Читать книгу Geriausias asmens sargybinis - Stefanie London - Страница 1

Asmens sargybinio darbas labai primena auklės darbą. Maksas Ridžvėjus privalėjo nuspręsti, ar jo saugomasis elgsis paklusniai, ar kaip tikras pragaro vaikis.

– Ar visada taip atsainiai žiūrite į savo saugumą, panele Loson? – paklausė jis.

Merginos akys sužibo lyg katės. Imdamasis saugoti Rauzę Maksas turėjo perprasti, kaip elgsis mergina: pati ieškos nelaimės, mėgins nuo jo pasprukti ar vidury nakties klaidžios tamsiais skersgatviais.

– Sakote, jums nereikia apsaugos. Bet gal kartais blogai jus supratau, – Ridžvėjus atsilošė kėdėje ir sunėrė rankas už galvos.

Rauzė atsilošė lankytojo kėdėje ir akinamai nusišypsojo. Merginos akys buvo migdolų formos ir neįprasto gelsvai žalio atspalvio. Ji turėjo tankias ilgas blakstienas, širdies formos veidelį ir nuodėmės vertas putlias lūpas. Toks seksualumu alsuojantis derinys kitą vyrą tikriausiai būtų parklupdęs ant kelių. Tačiau Maksas Ridžvėjus nesileido blaškomas tokios stulbinamos merginos išvaizdos.

– Atleiskite už nesusipratimą, – pasakė Rauzė švelniu balsu, nuo jo Maksą perliejo karščio banga. Koks keistas akcentas. Akivaizdu, kad amerikietiškas, bet subtilus žodžių ilginimas išdavė, kad mergina daug laiko praleido Europoje. Londone, kaip išsiaiškino rinkdamas informaciją. – Jus pasamdė mano tėtis, bet jis kartais… pernelyg atsargus. Man nereikia jūsų paslaugų.

Toks Rauzės atkaklumas rodė, kad kaip klientė ji būtų tikra rakštis pasturgalyje. Vis dėlto tikrasis Makso klientas yra jos tėtis, o ne ji pati. Mergina atsistojo ir ranka persibraukė rudus, smakrą siekiančius plaukus, o kai atitraukė ranką stilingai netvarkingos garbanos suribuliavo. Nužvelgusi Maksą ji ėmė tikrinti savo telefoną.

– Atleiskite, kad sugaišinau, – pareiškė Rauzė tonu, kuriame nebuvo girdėti nė kruopelės apgailestavimo.

Stojusioje tyloje garsiai tiksėjo sieninis laikrodis. Skaičiavo sekundes, kurių nebesusigrąžins.

Aukštakulniais kaukšėdama kabineto grindimis Rauzė nužingsniavo prie durų. Prigludę juodi džinsai išryškino jos kojas, laisva juodo šilko palaidinė atrodė lyg fonas jos įmantriam raudonos, auksinės ir geltonos spalvos pakabučiui, kuris kabėjo ties bamba. Byloje buvo nurodyta, kad Rauzė – papuošalų dizainerė. Tikriausiai pati sukūrė šį papuošalą.

Kai Rauzė priėjo prie durų, Maksas ją sustabdė.

– Dar neleidau jums eiti.

Merginos pečiai įsitempė, ji atsisuko ir pažvelgė Maksui į akis. Kerinti šypsena išblėso ir Rauzė šaltai kreipėsi į vyrą.

– Nemaniau, kad man reikia jūsų leidimo.

Rauzė užsivilko storą juodą paltą. Brangakmeniais inkrustuotų auksinių apyrankių skimbčiojimas suteikė jos judesiams muzikalumo.

– Tapau už jus atsakingas, – Maksas atsistojo ir nuėjęs prie Rauzės nugara atsirėmė į sieną. – Jūsų tėvas mane pasamdė, kad jus saugočiau tol, kol išsiaiškinsime, kas įsilaužė į jūsų parduotuvę.

Paminėjus tėvą Rauzė nepatikliai dėbtelėjo į Maksą ir tarsi atitolo.

– Tikriausiai paaugliai. Aš dirbu papuošalų parduotuvėje. Nieko keisto, kad įvyko nusikaltimas norint pasipelnyti. Be to, parduotuvė priklauso ne man. Savininkė negalvoja, kad jai reikia apsaugos, tai kodėl jos reikėtų man?

– Akivaizdu, kad jūsų tėvas mano kitaip, – Maksas taip pasakė tik todėl, kad pamatytų merginos reakciją.

– Jis nežino, ko man labiausiai reikia, – Rauzė sugriežė dantimis. – Be to, vagystė įvykdyta prieš dvi dienas. Jei kas nors kėsintųsi į mane, ar jau nebūtų griebtasi veiksmų?

– Nebūtinai. Jei kalbėsime apie jūsų paauglių teoriją, vagys įsilaužė į parduotuvę, bet nieko neišsinešė, – Maksas kilstelėjo antakį. – Nelabai primena nusikaltimą siekiant pasipelnyti.

– Visos brangenybės, kaip ir akmenys, su kuriais dirbame, užrakinti seife, – Rauzė pakėlė smakrą ir pažvelgė suirzusi. – Tai itin patikimi seifai, į kuriuos taip lengvai neįsilauši. Ir kaskart uždariusi parduotuvę aš juos užrakinu. Taip pat turime apsaugos sistemą, kameras ir pagalbos mygtuką.

Maksas žiūrėjo, kaip kaklą puošiantys spalvoti karoliukai spindėjo liepsna… tokia pačia, kuri švysčiojo Rauzės akyse. Mergina buvo pasipiktinusi, bet teisi. Jam prireiks daug pastangų, kad ją apsaugotų, ypač jei pasitvirtins jos tėvo įtarimai.

– Apsaugos sistema ir kameros buvo išjungtos. Tačiau įsilaužėliai vis tiek pabėgo nieko nepavogę. Nemanote, kad tai keista?

– Ne, nemanau. Galbūt jiems kas nors sutrukdė, o gal tai buvo tiesiog atsitiktinis vandalizmo aktas.

Rauzė žengė prie durų.

– O dabar, jei leisite…

Jei tai buvo tiesiog rajoną siaubiantys paaugliai, kodėl jie įsibrovė būtent į jos parduotuvę? Į taip puikiai saugomą parduotuvę? Kodėl neišdaužė kitų kaimynystėje įsikūrusių parduotuvių langų? Rauzei Loson neabejotinai gresia pavojus. Maksas užstojo jai išėjimą – prispaudė delną prie durų staktos visai šalia merginos galvos.

– Aš dar nebaigiau.

Jos skruostai, nusidažę ryškiai rožine spalva, dar labiau pašviesino odą, gelsvai žalios akys užsidegė pykčiu.

– Kas manaisi esąs?

– Rauze, aš esu vyras, kuris tave apsaugos, – Maksas nežinojo kodėl, bet jo širdis ėmė plakti greitėliau, kraujas sparčiau pasruvo gyslomis. – Man ši situacija atrodo labai rimta.

– Paklausyk, – Rauzė bedė pirštu jam į krūtinę. – Man nereikia apsaugos, tuo labiau ne tokio vyruko, kuris tariasi esąs Eilinis Džo.

Oho. Mergina turi aštrų liežuvį. Maksas visai nenustebo. Tokios gražios moterys dažnai įsivaizduoja, kad visas pasaulis joms po kojomis, ir visai to nevertina. Maksas susitvardė neišrėžęs, koks klaidingas jos vertinimas, ir kokia naivi, pasipūtusi ir siaurų pažiūrų ji yra…

– Užmyniau nuospaudą? – pasišaipė ji, o jos švelnaus atspalvio lūpų blizgis sužėrėjo pagavęs šviesą.

– Tokios pašaipos nubėga nuo manęs kaip nuo žąsies vanduo, – Maksas pasilenkė į priekį ir prisikišo jai prie veido. – Esu išvadintas ir baisesniais vardais. Gali kiek tik nori svaidytis šiais apgailėtinais įžeidimais, bet nuo šiol būsiu tavo šešėliu.

Įsivyravusioje tyloje buvo girdėti tankus Rauzės kvėpavimas. Jos pirštai čiuopė karoliukus ant pakabučio ir skaičiavo juos tarsi rožinį.

– O dabar, – Maksas ištarė ir žengęs atgal patraukė ranką. – Parvešiu tave namo.

– Pasvajok, – Rauzė įsistebeilijo į jį. – Man nereikia apsaugininko ar kaip ten save vadinate.

– Apsaugos konsultantas, – pataisė Maksas ir pamatęs, kaip Rauzė užverčia akis, mintyse nusijuokė.

– Tokio irgi nereikia. Man viskas gerai. Tai buvo atsitiktinumas, – mergina nubraukė plaukų sruogą nuo veido.

– Aš vis tiek palydėsiu tave namo. Dėl viso pikto.

Maksas buvo pasamdytas saugoti Rauzę ir būtent tai jis darys. Šis darbas Kobalto ir Deino apsaugos kompanijoje galbūt nėra karjera, apie kurią svajojo iš Australijos kilęs jaunuolis, bet jis pasitaikė kaip tik tada, kai jo reikėjo labiausiai. Maksas turi tik šį darbą. Jo senoji karjera žlugo, santykiai su sužadėtine nutrūko jau seniai, o geriausias draugas…

Maksas nurijo seilę. Jis tikrai nesusimaus. Net jei turės sekioti Rauzę prieš jos valią, tebūnie.

– Kaip nori, – mergina pasikniso rankinėje ir išsitraukė raktus. – Jei ketini veltui gaišti savo laiką, maloniai prašom.

Ji išlėkė iš kabineto, praėjo pro registratūrą nė neatsisukusi pažiūrėti, ar jis seka įkandin, ir patraukė prie lifto. Laukdama ir spaudinėdama mygtuką kaukšėjo aukštakulniu į grindis.

Maksas stovėjo jai už nugaros: pakankamai arti, kad galėtų ją stebėti, bet užtektinai toli, kad neskatintų toliau svaidytis įžeidimais.

Liftas atvažiavo ir Rauzė, ignoruodama Maksą, nuleidusi galvą ir maigydama telefoną, įžengė į vidų.

Uždaroje erdvėje jis užuodė jos brangius gėlinius kvepalus. Tai tikriausiai buvo koks vienetinis mėšlas, pagamintas iš vienaragio ašarų. Rauzė atsirėmė į lifto sieną ir sukryžiavo lieknas it gazelės kojas.

Tau moka, kad ją prižiūrėtum, prisimeni? Darbo aprašyme nebuvo nurodyta, kad reikės apžiūrinėti jos kojas.

Nugurkęs seilę Maksas stebėjo, kaip virš lifto durų keičiasi skaičiai. Skambučio garsas pranešė, kad jie atvyko, ir Rauzė kulniukais kaukšėdama betono grindiniu nužingsniavo paskui Maksą. Jis būtų atpažinęs jos automobilį, net jei Rauzė nebūtų paspaudusi pultelio ir uždegusi signalizacijos šviesos.

Spindintis ryškiai raudonas automobilis išsiskyrė iš paprastų beveidžių juodų ir pilkų sedanų, kurie anksčiau priklausė Niujorko policijos departamentui, o dabar – apsaugos kompanijai ir jos darbuotojams. Rauzės ir Makso kvėpavimas, susimaišęs su šaltu gruodžio oru, bangavo garais.

Maksas įsėdo į savo automobilį, niekuo neišsiskiriantį pilkos spalvos fordą Crown Victoria. Kai Rauzė pajudėjo iš stovėjimo vietos, jis įjungė variklį ir ėmė ją sekti.

Eismas buvo labai intensyvus, bet ryškų merginos automobilį sekti buvo lengva net tada, kai jis vingiavo iš vienos juostos į kitą, kas, be abejonės, erzino Maksą. Vairavimas Niujorke buvo tikras košmaras. Jei dėl darbo nereikėtų važinėti po visą valstiją, Maksas nė neturėtų automobilio. Vairavimas Niujorke prilygo bandymui susidraugauti su nusikaltėliu… beprasmis ir rizikingas veiksmas. Nuolatinis taksi, arba kebų, kaip jie čia vadinami, signalizavimas varė jį iš proto ir vertė gūžti pečius.

Būdavo dienų, kai jis tikrai pasiilgdavo Australijos, bet nuvydavo šalin beverčius sentimentus ir širdies skausmą, kurį sukeldavo mintys apie namus.

Galiausiai jie kirto Bruklino tiltą ir netrukus Rauzė sustojo prie vieno iš kotedžų. Jo automobilis sustojo už josios. Šalikelėje augo medžiai, jų nuogos šakos buvo papuoštos spalvotomis šviesų girliandomis. Rajonas nebuvo prabangus, visai ne toks, kokiame, Makso manymu, turėtų gyventi tokia princesė. Pastatai gana kuklūs. Ant kai kurių laukujų durų kabėjo Kalėdų vainikai.

Kai Maksas išlipo iš automobilio, po jo kojomis gurgždėjo sniegas, ir jis nusekė ją takeliu prie namų durų. Bandydamas apsisaugoti nuo šalčio susinėrė rankas ant krūtinės.

Kai Rauzė rankinėje žvejojo namų raktus, jam kilo įtarimas. Stipri intuicija, kurią išsiugdė per tuos metus, kai dirbo policininku. Pūstelėjo gaivaus oro gūsis, bet buvo dar šis tas. Kažkur toli jis išgirdo keistą garsą, kuris privertė sunerimti.

– Palauk, – Rauzė jau kišo raktą į spyną, kai jis uždėjo ranką ant jos rankos.

Maksas apsisuko ir apžiūrėjo jos namą. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė įprastai, bet tada jis pastebėjo cigaretės nuorūką šalia jos durų.

Maksas žengė į priekį ir pabandė atidaryti duris. Užrakintos. Jis ištiesė kaklą ir patikrino langą šalia durų. Taip pat užrakintas.

– Ką darai? – paklausė Rauzė, bet Maksas ją nutildė žvilgsniu.

– Rūkai?

Ji papurtė galvą ir pakėlė antakius.

– Rūkymas kenkia odai. Kodėl klausi?

Praeivis nenumestų nuorūkos prie Rauzės namų durų. Ne, rūkalius tikrai stovėjo būtent čia.

Rauzė įsižeidė, kad nieko neatsakęs Maksas, viena ranka laikydamas palto apykaklę, kita įkišo raktą į spyną.

– Veltui nerimauji.

Tačiau Makso vis dar neapleido nuojauta. Darbo policijoje metai jį išmokė visada kliautis nuojauta. Tiesą pasakius, dėl patikimų juslių jis pelnė Žmogaus Voro pravardę.

Ir tą vienintelį kartą, kai nepaklausė nuojautos, Maksas sumokėjo. Ir brangiai.

Rauzė atidarė duris ir kaukšėdama tamsiomis, blizgančiomis grindimis įžengė į prieškambarį. Ji surinko skaičius apsaugos sistemos diskelyje ir įmetė raktus į krištolinį dubenį, žvangesys nuaidėjo per tuščią butą.

– Juk sakiau, kad nenutiko nieko blogo, – nusivilkusi paltą ir išsispyrusi iš batelių kalbėjo toliau Rauzė. – Man nereikia profe…

Nespėjusi baigti sakinio ji apsidairė. Po visą svetainę išmėtytos pagalvėlės. Praviri kavos stalelio stalčiai, jų turinys išverstas ant grindų. Ant šono gulintį grindų šviestuvą supo nuotraukos rėmelių šukės.

– O Dieve, – Rauzės kvėpavimas pasunkėjo, kai ji tyrinėdama žalą grąžė rankas.

Ji pasilenkė ir pakėlė sidabrinius rėmelius. Suskilęs stiklas ant nuotraukos paliko įbrėžimą, kuris sudarkė jaunos merginos, stovinčios prie pagyvenusios moters, veidą. Ji pirštu perbraukė kreivą liniją.

Popieriaus lapai su papuošalų eskizais nuklojo grindis tarsi gigantiškos snaigės. Knygų spinta apversta, turinys išbarstytas. Maksas įvertino knygų spintos svorį. Ją nuvertė fiziškai stiprus žmogus.

Raudonos duženos spindėjo ant grindų – nudraskyti ir į šipulius sudaužyti Kalėdų eglutės žaisliukai. Ant grindų mėtėsi du sveiki burbulai, ant medžio viršūnės kreivai kabėjo angelas.

– Laikykis šalia manęs, kol apžiūrėsiu kitus kambarius, – ramiai tarė Maksas.

Jis žinojo taisykles. Apžiūrėti nusikaltimo vietą. Nepalikti aukos vienos, jei kartais įsibrovėlis vis dar būtų namuose. Jie tik dviese, tad nėra kito žmogaus, galinčio pasilikti ir saugoti Rauzę.

Maksas įkišo ranką po odiniu švarku ir išsitraukė iš dėklo pistoletą.

– Turime įsitikinti, kad namuose nebėra įsilaužėlio.

Suspaudusi lūpas Rauzė linktelėjo ir paklusniai priėjo arčiau. Kartu perėję svetainę jie patraukė į virtuvę. Dar daugiau atidarytų spintelių, dar daugiau stiklo šukių. Durys, vedančios į vidinį kiemelį, buvo uždarytos.

Bet neužrakintos.

– Ar prieš išeidama jas patikrinai?

Rauzė prikando apatinę lūpą.

– Nuoširdžiai prisipažįstu, kad neprisimenu.

Kad mergina neatsiliktų, Maksas judėjo lėtai. Tačiau kraujas jo gyslomis tekėjo srauniai, juslės paaštrėjo, kad nepraleistų nė menkiausio garso arba judesio. Jos tylūs žingsniai. Kvėpavimas.

Kai jie tikrino kiekvieną kampą ir užkaborį, Maksas jautė Rauzės buvimą, jos kūną visai šalia savojo. Merginos miegamasis buvo greta laukujų durų. Kambarys taip pat buvo nusiaubtas.

Komodos stalčiai praviri, visur mėtėsi spalvoti nėrinių apatiniai. Rožinė liemenėlė kabėjo ant stalčiaus rankenėlės, šūsnis po kambarį išmėtytų spalvotų kelnaičių sudarė susiraukšlėjusią vaivorykštę. Kambarys skendėjo svaiginamame gėlių aromate. Maksas pastebėjo apverstą kvepalų buteliuką, jo turinys, nutekėjęs žemyn stalčiais ant grindų, susitelkė į balutę.

Sučiaupusi lūpas į ploną brūkšnį Rauzė pakėlė buteliuką. Tada piršto galiuku palietė suskilusį kaklelį.

– Šie kvepalai mano mamos. Juos pasiėmė, kai išvykome iš Amerikos.

Etiketės rašalas išsisklaidė, ištekėję kvepalai suliejo žodžius. Pamatęs drebančią Rauzės ranką Maksas ištiesė savąją ir paėmė buteliuką, kad ji neįsipjautų. Tada pastatė ant komodos.

– Rauze, mes išsiaiškinsime, kas tai padarė. Tačiau patikėk manimi, kad tai nėra tik atsitiktinis įsilaužimas.

Netarusi nė žodžio mergina linktelėjo, bet jos veidas tapo neįskaitoma kauke. Bejausmis. Svetimas.

Jie nuėjo į svetainę.

– Ar iš pastato vidaus galima pasiekti laiptus?

Rauzė papurtė galvą.

– Tai du atskiri butai. Ten gyvenantis vaikinas naudojasi priekiniais laiptais.

– Galbūt jis ką nors matė?

– Esu beveik tikra, kad jis dirba. Vakarais jo ištisai nebūna namie, – suglumusi Rauzė gūžtelėjo pečiais, – bet gali pabandyti.

Mergina vis dar nesitraukė nuo Makso ir jie pasuko prie laukujų durų. Bijodama ką nors paliesti Rauzė susikišo rankas į juodų džinsų kišenes. Tačiau jos akys išdavė, ką slepia šis apsimestinis abejingumas – baimę.

Vagys pirmiausia įsilaužė į jos parduotuvę, bet nieko nepaėmė. O dabar nusitaikė į jos namus. Šie žmonės ieško kažko konkretaus.

– Ko nors trūksta? – kaip įmanoma švelniau paklausė Maksas. Jam sunkiai sekėsi atsikratyti policininkams būdingo balso tono – juk tai buvo jo amatas.

– Lyg ir ne, – gelsvai žalios merginos akys apsiniaukė, tamsūs antakiai susijungė virš dailios nosies. Kaip skaudu ir neįtikėtina, kad moteris gali atrodyti tokia graži net tada, kai jos veidą dengia tamsūs audros debesys. Maksas įdėmiai klausėsi, bet tylą trikdė tik pagreitėjęs Rauzės kvėpavimas. Jis įsidėjo ginklą į dėklą ir akimirką ją stebėjo.

Maksas pasisuko, kad patikrintų spintą prie įėjimo. Tai nebuvo sieninė spinta, tik pristumta prie sienos dėl stabilumo. Spintos durys buvo praviros.

Viduje kabėjo du vienodi juodos ir pilkos spalvos paltai. Ant grindų stovėjo žieminiai batai ir dvi juodų auštakulnių poros. Maksas atsitūpė, kad apžiūrėtų atvirą daiktadėžę.

– Ar ten laikai ką nors vertingo? – jis atsisuko tikėdamasis už nugaros pamatyti Rauzę, bet jos nebuvo. – Rauze?

Kai virtuvėje išgirdo trenksmą, Makso kūnu perbėgo adrenalino banga. Vyras pašoko ir pasileido per butą – jo sunkūs žingsniai dundėjo medinėmis grindimis. Sutelkęs visus jutimus jis akimis gaudė ir vertino kiekvieną detalę.

– Rauze! – Maksas išsitraukė pistoletą.

Jam petį užkliudė link laukujų durų bėgantis, juodais drabužiais vilkintis įsibrovėlis. Maksas akimirksniu atgavo pusiausvyrą, bet žmogus po sekundės dingo. Maksas išlėkė į gatvę, tačiau įsibrovėlio nebebuvo matyti.

Šunį vedžiojanti moteris smalsiai pažvelgė į Maksą ir įsistebeilijo į pistoletą. Nuleidusi galvą ji nuskubėjo tolyn. Maksas įsikišo ginklą ir grįždamas atgal trenkė kumščiu į ryškiai dažytą pašto dėžutę.

– Tu sveika? – įžengęs pro duris paklausė jis.

Sėdėdama ant grindų ir trūkčiojamai kvėpuodama Rauzė žvelgė plačiomis akimis. Jos krūtinė kilnojosi, mergina spoksojo į Maksą. Ne-mirk-sė-da-ma. Jis puolė ant žemės priešais ją ir ieškodamas įdrėskimų bei mėlynių apžiūrėjo veidą. Ačiū Dievui, nors Rauzė buvo ištikta šoko, bet nesužeista.

– Grįžau į virtuvę ir jis puolė mane iš nugaros, – ji pirštų galiukais palietė paraudusią odą po akimi ir sumirksėjo.

– Matei jo veidą?

– Viskas įvyko taip greitai. Jis aukštas, tamsiais plaukais… Tik tiek pamačiau, kai jis mane nustūmė, – ji nurijo seilę. – Ai, dar jis turėjo tatuiruotę ant nugaros.

– Kokią?

Rauzė prikando lūpą.

– Kažkokią juodą… lyg vynų tūzą.

– Jis ką nors sakė?

Mergina giliai įkvėpė ir galiausiai sutelkė žvilgsnį į Maksą.

– Kur jis?

– Ką?

– Jis paklausė: „kur jis?“ – Rauzė papurtė galvą. – Nesuprantu, apie ką kalbėjo.

Maksas tikėjosi, kad mergina netrukus pravirks, bet Rauzė Loson laikėsi tvirtai. Išsigandusi, bet stipri. Šiandien subliūško jos neigimo burbulas, bet ji susidorojo kaip tikra čempionė ir pelnė Makso pagarbą.

Maksas taip norėjo čiupti ją į glėbį ir bučiuoti tol, kol viskas (trauma, stresas, realybė) pasimirš ir liks tik jo lūpų prisilietimas. Paskui nuvijo šią mintį. Jis buvo įpratęs mintyti tik apie faktus. Kaip Rauzei pavyko taip greitai prisibelsti į jo širdį?

Maksas atsikrenkštė.

– Tau kur nors skauda?

– Smegenis, – ji šyptelėjo. – Jis mane sugriebė ir trenkė per veidą, bet apskritai man viskas gerai.

– Patikrinsiu prieškambarį, – Maksas atsistojo ir padavė jai ranką. – Noriu, kad eitum su manimi ir šį kartą iš tiesų nepaleisčiau tavęs iš akių. Ir nesitrauk nuo manęs be leidimo.

– Gerai, – Rauzė nustūmė jo ranką ir atsistojusi nusivalė delnus į džinsus.

– Kalbu rimtai. Neklaidžiok.

– Jau sakiau, kad gerai, – ji nusekė paskui, bet piktai primerkė akis. Iki rytojaus paakyje išryškės bjauri mėlynė.

Jie apžiūrėjo jos daiktų nuolaužas ir Maksas dar kartą išėjo į lauką apsižvalgyti. Rauzė liko prie įėjimo, bet jis nepaleido jos iš akių. Viskas atrodė lygiai taip pat kaip anksčiau, tik kieme nebestovėjo juodas automobilis. Jis galėjo priklausyti įsibrovėliams arba kaimynams, kurie nusprendė išvykti. Maksas neišgirdo įjungiant variklio, nes visus garsus užgožė gretimais vykstančios statybos.

Ranka pasitrynęs žandikaulį jis veltui bandė prisiminti automobilio modelį. Tai buvo niekuo neišsiskiriantis sedanas. Ne senas, bet ir ne naujas.

Makso iškvepiamas oras virto garais. Iš Rauzės buto sklindanti šviesa išryškino jos siluetą.

– O ką darysim dabar? – matydama jį ateinantį takeliu paklausė mergina.

– Turime surasti giminaitį, pas kurį galėtum laikinai apsistoti, – mostelėjęs ranka jai eiti į vidų, pareiškė Maksas. Tikėdamasis, kad namų šiluma sušildys rankas, uždarė duris.

Rauzė patylėjo.

– O jei nė vieno neturiu? – tarė ji balsu, dar šaltesniu nei sniegu nuklota kiemo žemė.

– O tavo tėvas?

– Viskas taip painu. Mes ne… – Rauzė ketino nusišypsoti, bet šypsena labiau priminė grimasą. – Ne, negaliu.

– Jis mane pasamdė, kad tavimi pasirūpinčiau. Akivaizdu, kad nerimauja dėl tavo saugumo.

Norėdama nutraukti beįsiplieskiantį ginčą Rauzė kilstelėjo ranką.

– Aš pas jį negyvensiu, ir tiek. Be to, juk žaibas netrenkia į tą pačią vietą du kartus, tiesa?

Mergina norėjo, kad Maksas patvirtintų jos žodžius, bet jis negalėjo. Tik ne po to, kas nutiko. Jis nerizikuos jos saugumu. Nieku gyvu.

– Ar neturi kitų artimųjų, pas kuriuos galėtum apsistoti? Draugės, kito giminaičio? – Maksas žinojo, kad Rauzės mama mirusi, bet mergina turi daugiau artimųjų.

– Niujorke gyvenu dar tik mėnesį. Artimiausia mano draugė yra barmenė iš kavinukės, kurioje kasdien lankausi, – tarė ji ir iškėlusi smakrą pažvelgė Maksui į akis.

Rauzė nenorėjo, kad Maksas jos gailėtųsi. Jis tai aiškiai matė.

– Negali likti viena, – Maksas papurtė galvą ir ranka persibraukė plaukus.

Visas šis scenarijus kėlė nerimą. Nuojauta jam kuždėjo, kad tai daugiau nei paprastas apiplėšimas. Įsibrovėlio klausimas tik patvirtino šiuos įtarimus. Jis nepalietė, tik ant lovos išmėtė brangenybes Rauzės miegamajame, nors, žinoma, ji dar turės tai patvirtinti. Maksas nelabai ką išmanė apie brangenybes, bet buvo įsitikinęs, kad Rauzės papuošalai verti nemenkos sumelės.

Ne, tai nebuvo paprastas apiplėšimas. Kažkoks pavojingas žmogus nusitaikė į Rauzę ir Maksas išsiaiškins, kas jis.