaudintum ir be rimtos priežasties jos namuose nesirodytum. – Mildreda pirštais pavaizdavo ore kabutes. – Jai viskas gerai, o tu, cituoju: ir taip turi užtektinai rūpesčių.

– Tikrai?

– Kuo tikriausiai. Be to, palikau jos namuose pipirų purškiklį. Ji apsaugota nuo bet kokių atsitikimų.

Sofija vos sutramdė juoką. Mildreda ir jos pipirų purškiklis. Perskaičiusi laikraštyje, kad vietinis nusikalstamumas per pastaruosius metus pakilo dviem procentais, savo rankinėje ji pradėjo nešiotis mažą purškiklį.

– Ponia Mejers, kažin ar prisireiks purkšti pipirais, nors Edžertono Krantuose toks nutikimas neabejotinai sukeltų susidomėjimą.

– Niekada negali žinoti, – atsakė Mildreda, grasindama Sofijai pirštu. – Bet grįžkime prie pagrindinės mano apsilankymo priežasties. Man šovė pati nuostabiausia mintis!

Sofija baigė ruošti latę ir pastatė priešais Mildredą. Lulu grįžusi į vidų į stiklinę vitriną dėliojo šviežiai keptus sausainius.

– Kokia gi, ponia Mejers? – pasidomėjo Sofija.

– Ogi dėl Pavasario šėlsmo šventės. Svarstėme, kas pritrauktų miesteliui dėmesio, o vietos gyventojams suteiktų malonaus jaudulio. – Raudonos Mildredos lūpos išsirietė į plačią šypseną. – Radau tobulą sprendimą. – Pasiraususi plačioje gėlėtoje rankinėje Mildreda ištraukė storą bloknotą, primargintą tik jai vienai būdinga kilpine rašysena. – Meilės loterija.

Lulu purkštelėjo tramdydama juoką. Manydama, kad blogai išgirdo, Sofija kilstelėjo galvą .

– Meilės kas?

– Meilės loterija. Papasakojau tavo senelei, ir jai labai patiko. Visi nesusituokę miestelio vyrai ir moterys privalės užpildyti paraiškas, kad būtų suvesti su kitu nesusituokusiu asmeniu. Kiekvienam tai kainuos tik kelis dolerius, o radę tobulą partnerį privalės eiti į pasimatymą.

– Panašiai kaip tos, kaip jos ten? Internetu teikiamos pasimatymų paslaugos? – pasiteiravo Lulu.

Mildreda tik mostelėjo ranka ir įsidėjo bloknotą į rankinę.

– Su internetu nieko bendro neturėsime. Ieškosime vieni kitiems tinkančių žmonių pagal panašius pomėgius – senamadišku būdu.

– Kokiu senamadišku būdu? – paklausė Lulu.

Mildreda prispaudė ranką prie savo didelės krūtinės.

– Žinoma, vadovaudamiesi nuojauta. Tiksliau, mano nuojauta, nes turiu nepaprastai didelę pasimatymų patirtį.

Sofija žvilgtelėjo į Lulu. Ši metė žvilgsnį į Sofiją. Abi nusprendė neklausinėti Mildredos apie pasimatymų patirtį. Kartais mažai informacijos gali pasirodyti per daug.

– Kažin ar ši idėja tokia jau puiki, – suabejojo Sofija. – Negi manote, kad bus užtektinai norinčių dalyvauti? Juk Edžertono Krantai – ganėtinai mažas miestelis.

Mildreda nepritariamai sumykė.

– Pagal mano tyrimus tinkančiųjų dalyvauti šiame miestelyje yra šešiasdešimt du procentai. Pasirodo, čia gyvena geidžiamiausi jaunikiai.

– Tikrai? – nustebo Lulu. – Tai tegu kas nors nušviečia man į juos kelią , nes jau ilgą laiką dairausi vyro. Ypač vyro, turinčio d-a-r-b-ą.

Sofija nusijuokė. Vargšei Lulu ne kažin kaip sekėsi meilės reikalai, nors ne Sofijai apie tai kalbėti. Pati buvo patikėjusi, kad rado svajonių vyrą, bet greitai susivokė jį tebuvus fantazijos padariniu. Suprato supainiojusi meilę su susižavėjimu ir nekreipusi dėmesio į perspėjamuosius ženklus, kad ponas Teisingasis yra ponas Neteisingasis. Laimė, dar prieš atsidurdama prie altoriaus Sofija atėjo į protą.

Tačiau žiniasklaidai jos istorija neatrodė įdomi. Korespondentus daug labiau intrigavo faktas, kad jaunoji paskutinę minutę pametė jaunikį – būtent toks sakinys prieš padedant tašką turėjo puikuotis laikraščių antraštėse.

– Pavyzdžiui, toks Artas Konvėjus, gyvenantis ant Labelės kalvos, – Mildreda nutraukė Sofijos apmąstymus. – Šis vyrukas gauna neblogą pensiją iš GE [ General Electric (angl.) – antra pagal dydį pasaulio bendrovė, turinti 287 000 darbuotojų ir penkių skirtingų rūšių verslą: energetika, technologijos, kapitalas, NBC Universal ir vartojimo bei pramonės produkcija.] ir turi naujutėlaitį kadilaką. – Vyresniosios moters veide nušvito šypsena. – Pagyvenusių žmonių centre su juo yra apie ką pasikalbėti.

Sofija užgniaužė juoką. Jau dabar įsivaizdavo Meilės loterijos rezultatus – pulkas tinkamų santuokai pensininkų mėgina užmegzti meilės romanus. Tikriausiai lošimų salėje toks sumanymas sukeltų daugiausia nepadorių juokelių. Vis dėlto idėja skambėjo neblogai ir galėjo tapti puikiu labdarai skirtu renginiu.

Sofija žvilgtelėjo į Mildredos užrašus.

– Gal ir pavyktų. Galbūt. Tačiau kažin ar surinktume reikiamą pinigų sumą.

– Tu teisi. – Mildreda prispaudė pirštą prie ryškia koralų spalva dažytų lūpų.

– Nebent… sujungtume loteriją su Pavasario šėlsmo švente, – pasiūlė Sofija. – Juk ši šventė – tik masinis susibūrimas rotušės aikštėje su šokiais savaitės pabaigoje. Jeigu pavyktų į jį sutraukti daugiau žmonių, atkreiptume dėmesį ir į bendruomenės sveikatingumo centro idėją. Gal sujungus visus renginius į vieną pavyktų surinkti daugiau aukų.

Mildreda linktelėjo.

– Žinau, kaip tau tai svarbu. Miesteliui šito seniai reikia.

Pusantrų metų Sofija stengėsi surinkti pinigų bendruomenės sveikatingumo centrui, kuris teiktų taip reikalingas paslaugas pagyvenusiems miestelio gyventojams. Matydama, kaip pastaruoju laiku prastėja senelės sveikata, pati Sofija iškėlė šią mintį. Jeigu būtų tokia bendruomeninė vieta, kur senelė Votson galėtų su draugais lankyti gimnastikos pratybas, maisto ruošimo kursus ar šiaip smagiai leisti laiką , ji nedvejodama taip ir darytų. Nors senelė kartkartėmis išeidavo pasižmonėti, po prieš kelis mėnesius atliktos klubo sąnario keitimo operacijos ją vis dažniau apimdavo neviltis, nes kaimynystėje beveik nebuvo kur praleisti dieną ar vakarą. Artimiausia tokia vieta buvo keturiasdešimt penkių minučių atstumu nuo Edžertono Krantų – vasarą dėl turistų gausos kelionės trukmė gali net padvigubėti. Miesteliui reikia savo centro – ir nedelsiant. Sofija ir kiti komiteto nariai surengė kepinių mugę, žuvies šventę, net pardavinėjo marškinėlius, tačiau tai toli gražu nedavė reikiamo pelno. Ji dar kartą žvilgtelėjo į Mildredos užrašus.