Читать книгу Tai, kas uždrausta - Stefanie London - Страница 1

Skaičiai neteisingi. Na, tai ne visai tiesa – skaičiai buvo teisingi, tik Eliza Džonson tikėjosi kitokio rezultato. Tie skaičiai reiškė, kad ji vadovauja ne sėkmingai, klestinčiai baleto studijai. Jie taip pat reiškė, kad šią savaitę jai teks tenkintis keptomis pupomis ir skrebučiais. Dar blogiau – tie skaičiai tikrai nežadėjo pagerėjimo artimiausiu metu.

Ji parėmė smakrą delnu ir nusivaipė žiūrėdama į prieš akis mirgančias skaičių eilutes. Gal vis dėlto apsieis be pupelių ir pasičiups butelį vyno.

– Pradėsi žvairuoti, – sučiulbėjo Džasmina Bel, geriausia Elizos draugė ir darbuotoja, nusimaudama blauzdinukes. – Visada maniau, kad skaičius reikia palikti profesionalams.

– Ką bandai pasakyti? – ji pakėlė akis nuo dokumentų apsimestinai įsižeidusi, o Džasmina kvailai šyptelėjo.

– Ak, nieko… tik prisiminiau jauną merginą, kuri suvaidino panikos priepuolį, kad išvengtų matematikos egzamino.

– Niekas nieko nevaidino, – Eliza užvertė aplanką su prastos jos finansinės padėties įrodymais ir įgrūdo jį į stalčių. Nematyti, negalvoti. – Panika buvo tikra.

– O kaip tas kartas, kai pasitelkusi ekshibicionizmą bandei apžavėti savo matematikos korepetitorių, kad paruoštų už tave namų darbus?

– Dariau tai ne dėl matematikos, o dėl jo – jis buvo išties žavus. Deja, mano krūtinė buvo per maža, kad jį įtikinčiau… – Nužvelgusi savo berniukišką figūrą ji susiraukė. – Nedaug kas pasikeitė.

– Tai balerinos prakeiksmas, – Džasmina apsiavė baleto batelius ir sukišo blauzdinukes į krepšį. – Šiaip ar taip, tam Dievas išrado didinančias liemenėles.

– Amen.

Plokščia krūtinė mainais už skulptūriškas kojas ir tvirtutėlį pilvą, kuo garsėjo balerinos. Mokymosi metai ir trumpa karjera Australijos baleto teatre būtent tai Elizai ir davė. Jos kūnas buvo gražus, bet skirtas ne vyrams vilioti.

– Rimtai, kodėl nepasisamdai buhalterės?

Eliza beviltiškai troško atsikratyti šito darbo. Džasmina teisi: skaičiai – tikrai ne jos sritis. Blizgučiai, choreografija ir žmonės… štai kur jos pasaulis. Sudėtis, atimtis, daugyba – ne visai.

– Taip, turėčiau apie tai pagalvoti, – sutiko Eliza, mintyse atmesdama pasiūlymą. Ji stengėsi nuslėpti Elizos Džonson baleto mokyklos finansinę padėtį; nenorėjo, kad Džasmina ar kuris kitas mokytojas nerimautų dėl savo darbo vietos… ar jos pačios.

– Nori, kad prieš išeidama padėčiau susitvarkyti?

Eliza papurtė galvą.

– Drožk namo ir pasimėgauk tuo gražuoliuku.

Žengdama pro duris Džasmina pamojavo ir studijoje Eliza su savo rūpesčiais liko viena. Ji privalo sugalvoti, kaip išsaugoti šokių mokyklą, vis sparčiau tirpstant santaupoms.

Elizą apgaubė studijos tyla. Ji pajuto nuovargį po ilgos, treniruočių ir administracinių reikalų, neišvengiamų vadovaujant verslui, kupinos dienos. Buhalterinėmis knygomis pasirūpins rytoj. Šįvakar ji įsitaisys ant sofos su taure raudonojo vyno ir gera knyga. Su taure pigaus raudonojo vyno ir gera knyga.

Eliza čiupo šluotą ir ėmė šluoti studiją. Ji negali pernelyg savęs smerkti. Sakoma, kad smulkusis verslas dažnai patiria sunkumų per pirmuosius penkerius metus, o jos studijai treji sukaks po mėnesio. Jai pavyks susidoroti.

Turi pavykti. Jai reikia mokėti už motinos vaistus ir gydymą. Privalo susidoroti.

Garsus pokštelėjimas prie studijos durų privertė Elizą pašokti.

– Džese? – jos balsas aidu atsimušė nuo veidrodžių sienos.

Nesulaukusi atsakymo Eliza patraukė į laukiamąjį. Nuo įtampos ant kaklo pasišiaušė plaukeliai, ji tvirčiau suspaudė šluotos kotą. Kažkas čia yra.

– Sveiki? – pamėgino dar kartą.

Prie registratorės stalo stovėjo aukšta figūra, vyras. Jo didelis kūnas buvo įspraustas į ankštus džinsus ir baltutėlius marškinius. Tamsaus šokolado spalvos plaukai trumpi, stilingai pakirpti. Tą kūną ji būtų atpažinusi bet kur, o medumi kvepiančių miškų ir cinamono kvapas suvirpino jos jusles ir akimirksniu nubloškė į praeitį.

– Kolai?

Ji galėjo pasielgti dvejopai, tačiau nė vienas variantas neatrodė itin geras. Eliza galėjo skelti antausį, kaip jau yra kartą padariusi – kai jis pasakė, kad išvyksta. Arba galėjo apsimesti, kad visiškai jį pamiršo ir šis netikėtas apsilankymas jai nieko nereiškia.

Ar per penkerius metus ji spėjo visiškai jį pamiršti? Šis klausimas nedavė ramybės Kolui Hilamui, kai jis pasuko išnuomotą automobilį į vieną iš pramoninių gatvių šiaurinėje Melburno dalyje. Turėjo užduoti sau šitą klausimą, nes jei nesusitelks į pokalbį su Eliza Džonson, ims galvoti apie daug tamsesnius dalykus.

Įvažiavęs į šokių studijos aikštelę, jis sustojo netoli kito, vienintelio aikštelėje esančio automobilio. Iš išorės studija buvo visai nepanaši į tokią, kokią jis įsivaizdavo. Jokių kaspinų, jokių šiugždančių, erzinančių ir kartu patrauklių dalykėlių, kurie jam siejosi su mėgstamiausia balerina.

Buvusia balerina…

Jis atidarė automobilio dureles ir išlipo palikęs sportinį švarkelį ant keleivio sėdynės. Saulė jau leidosi ir dangus nusidažė raudona ir padūmavusio aukso spalvomis. Jis buvo pamiršęs, kokia nuostabi Australija vasarą. Nuo karščio dilgsėjo kaklo oda, per įsitempusius nugaros raumenis nuriedėjo prakaito lašelis. Kolas pasitrynė įsitempusius raumenis tikėdamasis, kad įtampa atslūgs.

Jis žengė per automobilių aikštelę po batų padais čežant žvyrui ir su trenksmu atidarė studijos duris. Jei ir ketino Elizą nustebinti, jam tai nepavyko. Šiaip ar taip, subtilumas jam nebūdingas.

Nuotraukos ir mergaitiškos įvairiausių rožinės spalvos atspalvių dekoracijos dengė visą sieną. Neseniai darytoje nuotraukoje buvo įamžinta šalia motinos stovinti Eliza su didele gėlių puokšte. Jis pajuto gerkle kylantį gumulą.

Kolas nepaskambino perspėti apie savo apsilankymą. Jis nė nespėjo išsikrauti lagamino. Prieš leisdamasis į kelią tik palindo po dušu. Kolas dėl jos reakcijos nerimavo labiau, nei norėjo. Jis nuolat sudarinėjo verslo sandorius su pasaulio galingiausiaisiais, o baiminosi smulkutės balerinos įniršio.

– Kolai? – nuo jos švelnaus, kimaus balso pilvą užliejo šilumos banga.

Jis pasisuko stebėdamasis, kaip smarkiai ir kartu mažai ji pasikeitė. Nė vieno papildomo gramo riebalų ant jos smulkaus kūno, o ir žibančių pilkų akių žvilgsnis visai toks pat, kokį prisiminė. Ji pasitrumpino plaukus, dabar jie krito ant pečių. Jam palengvėjo pamačius, kad ugnelės tose veriančiose akyse per šiuos metus neišblėso.

– Ele.

– Eliza, – pataisė ji, jos tonas bylojo apie atsargumą, budrumą. – Jau seniai nebesu Elė.

– Man tu visada būsi Elė.

Ji suspaudė lūpas.

– Gali vadinti šunį kate, bet jis vis tiek bus šuo.

– Panašu, kad kažkas nepraleidžia kasdienių Konfucijaus skaitinių.

Ji prisimerkė susikryžiuodama rankas ant krūtinės.

– Kas atvedė tave į Melburną?

Jos įtarumas žeidė, juk jie buvo beveik šeimos nariai, nors Kolas visada troško daug daugiau. Deja, prieš penkerius metus jųdviejų ryšys nutrūko. Jis sugrįžo, nes turėjo dalyvauti savo tėvo, smurtautojo ir veltėdžio, laidotuvėse. Bet apie tai geriau neužsiminti.

– Verslas.

– Gera žinoti, kad niekas nepasikeitė, – jos veidas sušvelnėjo, bet ant krūtinės sukryžiuotos rankos bylojo apie sieną tarp jųdviejų. – Pameni, vien tik darbas ir jokių žaidimų, pavertė Kolą nuobodžiu berniuku.

– Šiomis dienomis neturiu laiko žaidimams.

– Bet turi laiko seniems pažįstamiems aplankyti? – ji atsirėmė į rožinę sofą, užimančią didžiąją laukiamojo erdvės dalį.

Kolui prireikė visų valios pastangų, kad nespoksotų į rožinėmis baleto tamprėmis ir juodomis blauzdinukėmis aptemptas grakščias jos kojas. Ji atrodė lyg įsikūnijusi vizija.

– Norėčiau manyti, kad mudu buvome daugiau nei pažįstami, Ele.

Draugai, galbūt net geriausi draugai. Meilužiai?

Ji gūžtelėjo ir užsikišo išsprūdusią plaukų sruogą už ausies, laukdama, kol jis kalbės toliau. Tylėjo norėdama priversti jį tęsti pokalbį – kadaise, kai jie buvo daugiau nei pažįstami, jis išmokė ją šios gudrybės.

– Tiesą sakant, turiu pasiūlymą.

Jos antakiai pakilo.

– Tik nesakyk, kad Amerikoje nebeliko aukštuomenės atstovių, su kuriomis galėtum miegoti.

– Pavydi? – jis mėgavosi matydamas, kaip jos nosį ir skruostus nudažė raudonis.

– Gaila, kad gaišini mane, o ne jas, – nors stengėsi atrodyti nuobodžiaujanti, Elės raumenys buvo įsitempę, kūnas budrus.

– Sužinojau, kad tavo baleto mokykla susidūrė su šiokiais tokiais finansiniais sunkumais. – Jis kostelėjo, nejučiomis truktelėjo marškinių rankogalius. – Turiu pasiūlymą, kuris galėtų būti naudingas abiem šalims.

– Naudingas abiem šalims?

– Taip, – jis linktelėjo. – Norėčiau tave pasamdyti.

Eliza išbalo.

– Nori baleto pamokų?

– Velniai rautų, ne! – jis nuoširdžiai nusikvatojo ir pajuto, kaip kūną užlieja malonus palengvėjimo jausmas. Tai buvo geras jausmas ir, Dievas mato, jam reikėjo priežasties pasijuokti.

– Nereikia gėdytis – baleto šokėjai taip pat gali pasigirti raumenimis. – Ji pakreipė galvą vertindama jį. – O gal bijai, kad apsitempęs triko neapsieisi be kamšalo?

– Velniškai gerai žinai, kad jokio kamšalo toje vietoje man nereikia.

Elizos akys žybtelėjo, lyg ji norėtų žvilgsniu nuslysti jo kūnu žemyn, bet sau to neleistų.

– Nenoriu baleto pamokų, – Kolas papurtė galvą svarstydamas, koks suaugęs vyras galėtų užsimanyti išmokti šokti baletą. – Bet man reikia patarimo žmogaus, visą gyvenimą buvusio scenoje.

– Kaip suprasti?

– Tai ilga istorija. Aš tiesiog ruošiuosi vienam išties svarbiam įvykiui ir man reikia tavo nuomonės, – jis velniškai žaviai jai nusišypsojo, tikėdamasis, kad šita šypsena ją paveiks. Anksčiau ne kartą palenkė ją savo pusėn taip nusišypsojęs. – Atsidėkodamas apmokėsiu visas tavo skolas.

Eliza atsistūmė nuo sofos ir vos keliais žingsniais įveikė juos skyrusią erdvę. Nusiteikusi puolimui ir pavojinga. Nors Kolas buvo už ją gerokai aukštesnis, ji laikėsi kaip tikra karalienė. Žvelgė į jį piktai suspaudusi lūpas, rankas prie šonų sugniaužusi į kumščius.

Pasirodo čia po penkerių tylos metų, vos prisireikus paslaugos, ir dar drįsta siūlyti savo pagalbą it koks riteris blizgančiais šarvais? Negali būti. Net jis negali būti toks pasipūtęs. Matyt, žvarbios Niujorko žiemos iššaldė jo smegenis. Vis dėlto Eliza negalėjo atplėšti nuo jo akių… niekada negalėdavo. Kolas Hilamas – kaip narkotikas, svaiginantis, pavojingas narkotikas.

Jo kūnas sutvirtėjo, jis nebe tas nejaukiai savo kailyje besijaučiantis liesas išstypėlis, koks buvo, kai matė jį paskutinį kartą. Dabar platūs glotniai baltais medvilnės marškiniais apgaubti pečiai ir lieknas tvirtas liemuo sudarė idealią V raidės formą. Ji pastebėjo tamsius plaukelius ant jo rankų, kai jis atsiraitojo marškinių rankoves, atidengdamas raumeningus dilbius. Teko sudrausti save, kad nespoksotų.

Kolas toli gražu nebebuvo tas tylus jaunas vaikigalis, kokį ji prisiminė. Nors jo tonas buvo žaismingas, tvirtai suspaustos lūpos ir atsargus mėlynų akių žvilgsnis žadėjo bėdą. Jis atvyko čia turėdamas tikslą ir, panašu, nėra nusiteikęs lengvai pasiduoti.

– Kodėl turėčiau tau padėti?

– Tavo gera širdis ir negali atsakyti prašančiajam?

Štai ir vėl ta šypsenėlė. Pasipūtėlis. Akivaizdu, kad eidamas generalinio direktoriaus pareigas jis įprato gauti tai, ko nori.

– Kodėl aš? – paklausė Eliza.

– Tu vienintelė taip gerai mane pažįsti, – jis persibraukė plaukus ranka; judesys buvo nepriekaištingai grakštus.

Kiekvienas jo judesys spinduliavo seksualinę energiją ir vyriškumą. Nieko nuostabaus, kad tas kadras, užfiksavęs intymią akimirką su kažkokia technologijų įmonės paveldėtoja, apskriejo viso pasaulio informacijos kanalus… nors ji, žinoma, tuo nesidomėjo.

– Jei tai tiesa, man dėl tavęs neramu, – Eliza pasidavė nenumaldomam norui jį įskaudinti. Atsilyginti už visus tuos vienatvės ir sumaišties metus, kai viena pati turėjo dorotis su užgriuvusiais sunkumais.

Kolui išvažiavus jos gyvenimas subyrėjo, atrodė, tarsi jo išvykimas būtų sukėlęs visą grandinę tragiškų įvykių. Žinoma, tai nutiko ne dėl jo kaltės, bet viskas prasidėjo vos jam dingus. Buvo lengva dėl visko kaltinti jį, kai jis buvo kitame pasaulio krašte, bet dabar, kai Kolas stovėjo čia, priešais ją, Elizai sunkiai sekėsi susivaldyti.

– Oho, – Kolas susiraukė, bet tikrai neketino pasiduoti. – Damutės aštrus liežuvėlis.

– Damutė puikiai perpranta saldžialiežuvius, – kilstelėjusi smakrą ji prisimerkė. – Tu kažko man nesakai.

Eliza įtraukė oro į plaučius. Apsižodžiavimas buvo lyg žodinė preliudija, bent taip manė Kolas. Jam nereikėjo jos liesti, tereikėjo apipilti ją žodžiais – lyg šiltu medumi. Ji ištiesė pečius. Prisiekė sau niekada nepamiršti, kad Kolas ją paliko, todėl turėjo išlaikyti atstumą. Negalėjo paleisti to skaudaus prisiminimo, nes jis daug metų padėjo jai apsisaugoti nuo galimų žaizdų.

– Susitikime rytoj išgerti, galėsime aptarti verslo reikalus, papasakosiu apie viską plačiau.

Vaišintis gėrimais su Kolu neabejotinai prasta mintis. Jos liežuvis ir taip palaidas, o kai išgeria kokteilį, kitą… Kaip tik dėl to juodu ir atsidūrė lovoje pirmąjį kartą.

– Ne.

– Tai vienas tų dalykų, kurie man tavyje taip patinka, – ištiesęs ranką jis pirštų galiukais palietė jai plaukus, švelniai suglostė išsitaršiusias sruogas. – Tu tokia ryžtinga.

– Apsieisiu be tavo žavėjimosi, – atrėžė ji, bet skruostai paraudo. Kodėl visi komplimentai jo lūpose nuskamba taip pašaipiai? – Aš tave perkandau, Kolai, todėl galiu ramiai pasakyti: susikišk savo pasiūlymą.

– Tu nė nežinai, ką noriu pasiūlyti, – jo lūpų kamputis virptelėjo.

– Skaityk iš lūpų, Kolai, – dar šiek tiek ir ji susileis čia pat jam prie kojų, todėl turėjo sukaupti visas valios jėgas. – Su-si-kišk.

– Kur nors konkrečiai? – tingiai pasiteiravo jis.

Jis nė neketino atsitraukti, bet tebus ji prakeikta, jei leis jam apmokėti jos skolas. Gal jai ir reikia pinigų, bet orumas – svarbiau.

– Bet kur, kur tilps.

– Aš nepriimsiu neigiamo atsakymo, – Kolas perbraukė jai per rankas ir suėmė už pečių.

Pajutus Kolo pirštus ant nuogos odos, Elizą nenumaldomai užliejo susijaudinimo banga, bet ji nuožmiai nusipurtė jo rankas.

– Gerai, nes aš nesirengiu kartoti savo atsakymo.

– Tu juk žinai, kad galiu būti labai atkaklus, kai ko nors noriu.

Vargu ar būtų tapęs generaliniu direktoriumi dar nė nesulaukęs trisdešimties, jei nepasižymėtų tuo beveik maniakišku atkaklumu. Kolas geidė jos metų metus, kai jie buvo jauni, o ji erzindavo jį sukiodamasi prieš nosį it gyva pagunda. Ji nusileido vos vieną kartą… ir tas vienintelis kartas negrįžtamai pakeitė visą jos gyvenimą. Taip, tai skamba šiek tiek dramatiškai, tačiau kai tądien jis išvyko, griuvėsiais virto viskas, kas ligi tol atrodė įprasta ir pažįstama, ji liko tuščiomis rankomis. Norėjo kam nors suversti dėl to kaltę, ir Kolas buvo vienintelis tinkamas kandidatas.

– Kolai, neužteks tik kartoti, kad mane įtikintum, – paėmusi krepšį ji persimetė jį per petį.

– Geriau manęs neskatink, Eliza.

Išgirdus, kaip jam iš galugerklės it grėsmingas urzgimas išsprūdo jos visas vardas, ją užliejo stipri pojūčių banga. Ją traukė tas gomurinis, vyriškumą spinduliuojantis garsas, išsiveržiantis iš Kolo vidaus kaskart, kai jis siekdavo ko užsigeidęs. Tai tebuvo mažytis įtrūkimas jo išoriniame fasade, bet, jos manymu, atrodė be galo seksualiai.

– Aš tavęs neskatinu.

Jis prasižiojo, bet nusprendė patylėti. Laikydamas rankas toliau nuo jos kantriai stebėjo, kaip Eliza lėtai praslenka pro jį stengdamasi neprisiliesti.

– Turėtume pratęsti pokalbį prie gėrimo.

Kol Eliza įjungė studijos signalizaciją, Kolas stovėjo čia pat, jai už nugaros. Jai pašiurpo oda nuo jo artumo, kūnas ilgėjosi jo prisilietimo, bet ir norėjo išvengti. Galvoje skambant apie pavojų įspėjančių garsų kakofonijai, Eliza vis kartojo sau: nepasiduok, nepasiduok.

– Nėra ką pratęsti, Kolai.

– Tiesiog ateik, pavaišinsiu tave gėrimu, o tu galėsi toliau netrukdoma svarstyti, kur galėčiau susikišti savo pasiūlymą, – jis žengė paskui ją į kvepiančią vasaros naktį.

Pavojingas geismas susiraizgė jos papilvėje lyg pulti pasiruošusi gyvatė. Šiaip jau pavydėtina savitvarda atsidūrus šalia Kolo visada pavesdavo. Kažkokiu būdu jis privertė ją pamiršti visus planus, įsipareigojimus ir įsitikinimus, kurių Eliza skrupulingai laikėsi.

– Pasimatysime rytoj, – jis taip švelniai perbraukė nykščiu per skruostą, kad Eliza pamanė, jog jai tik pasirodė.

Kolas dingo, Elizai nė nespėjus paprieštarauti, jai beliko niršti, nes šįkart tašką pelnė jis. Akimirką ji sugniaužė kumščius stengdamasi atgauti savitvardą, o tada žengė prie automobilio. Jis tikras šaltakraujis, jei išdrįso pasirodyti čia lyg niekur nieko, lyg tąkart nebūtų išvykęs ir palikęs jos gyvenime žiojinčios milžiniškos tuštumos.

Eliza pajuto krepšyje vibruojant telefoną ir ėmė raustis bandydama įvairių dokumentų ir kosmetikos priemonių chaose rasti dūzgiantį aparatą.

– Klausau.

– Eliza Džonson? – vyriškas balsas nebuvo pažįstamas. – Skambinu iš Viktorijos banko. Turite minutėlę?