Читать книгу Tai, kas uždrausta - Stefanie London - Страница 2

Kavinėje virė gyvenimas, lyg jos pasaulis nebūtų pakibęs ant prarajos krašto. Žmonės juokėsi, pro aukštus, lubas siekiančius langus liejosi saulės šviesa, smagus puodelių tarškėjimas į lėkšteles dirgino Elizai nervus. Galbūt trečias puodelis kavos nebuvo pats protingiausias pasirinkimas, nes ji ir taip jautė energijos antplūdį. Šiaip ar taip, piktnaudžiauti kava nėra taip blogai, kaip mėginti užsimiršti pasičiupus indelį žemės riešutų kremo ar kibirėlį šokoladinių ledų su karamele, o būtent tai ji ir norėjo padaryti.

Banko vadybininkas, paskambinęs praėjusį vakarą, mandagiai informavo ją, kad ji gali turėti sunkumų vykdydama įsipareigojimus bankui dėl Elizos Džonson baleto mokyklai suteiktos paskolos. Ją pakvietė į banką pasikonsultuoti su vienu iš specialistų dėl galimų sprendimų, tačiau Eliza puikiai suprato, kad neuždirbusi daugiau pinigų praras šokių mokyklą. Kaip tada ji pasirūpins motina?

Pastarąsias dvidešimt keturias valandas ji nepaliaujamai suko dėl to galvą. Iš pradžių guodusi save, kad viskas susitvarkys, galiausiai ėmėsi ruoštis blogiausiam, o po beveik bemiegės nakties jautė, kad nervai beveik pašlijo. Po susidūrimo su Kolu ir skambučio iš banko Eliza beveik nieko neturėjo burnoje, nes skrandį vis stipriau spaudė nervų kamuolys.

– Ele! – Džasmina pamojavo jai prieš pat nosį, tamsios jos akys prisimerkė. – Ar tu dar čia?

– Vakar mane aplankė Kolas, – ji neketino sakyti draugėms ar kam kitam apie Kolo pasirodymą, bet žodžiai išsprūdo tarsi savaime.

– Oho, – Misė, kita jos draugė ir darbuotoja, žiūrėjo į ją didelėmis kaip lėkštės akimis. – Tai bent staigmena.

– Žinau.

Misė ėmė žaisti su savo kavos puodeliu.

– Senokai nesimatėte, tiesa?

– Penkerius metus, – linktelėjusi tarė ji. Negirdėjo iš Kolo nė žodelio pusę dešimtmečio… nė pyptelėjimo nuo tos nakties, kai išvyko. – Atrodo, jis nori mane pasamdyti.

– Po perkūnais, kam?! – negalėdama tuo patikėti paklausė Džasmina.

– Tai susiję su kažkokiu pasirodymu, bet jis nepaaiškino, – ištarus garsiai tai nuskambėjo gerokai kvailiau nei jos galvoje… jei tai išvis įmanoma. – Pasiūlė sumokėti.

– Apie kokį pasirodymą kalbi? – Misė pasilenkė, jos turkio mėlynumo akys smalsiai spindėjo. Džasmina niuktelėjo jai alkūne ir pervėrė griežtu žvilgsniu.

– Juk sakiau, kad nežinau.

Džasmina papurtė galvą.

– Tai įtart… Juk nesvarstai to pasiūlymo, ar ne?

Eliza pavartė akis, bičiulė visada elgdavosi tarsi rūpestingoji perekšlė višta.

– Aš jo nesvarsčiau.

– Bet?..

– Gal svarstau dabar, – ji atsiduso. – Nežinau.

– Tai nėra gera mintis, – pasakė Džasmina ir Misė užvertė akis.

– Žinau.

– Bet?..

– Bet… – ji stabtelėjo, lėtai, giliai atsiduso. – Dabar studijai ne patys lengviausi laikai.

Misės akvamarino spalvos akys išsiplėtė.

– Turėjai mums pasakyti!

– Nieko labai rimto, Mise.

– Tai tikrai rimta, jei net ruošiesi dirbti Kolui, – atsakė Džasmina.

– Kalbame apie mano šeimą… mano gyvenimą.

Kaip kitaip ji išlaikys savo prasigėrusią lošėją motiną, susimovusią visais įmanomais būdais?

– Tu verta geresnio gyvenimo, – Džasmina papurtė galvą, išleisdama nusivylimo ir susierzinimo atodūsį. – Sugalvosime, iš kur gauti pinigų mokyklai. Galime įsteigti paramos fondą, galime suorganizuoti labdaros renginį…

Misė energingai linksėjo.

– Ko tik prireiks.

– Viskas truputį rimčiau, vargu ar užtektų labdaros vakaro. – Štai ir atėjo laikas iškloti nepagražintą tiesą. – Pažadėkite neprasitarti kitiems mokytojams.

Merginos sutartinai palinksėjo galvomis ir nė nesudvejojusios patikino:

– Pažadame.

Eliza žvilgtelėjo į savo laikrodį. Turi lygiai tris valandas pamiršti savo išdidumą ir sugalvoti, kaip pasakyti Kolui, kad svarsto jo pasiūlymą… nė nežinodama, ką jis siūlo. Kaip tai beviltiška! Vien nuo šios minties skruostus užliejo karštis; ji jokiu būdu neturėtų to daryti.

Per jį Eliza vėl pasijuto pažeidžiama. Nenuginčijamas faktas – dar niekada jo žavesys nebuvo toks galingas.

Užmerkusi akis ji nusipurtė tos minties. Daro tai dėl pinigų ir tik pinigų. Tai, kad troško Kolo nuo pat tos akimirkos, kai suprato, kas yra geismas, su tuo neturi nieko bendro.

Ak, na ir kodėl ji turėjo apie tai galvoti?! Nepatogus dilgčiojimas tarp šlaunų privertė Elizą pasimuistyti ant kietos kėdės. Ji negalvos apie seksą su Kolu, ji negalvos apie seksą su Kolu, ji ne…

– Nė nenoriu žinoti, kas dedasi tavo galvoje, – atsidususi pratarė Džasmina.

– O aš noriu, – sučiulbėjo Misė merkdama akį.

– Negalvoju apie jį. – Ne. Ne.

– Aš tikrai nenoriu žinoti, – Džasmina papurtė galvą. – Vis dar negaliu patikėti, kad nieko mums nesakei apie šokių studijos bėdas. Kaip tai nutiko?

– O, kad galėčiau paprastai atsakyti.

– Ele, kai kalbama apie finansus, viskas išties gana paprasta – juoda arba balta. Ką nuo mūsų slepi?

Kaip ji gali pasakyti geriausioms draugėms, kad jos motina pralošė visas jų santaupas žirgų lenktynių totalizatoriuje? Na, statydama keliose žirgų lenktynėse ir vienose skalikų, jei jau tiksliai, bet tai nekeičia rezultato. Nebėra pinigų, skirtų padengti šokių studijos paskolą. Dėl smukusios ekonomikos jie ir taip neteko daug mokinių, kurių tėvai nebeišgalėjo skirti lėšų tokiems užsiėmimams kaip baleto pamokos. O kur dar jos motinos vaistai ir tai, kad ji nebegali dirbti…

– Tarkim, labai nepalankiai susiklostė aplinkybės, – atsiduso Eliza.

– Juk žinai, kaip nemėgstu, kai slepi svarbius dalykus nuo manęs. – Džasmina atstūmė savo kėdę ir pasiėmė rankinę.

– Man išties pasisekė, kad pakenčiate mane su visu šituo mėšlu.

Merginos žengė iš kavinukės į saulėtą vasaros dieną. Švelnus vėjelis glamonėjo nuogas Elizos rankas, šokdino plaukus. Jos neapleido bloga nuojauta dėl to susitikimo su Kolu… labai bloga nuojauta.

Išėjęs iš paskutinio tos dienos susitikimo Kolas jautėsi išsunktas, beviltiškai trokšdamas intensyvios įtampą mažinančios treniruotės… ir vėlavo.

Žinojo, kad ši kelionė nebus lengva. Gerai nė nesuprato, kodėl tėvas pasirinko jį paskutinės valios vykdytoju. Juk pastarąjį dešimtmetį jo su tuo vyru niekas nebesiejo. O dabar yra priverstas gaišti brangų laiką – laiką, kurį galėtų skirti pasiruošimui išties reikšmingai jo įmonei progai – knisdamasis po namą, į kurį ketino niekada nebegrįžti, ieškodamas dokumentų, leisiančių parduoti šį nieko vertą nekilnojamąjį turtą… Sumokėjus teisininkams šita griuvena greičiausiai bus verta net mažiau nei nieko.

– Velniai griebtų.

Nuo spindinčio biuro pastato jis pasileido ristele iki išsinuomoto automobilio, tuo pačiu metu atsilaisvindamas kaklaraištį viena ranka ir rinkdamas Elizos telefono numerį kita. Tiesą sakant, ji nedavė jam savo telefono numerio, bet Kolo padėjėja buvo talentinga seklė ir neilgai trukus Elizos numeris pasiekė jo elektroninio pašto dėžutę.

Po trijų kvietimo signalų jis išgirdo:

– Klausau.

Vos nuskambėjus kimiam jos balsui, kraujas užkaito, o kelnės pasidarė per ankštos. Jis tikrai nekantravo ją pamatyti.

– Čia Kolas.

– Iš kur gavai num…

– Nesvarbu. Aš vėluoju, – atrakinęs automobilį jis įslydo ant odinės sėdynės. Saulės atokaitoje stovėjusiame automobilyje buvo tvanku, pro ploną kelnių audinį buvo justi įkaitusi oda.

– Kaip netikėta.

– Susitikime prie viešbučio. Aš spėsiu palįsti po dušu prieš mums susitinkant.

– Negaliu patikėti, kad išties sutikau su tavimi pasimatyti.

– Tik nesakyk, kad visa išsipusčiusi jau lauki manęs. – Tyla telefone patvirtino, kad taip ir yra. – Susitiksime ten.

– Tu juk supranti, kad tai atrodo velniškai įtartina?

– Aš negudrauju, Ele. Man tikrai reikia palįsti po dušu… Kviečiu prisijungti, jei norėtum sutaupyti ir vandens sąskaita.

– Kur susitinkame? – ji neužkibs… kad ir kaip būtų gaila.

– Tame nedidukame bare po tiltu Pietiniame krante. Tame…

– Žinau tą barą.

– Pasimatysime ten po valandos?

Spragt. Šį garsą jis priėmė kaip patvirtinimą.

Po pusantros valandos Kolas pagaliau pasiekė barą ir ėmė dairytis Elizos. Baras po atviru dangumi buvo įsikūręs po tiltu per Jaros upę. Tik Melburne galėjai rasti barą virš vandens su dėžėmis vietoje kėdžių ir šėlstančio naktinio gyvenimo aidu virš galvos. Jeigu yra koks užkampis, nepanaudota erdvė, iš pažiūros visai neįdomi gatvelė, Melburne ten būtinai anksčiau ar vėliau atsiras kavinukė ar baras.

Kolui trūko to Niujorke, bet toli gražu ne taip smarkiai, kaip trūko vienos smulkutės narsios šviesiaplaukės.

Smaragdinio šilko blyksnis patraukė jo dėmesį. Eliza buvo įsitaisiusi ant aukštos kėdės su gėrimu rankoje, jai už nugaros geltonais ir oranžiniais atspalviais mirguliavo miesto šviesos. Sodriai žalia suknelės spalva išryškino jos švelnią kreminę odą. Jis yra daugybę kartų sakęs, kad negali atsispirti jai, vilkinčiai šios spalvos drabužius. Žalia, kad ir kokio atspalvio, stebuklingai priversdavo Elizos odą švytėti it liepsną. Suknelė švelniai apgaubė jos linkius, bet kukliai dengė labiausiai akį traukiančias vieteles; nedidelis skeltukas kelius siekiančio sijono šone gundė pažvelgti į apnuogintą šlaunies dalį. Nerūpestingai susuktus plaukus taršė nuo upės pučiantis vėjelis, ausis puošė smaragdo spalvos akmenukai.