Читать книгу Baleto įkvėpti - Stefanie London - Страница 2

– Po velnių, – tąsydama didelį rausvą skėtį sumurmėjo Džasmina. Vėjuotu oru šis daiktas bevertis – neapsaugo nuo šoninio lietaus, kertančio į veidą ir merkiančio džinsus.

Plaukai išsidraikė, tamsios sruogos užkrito ant akių, kol jį suskleidė. Džasmina perlėkė per judrią gatvę, slidinėdama ant šlapio šaligatvio. Uždususi aukščiau trūktelėjo krepšį ant peties ir susigūžė po gydymo klinikos pastoge. Nupurtė skėtį aplink save taškydama vandens lašus ir įsmuko pro automatines duris į klinikos priimamąjį.

– Labas, Džasmina, – registratorė pasveikino ją pažįstama šypsena. – Daktaras Vilsonas tuoj ateis.

Džasmina sudribo į krėslą ir susisuko lietuje permirkusią uodegą į kuodelį. Per sprandą lašėjo vanduo, bate drebėjo kulkšnis; ji nuolat primindavo nelaimingą atsitikimą.

Dar vienas darbuotojas draugiškai jai pamojavo lėkdamas pro priimamąjį. Ji čia tarsi neatskiriama interjero dalis.

Po trumpos apžiūros ir gydytojo moralo Džasmina išėjo su nauju receptu rankoje, nes aną sugrūdo į popieriaus pjaustyklę. Ji nepakentė išrašytų skausmą malšiančių vaistų; šalia jos negebėjimo pagyti jie atrodė kaip dar vienas silpnumo ženklas.

Gydytojas vėl užsiminė apie psichologą… Galima pamanyti, kad visus savo rūpesčius ji išsigalvoja. Bet ne – jie tikri. Kulkšnis niekada nebebus tokia stipri, kad atlaikytų en pointe, o be baleto ji daugiau neturi nieko… yra niekas. Eidama prie registratūros stalo Džasmina apsivijo save rankomis.

Dieve, kaip ji pasiilgo viso to: scenos šviesų žvilgesio, atsimušančio nuo kostiumo blizgučių, žiūrovų plojimų griausmo, jaudulio, gavus naują vaidmenį. Ką daryti su gyvenimu, kai šie dalykai dingo? Kas kartą, kai apie tai pagalvodavo, smegenys išsijungdavo. Širdis priklausė tik baletui, daugiau niekam ji nejautė aistros. Arba baletas, arba nesėkmė… ir ji tikrai ritosi žemyn į nesėkmę.

Lauke siautėjo lietus, langus nušvietė ryškus blyksnis – kilo audra. Ji pasigailėjo važiavusi viešuoju transportu; nebuvo vilčių, kad namo grįš sausa. Pasielgė kvailai atsibeldusi be automobilio, kurį kartais pasiskolindavo iš Elizos motinos, manydama, kad važinėdama autobusais ir tramvajais sutaupys. Paaiškėjo, kad planas nevykęs, nes Melburno viešojo transporto sistema blogu oru strigdavo. Bet ji neturi pinigų nuosaviems ratams, tad teks kurį laiką pasitenkinti šlapios vištos įvaizdžiu.

Keikdamasi ji pasirašė apsilankymo formą ir sumokėjo banknotais iš voko krepšyje. Ant jo Grantas kaip su vištos koja buvo iškeverzojęs Džasminos vardą.

– Džasmina?

Į ją kreipėsi pažįstamas balsas. Vilką mini, vilkas čia.

Apsivilkęs sportinę aprangą laukiamojo viduryje stovėjo Grantas. Tikrai labiau atsipalaidavęs nei paskutinį kartą, kai jie matėsi; veidas nuoširdus, nors arogantiška laikysena nedingo. Žmonės klinikoje – daugiausia moterys – žavėjosi juo atvirai ir prisidengę rankomis šnabždėjosi.

– Malonu tave čia matyti, – Džasmina ištarė ramiu balsu, nustūmusi į šalį pirmos jų pamokos sukelto dygaus irzulio likučius.

– Klubas čia užsakė gydomąjį masažą. – Vyras pakeverzojo parašą ant savo formos. – Tos įsitempusios blauzdos varo mane iš proto.

Džasmina nesulaikė piktdžiugiškos šypsenos lūpose. Jos pratimai blauzdoms liūdnai pagarsėję kaip bausmė naujiems mokiniams, sukirbo pasitenkinimo virpuliukas, kad Grantas – jokia išimtis.

– Verksnys. – Ji apsivyniojo pūkuotą oranžinį šaliką aplink kaklą ruošdamasi lietaus antpuoliui.

Grantas sukikeno. Tas garsas, matyt, pažadindavo drugelius moterų pilvuose, jos pilvas taip ir sureagavo… kaip davus ženklą. Velniai griebtų, kaip neapgalvotai atsakė.

Grantas žingsniavo šalia jos; kai tik automatinės durys prasivėrė į šlapią ir nemalonią žiemos dieną, plūstelėjo šaltas oro gūsis.

– Ką čia veikei?

– Sena trauma. – Ji stabtelėjo po klinikos stogine. Atkrapštė skėčio sagtelę ir išskleidė jį prieš vėją, raukydamasi, kai medžiaga priešindamasi supleveno. Nusisukusi į priešingą nuo stovėjimo aikštelės pusę, pamojavo. – Ką gi, bėgsiu.

Grantas trūktelėjo antakį ir kilstelėjo galvą.

– Tu be mašinos?

Džasmina negalėjo kaltinti, jei jis pamanė, kad ji išprotėjusi, net ir pati galvojo, kad jai šiek tiek suskystėjo smegenys. Kas atsisakytų automobilio su šildomomis sėdynėmis tokią dieną? Kaulai jau sustiro iki pat šerdies, o penkias minutes pėdinant iki autobusų stotelės reikalai tik pablogės.

Džasmina papurtė galvą.

– Pamėtėsiu tave. Negali eiti per tokį lietų.

Grantas pasuko į stovėjimo aikštelę, nė nelaukdamas, kol ji priims pasiūlymą. Ji stabtelėjo suraukusi antakius. Sekdama paskui suvirpėjo nuo dar vieno šalto oro gūsio. Pasipiktinimas dėl reiklaus tono neprivers jos šiandien atsisakyti nemokamos kelionės.

Grantas dideliais žingsniais netruko pasiekti aikštelę. Jis veržėsi prieš vėją nuleidęs galvą, nežiūrėdamas, ar Džasmina seka. Ji pagreitino žingsnį, batais taškydama balas. Sublyksėjo atrakinto automobilio šviesos, ir Džasmina nėrė į keleivio vietą, nekantraudama pabėgti nuo drėgmės.

Užtrenkusi dureles, suvirpėjo. Vandens lašai pažiro ant nepriekaištingų odinių sėdynių, langai aprasojo nuo kvėpavimo. Grantas užvedė variklį ir įjungė ventiliatorių. Jie luktelėjo, kol stiklas nuskaidrės.

Vyro akys įsmigo į ją.

Šaltis nurausvino jos išblyškusią odą. Skruostai tapo braškių raudonumo, net susitaršiusi ir permerkta lietaus Džasmina buvo įspūdingiausia Granto kada nors sutikta moteris.

– Kur vežti?

Jis laikė variklį įjungtą, kad sušiltų.

– Į baleto studiją. – Džasmina patrynė šildomas kvėpavimu rankas ir sudrebėjo sėdynėje. – Prašyčiau.

Grantas įjungė šildytuvą, centrinį ventiliatorių nustūmė, kad pūstų į jos pusę. Užuodė kvepalų ir lietaus mišinį ant Džasminos odos. Vandens lašai čiuožė kaklu žemyn, pradingdami po šaliku. Kažkodėl tai atrodė be proto erotiška.

– Taigi, patyrei traumą? – Jis prisivertė pagalvoti apie ką nors kita. Traumos – saugi tema, neseksuali. – Šokdama?

– Taip, – ji atsakė sausai, nerodė noro tęsti šį pokalbį.

Grantas žvilgtelėjo į jos profilį ir pasisukęs į šoninį langą bandė išvairuoti mašiną iš vietos. Jos veide blykstelėjusi liūdna šypsena skruoste suformavo duobutę. Jis mestelėjo žvilgsnį į nedideles, bet putlias lūpas.

– Lažinuosi, kad žaidžiant futbolą traumų daugiau, pavyzdžiui, sulaužyta nosis?

Džasminos balse buvo justi lengvas šelmiškumas.

Dauguma merginų nebūtų tokios greitos pabrėžti, kad jo nosis kreiva. Bet Grantas jau pastebėjo, kad Džasmina smarkiai išsiskiria iš tų moterų, kokias jis paprastai sutinka futbolo fronte. Nenusiskrudinusi soliariume ir nenusišviesinusi plaukų. Jos išvaizda nesudarė to dirbtinumo įspūdžio, kuriuo pasižymėjo futbolininkų žmonos ir draugužės. Ilgi juodi plaukai susukti į dailų kuodelį, nuoga tik veido ir rankų oda. Ji turėjo tam tikro Grantui patrauklaus manieringumo – nugludintos elegancijos, dėl kurios ji atrodė kaip tobula primabalerina. Ir ji tikrai nesiruošė jam nusileisti.

– Taip, nosis sulaužyta, bet tai nutiko ne futbolo aikštėje. – Grantas akis įbedė į priekį. – Susimušiau vos sulaukęs aštuoniolikos. Pirmą kartą išėjau išgerti ir įsivėliau į muštynes bare.

Anksčiau nuo šių prisiminimų Grantą užliedavo vyriškas išdidumas, nes tai buvo tarsi jauno vyro pašventinimo ritualas. Dabar, prisiminimams iškilus į paviršių, buvo nesmagu. Daugeliui moterų patiko blogo berniuko įvaizdis – po galais, panaudojo jį daugybę kartu savo naudai, – bet tos dienos baigėsi. Tik ne todėl, kad juo niekas netikėjo.

– Tai buvo labai seniai.

Jis bandė nukreipti kalbą, bet Džasmina neleido taip lengvai išsisukti.

– Nesuprantu, kodėl vyrai mušasi. – Ji papurtė galvą. – Juk nereikia daužytis per krūtinę, kad patrauktum damų dėmesį.

– Ne dėl to.

– Tai dėl ko?

– Buvau jaunas, maniau, kad turiu ką nors įrodyti. – Grantas perbraukė ranka plaukus. – Ne visada buvau šitoks.

– Koks?

Jam trūko žodžių. Žmonės paprastai neužduodavo asmeniškų klausimų – na, nebent, koks jo sąskaitos likutis. Jie nesidomėjo juo, kaip asmenybe, jiems nerūpėjo, kas jis toks ir iš kur kilęs.

Grantas gūžtelėjo ieškodamas atsakymo:

– Su vadžiomis rankose.

– Nė neabejoju, kad gali pats savimi pasirūpinti. – Džasmina švelniai šypsojosi. – Bet vaidinti kietą vyruką nebūtina.

Gal ji pastebėjo žiniasklaidos sukeltą šurmulį po įvykio? Kelis mėnesius internete sukosi siaubingas paparaco padarytas kadras. Laimė, žurnalistai greitai ėmėsi kitų reikalų. Blogai besielgiančių sporto žvaigždžių – nors vežimu vežk. Grantas jautė kaltę; nors viskas greitai nuslopo, istoriją į dienos šviesą bulvariniai puslapiai vis dar ištraukdavo, kai tik pritrūkdavo naujienų.