Читать книгу Karštas varžovas - Stefanie London - Страница 1

Kvin Delinger prislinko arčiau prie vazoninio augalo ir stengėsi timptelėti suknelę, kad neatrodytų, jog tvarkosi kelnaites. Nors ir trūktelėjo žemyn drabužį, nedėjo vilčių, kad iškirptė atrodys padoriai.

Vienas klaidingas judesys ir suknelė pradės veržti, o šį vakarą ji neketino viešai demonstruoti spenelių.

– Žinai, dendrofilija prastokai vertinama, – jos draugė Alana Peterson nusijuokė ir suėmusi už dilbio atitraukė Kvin nuo augalo. – Ar mėgini vienišės įvaizdžiu pasiekti aukštesnį lygį?

– Aš stengiuosi pirmam pasitaikiusiam nerodyti, ką valgiau priešpiečiams, – Kvin sučiaupė lūpas. – Ši suknelė nepadori.

Kvin pasuko į salę, tolyn nuo augalo žvilgančiais lapais. Prie lubų kabėjo plakatai su kasmetės konferencijos „Išmaningiausia technologinė naujovė“ logotipu.

Sienas puošė rėmėjų reklaminiai skelbimai, dideliame skystųjų kristalų monitoriuje keitėsi ankstesnių trijų dienų vertingiausių konferencijos akimirkų nuotraukos. Bet susirinkusieji kambaryje, rodos, labiau domėjosi pokalbiais ir gėrimais.

– Nebūk tokia drovi, – Alana permetė šviesius plaukus per petį. – Be to, pati sakei norinti pamiršti savo seksualines bėdas. Todėl turi patogiai jaustis savo kūne.

– Ar patogus jautimasis savo kūne apima ir būtinumą kuo daugiau jo rodyti?

– Nebūtinai. Bet sakei, kad nori grįžti į žaidimą, todėl tau reikia partnerio, – Alana mirktelėjo. – Ta suknelė atrodo gundomai. Nė vienas normalus vyrukas neatsilaikys.

– Jaučiuosi kaip dešrelė.

– Tai kūno apgaulė, – Alana pasakė tai kaip savaime suprantamą dalyką. – Reikia būti tvirtai.

– Man labiau patiktų mažesnė apgaulė, – Kvin užvertė akis.

– Turi nuostabų kūną, – Alana žiūrėjo į draugę nuoširdžiai susižavėjusi. – Kaip apmaudu, kad jį nuolat slepi.

Kvin atsiduso. Beprasmiška bandyti aiškinti apie santykius su savo kūnu kam nors, kas galėtų būti Victoria’s Secret modeliu. Kvin atrodė visiškai neblogai. Tačiau jos liaunos rankos ir kojos, pamėkliškai balta oda ir kūno auskarai tikrai nebuvo kaip iš prašmatnaus žurnalo.

Kvin slėpėsi už rožinės spalvos plaukų ir neįprastų drabužių. O jos užsisvajojusios kalytės veidas galėjo atbaidyti vyrus nuo daugiau nei vienos progos. Vyrų dėmesys nežavėjo Kvin… ypač galintis virsti pasityčiojimu.

– Be to, kas sako, kad seksas ir pažintys negali eiti ranka rankon? Galėtum tikėtis gauti orgazmą ir naują darbą. Čia yra keli svarbūs dalyviai – žaidimų kūrėjų studijos, kelios programinės įrangos projektavimo įmonės. Esu beveik tikra, kad mačiau vaikiną iš Microsoft bendrovės, – kalbėjo toliau Alana. – Švaistai savo gabumus toje apsaugos bendrovėje, o šefas žalio supratimo neturi, ką sugebi.

Kvin susiraukė.

– Tu teisi. Turėjau būti paaukštinta.

– Bet taip nenutiko. O firma pasirenka žmogų, neišmanantį tavo darbo, – Alanos akys blykstelėjo, kai ji palingavo galva. – Sumautas reikalas.

– Papasakok man apie tai, – atsiduso Kvin.

Jos apmaudas dėl Alanos pasipiktinimo (ir suknelės tempimo) išgaravo. Nors Alanos metodai kartais būdavo abejotini, bet ji darė viską, kad ištrauktų Kvin iš jos kiauto.

Tik su ja Kvin galėjo kalbėtis apie seksualines savo bėdas ir jų įveikimą. Kvin dar nebuvo pasiruošusi pasimatymui (tam reikėjo pasitikėjimo, kur kas viršijančio jos galias), bet galėjo susigrąžinti seksualumą. Viskas, ką jai reikėjo padaryti, tai susirasti tinkamą vaikiną.

– Mesk tą darbą, – pareiškė Alana, uždėjusi ant Kvin rankos savąją ir išvadavusi nuo minčių. – Jie nežino, kokia esi talentinga.

Kvin krimstelėjo vidinę skruosto pusę. Lengvabūdiškai Alanos ištarta mintis apie išėjimą iš darbo nuskambėjo visai priimtinai. Tačiau tai reikštų, kad vėl teks ieškotis kito… O darbo pokalbis gali ir nepasisekti.

Net jeigu gautų naują vietą, pradėtų su kitokia komanda ir turėtų iškęsti tą baisiai nemalonią naujos mergaitės būseną.

Ir ne tik tai. Kvin patiko dirbti Kobalto ir Deino bendrovėje. Ji žavėjosi savo vadybininku ir vertino bendrovės laimėjimus. Mergina neketino išeiti iš darbo, tiesiog norėjo įrodyti, kad viršininkai suklydo nepaaukštindami jos. Ji svajojo patekti į Kobalto ir Deino Technologijų apsaugos skyrių ir trejus metus pradirbusi informacinių technologijų eksperte suvokė, kad nori kilti karjeros laiptais. Kad geba daugiau.

– Aš gausiu tą darbą, – iškošė Kvin pro sukąstus dantis. – Naujas vaikinas yra laikina kliūtis.

Alana kilstelėjo antakius.

– Laikina kliūtis?

– Aha. Mano misija bus įrodyti viršininkui, kad jam esu reikalinga būtent aš.

– Jau įrodei, bet jie neatkreipė dėmesio, – Alana susiraukė ir primerkė mėlynas akis.

– Aprimk, Mamyte Globėja. Mielai parodysiu jiems, kad nesu iš kelmo spirta.

Abi merginos stovėjo kambario kampe ir stebėjo minią. Čia buvo įvairiausių žmonių: vyrai su kostiumais ir džinsais, seni ir jauni, nuostabus tautybių ir kultūrų kratinys.

Tačiau beveik vien vyrai.

Kaip informacinių technologijų ekspertė ir užkietėjusi žaidėja, Kvin buvo įpratusi priklausyti mažumai. Jos su Alana išsyk susiėjo vidurinėje mokykloje, nes informatikos klasėje dažnai būdavo vienintelės mergaitės. Abi įstojo į technologijos koledžą, pradėjo dirbti, vėliau jų keliai taip ir neišsiskyrė.

Alana niekada nenukabindavo nosies ir visuomet naudojosi išvaizda, kad pasiektų savo. Ji manė, kad jeigu vyrai domisi ja, tuo galima pasinaudoti. Kvin, priešingai, buvo tikra introvertė. Ji mieliau dirbo su mažomis grupėmis, turėjo kelis artimus brangius draugus, o nuo kitų laikėsi atstumo.

– Jeigu ir toliau timpčiosi suknelę, išardysi siūlę, – įspėjo Alana. – Priversiu už tai sumokėti.

– O aš pakviesiu tave sužaisti „Mirtiną kovą“, laimėtoja viską pasiims, – atšovė Kvin.

– Nebūsiu tokia kvaila, kad dukart užlipčiau ant to paties grėblio, – Alana gailiai šyptelėjo blizgančiomis lūpomis. – Kalbi apie gėdingą pralaimėjimą.

– Greičiau nei per dvidešimt sekundžių, jei atmintis neapgauna.

– Vis tiek tvirtinu, kad sukčiavai.

Kvin nusijuokė.

– Bet tai tau padeda naktį miegoti.

Salė gaudė, muzika maišėsi su pokalbiais ir juoku. Padavėjai nardė tarp susirinkusiųjų su sidabriniais padėklais, nukrautais šampanu, vynu bei alumi. Kvin anksčiau nebuvo lankiusis kokteilių vakarėlyje, todėl nustebo, kad kokteilių tikrai nebuvo. Jos lyg ir netraukė gėrimai su skėtukais, bet vis dėlto…

– Ar ką nors čia pažįsti? – pasiteiravo Kvin paėmusi taurę raudonojo vyno iš praeinančio padavėjo. Gurkštelėjo ir stengėsi nesusiraukti – gėrimas buvo ne jos skonio.

– Tik vaikiną, kuris įtraukė mus į sąrašą. Atpažįstu vos kelis žmones. Tas vyrukas… – Alana parodė vyresnio amžiaus vyrą pilku kostiumu, – …yra įmonės Strike-vision vykdomasis direktorius. Esu beveik tikra, kad mačiau vieną iš „Popžvaigždutės žaidimų“.

Kvin linktelėjo. Jos nežavėjo televizijos žvaigždžių šlovė, bet parodyk jai žmogų, atsakingą už žaidimą „Šventųjų eilė“, ir pasijus kaip šešiolikmetė gerbėja Džastino Biberio koncerte.

– Taigi kodėl tu esi čia? Netikiu, kad tik kaip mano kompanionė.

– Noriu padėti tau užmegzti ryšį, – prisipažino Alana.

– Atviliojai mane čia apgaule? – Kvin vėl trūktelėjo suknelės kraštą. – Dar privertei vilkėti šią šlykščiai nepatogią suknelę. Visai nenuostabu.

– Tai vardan gero tikslo. Man pavyko paslapčia žvilgterėti į „Trečiosios planetos studijos“ planus kitam „Galaktikos karių“ žaidimui. Vėl tas pats senas šlamštas – stiprūs vyrai išgelbsti silpnas paneles iš bėdos. Stengiausi gauti interviu su vienu iš dizainerių ir paklausti, kodėl jų žaidimuose nėra nė vienos pagrindinės veikėjos moters.

– Veikiausiai jam nepatiko tavo feministinis pasipiktinimas, – Kvin palingavo galva. – Be to, norėjai juos sutaršyti.

– Toks mano darbas.

Alana internete tvarkė vieną žiūrimiausių žaidimų naujienų svetainių. Ji šiek tiek praturtėjo sukurdama erdvę moterims žaidėjoms, kad jos galėtų prisijungti be registracijos. Nepaisydama, kad bus iškoneveikta bjauriausiais žodžiais (ką jau kalbėti apie nuolatinę kovą su kandžiu vyrišku šovinizmu visose socialinių tinklų platformose), Alana buvo pasiryžusi pakeisti žaidimų verslą. Kvin laisvu laiku dažnai prisidėdavo prie žaidimų apžvalgos ir tinklaraščių išsiuntimo, džiaugėsi galėdama palaikyti draugės komercinę veiklą, nes ir jai tai buvo artima.

– Turiu dukterį, todėl noriu, kad ji galėtų žaisti vaizdo žaidimus, kurie teikia vidinės jėgos, – Alana įsistebeilijo į minią, jos veide švietė ryžtas. – Nenoriu, kad ji būtų laikoma antrarūše piliete, kai eis į žaidimų konvencijas.

– Amen, sese.

Alana nutilo ir gurkštelėjusi šampano kalbėjo toliau:

– Ar blogai, kad noriu moraliai tave palaikyti?

– Galėjai įspėti. Be to, man ne itin reikia pagalbos. Žinai, kad esi komunikabili, miela, o aš – tyli, protinga, – Kvin veltui stengėsi išlikti rami. Jeigu jos nebūtų profesionalų vakarėlyje, Alana būtų jai įkrėtusi.

– Nors abi esame protingos, mane liūdina per menka tavo savivertė.

– Prašau nevaidinti prieš mane gydytojo Filo iš televizijos šou, – sušnabždėjo Kvin. – Vilkiu tą prakeiktą suknią. Jokių kitų nemokamų malonumų šįvakar nesuteiksi.

– Kartoju – su ta suknele atrodai karšta. Viliuosi, rasi sekso partnerį, – Alana pamerkė akį. – Seksas yra natūralu ir sveika. Nusipelnei vėl tai patirti.

– Tai ne taip paprasta, – Kvin lėtai sukiojo taurę ir žiūrėjo, kaip raudonas vynas limpa prie kraštų. – Kas, jeigu nesugebu rasti man patinkančio vaikino?

– Tokiu atveju pasaulis pilnas bukapročių ir mes sėkmingai galime atsisakyti vilties.

– Man patinka, kaip piktžodžiauji. Tarsi Rūpestingoji Lokė, kam nors duodanti pirštą.

Alanos juokas greitai nutilo, kai jos akys užkliuvo už vyro kitame kambario kampe. Atsirado taikinys.

– Aha! „Trečiosios planetos“ dizaineris. Mėginsiu privilioti jį pokalbio, – ji paplekšnojo Kvin petį. – Paskui prispausiu.

Alana nuėjo, o Kvin sulaikė juoką, kai keli vyrai vos nenusisuko sprando stebeilydami į jos draugę… Vargu bau ar galima juos kaltinti; Alana tobula.

Viskas. Kaip beviltiška. Baigta.

Kadaise tai baugino Kvin; dabar tik nuvylė. Gal jos draugė nėra geranoriška…

Kvin žengė atatupsta, kol kažką užkliudė koja ir šoktelėjo. Tai buvo augalas vazone.

– Tai aš ir tu, senas drauge, – ištarė ji kaip pakvaišėlė, nes kalbėjosi su augalu. – Nori pasigerti?

Eidenas Odelas išsisuko nuo pokalbio, kuris ėmė jam darytis nebeįdomus. Jam nerūpėjo greitai užmezgami santykiai. Be to, šį vakarą svarbiausia buvo darbas. Rytoj bus jo pirma oficiali darbo diena Kobalto ir Deino apsaugos įmonėje ir jam jau paskirta užduotis. „Trečiosios planetos studijos“ (modernios žaidimų kūrėjų bendrovės) vadovas ketino pradėti naują projektą, kuris iki šiol buvo laikomas paslaptyje. Bet kažkas nutekino detales.

Eidenas buvo paprašytas paslaugos dalyvauti kokteilių vakarėlyje tikintis surinkti informacijos. Jis jau buvo užsisakęs viešbutyje kambarį, jeigu tektų dirbti per naktį.

Eidenui tai buvo proga parodyti, ko yra vertas. Negana to, jo geriausias draugas Deinas iš Kobalto ir Deino bendrovės jau visus metus įkalbinėjo prisidėti prie komandos. Eidenui tai galėtų būti posūkio taškas, nauja pradžia. Daugiau jokių malonių dėl to, kas buvo jo tėvas; jokių nuolaidų ar privilegijuotos padėties.

Jis buvo pasiryžęs išsyk imtis darbo. Ir jam pavyks. Net jeigu teks sugaišti dalį savaitgalio papildomai žvalgybai.

Deja, Eidenas nieko nesužinojo, visą vakarą girdėjo tik paviršutiniškas šnekas. Jokių įdomių užuominų. Dabar, praėjus kelioms valandoms, jautėsi pavargęs nuo banalių kalbų. Buvo vėlu ir jam reikėtų gerai numigti.

Eidenas vengė pagundų. Vienintelė verta dėmesio buvo ilgakojė blondinė Alana Peterson, kuri, matyt, jautė pyktį bendrovei. Bet jo pastanga ją užkalbinti nedavė rezultatų, iš pat pradžios subliūško it balionas.

Ryški spalva atkreipė jo dėmesį. Greta augalo vazone stovėjo moteris.

Jos lanksti figūra buvo įsprausta į mažą juodą suknelę, to pakako įkaitinti smegenų vingius. Tačiau jį sužavėjo plaukai. Jie leidosi iki juosmens, ant viršugalvio tamsiai rudi ir ryškiai rožiniai per visą ilgį. Nosyje turėjo auskarą ir penkis auskarus vienoje ausyje. Eidenas sunkiai tvardėsi; moteris buvo nepaprastai seksuali.

Be to, jis matė ją anksčiau, kalbančią su Alana Peterson. Ar jos draugės? O gal tik dvi moterys kartu judančios vyrų jūroje?

Moteris pasisuko į augalą vazone, jos lūpos sukrutėjo. Negi kalbasi su medžiu?

Eideno galugerklę pakuteno juokas. Ji neabejotinai žavesnė negu būrelis ekstravagantiškų vyrų, unkščiančių dėl interaktyvių pasimatymų…nebent pasirodė, kad ji kalbasi su medžiu.

– Ką tavo draugas mano apie vakarėlį? – pasiteiravo priėjęs iš nugaros.

Ji krūptelėjo.

– Atsiprašau?

– Tavo draugas, – Eidenas mostelėjo galva į medį. – Ar ne su juo kalbėjaisi?

– Su ja, – patikslino moteris abejingu veidu. – Tai – Lapuotė.

– Malonu susipažinti, Lapuote, – jis pirštais suėmė žiedą, papurtė jį. – O kas tu?

– Ne medis, – kai spaudė jam ranką, jos lūpos kamputis kilstelėjo.

Po perkūnais, ji žavi. Keista, truputį nerangi, bet velniškai seksuali.

– Aš Eidenas, irgi ne medis. Irgi nesu prisiekęs vakarėlių lankytojas. – Tartum kas įspėjo, kad jei bus pernelyg pasitikintis, jai nepatiks.

Jos veidas sušvelnėjo.

– Ir aš nesu. Esi čia vienas?

– Taip, bet tai darbas, – jis sustabdė padavėją ir paėmė taurę raudonojo vyno. – Tiesą sakant, verčiau būčiau namie.

Ji žavingai prunkštelėjo ir pritardama palingavo galva.

– Mane čia atsitempė draugė.

– Taigi nesi technologijų ekspertė?

– Na, esu, tik tai dirbu laisvalaikiu.

Jis siurbtelėjo vyno.

– Kas tavo draugė? Gal pažįstu?

– Alana Peterson. Ji – technologijų referentė.

Bingo. Jos ne tik draugės, bet ir atėjo kartu. Jeigu Alana įsivėlusi į informacijos nutekinimą, ši moteris galėjo apie tai girdėti.

– Žinau vardą, bet nemanau, kad būčiau pažįstamas.

– Prisimintum, jeigu būtum sutikęs, – nuoširdi šypsena nuslydo jos lūpomis. – Ji neabejotinai nuostabi.

– Ar ji dirba su informacija?

– Taip. Ji nuolat kovoja, kad moterys turėtų daugiau galimybių žaidimų versle, – paaiškino moteris, jos balse buvo justi išdidumo atspalvis. – Ji nori vieną žaidimų bendrovę įpareigoti, kad jų žaidimuose moteris būtų pagrindine veikėja. Ir pagaliau ketina išsiaiškinti, kodėl jie nenorėjo susitikti.

Ak, tai turbūt tas pyktis, apie kurį jis buvo girdėjęs.

– Ar kartais ta žaidimų bendrovė nėra „Trečiosios planetos studija“?

Moteris sumirksėjo.

– Iš kur sužinojai?

– Žmonės kalba. Jos pažiūros sukėlė daug triukšmo, ir čia ne tiek daug vyrukų, kuriuos domintų feminizmas.

– Tu mane nustebinai, – Kvin užvertė akis. – Tai tik įrodo, kodėl mums reikalingi tokie žmonės kaip Alana.

– Esi visiškai teisi, – jis su palengvėjimu atsikvėpė. Mokėjo atpažinti melą – žinojo, kaip pajusti jo skambesį, kaip suprasti skundiko veido mimiką.

Ir kaip viską padaryti pačiam, be jokių triukų.

Laimė, šios mįslingos moters atsakymuose buvo girdėti tik nuoširdumas.

Vadinasi, jis ir toliau gali su ja kalbėtis neslegiamas ore tvyrančių įtarimų.

– Kur tu dirbi? – pasiteiravo ji.

– „Rikošeto studijoje“, – atsakė jis laikydamasis savo scenarijaus.

Pagal planą žmonėms turėjo sakyti, kad yra žaidimų kūrėjas, didelės bendrovės vidurinės grandies darbuotojas, kurioje niekas nekaltins jo melu. Jis turėjo pakankamai žinių, kad galėtų išsamiai diskutuoti apie žaidimo kūrimą, ir mokėjo manipuliuoti pašnekovu, kai kas nors bandydavo jį šnipinėti.

Darbo FTB patirtis išmokė lengvai atpažinti tiesą, tegu ir nemalonią. Bet svarbiausia jam buvo darbas.

– Tai bendrovė, sukūrusi žaidimą „Žudiko ištikimybė“? – Jos rožinės lūpos prasiskyrė. – Dirbai su šiuo žaidimu?

Pagarba jos balse stipriai paglostė jo sumenkusią savimeilę, nors tai nieko nereiškė.

– Tu žaidi?

– Žaisdama praleidau šimtus valandų. Ne taip lengva laimėti platininį prizą, – ji sudėjo rankas, ir sujudėjusios krūtys susiglaudė gilioje V iškirptėje. – Tai buvo ne taip sudėtinga, kaip atrasti visus karvelius žaidime GTA 4.

Karšta mergina, išmananti savo žaidimus? Turbūt dangus iš jo šaiposi.

– O, tai tu žaidi iki pabaigos.

– Visi geriausi žaidėjai taip daro.

Jis gurkštelėjo vyno.

– Kuris žaidimas tavo mėgstamiausias?

– Tai tas pat, kaip prašyti pasirinkti mėgstamą kūno dalį, – jos tamsūs antakiai išsilenkė.

– Gudrutė, – jis nusijuokė, kai ji metė griežtą žvilgsnį.

Šviesoje deimančiukas jos nosyje sumirgėjo ir ji pirštu pabaksnojo į skruostą. Apsilupinėjęs juodas nagų lakas nederėjo su karštesne nei nuodėmė suknute ir seksualiais aukštakulniais. Tačiau jis džiaugėsi draugija; o truputis prieštarų labiau jaudina… tai lyg neatskleistos paslaptys, asmenybės spindesys.

– „Žudiko ištikimybė“, – ištarė ji, linktelėjo, tarsi įtikinėtų save. – Ir beveik taip pat mėgstu „Mario kartą“.

– O Lapuotė? Ką ji žaidžia? – jis vėl žvilgtelėjo į augalą vazone ir juokas išsiveržė iš rožinių plaukų savininkės lūpų.

– Ar galiu atskleisti tau paslaptį? – pasiteiravo ji, rudos akys švytėjo.

– Žinoma.

Ji pasilenkė jam prie ausies ir prisidengusi burną sušnabždėjo:

– Lapuotė lyg ir nuobodžiauja.

Karštas jos kvapo dvelksmas plūstelėjęs jo kaklu smigo gilyn ir visą kūną užtvindė energija. Tai bent.

Jis pasisuko į ją, nosimi vos nesiekė jos žando.

– Koks, sakei, tavo vardas?

Jis pastebėjo, kad mergina beveik be makiažo. Tamsios ir tikros blakstienos neslėpė neįprastai žalių ir auksinių jos akių dėmelių. Vyzdžiai buvo išsiplėtę, juodi.

Subtilus raudonis pasklido jos skruostais.

– Gali vadinti mane Rožine.

– Oi, lyg ir atsimenu, ar ne? – Jis žengė artyn, kol erdvės tarp jų beveik neliko. – Bet kokiomis priemonėmis stengiesi laimėti.

– Aš to verta.

Jis nė akimirką ja nesuabejojo.