Читать книгу Pažadinta aistra - Sophia James - Страница 1

Žirodono rūmai, Monmartras, Paryžius – 1825 m. lapkričio pradžia

Ledi Eleonora Džeinė Breisvel-Louven įžiūrėjo tik išplaukusį siluetą vyro, kuris ją nešė, akis jai temdė pilka migla, svaigino mieguistumas, ji nematė jo veido ir nesuvokė besiliejančių žodžių. Vis labiau kaustoma baimės, pabandė perkelti svorį, kad jam būtų nepatogu, kad jis ją paleistų, bet niekas negelbėjo. Ji visai nevaldė kūno, o įsitempęs sunkaus peruko tinklelis spaudė galvą, ir Eleonora kažkodėl net nepajėgė bent kiek jos kilstelėti.

Ji buvo nuoga! Eleonora tai suprato, nes jautė šiltas vyro rankas ant krūtinės ir kojų. Jos šiurkščios. Gašlios. O ji net negali nusisukti nuo jo. Niekaip – apimta visiško bejėgiškumo, net neįstengia nusukti šalin veido nuo stipraus alkoholio ir išpuvusių dantų tvaiko.

– Keista – tokia graži une pute. Kai baigsi čia, smagiai palinksminsime tave apačioje.

Une pute? Kekšė? Dabar jau aiškiau, kas čia vyksta. Suvokusi siaubingą tiesą, Eleonora užmerkė akis ir daugiau negalėjo padaryti nieko, nors kūnas nuėjo pagaugais ir ją visą persmelkė nakties vėsa.

– Aš… ne… kekšė, – tarsi sakė, bet jos ištarti žodžiai buvo nesuprantami, nes lūpos vos krutėjo, garsai vėlėsi, o baimė kėlė šleikštulį.

Atsivėrė durys ir plūstelėjo šiluma. Atėjusieji išniro iš tamsos patalpoje, kurioje prie rašomojo stalo šviesos rate sėdėjo žmogysta ir kažką rašė.

– Ponas Bero siunčia dovaną jums, Kaviljono grafe.

Eleonora sustingo. Juk šito žmogaus ji ir ieško! Galbūt jis galės padėti. Jei tik ji gebėtų rišliai kalbėti…

Stojo tyla.

– Bero sakė, kad ji dar nepažįsta šio amato.

Tai išgirdusi, paslaptinga žmogysta pakilo. Jis buvo aukštas, šviesių plaukų, o veidas ne mažiau nei ištarti žodžiai išdavė atsargumą. Akys – tamsiai rudos.

– Apieškojote ją: jokių ginklų?

– Kuo kruopščiausiai, oui1.

Vienu judesiu jis nutraukė antklodę ir pasodino Eleonorą ant lovos.

– Merde!2 – grafas šiurkščiai nusikeikė. – Jūs ją išrengėte?

– Juk suprantate, viską paruošėme jums. Sklando gandų, kad senokai turėjote moterį, o mano ponas įsitikinęs, jog susilaikymas kenksmingas ir bet kurį vyrą paverčia tūžmingu.

Į Eleonorą pažvelgė tamsios akys, o ji net nepajėgė rasti jėgų pasipriešinti.

– Kekšė, kiekvieną akimirką pasirengusi jus pamaloninti, mon Comte3, bet jei šios dovanos nenorite, nusivesiu ją apačion…

– Ne, palik čia. – Šviesiaplaukis pakėlė ranką, šviesoje sublykčiojo sunkūs aukso žiedai, o nuo veido nenyko budrumo išraiška.

Eleonora pabandė sumirksėti, jį perspėti, aiškiai pasakyti, kad su ja taip elgtis negalima, bet pražiopsojo tinkamą akimirką, jis nusisuko ir ant veido užkrito plaukai.

Gražus. Bent jau tiek paguodos. Eleonora užmerkė akis ir mėgino apie nieką negalvoti.

Kristas Velingamas palaukė, kol Bero pakalikas išėjo, perėjo per visą kambarį ir užstūmė tvirtus ąžuolinius durų skląsčius.

Jis niekada nepasitikėjo spynomis, nes žinojo, kad žmogus, gerai nusimanantis, kaip jos surenkamos, akimirksniu gali atidaryti bet kurias duris. Taip pat su įtarimu žiūrėjo ir į kekšę, kurią dovanų atsiuntė Etjenas Bero. Tas niekšas melagis dirba Prancūzijos policijai ir atvirai taiko neteisėtus metodus, todėl ši „dovana“ – tikrai tik vienas iš būdų įgyti prielankumą ir gauti naudos sau Žirodono rūmų aplinkoje.

Žiūrėdamas į merginą, Kristas abejojo, ar ji išties tokia nepatyrusi, kaip pasakojo Bero, – jos tokios putlios lūpos, o veidas per storai padengtas pudra. Ji trenkė pigiais gėralais ir senais kvepalais, kokie parduodami pirmadieniais turguose prie Kliši bulvaro ir Baltosios aikštės.

Tačiau reikia pripažinti, kad Bero iš dalies teisus, mergina išties stulbinamo grožio, nors kažin ar ilgos garbanos, siekiančios net klubus, yra tikros, – jos žvilga akivaizdžiai nenatūraliai židinio skleidžiamoje šviesoje.

Paėmęs vieną garbaną, Kristas mestelėjo merginai ant putlios krūtinės su blyškiai rausvais speneliais ir pavieniais apgamėliais.

Apgamėliai. O, dangau. Nusibraukęs plaukus, Kristas atsitraukė netikėtai išgąsdintas didžiulio užplūdusio geismo. Jis suprato, kodėl Bero stengiasi įsiteikti, – juk Kristo rūmuose nuolat šmėžuodavo įvairiausių žmonių iš pačių įtakingiausių Paryžiaus visuomenės sluoksnių, todėl čia ypač lengva rinkti reikiamą informaciją.

Mergina sujudėjo, plaukai atidengė krūtį, ir Kristas nevalingai įsitempė. Atsilaisvino drabužius. Per miegus ji lengvai šnopavo, Kristas pastebėjo, kad žydras jos akis miegas užspaudė taip greitai, kaip būna… apsvaigintam žmogui.

Vaistai? O gal vynas? Nuo jos sklido alkoholio kvapas, todėl Kristas nusprendė, kad ji gėrė. Gal brendžio ir tiek, kad tokiai liaunai moteriai kiekis buvo nepakeliamas. O kas, jei ji čia mirs?

Kristas palietė dailią blauzdą ir ją pažadino, jautėsi patenkintas, kad ji įstengė atsimerkti.

– Kuo tu vardu? – iš tiesų jis ne tiek norėjo paklausti jos vardo, kiek prakalbinti ir galbūt sužinoti, kokie yra tikrieji Bero ketinimai ir kaip Fušė mėgina patekti į politiką: tokios žinios būtų ypač naudingos.

Blyškiose Eleonoros akyse atsispindėjo žvakių šviesa, ji tylėjo.

Moteriška. Kelianti potraukį. Geismingas ir erotiškas žaisliukas, įteiktas vyro, pratusio prie šantažo, papirkinėjimo ir siekiančio įgyti daugiau galios. Kodėl šioje vietoje ir dabar? Kristui galvoje sukosi įvairiausių minčių, jis stengėsi suprasti, kodėl Bero kaip tik šiąnakt atsiuntė į jo kambarį šią merginą. Bero mėgino įspėti kažkokius kodus ir jam beveik pavyko. Ar policija ką nors apie tai žino? Patyręs protas gali atkasti tokias paslaptis, kurių geriau nežinoti, o Kristas iš patirties gerai žinojo, kad šnipams labiausiai sekasi, kai jų darbo metodai nenuspėjami.

Ant židinio atbrailos stovintis laikrodis išmušė vienuoliktą valandą ir iš salonų apačioje ataidėjo naujai užvirusių orgijų garsai. Moterys juokėsi, šaudė butelių kamščiai, o vyrai, pasinėrę į ištvirkavimus ir gėrimą, šaukė vis garsiau ir garsiau.

Anksčiau tose orgijose dalyvaudavo ir Kristas: mėgaudavosi jam visada palankių kurtizanių teikiamais malonumais. Bet jau senokai jis ten lankėsi, nes tokios linksmybės ir atsipalaidavimas nebeteikė paguodos.

Mergina netikėtai sujudėjo, visur buvo justi jos kvapas, ir Kristas atsitraukė. Ji per jauna, kad su ja būtų bjauriai elgiamasi, o Bero meilės polinkiai visada buvo iškreipti. Kristo žvilgsnis užkliuvo už dviejų ženklų ant kairės jos šlaunies – keistai atrodė dvi pūslės nuo nudegimų ant baltutėlės odos. Kristas palinko artyn apžiūrėti žaizdų, mergina nesitraukė, tik stebėjo jį pro apsunkusius vokus.

– Combien as tu bu, mon amour?

Kiek tu išgėrei, meilute?

Kristas negalėjo suprasti nieko iš to, ką sumurmėjo mergina, ji pasisuko į jį, jos rankos nusviro ir tarsi kvietė prieiti artyn, aplinkui tvyrojo stiprus kvepalų aromatas. Švarią baltą jo patalynę sutepė merginos kreminė pudra. Kristas nervinosi jausdamas, kaip rankos nepaklūsta protui ir siekia merginos, jos nebylumas nesuvaldomai kaitino kraują, o dirbtinis „mažytės mergaitės“ žvilgsnis tarsi bylojo apie jos pranašumus ir tikrąjį užsiėmimą.

Po paraliais. Jei Kristas bandytų įsivaizduoti, kokia moteris galėtų pažadinti jam geismą, tikrai pagalvotų apie tokią, kuri dabar guli lovoje.

Reikėtų pasitraukti, išeiti ir liepti ją išnešti, bet Kristas neįstengė. Jos oda kvietė artyn, Kristo akys slydo dailiomis šlaunimis ir velniškai gražiomis ilgomis kojomis.

Sukaustytas vis stiprėjančio geismo, jis vienu pirštu atidengė visą kūną ir nusišypsojo pamatęs, kaip ji deda galvą ant jo pagalvės. Patyrusi kurtizanė, nusprendė Kristas, kai merginos raumenys įsitempė, labiau nei turėtų kekšės, ir kvėpavimas tapo trūksmingas. Stebėdamasis savimi, jis atsargiai ėmė glostyti merginą, norėjo, kad ir ji pajustų tokį pat malonumą, kaip jis, o jųdviejų mylėjimasis truktų ilgiau ir būtų dar svaigesnis už tą, kurį planavo Bero. Kristas užmerkė akis, kad nematytų visų kurtizanių naudojamos kosmetikos priemonių, dirbtinių plaukų peruko, tada lengvai įsivaizdavo kitokius dalykus – tikrus, tinkamus ir gerus, tokius, kuriais kažkada gebėjo mėgautis, kol jo nepakeitė padarytos nuodėmės.

Kristas papurtė galvą ir nustūmė prisiminimus šalin, jis vėl grįžo į Paryžiuje praleistus metus, ėmė geismingai ir ritmingai ją glamonėti, kviesdamas atsakyti į švelnumą, jo iškvepiamas oras vėsino kaistantį ir stangrėjantį merginos kūną, ir jis kilstelėjo jos klubus.

Eleonora jautė, kad kūną užvaldo dar nepažinotas, bauginantis, aštrus, geidulingas pojūtis. Ji nebegalėjo gulėti lyg akmuo ir įsitempusi, kai kiekviena kūno dalelytė šaukė apie stiprų geismą.

Tai nuodėmė. Didelė nuodėmė, bet stipresnė jėga ją jau buvo užvaldžiusi.

Pirmyn. Eleonora troško, kad jis tęstų glamones, ir nepajėgė sulaikyti besiveržiančios dejonės ar numaldyti jaudulio, kurį kelia švelnūs šilti glostantys jo pirštai. Maestro. Jis priverčia instrumentą prabilti. Nuveja kaustančią baimę ir sukelia palaimingą, gydantį laukimą. Štai ir viskas. Tarp jų neliko jokio atstumo. Jėga ir švelnumas. Atsidavimas.

– Ššš… – jis dar bandė ją tramdyti, bet ji nenorėjo nurimti – troško tik jo rankų glamonių ir palaimos.

Tęsk.

Nesitrauk.

Eleonora užsimerkė ir susitelkė į vienintelį jausmą, nuvijusį šalin visas mintis, ji tenorėjo toliau justi stiprią jėgą, ritmingą siūbavimą ir įgudusias jo rankas, kurios privertė pamiršti savo garbę dėl paties gyvastingiausio dalyko.

Kristas jautė, kad ji artėja prie viršūnės, jautė, kaip standėja jos raumenys, artinasi ekstazė ir giliausias atokvėpis. Užtarnautas ir teikiantis pasisotinimą!

Dabar ji jo kekšė. Po galais, Bero tikrai nuspėjo, ko norėčiau, – manė sau Kristas, sagstydamasis kelnes ir rengdamasis imtis Eleonoros. Ji visa drėgna, o tai moteriškas ženklas, rodantis didelį apetitą, kurį reikia tuojau pat numalšinti. Kristas užgulė Eleonoros šlaunis ir prigludo stangriu vyriškumu prie intymiausių jos kūno vietų.

Jam net širdis apsalo nuo jaučiamos šilumos, bet stabtelėjo atsirėmęs į kliūtį, kurios nesitikėjo ten esant.

Nekalta?

Ši mintis nešė pirmyn lyg viesulas, ir jis troško visas pasinerti į svaiginamą sūkurį. Kristas jau nebūtų pajėgęs sustoti, net jei ir būtų norėjęs, o jo sėkla, kurią anksčiau kruopščiau sulaikydavo ir neatiduodavo moterims, šį kartą plūstelėjo į vidų ir joks sveikas protas negalėjo nuo to apsaugoti.

Nelytėta kekšė. Kažkoks triukas. Kristą įspėjo protas, kai jis kilo nuo Eleonoros ir matė sėklos pėdsakus ant jos kūno.

Dabar ji nusisuko nuo jo, nenorėjo nieko matyti, o ramų atsipalaidavimą ėmė keisti įtūžis, kurį Kristas jau pažinojo. Taip atimti nekaltybę yra šlykštu.

Kas, po velnių, ji tokia? Koks bjaurybė su ja šitaip pasielgė? Su juo? Su ja? Jos žvilgsnis, kai jis paklausė vardo, ir nerišlus atsakymas – ji tikriausiai prašė padėti?

O, gailestingas dieve. Jis jau šitiek metų dirba šnipu ir nesuprato? Kristas pajuto užuojautą ir didelę kaltę – juk žmogaus laisva valia yra šventas dalykas. Jis dar niekada gyvenime nėra naudojęs jėgos prieš moterį, o nekaltybė turi būti ginama ir vertinama. Kristas vėl nusikeikė, pagalvojęs apie niekšą Bero, atsiuntusį jam brendžiu nugirdytą nekaltą merginą, kuri dar nepažįsta šliundrų amato.

Kristui kilo ir daugiau klausimų, kai pamatė ant pagalvės sublizgusį medalioną su ilga auksine grandinėle, kurią atidengė šviesūs jos plaukai. Jis nusegė medalioną jai nuo kaklo, prinešė prie šviesos ir suprato, kad praeitis jį prisivijo.

Triukas. Apgaulė. Ir dar stipresnė grandinė, laikanti jį šičia, neleidžianti grįžti į jam deramą visuomenę, primenanti apie neišdildomą gėdą.

Ką tik pažintas svaigulys vėl apėmė Eleonorą. Ji delnais pačiupinėjo paklodes po savimi ir pamėgino suvokti, kas nutiko.

Ji nuoga. Bet nuogumas dar nieko, palyginti su netikėtai suprasta siaubinga tiesa. Ji dar smarkiau užmerkė akis ir tetroško numirti.

– Žinau, kad nemiegi, – išgirdo ji kalbant prancūziškai.

Nevalingai pasuko galvą į kalbančiojo pusę.

– Kodėl jį nešioji?

Jis sėdėjo kėdėje ištiesęs ilgas kojas, ant pirštų tabalavo Eleonoros senelio medalionas, auksiniai papuošalo raižiniai žibėjo žvakių šviesoje ir virpėdami atsispindėjo ant lubų. Kalbančiojo kelnės buvo atsagstytos, marškiniai prasegti, o plati ir daili krūtinė, kokios ji dar niekada nebuvo mačiusi, taip ir traukė žvilgsnį.

Paskutinės išgyventos valandos akimirkos ėmė grįžti atmintin. Merginos veidas siaubingai nukaito, kai pamatė, kaip jis žvelgia į jos kojas, ir suprato, kad vyras baisiai tūžta.

– Kas, po velnių, tu tokia?

Kai jis vėl delnu tvirtai palietė jai pilvą, ji visa nustėro, suvokusi, kad ir vėl jaučia didžiulį geismą.

Per jį ji tapo kekše! Kai jis palytėjo jos odą pirštais, ji vėl panoro jo artumo ir ėmė geisti kiekviena kūno dalelyte…

Staiga jis atitraukė ranką.

– Kaip nepatyrusi moteris, tu stebėtinai geidulinga.

Eleonora nusuko galvą. Riksmai apačioje garsėjo, girdėjosi, kaip dūžta stiklai ir stumdosi girtaujantieji.

Čia viešnamis.

O ji – nepažįstamo ištvirkėlio guolyje. Jos garbė nuplėšta.

Eleonora liūdnai nusišypsojo, o jos skruostu nusirito ašarėlė ir įsigėrė į raudonojo vyno spalvos pagalvę. Pasipylė prancūziški keiksmai, ir ji suprato, kad tas vyras pastebėjo ją verkiant.

Ledi Eleonora Breisvel-Louven? Rafinuotoji Anglija ir gero tono pojūtis liko už jūrų marių.