Читать книгу Pažadinta aistra - Sophia James - Страница 2

Kristas laikė rankose medalioną ir tūžo matydamas baimę jos akyse.

– Kas tu tokia? – nesiliovė klausinėjęs trūksmingu balsu. O kad jis galėtų palikti ją čia, išeiti į nakties tylą ir palaukti, kol ji išsinešdins. Bet nuo šiol nebus taip paprasta gyventi.

Juk ją čia atbogino Bero, kas bus, jei ji vis dėlto žino apie Kristo praeitį? Metų metus jo paslaptys buvo nepasiekiamos. Kristas įnirtingai papurtė galvą. Mergina prarado nekaltybę, tad jis turi jai padėti.

Kristo galvoje sukosi įvairiausių minčių. Ji vis tylėjo, todėl jis siuto ir norėjo keršto.

Atsilošęs pasvėrė, ko galėtų imtis.

Ji nekalbės, o jis ir nenori jos versti kalbėti. Be to, ji drebėjo, nes ugnis prigeso, į Kristo kambarį įsėlino Paryžiaus ankstyvo lapkričio vėsa ir jos oda pašiurpo.

Kristas paėmė dygsniuotą žąsų plunksnų antklodę, gulinčią ant skrynios šalia lovos, ir užklojo merginą, o kai pamatė, kad viena jos pėda liko nepridengta, pataisė kraštelį, kad jai būtų šilčiau.

Į kambarį ėmė skverbtis bundanti aušra ir Švč. Jėzaus Širdies bazilikos varpai suskambo toms sieloms, kurios vis dar tiki Švč. Mergelės užtarimu. Kristas prisidegė manilinį cigarą, įkvėpė sodraus švelnaus kvapo, dūmai vinguriuodami kilo į viršų, o vienišas brėkštantis rytas ir vėl baksnojo pirštu rodydamas, kokiu žmogumi jis tapo.

Mon Dieu, et quel bordel tout ceci.

O dieve, kokiam pragare jis atsidūrė.

Taip galvodamas Kristas pastebėjo, kaip smulkučiai kojų piršteliai sukruto po antklode, kai mergina pamėgino atsisėsti.

– Gal galėtumėte paduoti vandens?

Jis nustėro išgirdęs tuos kelis žodžius – net neabejojo, kad prašymas slepia nebylų orumą. Kai pripylė taurę ir padavė, ji padėkojo, bet Kristas, supratęs, kad niekaip neperpranta merginos prancūziško akcento, suirzo.

– Kaip tu čia patekai?

Ji nieko neatsakė, bet Kristas pabandė pateisinti savo veiksmus, nes sąžinė nedavė ramybės dėl kaltės blyškiose jos akyse:

– Nežinojau, kad buvai nekalta. Nekaltos merginos čia nesilanko, o supratus tiesą jau buvo per vėlu.

Šioks toks atsiprašymas. Jis tik tiek pajėgė.

– Vadinasi, monsieur4, jūs mane paleisite?

Kristas nusuko žvilgsnį į langą ir troško rasti jėgų ją tučtuojau paleisti, kol pajėgė tramdyti geismą. Bet negalėjo to padaryti dabar, nes apačioje dar virė linksmybės, o per daug išgėrę vyrai visada pavojingi.

Viliokė. Sirena. Putlios jos lūpos ir po šilta antklode pūpsančios krūtys nedavė ramybės. Kristas geidė jos, todėl jo balsas suskambo šiurkštokai:

– Kur tavo drabužiai?

– Apačioje. Išgėriau… Daugiau nei vieną kartą.

– Ar tu atėjai su kitomis prostitutées?

Ji palinksėjo.

– O papuošalas?

– Kažkada mano tetai jį padovanojo anglas, kurį ji aptarnavo. Šis blizgutis buvo ne jos skonio! O man patiko forma, todėl ji pasakė, kad jei ateisiu kartu šiąnakt ir pasistengsiu būti klusni, jį gausiu…

– Tavo teta – viena iš tų apačioje?

Kai ji pritariamai linktelėjo, Kristas taip tvirtai sugniaužė delne medalioną su herbo atvaizdu, kad net pajuto skausmą. Ar įmanomas toks sutapimas? Jam visą gyvenimą melavo, todėl vargu ar tai atsitiktinumas. Gal gali priversti ją pasakyti, ką žino, dabar, kai prablaivėjo? Visas jo gyvenimas – vieni įtarinėjimai, todėl Kristui net širdis suspurdėjo pagalvojus, ką galėjo nuspėti Bero, žiūrėdamas į herbo simbolius?

Kalbėk, kalbėk, – mintyse ragino save Eleonora, jausdama, kad priverstinai išgerto alkoholio svaigulį keičia didėjantis noras išsigelbėti. Kristo žvilgsnis darėsi vis labiau nenuspėjamas, mąslus. Tokiomis aplinkybėmis geriausia apsimesti paprasta šliundra, kuri viską padarys dėl pinigų, nesvarbu, pirmas tai kartas ar šimtasis.

– Netikiu nė vienu tavo žodžiu. Dirbi Bero?

– Bero?

– Iš Paryžiaus policijos. Tai jis tave atsiuntė man.

– Jo nepažįstu. Atėjau čia su teta ir…

Jis užtildė Eleonorą vienu rankos mostu.

– Meluojate, mademoiselle5, ir, neabejokit, sužinosiu, kodėl.

Pasipiktinusi Eleonora nusijuokė, žiojosi atsikirsti, bet neištarė nė žodžio, nes matė, kad jo nedomina jos kalbos, o vyro pastumta kėdė šaižiai nuslydo parketu, kai jis pakilęs nuėjo prie lango.

– Gal nori prisidėti prie likusių apačioje ir toliau imtis savo amato? Neabejoju, kad galėtum dar keletą kartų palinksminti ir tą, kuris tave čia atvedė. Regis, jis to tik ir laukė.

Šį kartą Eleonorą sukaustė siaubinga baimė.

– O, aš mieliau likčiau pas jus, monsieur.

Kristas šypsojosi, bet linksmumo jo veide nebuvo matyti.

– Būk atsargesnė, ma chérie6, ir neskubėk reikšti pageidavimų, nes šio žaidimo dalyviai vargu ar suteiktų tau pasirinkimo galimybę.

Eleonora buvo priglaudusi delnus prie karšto pilvo ir dabar sugniaužė kumščius. Tu irgi nesuteikei man tokios galimybės, – priekaištavo ji jam mintyse ir vos neištarė šių žodžių. Ji galėjo išsiduoti, kokią gėdą jaučia, bet susitvardė, nes nugalėjo sveikas protas.

Ji sužlugdyta.

Eleonora tai išskaitė ženkluose ant savo krauju suteptos paklodės, stojusi tyla tik didino skausmą ir bėda atrodė vis didesnė. Ji pažvelgė į stiklinę, kurią jis pakėlė ir nė lašo nenugėręs vėl pastatė, – stiklinę puošė ornamentas su laivo atvaizdu.

Isobelė buvo ją įspėjusi apie tokių vyrų nesivaldymą, kai Eleonora pirmą kartą atvyko į Paryžių, bet draugės rūpestis nepadėjo, nes spaudė svarbus reikalas. Senelis liepė Eleonorai žūtbūt atiduoti laišką vienam žmogui.

– Kaviljono grafui Žirodono rūmuose. Tik jam ir niekam kitam, Leine, – nesiliovė kartojęs, kol mirtis jo neįveikė. – Tik jam. Prisiek, kad padarysi, ko prašau, nes jis geras ir patikimas žmogus, todėl reikia, kad žinotų tiesą.

Kokia ji naivuolė, kad manė galinti paprasčiausiai išdygti prie Žirodono rūmų durų, reikalauti būti priimta šeimininko, tikėtis pagarbos ir kad bus laikomasi etiketo – to, ko galėtų laukti iš aukštuomenės Anglijoje. Eleonoros suknelė buvo šiek tiek neskoninga, bet perukas, kurį įsigijo prieš išvykdama iš Londono, – prabangus. Tikriausiai pamačiusi kai kurias Paryžiaus moteris, ryškiaspalvius jų apdarus ir pakeltas krūtines Eleonora klydo manydama, jog taip rengtis įprasta visoms.

Triukšmadariai apačioje neužtruko nė valandos ir prigirdė ją brendžiu, kol stovėdama laukė ir stengėsi nuslėpti nervingumą.

O dieve, jei tik grafas būtų atėjęs anksčiau, būtų įteikusi jai patikėtą laišką tiesiai į rankas, nedelsdama išvykusi ir pareigingai išpildžiusi paskutinį mylimo senelio norą. O kas bus dabar? Po visko, kas įvyko, ji nedrįso daryti nieko, kas didintų jo įtarumą, nes jei tik jis sužinos jos vardą…

– Iš kur tu?

Jo žodžiai išdavė nepasitikėjimą ir atsargumą, kuriais apsiginkluoja žmonės, įpratę prie išdavysčių. Kai šeimininkas uždėjo delną sau ant šlaunies, Eleonoros žvilgsnis užkliuvo už dešinės jo rankos be mažojo piršto.

– Kalbi angliškai? – jis perėjo prie anglų kalbos ir kalbėjo su grynu aukštuomenės akcentu. Eleonora įsitempė, padėtis darėsi vis paslaptingesnė. Kas jis? Kodėl klausinėja tokių dalykų? Ji nurijo seiles, tada prabilo.

– Pardon, monsieur7, nesuprantu, ką sakote, – kiek galėdama stengėsi mėgdžioti Bornhavene girdėtą tarseną, kuria kalbėjo viena iš pietų kilusi tarnaitė, nes švelnų Provanso dialektą nesunku atkartoti. Kristas nuleido pečius.

– Prancūzijos pietus ir Paryžių skiria gerokas atstumas, ma petite8. Jei tau reikia pinigų ten parvykti… – jis be vargo grįžo prie prancūzų kalbos.

Eleonora papurtė galvą. Duodami pinigai visada įpareigoja, o ji neturi nieko, išskyrus kūną, kad galėtų atsimokėti, todėl reikia būti atsargiai. Tačiau Kristas klaidingai ją suprato.

– Na, jei trūks plyš nori likti Paryžiuje, galbūt mudu galime susitarti. – Kristo akys tiesiog degė.

Eleonora prigludo prie lovos ir stebėjo, kaip jis artėja.

– Susitarti?

– Tu ne tokia… kaip visos šliundros. Galėčiau tau pasiūlyt kai ką geresnio už gatvę.

– Geresnio?

Kristas pratrūko juoku, brėkštančioje aušroje subolavo jo dantys, ir tą akimirką Eleonora pajuto, kaip ją traukia akivaizdus laukinis grožis, išdidus žvilgsnis, santūrumas ir galia. Jis nepaprastas vyras. Tačiau Eleonorą labiau sudomino kitkas. Ji pagalvojo, kad atsargus šaltumas iš tiesų slepia liūdesį.

Kristas sustojo prie Eleonoros ir nykščiu švelniai paglostė jai skruostą. Ji pajuto jo pasitikėjimą savimi, ir širdis ėmė plakti dar smarkiau.

– Bet jei mademoiselle pageidauja, kad liaučiausi, tegu pasako.

Jis būtų paisęs jos noro. Garbingumas kartais nematomas plika akimi, pamanė Eleonora, išvydusi mąslų tamsių akių žvilgsnį, kol galvojo, ką atsakyti.

Derėtų atsitraukti, papurtyti galvą ir viską užbaigti, bet ji nejudėjo, tik jautė, kaip brinksta speneliai, kūnu nuvilnija šilta banga ir kyla geismas.

Kaviljono grafas! Senelis sakė, kad jis geras, patikimas žmogus, susijęs su Karisbruko hercogu…

Koks dabar skirtumas, kiek kartų ji nusidės, kai kūnas taip jo šaukiasi, o žala jau padaryta? Dar neįvardyto nežabojamo jausmo jėga privertė ją atsisukti į Kristą!

Eleonora nekrūptelėjo, kai jis nutraukė antklodę, jos krūtys atsidengė, o šaltis tik stiprino artumos troškimą, svaigino ir kvietė nesipriešinti.

Aksominė raudonojo vyno spalvos lovatiesė buvo siuvinėta prabangiais aukso siūlais. Kai Kristas paglostė jai kaklą, Eleonora įsitempė, pėdomis įsirėmė į lovos kraštą ir pajuto lovatiesės puošmenas. Lovą dengė baldakimas iš plonyčio audinio, parišto kaspinu, medžiagą laikantis žiedas buvo puoštas sidabru, kad ji dar labiau švytėtų. Prie lubų buvo pritvirtintas veidrodis, jame pro muslino uždangą galėjai matyti jųdviejų judesius ir blyškų ypač geidulingų jos krūtų siluetą.

Žiūrėdama į šalia gulinčio vyro tamsiomis magiškomis akimis atspindį, Eleonora suprato, kad vargu ar sugebės jam atsispirti. Ilgi šviesūs jo plaukai siekė žemiau pečių, tad ji ištiesė ranką norėdama paliesti.

Jis nusišypsojo žiūrėdamas toli gražu ne droviu žvilgsniu, o Eleonora pajuto, kaip bundančio Paryžiaus garsai pritaria kylančiai jos aistrai.

– Kiek tau metų?

– Aštuoniolika.

Jis pasuko jos koją į šviesą.

– Kas atsitiko?

Šlaunies nudegimai ėmė perštėti jam palietus.

– Nenorėjau nusirengti.

– Keista, kekšės retai būna drovios.

– Buvo šalta.

Šį kartą jis nusijuokė nuoširdžiai ir nesitvardydamas. Tada ištiesė ranką link spintelės šalia lovos, ištraukė indelį su tepalu, atsargiai patepė žaizdą ir numaldė skausmą. Baigęs tepti nesitraukė ir glostė jai kojas.

– Ir kiek tau sumokėjo? – labai švelniai paklausė.

Ji tylėjo, nes nežinojo, kiek moteriai mokama už naktį.

– Gausi trigubai.

– O jei nesutiksiu?

– Sutiksi.

Eleonora krūptelėjo, kai netikėtai tylą perskrodė riksmas apačioje.

– Linksmybės užtruks dar keletą valandų, – pasakė jis, atitraukęs ranką nuo Eleonoros. – Bero pakalikai niekada nenurimsta. Tad rinkis, ma petite.

Ji suėmė dailią, aristokratišką jo ranką ir palietė kruopščiai nukirptus švarius nagus.

– Tada aš jūsų paslaugoms, monseigneur. – Eleonora girdėjo kitas moteris Žirodono rūmų apačioje taip atsakant. Kekšės vaidmuo garantuoja saugumą, todėl ji liežuvio galiuku lėtai apsilaižė lūpas, kaip matė darant tas kitas apačioje, ir pažvelgė jam tiesiai į akis.

Jo akys atrodė tūkstantį kartų senesnės nei veidas, rainelėse maišėsi šokolado ir rudo gintaro spalvos. Grėsmė, atsargumas, geležinė kontrolė ir neįvardijamas pavojus palaužė vėjavaikišką nerūpestingą jaunystę. Bet ji nepabūgo jo žvilgsnio, rankų ir žodžių, nes jis pasmerkė tą, kuris ją pažemino.

– Gal galiu prašyti ne pinigų, bet vieno pažado?

Jis sukluso ir sustingo.

– Pažado, kad dienai išaušus išvešite mane iš čia savo karieta ir leisite man vykti, kur noriu, nieko neklausinėdamas.

Eleonora lengviau atsikvėpė, jam pritariamai linktelėjus.

– Jums, mademoiselle, nepatinka tik Paryžius, ar jūs, tikiuosi, pagaliau ėmėte suvokti, į kokį didelį pavojų iš tiesų patekote?

Eleonora tik šyptelėjo, kai jis truputį patraukė antklodę, nuo aksomo pakilo kelios iškritusios plunksnelės, viena jų šokdama nusileido jai ant pilvo, švelnus baltumas ryto brėkšmoje dar labiau traukė akį. Kristas palinko prie plunksnelės ir nupūtė ją šalin, Eleonoros odą paglostė šiluma ir jai vos neužėmė kvapo. Ji atlošė galvą ant pagalvės, į kūną ėmė skverbtis aistra, širdis ėmė plakti vis smarkiau, ir Eleonorai atrodė, kad kitus garsus užgožia jos dūžiai, kūną pamažu užvaldė geismas.

Jis nusijuokė:

– Tikriausiai, ma petite, padarysiu tau meškos paslaugą leisdamas bėgti iš Paryžiaus – ši profesija, regis, tau įaugusi į kraują. – Kristas neskubėjo ir laukė, kol Eleonora nurims, tada visai ją nudengė.

Reikėjo jai atsispirti, manė Kristas, bet jos leidimas elgtis kaip panorėjus paveikė tarsi galingas afrodiziakas.

Tada aš jūsų paslaugoms, pone.

O, dangau, jam tik dvidešimt treji ir jis ne šventasis, tad net jei nelabasis sumanė jį amžiams supančioti šitokia nuodėme, neketina trauktis. Juk mergina jau prarado nekaltybę. Virpanti ištiesta jos ranka, kai reikalavo pažado ją paleisti, tik dar labiau vertė jį nekantrauti, o tiesus žvilgsnis visai pribaigė Kristą. Jaudulys pasiekė viršūnę, jo vyriškumas pūpsojo atsikišęs, Kristui toks nekantravimas pasirodė dar nepažįstamas ir netikėtas.

Jis troško nuslėpti jaudulį, neparodyti, kokią galią jam turi ši mergina, bet negalėjo ir nenorėjo, o laikrodžiui išmušus septynias suprato, kad laikas bėga ir jam tuoj teks išpildyti duotą pažadą.

– Koks tavo vardas?

Staiga jis panoro žinoti teisybę. Gana melo ir įsipareigojimų darbui.

– Žana.

Eleonora taip tyliai sušnabždėjo, kad jam reikėjo įtempti klausą. Žana?

Jis liežuviu išvedžiojo vardą jai ant pilvo, tada švelniai atkartojo pirštu. Eleonoros rankų plaukeliai, tamsesni už šviesias garbanas, dabar pasišiaušė. Speneliai pabrinko, kai jis juos glamonėjo, išryškėjo melsvos pulsuojančios kraujagyslės ant kaklo ir dar nuo vasaros užsilikusios strazdanėlės ant krūtinės.

Mergina, priartėjusi prie moterystės, atrodo tokia švelni, lengvai pažeidžiama ir trapi. Kristo ranka nuslydo žemyn ir palietė sudrėkusią, glotnią, įsitempusią ir karštą odą. Tada jis paglostė švelnias šlaunis, apvalainus klubus, moterišką siluetą, kad ji žinotų, jog tiria jos kūną, nes yra labai graži. Ne šiaip kekšė. Ne tik naktinė linksmintoja, kuriai sumokama. Tai buvo ne kas nors daugiau, tik geismas.

Eleonora pravėrė lūpas, jos kvėpavimas dažnėjo, kol jis kilo aukštyn nugara ir atitraukė ranką, kad ji dar luktelėtų, netenkintų slapto troškimo. Bet Kristas suprato, ko ji nori. Matė, kaip reaguoja į jo prisilietimus, ir jautė karštą jos kūną. Lūpos buvo drėgnos, o ant kaktos matėsi prakaito lašeliai, lengvai nuslydo plaukų sruoga. Taip pat Kristas žinojo, ką reiškia tas karštis tarp šlaunų, kai palenkė prie jų veidą.

Šį kartą ji nesulaikė riksmo, visa suvirpėjo, Kristui prisilietus paragauti saldaus moteriškumo vyno, tada panardino pirštus jam į plaukus, įsikibo lyg inkaras jūros dugno, traukė artyn lyg žvakės liepsna muselę.

Kiek ugnies slepia jaunystė, moteriškumas ir aistra. Ilgi susilaikymo mėnesiai ir metų metai saugojimosi. Kristas tegalėjo mėginti prisiminti, kaip jautėsi būdamas visiškai laisvas. Dabar jis gėrė lyg žmogus, ką tik atėjęs iš dykumos, ir nenorėjo dalytis nė vienu lašu vandens.

Jos oda. Jos kvapas. Jos pirštai jo plaukuose, laikantys ir nepaleidžiantys.

– Žana, – pasakė Kristas ir atsitraukė susigriebęs, kad ištarė jos vardą, bet kai ji nė trupučio nesureagavo, suprato, kad net ir tai buvo melas.

Tačiau jis nieko nepaisė. Dabar jie abu čia drauge, o kraujo pėdsakai ant paklodės tikrai nemeluoja.

Kristas suėmė delnu putlią krūtį ir kilstelėjo. Suėmęs smiliumi ir nykščiu, mėgavosi tobulu grožiu. Ji jau moteris. Jos krūtinė kilnojosi vis aukščiau ir aukščiau.

Prisitraukęs arčiau jos veidą, nustebo dėl noro ją pabučiuoti, o kai ji nesipriešino, nebegalėjo susilaikyti. Jos liežuvis, skruostai, jo rankomis suimtas veidas sukasi į jį – tą, kuris nori žinoti tiesą, išsklaidyti abejones ir mėgautis galia ją turėti, globoti, valdyti.

Kai Kristas atsisagstė kelnes ir užsikėlė ją sau ant kelių, ji nesipriešino, o pamačiusi, kaip jo vyriškumas stabteli prieš įsliuogdamas į ją, noriai jį įsileido ir palinko jam ant peties. Ji pasidavė ir atsidavė jam. Negalvojo apie nieką, išskyrus stiprų vyrą šalia.

– O, meilute, – ištarė jis, pajutęs išrasojus kaktą ir prigludus nuostabias krūtis. Eleonora mėgavosi Kristo patyrimu, grožiu, mokėjimu derintis prie augančio moters geismo, kol abu pasieks palaimą. Tokią akimirką norisi tik eiti pirmyn, pasinerti į svajas, malonumą ir išlaisvinantį atsipalaidavimą.

Šį kartą po visko Kristas nepaleido jos iš rankų, laikė priglaudęs prie krūtinės, delnais glostė nugarą ir klausėsi, kaip triukšmas gatvėje vis garsėja. Plonutėlio audinio marškiniai buvo permirkę prakaitu, Eleonora stebėjosi, kodėl jis nenusivilko jų, uodė muskuso ir vyriškumo kvapą. Gal jis slepia randus, kuriuos ji buvo užčiuopusi ant nugaros jį glamonėdama?

Pamiršusi likusį pasaulį, ji išdrąsėjo, palinko jam prie ausies ir palaižė, o jis tuo pat metu bučiavo jai ausį.

Kristas sulaikė kvapą pajutęs, kaip vėl kaista oras ir kyla geismas, kaip grįžta noras patirti aistrą, ir nepaprastai nustebo.

Dabar leido vadovauti jai, nė pats nesuprasdamas, kodėl taip noriai pasiduoda tai moteriai. Jam labai patiko švelnus jos glėbys, ji viena ranka glostė jam krūtinę, kita glaudė kietą vyriškumą prie savęs. Pajutęs, kad ji suėmė jį visais pirštais, Kristas įsitempė, tuomet Eleonora atsitraukė, bet jis susirado jos ranką ir grąžino atgal, o laukimas net atėmė žadą.

Vieną akimirką jis panoro atsitraukti, užgulti ją iš viršaus, bet ji tvirtai laikė jį, krūtimis glaudėsi jam prie krūtinės, o užkibusios ilgos peruko garbanos visiškai jį supančiojo.

– O, dangau, padėk man, – ištarė jis pačiam nepažįstamu balsu ir šį kartą kalbėjo angliškai – tai buvo akivaizdus ženklas, kad visai prarado savitvardą. Pasisukęs iš visų jėgų užgulė Eleonorą ir mylėjosi visiškai atsidavęs, nesivaržydamas ir neslėpdamas jausmų. Viską sukrėtęs palengvėjimas atnešė tokį laisvės jausmą, kokį seniai buvo pamiršęs.