Читать книгу Karštas varžovas - Stefanie London - Страница 2

Kvin siurbčiojo vyną. Noras įgyti šiek tiek įžūlumo persvėrė nemalonaus gėrimo skonį. Priešais ją stovintis vyras buvo neįtikėtinai karštas – banguoti juodi plaukai, kampuotas smakras ir mėlynos akys, kiaurai ją veriančios… ką jau kalbėti apie minkštus džinsus, kurie tobulai aptempė šlaunis – ir ji koketavo su juo.

Ji nekoketuodavo. Niekada.

– Lažinuosi, kad virtuoziškai žaidi Super Mario, – pareiškė Eidenas.

– Kodėl taip sakai? – ji pamindžiukavo su Alanos skolintais aukštakulniais trokšdama avėti ką nors patogesnio.

Tokio žavaus vyruko artumas pakankamai įaudrino kūną; ji nenorėjo sugadinti įspūdžio dėl pavojingai aukštų pakulnių. Nuo pokalbio su Alana apie seksą ir orgazmus ji virpėjo labiau negu įtempta spyruoklė. Ar sugebės šis vyrukas sugrąžinti ją į užmirštą žaidimą?

Ji nieko apie jį nežinojo, akyse nebuvo mačiusi… ir tai šį tą reiškė. Vienos nakties meilės nuotykis nesibaigia išdavyste, nes nėra rytojaus lūkesčių.

– Turi geras žaidėjo rankas.

– Tikrai? – ji užsičiaupė, sugniaužė kumščius slėpdama apsilupusį laką, kurio neturėjo laiko nuimti.

– Na, galiu užtikrinti. Tos rankos stebuklingos.

Ji nusijuokė ir pakratė galvą vildamasi, kad veidas neišduos jo sukelto elektrinio virpulio. Kaip įmanoma, kad ji taip greitai jį patraukė? Praeityje daug laiko atimdavo pokalbiai su kuo nors internete prieš sutariant susitikti. Be to, turėjo įvykti keli pasimatymai, kol pasijusdavo užtektinai patogiai su kvailiu šalia. Taip buvo, iki susitiko su savo buvusiuoju…

Ji sudrebėjo. Iki šiol nė vienas vyras nebuvo taip priartėjęs. Bet praėjo dveji metai; ji atsigavo. Viską paliko praeity. Sugrįžo seksualinis potraukis.

– Taigi papasakok man, Rožine, kaip užsidirbi pragyvenimui?

Vilkindama laiką Kvin išgėrė gurkšnelį vyno. Nenorėjo prisipažinti, kad yra vidurinės grandies informacinių technologijų priežiūros tarnautoja, ypač kai jo darbas toks pavydėtinas. Tačiau taip pat nenorėjo meluoti ir teigti, kad yra tecnologijų apsaugos ekspertė, nes tai ne jos darbas… beje.

– Aš, hmm… – ji pateliūskavo vyną taurėje. – Šiuo metu stengiuosi išsiaiškinti, ką daryti.

– Gana miglota, – juokdamasis pripažino Eidenas. – Suprantu. Neturi priežasties pasitikėti manimi.

– Neįsižeisk. Nepasitikiu ir Lapuote, – išsisuko ji.

– Būsiu drąsus, – jis išbaigė vyną ir atidavė taurę padavėjui. – Tu man patinki, Rožine. Esi gana patraukli.

– Gana? – Karštis išmušė skruostus, kai apžiūrėjo minią akimis ieškodama Alanos. Norėjo pranešti draugei, kad ketina įgyvendinti savo planą.

– Taip. Ir esi pakankamai karšta. – Jo žodžiai apgaubė ją tartum glamonė. – Gerai, tai visiškas melas. Esi beprotiškai karšta.

– Ir tu esi gana malonus, – jos balsas suskambo gerokai tvirčiau, negu tikėjosi. – Lažinuosi, kad daugelį merginų tai veikia.

– Taip bandai pasakyti, kad tavęs tai neveikia?

Kvin nudžiugo, kad dar liko trečdalis taurės vyno. Ji priglaudė taurę prie lūpų ir vienu gurkšniu išgėrė.

– To nesakiau.

– Nori, kad pasistengčiau?

– Velniškai tikslu.

Jis apsivijo jai juosmenį ir prisitraukė arčiau.

– Tai galiu padaryti. Ką, jeigu pakviesiu išgerti gero gėrimo?

Ar ji tikrai gali taip pasielgti? Dalis jos priešinosi minčiai išgerti kartu su nepažįstamu vyru, bet potraukis Eidenui degino ją. Ir įspėjantys varpai kol kas nesuskambo.

– Esu tekvondo raudono diržo savininkė, – ji pasuko galvą vyro pusėn. – Be to, pažįstu begalę baisių žmonių.

– Rožine, nesiruošiu nieko daryti, ko nenorėsi pati. Jeigu bet kurią akimirką nuspręsi išeiti, iškviesiu taksi ir pasirūpinsiu, kad saugiai grįžtum namo. – Kai jis palenkė galvą, šiltas kvėpavimas pasiekė jos kaklą. Balzamo po skutimosi ir vyno kvapai sumišo jos šnervėse. – Jei nenori išeiti… Labai džiaugsiuosi galėdamas padėkoti tau ir už tai.

Saldus drebulys perbėgo Kvin nugara.

– Priimsiu tavo kvietimą išgerti.

– Ar turi pasakyti Alanai, kur einame?

– Parašysiu jai žinutę.

Lydėdamas Kvin iš kokteilių vakarėlio į viešbučio vestibiulį, Eidenas ranka vos lietė jos nugarą. Alanos niekur nesimatė. Draugė turėtų suprasti, bet ji dėl viso pikto parašė žinutę.

– Pasakyk, kad esu Eidenas Odelas, kambarys du šimtai trisdešimt antras, – susakė jis. – Eisime išgerti į „Liūto“ barą, jeigu panorės tave rasti.

Kvin nusiuntė Alanai detales. Įmetusi telefoną į rankinę, atsikratė visų dvejonių ir leido Eidenui nusivesti ją į blausiai apšviestą barą kitoje vestibiulio pusėje.

Po dviejų valandų jie sėdėjo ant odinės sofos gaubiami neryškaus intymaus apšvietimo. Jie jau buvo išgėrę kelis stiklus škotiško viskio ir tebesiginčijo, kuris yra aistringesnis žaidėjas.

– Pirmąjį žaidimų pultą gavau šešerių, – atskleidė Kvin gestikuliuodama taure, paskutiniai skysčio lašeliai ritmingai plakėsi į kraštus. – Visus iki vieno ligi šiol turiu.

– Pultų kolekcionavimas nepadaro virtuozišku žaidėju, – Eidenas palingavo galvą, jo tamsios garbanos buvo lengvai išsitaršiusios ir atrodė netvarkingai.

Jos pirštai troško perbėgti jais ir glostyti, kol šukuosena atrodys taip, kaip norėjo ji.

– Jeigu turi vieną savo viešbučio kambaryje, dabar pat įrodyčiau, kad galiu įkrėsti tau bet kuriame žaidime.

– Įžūlus pareiškimas, Rožine, – jis palinko į priekį ir alkūnėmis įsirėmė į šlaunis, rankose laikydamas krištolinę stiklinę. – Visiška nesąmonė.

– Taip nėra! – ji sučiaupė lūpas ir stengėsi supykti.

Bet iš tiesų jai patiko juokauti ir pats faktas, kad jis metė jai iššūkį. Dauguma žaidėjų vyrų to nė nebandytų; manytų, kad ji nėra jų lygos ir pasitrauktų.

– Yra, – jis sukiojo stiklą tarp rankų šildydamas gėrimo likutį. – Bet jeigu nusivesiu tave į savo kambarį, vienintelis daiktas, su kuriuo turėsi žaisti, būsiu aš.

Jos šakumas susitraukė ir ji suspaudė šlaunis nesėkmingai slopindama virpulį.

– Kaip gali būti tikras, kad padėkojusi už gėrimus neišeisiu?

– Negaliu, – jis išsišiepė, išdykęs spindulėlis žybtelėjo išraiškingose akyse. – Bet jei aš tau patinku bent per pusę tiek, kiek tu man… na, tada bus smagu.

– Tu nieko apie mane nežinai.

Jis atsilošė, baigė gėrimą ir pastatė stiklą ant staliuko.

– Įpilk man. Neprivalai sakyti savo vardo ar ką dirbi.

– Tada bet ką?

– Taip, bet ką, kas kitiems žmonėms neturėtų rūpėti, – jis pasiraitojo medvilninių marškinių rankoves atidengdamas tamsiais plaukeliais apžėlusias rankas.

Jo džinsais aptempta šlaunis buvo vos už kelių centimetrų nuo jos, ir tarp jų pulsavo karštis. Per kelias pastarąsias valandas ji išsaugojo savo erdvę, o jis neskubėjo, nebandė atvirai kabinti. Bet jo žodžiai ir veiksmai buvo kupini to ketinimo. Kiekviena ne itin padori užuomina ją vis stūmė ryžtis pakilti su juo į kambarį.

– Esu vienintelis vaikas, – ištarė ji įsivaizduodama, kad tokia miela smulkmena turbūt nėra ypatinga paslaptis. – Ir tai man patinka.

– Ir niekada nepanorai turėti brolio ar sesers?

– Nemėgstu dalytis savo žaislais, – ji nusikvatojo. – Mėgstu viską daryti savaip, kelti savo sąlygas.

– Taip, susidariau tokį įspūdį, – jis šaudė į ją akimis. – Aš turiu brolį ir seserį.

Niūrus jo tonas privertė ją stabtelėti, bet draugiška šypsena viską atitaisė.

– Iš kur pažįsti Alaną? Irgi esi technologijų referentė?

Kvin papurtė galvą.

– Kartu lankėme mokyklą. Kada ji sukūrė savo svetainę, pasisiūliau jai recenzuoti žaidimus.

– Lažinuosi, kad ji gauna daug slaptos informacijos.

– Taip, gauna. Daug bendrovių atsiunčia išankstinės medžiagos ir ji visada yra kviečiama į panašius vakarėlius, – Kvin šyptelėjo. – Tada ji mane tempiasi kartu ir palieka, kai veiksmas prasideda.

Eidenas patylėjo ir gurkštelėjo škotiškojo.

– Mane stebina, kad ji nesidomi „Trečiosios planetos“ kuriamo žaidimo projektu. Neseniai apie tai sklido gausybė gandų.

„Žaidimo projektu?“– pagalvojo Kvin mintyse. – Nieko apie tai negirdėjau.

– Tikrai? – jis pasuko galvą. – Matyt, ketinama reformuoti žaidimų kūrimą.

– Tikriausiai tai ją sudomintų.

Kai Eidenas nusišypsojo, skruoste atsirado duobutė.

– Gerai, užteks tų mano nuobodžių kalbų.

– Dėl manęs nesiliauk, – ji pakėlė ranką ir nusijuokė. – Aš už nuobodžias kalbas.

– O jeigu aš noriu kalbėti apie tave? – jis spigino ją akimis, karštai ir tvirtai, nuo pat skruostų iki šakumo.

– Tikrai nemėgstu kalbėti apie save. Tarkim, kad pamoka baigta.

Jo lūpos susispaudė į ploną brūkšnį.

– Atrodo, lyg tau yra nutikę kas blogo.

Ar jis nuoširdžiai domisi? Turbūt ne. Galų gale jie tikrai nepažįsta vienas kito.

Ji nepasisakė savo tikro vardo, kur dirba ar gyvena… bet tokios jos taisyklės. Vienos nakties santykiai gali būti puikūs, nes ji kada panorėjusi gali nutraukti juos. Ir Eidenas negalės jos sekti nežinodamas vardo.

– Aš jau didelė mergaitė. Gebu savimi pasirūpinti, – ji atlošė pečius. – Taigi, du giminaičiai?

– Taip, bet ir aš nemoku dalytis.

– Gal dėl to mes nederėsime, – ji ištarė apsimestinai rimtai. – Abu nemėgstame dalytis. Esame linkę konkuruoti.

– Visada maniau, kad konkurencija sveikas dalykas. – Žodžiai nuskambėjo šiurkščiai, tyliai.

– Net jeigu tai susiję su seksu? – ji prikando lūpą.

– Ypač kai susiję su seksu, – jo ranka nuslydo sofos atlošu ir Kvin slinko artyn, kol jų keliai susilietė.

– Būsiu drąsi, – pasakė ji atkartodama ankstesnius jo žodžius. – Tu man patinki. Esi gana žavus.

– Gana? – paklausė palenkęs galvą, lūpos priartėjo prie jos lūpų.

Abu akimirkai nuščiuvo, sutramdė deginantį nekantrumą prieš jam atrandant jos lūpas ir pabučiuojant. Jis dvelkė škotišku viskiu ir kvepėjo palaima bei pagunda.

Virpulys perbėgo jos kūnu, kai jų liežuviai susidūrė švelniau, nei ji tikėjosi – gundomai, provokuojamai.

Svilinantis vidinis karštis įtraukė ją į jo glėbį. Vyro ranka nuslydo jos kaklu aukštyn link smakro. Tada atlošė jos galvą ir dar godžiau įsisiurbė į lūpas. Nors jie nepažinojo vienas kito, anksčiau nebuvo bučiavęsi, jis judėjo, tarsi pažintų, suprastų ją.

Ji rankomis sugniaužė jo marškinėlius, tada stiprokai trūktelėjo į save. Karštas jo kvėpavimas šlamėjo jos oda, kai bučiniai kilo jos žandu stabtelėdami prie ausies kriauklės.