Читать книгу Meilės sausainėliai - Shirley Jump - Страница 1

Flinas Makgregoras nekentė Riverbendo [Riverbend (liet. upės posūkis) – išgalvotas miestelis Indianos valstijoje, JAV (čia ir toliau – vert. past.).] nuo tos akimirkos, kai jo leksusas įstrigo prie vienintelio šviesoforo miestelio centre, po kalėdinėmis pušų girliandomis, gausiai išpuoštomis ir dailiai apjuostomis raudonais kaspinais. Visas sniegu apibertas miestelis buvo panašus į kino filmo dekoraciją.

Parduotuvės šventiškai švytėjo, šen bei ten vaikštinėjo žmonės, nešini supakuotomis dovanomis, o iš dangaus be paliovos krito snaigės, tarytum kas semtų tuos pūkus iš maišo ir bertų žemėn.

Na, nekentė gal pernelyg stipriai pasakyta. Veikiau bjaurėjosi. Šlykštėjosi. Šiaip ar taip, nenorėjo čia būti, juo labiau kad neturėjo kito pasirinkimo.

Žurnalo Gurmanai redaktorius paskyrė šį darbą būtent Flinui, nes puikiai žinojo, kad joks kitas jo darbuotojas nesugebėtų susidoroti su tokia užduotimi. Flinas turėjo parašyti ką nors įstabiai įžvalgaus apie kepyklėlę, kuri, anot redaktoriaus, garsėjo meilę įkvepiančiais sausainėliais. Todėl per Kalėdų atostogas jis užstrigo kažkur pasaulio pakrašty, pasirengęs sukurpti dar vieną neeilinę istoriją.

Flinas susiraukė. Neturėtų skųstis. Šie straipsniai – visas jo gyvenimas. Juk jais jis pelnėsi duoną ir šlovę. Po menkutės nesėkmės birželį jam žūtbūt reikėjo atsitiesti, magėjo vėl prasimušti į patį viršų ir ten įsitvirtinti. Kitos išeities nėra – teks pasikliauti laiko patikrinta strategija: susiimti, dėtis neišpasakytai laimingu dėl artėjančių švenčių ir kibti į darbą.

Tada jis galės grįžti į Bostoną, atgal pas Mimi – į civilizaciją. Šis pasakiškas miestelis taip toli nuo civilizacijos kaip Marsas nuo Žemę. Čia žavu, jis nieko prieš, bet jo pasaulyje muzikos klausomasi per iPod grotuvą, laiškai siunčiami elektroniniu paštu, o baisiausia visų laikų nelaimė – sulėtėjęs interneto ryšys. Įdomu, ką pasakytų statistinis Riverbendo gyventojas sužinojęs, kad Bluetooth [Bluetooth (liet. mėlynas dantis) – belaidžio ryšio protokolas.] nėra nauja karieso atmaina.

Štai ir Gerosios Vilties kepykla.

Puikumėlis.

Flinas pasuko į šalikelę, čiupo bloknotą ir movė per gatvę. Žmonių minia, susispietusi priešais kepyklą, stelbė bemaž visą prekylangį, vis dėlto buvo matyti, kad pastato fasadas, kaip, beje, ir visas miestelis, išdabintas šventiniais elfais. Lange kabėjo trys įžiebti vainikai. Vienas jų puošė kepyklėlės pavadinime esančią raidę O.

– Taip miela, kad tuoj apsivemsiu, – burbtelėjo Flinas.

Jis apėjo eilę, kuri driekėsi nuo kepyklos durų, aplink visą pastatą ir iki pat Larčo gatvės kampo. Nekreipdamos dėmesio į krintantį sniegą porelės kantriai laukė. Neatrodė, kad vyrai labai nekantrautų atsigaivinti šiame gaivališkame meilės šaltinyje, o štai moterys priešingai – neužsičiaupdamos tarškėjo apie stebuklinguosius sausainėlius.

Flinas turėjo pasistengti, kad nepradėtų vartyti akių. Matyt, pirmasis straipsnis apie kepyklą, išspausdintas oro linijų bendrovės žurnale, sukėlė tikrą epidemiją. Nereikės laukti nė specialaus Gurmanų numerio, skirto Šv. Valentino dienai, – meilės kankinių čia knibždėte knibždės. Flinas vylėsi, kad kepyklos savininkė buvo tam pasiruošusi. Iš asmeninės patirties jis žinojo: bet kokia itin veržli pradžia dažniausiai neša pražūties sėklą.

Kad ir kaip būtų, jis čia atvyko kaip žurnalistas, o ne patarėjas verslo klausimais.

Prasibrovęs pro moterį su vaikučiu ant rankų Flinas atsidūrė Gerosios Vilties kepykloje. Jį pasitiko šilto oro gūsis, skambėjo šventinė muzika, kvepėjo šviežia duona, vanile, cinamonais ir avietėmis. Visa tai, be abejo, darė didžiulį įspūdį eilėje stypsantiems pirkėjams, tačiau Flino lengvai nenustebinsi – tokie vaizdai ir kvapai jam ne naujiena.

– Ei, stokite į eilę, – tarė moteris.

– Aš nieko nepirksiu, – atšovė Flinas ir tęsė žygį. Ateini, parašai, išeini. Grįžti į Bostoną. Būtų puiku grįžti, kol Mimi nieko nesuuodė. Tik kažin ar ji išvis pastebėjo, kad jis išvykęs.

– Kurių galų brautis per spūstį, jei nesiruošiate pirkti? – paklausė moteris glausdama mažylį prie kito klubo.

– Nes… – Flinas pasisuko prekystalio link, kur šūksnių ir užsakymų jūroje lyg voverės rate sukosi dvi moterys. Pirmoji – žila, mažutė ir lieknutė. Antroji – aukšta gundančių formų blondinė. Jau vien pažvelgus į klubus buvo aišku: ji ne iš tų, kurios per dienas knebinėja vieną ir tą patį saliero gumbą.

Oho. Tame oro linijų žurnale prie straipsnio buvo ne Samantos Barnet, o jos sausainėlių nuotrauka. Vis dėlto aišku, kad šios kepyklos savininkė ji – energinga, draugiška, jaunatviška. Taikliai pastebėta.

– Aš dėl jos, – tarė Flinas.

– Dėl Sem? Sėkmės, smarkuoli, – nusijuokė moteris ir pasisuko į mažylį. Šis žaidė su savo nosyte – veikiausiai įsivaizdavo, kad tai mygtukas ar panašiai. Flinas nežinojo, kaip elgtis su svetimais vaikais, o aiškintis neturėjo noro, todėl pasišalino.

Tik koks jūrų flotilės admirolas būtų sugebėjęs orientuotis šioje maišalynėje – Flinui prireikė kelių minučių, kol pagaliau prisiyrė prie stiklinio prekystalio. Dabar jis stovėjo dešinėje pusėje, tad iš tolo galėjo stebėti ilgą eilę: dauguma pirkėjų atrodė taip, lyg būtų ką tik užsiregistravę į pažinčių klubą.

– Ar jūs Samanta Barnet?

Blondinė pakėlė akis. Jos plaukai buvo suimti į arklio uodegą, tačiau keletas neklusnių sruogų, rodės, tik ir laukia progos ištrūkti. Truputis lūpų blizgio, lašelis akių tušo – tik tiek makiažo. Tiesa, jos skruostai buvo rausvi, bet Flinas spėjo, kad tai natūralus raudonis dėl pašėlusio tempo bei karšto kepyklos oro. Ryšėjo ilgą baltą prijuostę, kurios viduryje raudonu įmantriu šifru buvo išraityta: Geroji Viltis. Švelniai gaubdamas moters figūrą drabužis slėpė tamsius džinsus ir žalsvą megztinį trikampe iškirpte.

– Apgailestauju, pone, bet jums teks stoti į eilę.

– Aš nesiruošiu pirkti.

Tai privertė ją suklusti. Samanta liovėsi dėliojusi elnio formos sausainėlius.

– Gal turite man kokį laišką ar siuntinį?

Jis papurtė galvą. Prisiekė sau nusipirkti naują paltą, jei su šiuo atrodo panašus į paštininką.

– Tiesiog noriu su jumis pašnekėti.

– Dabar ne pats tinkamiausias laikas. – Ji susijuokė. – Aš šiek tiek užsiėmusi.

– Na taip, suprantu, bet tai skubu. – Flinas sugraibė kišenėje savo vizitinę kortelę ir stiklo paviršiumi pastūmė moteriai. – Flinas Makgregoras iš žurnalo Gurmanai. Gal būsite girdėjusi?

Jos veidas nušvito – jam taip nutikdavo nuolat. Visi žinojo žurnalą Gurmanai. Tai tas, apie maisto pramonę, kurį pardavinėja visose bakalėjos parduotuvėse ir knygynuose, jį skaito maždaug trisdešimt milijonų žmonių visoje šalyje. Užuomina šiame žurnale tolygi vaidmeniui filme.

Na tai kas, kad jau metai, kai tik leidinio lukštas mena kadaise ten glūdėjusią dvasią. Tonis Reinoldsas, naujasis Gurmanų redaktorius, reikalavo kapstytis giliau, kitaip tariant, virtuvės šefo spintoje ieškoti nebe receptų, o skeletų. Bulvarinė žurnalo pakraipa anaiptol neatbaidė skaitytojų – per keletą mėnesių jų skaičius išaugo trigubai.

Iš pradžių Flinas paklusniai vykdė Tonio paliepimus, tačiau netrukus pastebėjo, kad sulig kiekvienu nauju straipsniu žurnalas vis begėdiškiau braunasi į asmeninę žmonių erdvę. Darbas ėmė graužti jam širdį. Ne kartą ir ne du ketino viską mesti, bet juk Flinas Makgregoras nebūtų pasiekęs to, ką pasiekė, jei sutikęs kliūtį spruktų į krūmus.

– Oho, – džiugiai tarė Samanta. Neatrodė, kad kvaršintų sau galvą dėl pašlijusios žurnalo reputacijos. – Norite su manimi pasišnekėti? Apie ką?

– Apie jūsų kepyklą. Kodėl ėmėtės šio verslo? Kuo ypatinga Gerosios Vilties kepykla?..

Lyg iš gausybės rago Flinas ėmė pilti išankstinius klausimus ir tuoj susizgribo pernelyg skubąs. Juk jam tai jau keturiašimtasis interviu, o jai gal pirmas ar antras. Savo klausimus Flinas mokėjo atmintinai. Ką ten klausimus – žinojo ir jos atsakymus. Ėmė kepti sausainius, nes mėgsta tai daryti ir bendrauti su žmonėmis. Užsiimti verslu mažame miestelyje verta vien dėl šiltų tarpusavio santykių. Tra-lia-lia ir taip toliau.

O dėl sausainėlių, kurie priverčia įsimylėti… Flinas netikėjo tokiais dalykais. Jam teko susidurti su įvairiais žmonėmis: vieni tvirtino moką virti sriubą, kuri paspartinanti gimdymą, kiti sakėsi galį iškepti pyragėlių, kurie padeda atsikratyti antsvorio, treti dievagojosi sugebą paruošti užkandžių, galinčių sustiprinti aistrą. O galiausiai paaiškėdavo, kad tai tėra tušti plepalai. Vis dėlto teko pripažinti: straipsnio autorius pasidarbavo neblogai – skaitytojai užkibo ant kabliuko.

Flinas ir pats nešvaistė laiko, spėjo nusižiūrėti keletą porelių, kurių didžioji laimės paslaptis glūdėjo stebuklinguose kepinėliuose. Šie burkuonėliai it medumi teps skaitytojų širdis. Meno skyrius galės išpuošti antraštę kokiais imbieriniais sausainėliais šokėjėliais ar dar kaip nors. Net pats Amūras sunerims užuodęs rimtą varžovę.

– Panele Barnet, manau, jau įsivaizduojate, kaip viskas vyks, – užbaigė jis, išdėstęs pagražintą straipsnio versiją.

Kepyklos savininkė linktelėjo.

– Man patinka. Sąlyginai neskausminga.

Flinas jau ruošėsi pradėti interviu, kai netikėtai šalimais išgirdo moterišką balsą:

– Sem, tikrai nenorėčiau trukdyti, bet gal galėtum paskubėti? Darželinukai nekantrauja. Juk žinai: kol negaus saldumynų, nenurims.

Samanta įsitempė it kareivis, išgirdęs komandą.

– Na žinoma, Reičel. Labai atsiprašau. Du tuzinus, tiesa?

Mažutė brunetė išsišiepė.

– Tris. Vienas mokytojai.

– Suprantama. – Samanta irgi išsišiepė, bemat pridėjo dėžutę sausainių-elniukų ir viską sujuosė raudonu kaspinėliu. – Prašau.

– Gal galėtum įrašyti į mano sąskaitą?

Samanta mostelėjo ranka.

– Tebūnie tai Kalėdų dovana Kamanių šeimai.

Sumaniam verslininkui nedera taip švaistyti pinigų, – pamanė Flinas, tačiau nutylėjo. Juk atvyko čia ne finansinių konsultacijų teikti.

– Panele Barnet, kaip interviu?

Eilė jam už nugaros suošė. Samanta nusibraukė kirpčiukus.

– Gal galėtume susitikti šiek tiek vėliau? Tarkim, kai uždarysiu parduotuvę? Šiuo metu neištaikyčiau laisvos minutės.

Ji juk turi pagalbininkę, po galais. Be to, prieš ilgą kelionę atgal į Bostoną Flinas vylėsi dar šen bei ten užsukti, o ne stypsoti čia ir laukti, kol baigsis apgultis.

– Tai skubu.

Vietą, kurioje ką tik stovėjo panelė Kamanė, veikiai užėmė aukštas pagyvenęs vyriškis. Vilkėjo jis Carhartt firmos švarką, o ant galvos buvo užsimaukšlinęs flanelinę kepuraitę su ausytėmis. Jis grakščiai prigludo prie prekystalio, pasirėmė į stiklinę virtiną ir įsitaisė taip, tarsi ruoštųsi čia praleisti bent dvi tris valandas.

– Labutis, Samanta. Girdėjau apie straipsnį tame oro linijų žurnale. Sveikinu! Tu iš tiesų įamžinai mūsų miestelį. Nors ką čia kalbėti, visada buvai verta plunksnos. Visų pirma turiu galvoje sausainėlius, na žinai, – vyriškis palinko priekin ir tvirta plaštaka prisidengė burną: – Nors nepasakyčiau, kad šie turistai mane džiugina. Jie sukelia nemenkas automobilių spūstis.

Samanta sukikeno.

– Dėkui, Erlai. Apgailestauju, bet tos spūstys ne mano valioje. Tegaliu kuo sparčiau aptarnauti pirkėjus.

Ji mestelėjo žvilgsnį Flino pusėn.

– Panele Barnet, prašau skirti man kelias minutes ir aš dingsiu jums iš akių.

– Pone Makgregorai, palaukite keletą valandų ir padarysiu viską, ko paprašysite.

Flinas suprato, kad Samantos žodžiuose nėra jokios dviprasmybės, vis dėlto būdamas vyras neįstengė visiškai atmesti tokios galimybės. Jis atsikrenkštė ir žengtelėjo žingsnį atgal.

– Man reikia leistis į kelią. Šiandien. Kodėl jums nepadėjus man? Manau, abu liktume patenkinti.

– Manęs laukia pirkėjai, o jums, regis, vis tiek teks luktelėti. – Abi moters rankos buvo užimtos, mat į krepšelį kišo keksiukus, tad ji mostelėjo smakru lango link. – Todėl verčiau patogiai įsitaisykite.

Flinas pasisuko ir pažvelgė laukan. Prieš akis visu gražumu atsivėrė dar viena priežastis nekęsti Riverbendo.

Siautė pūga.

***

Atėjus vakarui Samanta vos bepastovėjo ant kojų. Rodės, tuoj kris veidu į šį sluoksniuotą trupiniuotį su cinamonais. Bet vis tiek nutaisė dirbtinę šypseną ir toliau kantriai dalijo sausainėlius bei pyragėlius, nepamiršdama nurodymų savo komandai. Norėdama atremti netikėtą turistų antplūdį ji buvo priversta samdyti ne vien įprastus sezoninius darbuotojus, bet visus, kuriuos tik buvo įmanoma pasamdyti, netgi Merę, kuri savaitgaliais rūpinosi kepyklos švara. Atrodė, kad visi iki vieno trijose valstijose perskaitė tą straipsnį, susidomėjo ir nusprendė įsitikinti, ar tikrai paslaptingieji senelės Vilties sausainėliai su vyšniomis ir šokoladu neša meilę tiems, kurie jų paragauja.

Samantos ausis jau seniai buvo pasiekęs gandas apie senelės sausainėlius – juk būtent jais senelė Viltis kaip tik ir pavaišino senelį Neilą jiedviem pirmą kartą susitikus, vis dėlto ji niekada iš tikrųjų netikėjo tais žmonėmis, kurie tvirtindavo neva jų laimingos sąjungos paslaptis glūdi mažučiuose kepinėliuose. Ir štai it perkūnas iš giedro dangaus į miestelį atvyko žurnalo Keliautojai reporteris. Lankydamasis Riverbende jis paskanavo šių saldėsių ir bemat įsimylėjo vieną iš vietinių moterų. Porelė išmovė į Jamaiką ir jau kitą savaitgalį atšoko vestuves. Neilgai trukus reporteris aprašė savo stebuklingą patyrimą oro linijų bendrovės leidinyje. Šis straipsnis išgarsino Samantos kepyklą ir pavertė gandus realybe.

Nuo tada viskas taip įsisiūbavo, kad net sunku patikėti. Ir anksčiau Samanta buvo atsidavusi darbui, tačiau dabar tai panašėjo į beprotybę. Kiekvieną laisvą minutėlę ji praleisdavo kepykloje: priimdavo užsakymus, derindavo užsakymus, atlikdavo užsakymus. Suprato, kad visas šis triūsas anksčiau ar vėliau atsipirks – pergalės vaisiai atrodė ranka pasiekiami.

– Niekaip negaliu apsispręsti, – baltaplaukė moteris, nuo galvos iki kojų apsisiautusi prabanga, priglaudė pirštinėtą pirštą prie lūpų. – Kiek kalorijų, sakėte, turi šie sausainėliai su žemės riešutų kremu?

Nuo šypsenos Samantai pradėjo skaudėti veidą.

– Vienas sausainėlis turi apie šimtą dešimt kalorijų.

– O šie, ypatingieji, su vyšniomis ir šokoladu?

– Apie šimtą penkiasdešimt.

– Ar jie iš tiesų veiksmingi? Tie meilės sausainėliai?

– Taip sako, ponia.

– Na, jau geriau tos kalorijos atsipirktų. Jei nesutiksiu to vienintelio, teks gerokai paplušėti ant bėgimo takelio, na žinote. O jei paklius koks niekšelis, – moteris mestelėjo rankas į viršų, – teks minti taip, kad net dulkės rūks.

Samanta prikando lūpą, tada dar labiau išsišiepė.

– Gal kartais žinote, kiek gramų riebalų yra šiuose sausainėliuose? Matote, aš laikausi labai griežtos dietos. Gydytojo patariama stengiuosi neviršyti dvidešimt dviejų gramų riebalų. Tai mano dienos norma.

Moters, kurią Samanta matė prieš akis, kūne nebūtum radęs dvidešimt dviejų gramų riebalų, vis dėlto ji pasilaikė šią nuomonę sau.

– Ponia, iš akies negalėčiau pasakyti, bet drįstu tvirtinti, kad vienoje porcijoje tikrai nerasite dvidešimt dviejų gramų riebalų, kad ir kokią sausainėlių rūšį pasirinktumėte.

Blondinė vėl priglaudė pirštinėtą pirštą prie lūpų. Draikydama savo trumpaplaukę šukuoseną ji kraipė galvą tai į kairę, tai į dešinę. Eilė už jos nugaros nepatenkinta bangavo ir ošė.

– Aš vis tiek nežinau.

– Kodėl jums nenusipirkus visų po vieną? Vieną galėsite suvalgyti šiandien, kitą rytoj.

– Puiki mintis. – Moteris prašvito taip, lyg prieš ją stovėtų ne Samanta, o pats Einšteinas.

Pasirinkti sausainėliai buvo išsyk įvynioti į vaškinį popierių, sukišti į baltą Gerosios Vilties dėželę ir apjuosti raudonu kaspinėliu.

– Bet…

– Kas bet?

– Kaipgi aš išsirinksiu, kurį valgyti šiandien?

Samanta tik nusišypsojo, palinkėjo moteriai linksmų Šv. Kalėdų ir pasisuko į naują pirkėją. Pardavus keturis šimtus paslaptingųjų senelės Vilties sausainėlių su vyšniomis ir šokoladu eilė kiek apmažėjo. Ištaikiusi laisvą minutėlę Samanta nusprendė šiek tiek aptvarkyti prekes vitrinoje: surikiuoti padėklus, nužerti trupinius…

Kaip tik tuo metu, kai ji darbavosi persisvėrusi per prekystalį, kitoje pusėje pastebėjo porą vyriškų firminių batų. Jų blizgus paviršius buvo ėste išėstas druskos. Samantos žvilgsnis pakilo viršun. Išlaidytos kelnės. Tamsiai pilkas kašmyro paltas. Balti marškiniai. Tamsiai raudonas kaklaraištis.

Jis grįžo. Flinas Makgregoras.

Mėlynos akys – tokios gilios, tokios tamsios… Jų spalva Samantai priminė prieš audrą apniukusį dangų. Juodi, banguoti trumpai kirpti plaukai, o veidas it uola.

– Aš laukiu. Jau net nežinau kiek. Šios durys nesiliovė varstytis nė akimirkai. Visi jie mano, kad jūs žinote tiesiausią kelią į meilę, santuoką ar net pradžių pradžią. – Jis atsiduso neslėpdamas pasidygėjimo. – Man nė į galvą nešovė, kad saldumynai gali taip toli nuvesti.

Neatrodė, kad vyriškis juokauja ar sako komplimentą.

– Pone Makgregorai, savo pirkėjams aš siūlau tik kepinius, daugiau nieko.

– Man regis, pirkėjai su jumis nesutiktų. Ar matėte eilę? Sakyčiau, ji labai ilga. Prireikė trijų valandų, kol pagaliau prasisklaidė. Ir dabar, – Flinas kilstelėjo kairę ranką ir žvilgtelėjo į laikrodį, – aš nebespėsiu ten, kur turėjau suspėti, nebent jūs skirsite man šiek tiek savo brangaus laiko. Tučtuojau.

– Jums pavyktų nukakti daugiausia dvi tris mylias. Keliai veikiausiai dar nenuvalyti. Be to, neatrodo, kad oras būtų pasitaisęs.

– Mano redaktorius – griežtas žmogus. Nei pūga, nei ugnikalnio išsiveržimas negalėtų perkelti galutinio termino.

Samanta nužvelgė jį.

– Spėju, ir jums toks požiūris nesvetimas?

– Dar nėra buvę, kad mane sulaikytų truputis sniego. – Jis palinko priekin. – Panele Barnet, ar dabar jau turite laiko?

Samantai nebekilo noro ginčytis. Šiaip ar taip, prekyba jau buvo sulėtėjusi ir ji galėjo pasišalinti minutei kitai.

– Žinoma. Mielai prisėsčiau ir pailsinčiau kojas. – Samanta pasisuko į senolę. – Teta Džine, gal galite mane pavaduoti?

Ši nusišypsojo.

– Aišku, kad galiu.

Samanta atsigręžė į Fliną. Tas vyras gana gražus, nors šiltas ir švelnus kaip ežys. Bet juk atsibeldė čia iš paties Bostono, o papildoma reklama jai, dievaži, nepamaišytų. Tiesa, tas žurnalo straipsnis išjudino ledus, tačiau Samantai netrūko sumanumo, kad suvoktų, jog toks dėmesys neamžinas.

– Gal galėčiau pasiūlyti kavos? Sluoksniuotą pyragaitį? Keksiuką? Sausainių?

– Norėčiau paragauti visko. Ir kavos išgerčiau.

Jis buvo išvaizdus – ir toks draugiškas kaip akmuo, kaip siena. Kalbėjo aiškiai, tiesiai ir į temą. Netuščiažodžiavo ir nesišypsojo.

Ir vis dėlto būtent Flino dėka jos ilgametė svajonė gali pagaliau išsipildyti. Palankus kepyklos vertinimas tokiame plačiai skaitomame žurnale kaip Gurmanai būtų kaip tik tai, ko reikia, kad ji pagaliau galėtų atverti taip trokštamo filialo duris. Ką ir kalbėti, nuo tada, kai atidarė kepyklą, Samanta visa širdimi geidė būti pastebėta. Žinia, kurią paskleidė oro linijų bendrovė, aišku, atgaivino jos verslą, tačiau tai, ką ruošiasi paskelbti šis reporteris, galutinai įprasmins jos triūsą ir suteiks svajonėms sparnus.

Suteiks sparnus pačiai Samantai.

Geroji Viltis taps nacionalinės reikšmės kepykla. O ji išvyks iš Riverbendo.

Pagaliau.

Be to, tai garantuos jai stabilias pajamas, o finansinė nepriklausomybė leis padengti senelės gydymo išlaidas. Būtų pačiu laiku.

Flinas Makgregoras – įsikūnijusi sėkmė. Šis vyras – tikrų tikriausias įrodymas, kad Kalėdų Senelis vis dėlto egzistuoja.

Niūniuodama po nosimi kalėdinių giesmių ištraukėles ji guldė į dailią bugieniu dekoruotą lėkštelę gardžiausius kepyklos kąsnelius.

Imbierinių sausainėlių, juostelių su karijų riešutais, apelsininių keksiukų su spanguolėmis, karamelinių saldainių su kava, mėtinio šokolado gabalėlių, glazūruotų Kalėdų Senelio sausainėlių – lėkštelė bemat buvo pilnutėlė ir Samanta ėmė baimintis, kad viskas nepabirtų.

– Nepamiršk šitų, – tarė Džinė ir ištiesė seserėčiai porą sausainėlių su vyšniomis ir šokoladu.

– Teta Džine, tikrai nemanau, kad…

– Jis atvyko čia dėl ypatingųjų sausainėlių, ar ne? – senolė šiltai nusišypsojo. – Jeigu žmonės sako tiesą, maža kas ir jam gali nutikti atsikandus kąsnelį.

– Tu pati juk netiki tomis…

– Tikiu, ir tau patarčiau. – Džinė pagrasino piršteliu. – Jei ne šie saldėsiai, tavo senelis ir senelė nebūtų pamilę vienas kito. Aš nebūčiau ištekėjusi už tavo dėdės Lario. Nagi, apsižvalgyk, ar tau dar maža įrodymų? Tu netiki šiais sausainėliais, nes nesi jų ragavusi.

– Neragavau, nes kepdama vos spėju suktis.

Samanta atsiduso, bet paėmė porą ir įdėjo į lėkštelę. Jei nepadės, tai bent nepakenks. Visa tai – tušti paistalai. Kad ir ką tvirtintų teta Džinė.

Atsargiai, stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą, ji nusvirduliavo iki stalelio, kur sėdėjo reporteris, ir pastatė jam prieš nosį kalną saldumynų bei puodelį garuojančios kavos.

– Prašom vaišintis, pone…

Ir… nutilo. Jo vardas išgaravo iš galvos.

Vienmarškinis jis sėdėjo prie mažo apvalaus staliuko parduotuvės kampe, iš kur, žvelgiant pro didžiulius veidrodinio stiklo langus buvo matyti centrinė miesto aikštė. Viskas bylojo jį esant turtingą: tobulai krintantys drabužiai buvo iš brangių medžiagų, laisva laikysena. Atraitotos marškinių rankovės išryškino raumeningas rankas, plaštakas. Samanta įsivaizdavo, kaip ilgais pirštais jis liečia pianino klavišus, liečia moterį…

Dievulėliau. Susizgribo spoksanti.

– Pone Makgregorai, – kaip kirviu nukirto. – Vaišinkitės. – Tada žengtelėjo keletą žingsnių atgal. – Hm, vaišinkitės.

Jis pasisuko į ją ir šypsena it netikėtas saulės spindulys nutvieskė veidą. Tai truko dalį akimirkos – ji būtų galėjusi prisiekti, kad viską įsivaizdavo. Bet ne. Jis tikrai nusišypsojo. Galbūt taip padėkojo. O gal jį pralinksmino jos sutrikimas?

Šiaip ar taip, Samanta pastebėjo, kad ta šypsena permainė jo veidą. Sušvelnino bruožus. Privertė jos širdį plakti taip, kaip jau seniai nebuvo plakusi.

– Jūs tai jau sakėte, – pastebėjo jis.

Na aišku, jis šaiposi, dabar Samanta pasijuto visai nepatogiai.

– Jau sakiau? Atsiprašau. Jūs… verčiate mane nervintis. – Nieku gyvu nepripažins buvusi viešai pažeminta.

– Tikrai? Kodėl?

– Jūs pirmas reporteris, užsukęs į mano krautuvėlę. Išskyrus Džojų iš Riverbendo žinių, bet jis nesiskaito. Jam devyniolika, mokosi koledže ir dažniausiai čia užsuka tik išgerti kavos be kofeino, nes paprasta kava jį taip suaktyvina, kad vargšas nebegali susikaupti.

Ji tauškė niekus. Kas jai užėjo? Samanta Barnet niekada netauškia niekų. Niekada nesinervina.

Samanta, tu jį tikrai sužavėjai.

– Man reikia grįžti į virtuvę, – tarė ji, nykščiu rodydama ta kryptimi.

– O aš turiu jus apklausti. Gal pamiršote? Būtų paprasčiau, jei nereikėtų šūkalioti.

Samanta suprato jį supykdžiusi.

– Gerai. Tik atsinešiu kavos. Skirtingai nei Džojui, man reikia kofeino.

Jis nusijuokė. Trumpai, tas jo juokas truko maždaug kiek pusė cha, bet vis tiek buvo juokas ir Samanta palaikė tai geru ženklu. Pradžia. Jeigu ji ir jos maistas jam patiks, gal vyrukas parašys iš klumpių verčiantį straipsnį, o tada pagaliau bus išklausytas jos kalėdinis troškimas.

Jai pasišalinus niekas nepastebėjo, kaip nerimastingai, miklindamas visus pirštus iš eilės, vyriškis ėmė barbenti į stalą.

Samanta buvo beimanti kavinuką, kai netikėtai jai per petį patapšnojo teta Džinė.

– Samanta, aš pamiršau tau kai ką pasakyti.

– Jei vėl bandysi mane įtikinti, kad pasinaudočiau senelės sausainėlių…

– Ne, ne, tai dėl žurnalo, kuriam jis atstovauja. Jis iš Gurmanų, tiesa?

Samanta įsipylė kavos.

– Taip. Tai itin populiarus leidinys. Visi jį skaito, išskyrus mane. Aš neturiu laiko skaityti.

Džinė išsivėpė.

– Na, aš skaitau – bent jau skaitydavau. Anksčiau žurnale buvo rašoma apie maistą, receptus ir panašius dalykus, tačiau pastaruoju metu kažkas pasikeitė.

– Kas pasikeitė? – nenustygo Samanta.

Teta kiek patylėjo, paskui atsiduso.

– Gurmanai tapo kaip tie žurnalai, pardavinėjami savitarnos parduotuvėse prie kasų. Jame daug rašoma apie kepyklų ar restoranų savininkų asmeninį gyvenimą. Tai… atgrasu.

– Nesuprantu, kas čia bloga rašyti apie asmeninį verslininkų gyvenimą.

Džinė gūžtelėjo pečiais.

– Būk atsargi, – tarė ji, suėmusi Samantą už rankos. – Žinau, kaip saugai savo ir senelės privatumą. Nors ir nepritariu šiam tavo sprendimui, bet tu mano seserėčia ir aš tave visada palaikysiu.

Samanta apkabino tetą.

– Ačiū.

– Nėra už ką, Sem, – tai tarusi teta atsitraukė ir pro prekystalio viršų dėbtelėjo į Fliną Makgregorą. – Yra dar šis tas, ko turėtum saugotis.

– Kas gi?

Džinė išsišiepė.

– Jis velniškai mielas. Brangute, reikia tik džiaugtis, kad ši bėda pagaliau tave surado.

Samanta čiupo kavos puodelį.

– Aš tokia užsiėmusi, kad neturiu laiko jokiems naujiems santykiams. – Ji papurtė galvą. – Ką nors pradėti būtų tas pats kas maišant tešlą padauginti mielių. Galiausiai nieko gero neišeitų.