Читать книгу Geriausias asmens sargybinis - Stefanie London - Страница 2

Negana to, kad jos parduotuvė uždaryta ir kažkas įsilaužė į jos namus, dabar Rauzė privalo papasakoti apgailėtiną asmeninio gyvenimo istoriją ponaičiui Eiliniam Džo. Nepaprastai seksualiam ir raumeningam Eiliniam Džo.

Rauzė suraukė antakius. Ji tikrai neapsistos pas tėtį. Paskutinį kartą jį matė prieš vienuolika metų ir tada jų šeima tikrai nebuvo laiminga. Rauzė visai nenorėjo su juo suartėti, bet kai persikraustė į Niujorką, tėvas vis labiau siekė susitaikyti.

Ji negalėjo pasilikti Londone, nes ten kiekviena smulkmena priminė mamą. Niujorkas buvo vienintelė vieta, kurią ji laikė namais, bet sugrįžusi į šį miestą Rauzė žinojo, kad viską teks pradėti iš naujo… vėl. Ji nepalaikė ryšių su bendraklasiais ir draugais. Tačiau tikrai negali pasitikėti tėvu.

– Kaip jau sakiau, pasiliksiu čia, – Rauzė giliai atsiduso ir prisivertė nepravirkti. Ji tikrai neleis, kad Maksas Ridžvėjus ją pamatytų sugniuždytą.

Kad ir kaip nenorėjo garsiai pripažinti, mergina galiausiai suvokė, kad visa ši situacija yra daugiau nei paprastas įsilaužimas. Jos tikrai nebūtum pavadinęs turtinga, bet namie Rauzė turėjo kelis apvalios sumelės vertus daiktus. Vienas iš jų – mamai priklausęs kultūrinių perlų vėrinys. Ką jau kalbėti apie elektroninę techniką, tokią kaip neapmokestinamų prekių parduotuvėje pirktas naujas nešiojamasis kompiuteris ir ant miegamojo spintelės gulinti planšetė. Nė vienas jų nebuvo paliestas.

Jos kūnu nuvilnijo emocijų banga, privertusi pašėlusiai daužytis širdį. Rauzė atsiduso ir apžvelgė savo butą. Jei gyventų koridoriuje, galėtų apsimesti, kad nieko nenutiko.

– Paklausyk, – tarė Maksas ir švelniai uždėjo ranką jai ant peties, bet staiga ją atitraukė, tarsi būtų apsigalvojęs. – Negali čia pasilikti. Susikrauk daiktus. Paskambinsime policijai ir rytoj grįšime sutvarkyti buto.

Jis kalbėjo glaustai ir sausai, bet įsirėžusi raukšlė tarp antakių ir ryžtingas gilių, rudų akių žvilgsnis rodė ką kita. Makso pareiga ją apsaugoti. To reikalavo visa jo esybė. Nepaisant tvyrančio chaoso, Rauzė pirmą kartą per daugelį metų jautėsi saugi… kad ir kaip nenorėjo to pripažinti.

Jos saugumas rūpėjo vieninteliam žmogui, kuriam už tai buvo sumokėta. Įprasta.

Pasitikėjimas kitu žmogumi verčia jaustis nepatogiai, tarsi būtum įsispraudęs į per ankštą drabužį, kuris spaudžia krūtinę ir trukdo kvėpuoti. Pasitikėdama ji jausdavo, kaip niežti delnus ir gelia akis. Rauzė niekada nepatikėjo savo saugumo kitam žmogui. Ji buvo pati sau gynėja, mokytoja ir motyvatorė. Visi kiti likdavo užribyje, nesvarbu, ar ji to norėjo, ar ne.

– Gal nereikia policijos, – papurtė galvą Rauzė.

– Kodėl?

– Nerimauju dėl papuošalų parduotuvės reputacijos. Kažkas tinklaraštyje parašė apie apiplėšimą ir klientai ėmė domėtis mūsų apsaugos patikimumu. Mes taisome ir perdirbame papuošalus, bet dabar klientai bijo juos mums palikti.

– Tai ne tavo parduotuvė.

– Dalis priklauso man, – paprieštaravo ji. – Turiu savo darbo vietą. Kuriu savo klientų ratą. Man tai ne tik prekyba. Šis darbas padeda kurti savo verslą.

Maksas atsiduso.

– Tu tikra? Jokios policijos?

– Jie neturi jokių įtariamųjų parduotuvės apiplėšimo byloje. Ir, regis, niekas nebuvo pavogta.

– Tai išsiaiškinsime rytoj, tačiau reikia nuspręsti, kur praleisi šią naktį.

– Aš gebu savimi pasirūpinti.

– Ne! – suriko Maksas. – Nė nesistenk manęs įtikinti, kad pati savimi pasirūpinsi. To nebus.

Rauzė jau ketino prieštarauti, bet ranka nusviro iš nuovargio ir noras ginčytis išblėso. Tą akimirką ji tenorėjo įlįsti į karštą vonią ir atsipalaiduoti. Planą ji sukurps rytoj.

Eidama į miegamąjį Rauzė mynė ant pasklidusių popieriaus lapų ir išmėtytų papuošalų. Lyg tankus prisiminimų debesis ore tvyrojo jos mamos kvepalų aromatas. Lauko gėlės ir lengvas aldehidų aštrumas. Chanel Nr.19, vieninteliai kvepalai, kuriais kada nors kvepinosi jos mama. Tomis dienoms, kai buvo striuka su pinigais, ji ypatingomis progomis pasipurkšdavo vos kartą ir bandydavo kuo ilgiau išsaugoti buteliuką, nes neįstengdavo įpirkti naujo. Šis kvapas pravirkdė Rauzę.

Norėdama nuvyti liūdnas mintis ji pagriebė mažą lagaminą ir atsegė užtrauktuką. Greitai apgalvojo, kokių daiktų prireiks nakvynei svečiuose namuose, ir ėmė juos dėlioti, kad nebemąstytų apie tai, kaip stipriai sudrumstas jos gyvenimas.

– Marškinėliai, džinsai, kelnaitės, dezodorantas, – tvarkingai dėliodama daiktus į lagaminą šnabždėjo ji, – liemenėlė, plaukų šepetys, kardiganas…

Maksas stebėjo merginą atsirėmęs į durų staktą. Jo platūs pečiai užpildė erdvę ir Rauzė nejučiomis matė, kaip džinsai išryškina jo šlaunis. Ne tik jas, bet ir kitą vyro kūno vietą.

Rauzė nurijo seilę ir sutelkė dėmesį į lagaminą.

Maksas buvo tikras saldainiukas, be abejonės, vienas tų vyrukų, kuriems gyvenime svarbiausia apsilankyti sporto salėje. Maksas tikrai buvo ne jos skonio, nors turėjo pripažinti, kad australiškas akcentas glostė ausį. Tačiau ji žavėjosi meniškais vyrais, švariai nusiskutusiais, laibais pirštais. Tokiais, kurie įvertintų jos dirbinių grožį ir originalumą, o ne tais, kuriems tai tik laiko gaišimas. Tai kodėl jos žvilgsnis nuolat krypsta į Maksą?

Tu tiesiog nori išvaikyti liūdnas mintis. Tik tiek. Jis seksualus, o tu tiesiog stengiesi užsimiršti, kaip atsidūrei šiame jovale. Visai normalus elgesys.

– Paskubėk, – jos vidinį monologą nutraukė sodrus Makso baritonas. – Kuo greičiau iš čia dingsime, tuo geriau.

Rauzė pakėlė akis ir rimta jo veido išraiška užgniaužė jai kvapą. Ji neleis sau bijoti. Tie metai, kai ji už save kovojo, yra šio to verti. Ji susidoros. Nieko baisaus.

Nors Makso balsas buvo tvirtas, jo įdėmus žvilgsnis išdavė, kad jis nėra toks ramus, kaip bando apsimesti. Ką jau kalbėti apie tai, kaip jis pirštais barbeno į durų staktą.

– Gerai jau, gerai, – užsegdama užtrauktuką sumurmėjo mergina.

Rauzė pastatė ant žemės lagaminą ir įsispyrė į žemakulnius batelius. Naktinis ir kosmetinis staleliai buvo nukloti papuošalais. Jos mamos dovanota papuošalų dėžutė buvo uždaryta, bet vintažiniai auskarai, kuriuos ten laikydavo, mėtėsi aplink. Akivaizdu, kad įsibrovėlis žvilgtelėjo į vidų. Ji pirštais perbraukė per vienišą auksinį auskarą su virbančiu žaliu brangakmeniu. Jo dvynys gulėjo ant kilimo. Ji pasilenkė ir jį pakėlė.

– Eime, – Maksas uždėjo ranką jai ant peties. Ji nė negirdėjo, kaip jis įžengė į kambarį. Jo kvapas užpildė jos šnerves, šiltas vyriškas aromatas įsisuko į vidų ir privertė įsitempti visas kūno vietas, kurios tokią akimirką visai neturėjo į jį reaguoti.

Galvok apie jį, o ne apie tai, kad kažkas įsilaužė į tavo namus. Saldainiukas – gerai. Persekiotojas – blogai.

Jiems išeinant iš Rauzės buto jos akys iškart nukrypo į Makso užpakalį. Jis vilkėjo trumpą striukę ir norėdamas sušilti apsivijo save rankomis. Jis mūvėjo tarsi specialiai jam sukurtus džinsus, kurie pabrėžė įspūdingus kojų raumenis. Maksas spinduliavo jėgą ir savitvardą. Ji galėjo lažintis iš savo mylimiausio vėrinio, kad jo kūne nėra nė gramo riebalų.

– Kur eini? – išėjusi į nakties orą ir užrakinusi duris paklausė Rauzė.

Šis veiksmas buvo beprasmis, juk spyna neapsaugojo jos namų. Per telefone įdiegtą namų apsaugos programėlę ji įjungė signalizaciją. Įdėmiau pamąsčiusi suprato, kad programėlė taip pat neįspėjo apie įsibrovimą. Vadinasi, įsilaužėlis arba žinojo jos apsaugos kodą, arba jį nulaužė naujausiomis technologijomis. Rauzė nenutuokė, kuris variantas baisesnis.

– Važiuosime į viešbutį, – Makso balsas išblaškė jos mintis, vyras pamojo jai sekti paskui.