Читать книгу Cukraus pagal skonį - Susan Mallery - Страница 2

Moterys visada mylėjo Reidą Buchananą. Visada. Iki šio ketvirtadienio ryto, be penkiolikos minučių septynios.

Mergaitės pradėjo jam palikinėti žinutes mokyklos spintelėje dar tais laikais, kai toks dėmesys atrodė baisiai gėdingas, ir vertė daryti išvadą, jog silpnoji lytis šiame pasaulyje atsirado tik tam, kad erzintų žmones. Savo populiarumo privalumus jis suvokė antraisiais vidurinės mokyklos metais, kai netikėtai prabudo hormonai. Pavasario atostogų metu, vieną lietingą popietę bežiūrint MTV realybės šou maratoną, savo namų pusrūsyje jį sugundė abiturientė Mistė Okonel, ir nuo to karto jis moteris tiesiog dievino, iš jų sulaukdamas lygiai tokio pat atsako.

Iki šiandien, kai įprastu judesiu atsivertęs rytinį laikraštį pamatė savo nuotrauką šalia straipsnio su antrašte: „Garsus? Be abejo! Turtingas? Dar ir koks! Bet ar toks jau geras lovoje? Nepasakyčiau…"

Vos neišspjovęs ką tik siurbtelėto gurkšnio kavos Reidas kaip nuplikytas pašoko ant kojų ir įsistebeilijo į atverstą puslapį. Kelis kartus sumirksėjęs ir kumščiais pasitrynęs akis dar kartą perskaitė pavadinimą.

Nepasakytų?.. Ne toks jau geras?!

– Beprotė, – sumurmėjo supratęs, kad autorė – viena iš daugybės jo pamylėtų ir paliktų moterų. Moteriškė, matyt, supyko ir atsiteisė, viešai jį pažemindama. Aišku, tai tik kerštas, nes jis, po velnių, geras lovoje! Kur kas geresnis nei geras!

Moterys jo glėbyje klykia iš malonumo. Drasko jam nugarą – galėtų lengvai tai įrodyti, nes yra likęs ne vienas randas. Kelionių metu gerbėjos naktimis įsliūkindavo į jo kambarį, maldaudavo, atsekdavo iki namų ir siūlydavo viską, kad jis dar bent kartelį su jomis permiegotų.

Ne, jis ne šiaip geras, jis – dieviškas!

Ir visiškai… galutinai sudirbtas.

Nuo stuktelėjusios per galvą tikrovės Reidas susmuko ant kėdės ir ėmė skaityti. Autorė, be abejo, buvo su juo susitikusi. Tą vieną naktį jai teko laimė pasidžiaugti gana žaviu pokalbiu, pasiklausyti beveik juokingų jo praeities nuotykių ir šiaip ne taip ištempti porą valandų be drabužių. Straipsnis buvo apdairiai išdėstytas „gal apsieisime be teismų už šmeižtą?" kalba – kone kiekvienas sakinys prasidėjo žodžiais: „tai tik vienos žurnalistės nuomonė", „galbūt tik aš viena taip manau, bet…" ir panašiai. Be to, moteriškė pridūrė, kad jis prisižadėdavo ir nenuvykdavo į labdaros renginius ir pas vargšus vaikus, kuriems reikia pagalbos – o tai jau tikras melas! Jis nieko nežadėdavo. Niekada nesutikdavo dalyvauti tokiuose renginiuose ir susitikimuose, nes jau seniai gyveno pagal taisyklę nesivelti į jokius viešus reikalus, net jeigu jam tai būtų naudinga.

Reidas kelis kartus perskaitė žurnalistės vardą, kuris jam ničnieko nesakė. Nesukėlė nė menkutės atminties prošvaistės. Kadangi šalia straipsnio autorės nuotraukos nebuvo, jis čiupo nešiojamąjį kompiuterį ir susiradęs laikraščio interneto puslapį darbuotojų skyrelyje pamatė jos veidą. Niekuo neypatinga, nei graži, nei bjauri brunetė. Po kelių atidaus tyrinėjimo minučių pasąmonėje sukirbėjo miglotas vaizdas. Taip… Na gerai, galbūt juodu ir permiegojo. Bet tai, kad jis nepajėgia tos nakties prisiminti, dar nereiškia, jog ji nebuvo nuostabi!

Netikėtai pro prabudusių neaiškių prisiminimų šydą prasiskverbė mintis, kad aprašytąjį nuotykį moteris grei čiausiai patyrė atkrintamųjų varžybų metu, kai jo buvusi komanda kovojo dėl teisės žaisti aukščiausiosios lygos finale, o jis niekuo negalėjo jai padėti, nes sėdėjo Sietle, ką tik pasitraukęs iš didžiojo sporto. Piktas, nugrimzdęs į kartėlį ir, ko gero, girtas.

– Galvojau apie beisbolą, o ne… Na ir kas? Tegul paduoda į teismą, – sumurmėjo Reidas, dar kartą perskaitęs straipsnį.

Plūstelėjo gili, sielą stingdanti gėda, kūną perliejo šaltis. Užuot kalbėdamasi su draugėmis išvadinusi jį šunsnukiu, ta moteris nusprendė pažeminti viešai! Ir kaip, po perkūnais, dabar apsiginti? Teismuose? Jis jau pakankamai suaugęs, kad suprastų neturįs jokių svarių argumentų, o net jei ir turėtų, kaip galėtų ką nors įrodyti? Gal išrikiuoti eilę gražuolių, kurios prisiektų vien nuo jo bučinio netekusios sąmonės?

Nors tokia mintis buvo visai prie širdies, Reidas suvokė, kad tai nieko nepakeistų. Kitados jis buvo garsus beisbolo žaidėjas, o visuomenei nėra nieko maloniau, kaip stebėti galingųjų nuopuolį.

Šį straipsnį perskaitys jo draugai. Šeima. Visi pažįstami, visas Sietlas! Galima tik įsivaizduoti, kas bus, kai jis šiandien pasirodys „Senamiesčio sporto ir kepsnių bare".

Vienintelė paguoda, kad laikraštis vietinis, – paniuręs pagalvojo Reidas. Leidžiamas tik šiame mieste. Bent jau nereikės raudonuoti prieš senuosius komandos draugelius.

Suskambėjus telefonui jis nemąstydamas čiupo ragelį.

– Klausau.

– Ponas Buchananas? Reidas? Sveiki. Esu viena iš „Access Hollywood" [Televizijos laida. (Čia ir toliau − vert. past.)] laidos vedėjų. Pamaniau, gal norėsite pakomentuoti straipsnį, išspausdintą šios dienos Sietlo laikraštyje? Tą, apie…

– Žinau, apie ką! – suurzgė Reidas.

– O, labai gerai. – Mergina sukikeno. – Gal susitarkime dėl interviu? Galiu tuoj pat atsiųsti filmavimo grupę. Neabejoju, kad norite nušviesti įvykius iš savo varpinės.

Nutrenkęs ragelį Reidas nusikeikė. „Access Hollywood"? Taip greitai?

Vėl sučirškė skambutis. Išplėšęs iš lizdo kištuką Reidas jau ketino tėkšti telefoną į sieną, bet susivaldė. Prakeiktas aparatas juk nekaltas dėl šios katastrofos!

Netrukus subirbė ir mobilusis telefonas. Kiek sudvejojęs Reidas žvilgtelėjo į ekranėlį ir pamatęs draugo iš Atlantos numerį atsiduso iš palengvėjimo. Į šį skambutį galima drąsiai atsiliepti.

– Sveikas, Tomi. Kaip einasi?

– Reidai, bičiuli, ar jau skaitei? Na ir straipsnelis! Visiškas krachas! Ir turiu pasakyti, drauguži, ten pernelyg daug informacijos…

Jeigu Lorė Džonston tikėtų sielos persikūnijimu, visai nenustebtų išsiaiškinusi, kad viename iš ankstesnių gyvenimų ji buvo generolas ar koks nors kitoks taktikos žinovas. Nes atsirinkusi ir suplakusi kelis visiškai nesusijusius dalykus, sugebėdavo sukurti tobulą problemos sprendimą – ir pajusdavo neapsakomą malonumą.

Šį rytą jai reikėjo susidoroti su ligoninės įranga, kurią atgabeno visa diena vėliau, nei buvo tartasi, ir maisto tiekėjais, nepristačiusiais nė vieno tinkamo patiekalo. Paskui turėjo saugiai parvežti namo savo naująją pacientę. Beliko viltis, kad bent jau greitosios pagalbos automobilio vairuotojas nevėluos. Taip, ja dėtas kitas žmogus tikriausiai stūgautų ir grasintų. Kitas, bet ne Lorė. Susidūrusi su sunkumais ji paprastai pajusdavo energijos antplūdį, todėl nekilo jokių abejonių, kad ir šį kartą pasieks pergalę.

Baigę rinkti modernią ligoninės lovą vyrai pasitraukė, laukdami, kol Lorė priims darbą. Ji išsitiesė ant čiužinio. Negali būti jokių gumbų ar įdubų. Tokie dalykai erzina net ir sveiką žmogų, ką jau kalbėti apie ligonį su sulaužytu klubu, kuriam net menkiausias nelygumas sukelia tikrą kančią.

Neradusi trūkumų Lorė patikrino valdymo rankenėles.

– Pakeliant girgžda. Girdite? Prašau sutvarkyti.

Vyrai suirzę susižvalgė, tačiau ji nekreipė į tai dėmesio – skausmą kenčiančiai senutei ir be įkyraus garso bus gana sunku patogiai įsitaisyti. Kruopščiai apčiupinėjusi staliuką ant ratų, išbandžiusi invalido vežimėlį bei vaikštynę ji paliko darbininkus taisyti lovos ir patraukė į didžiulę virtuvę, kur maisto tiekimo įmonės tarnautojai rūšiavo pristatytus patiekalus.

– Ar palikti troškinį su aitriosiomis paprikomis? – pasiteiravo baltai uniformuota moteris.

– Vežkitės atgal. – Lorė bedė pirštu į sąrašą, kurį buvo prilipdžiusi prie šaldytuvo. – Mes maitinsime septyniasdešimtmetę, patyrusią širdies priepuolį ir ištvėrusią klubo operaciją. Ji vartoja vaistus. Aš juk prašiau, kad būtų skanu, o ne aštru. Privalome paskatinti ją valgyti, sužadinti apetitą, bet ne prieskonių pertekliumi. Jos skrandis ir be jų turi ką veikti – jam tenka atlaikyti galybę medikamentų. Tai moteriai nereikia mesti svorio, todėl kalorijų neskaičiuosime. Paliksime sveikus viliojančius patiekalus. Išbrauksime visas aitriąsias paprikas ar sušius [Sušis – japoniškas patiekalas iš žalios žuvies, ryžių, kiaušinių ir džiovintų dumblių.]. Nenorime nieko įmantraus. – Juk telefonu taip tiksliai viską išdėsčiau, – kiek suirzusi pagalvojo.

Na niekis, netrukus ji pasieks savo, o viską sutvarkiusi užsuks pasilepinti į „Diletanto šokoladinę". Šokoladas visada pakelia nuotaiką.

– Galėtum duoti jiems į kailį, tada tikrai susilauktum dėmesio.

Tas balsas… Lorei nereikėjo atsisukti, kad sužinotų, kas stovi virtuvės tarpduryje, nors šnekėjosi su juo tik porą kartų – per pokalbį dėl darbo ir pirmą sykį atėjusi apsižvalgyti. Darbindamasi ji suvokė vieną naujovę: pasirodo, vyrui, kurį niekini, įmanoma jausti galingą fizinį potraukį. Maža to, jo atvaizdas, taip pat ir balsas tiesiog rėžte įsirėžė į smegenis. Ji net kelias akimirkas svarstė, ar nevertėtų ryžtis lobotomijai [ Lobotomija – smegenų operacija, kurios metu yra pažeidžiamos smegenų kaktinės skiltys. Dėl pažeidimų sutrinka mąstymas, susilpnėja atmintis, žmogus neįstengia mąstyti apie problemas. Tokiu būdu buvo gydoma šizofrenija ir depresija. Šiuo metu lobotomija uždrausta].

Lorė susikaupė, ruošdamasi atlaikyti tamsių įžvalgių akių poveikį. Nusiteikė nesusileisti, kai pamatys nepaprastai, kone pernelyg patrauklų veidą ir tą atsainiai tingią laikyseną, kuri, užuot velniškai erzinusi, – nes tokių manierų ji negalėjo pakęsti, – vertė ją tirpti lyg dvylikametę mergiūkštę per Džesio Makartnio [Jesse McCartney – JAV dainininkas ir dainų autorius (ritminis bliuzas)] koncertą.

Reidas Buchananas įkūnijo beveik viską, ko Lorė nemėgo. Šis žmogus niekada nematė vargo, todėl nieko nevertino. Moterys korėsi jam ant kaklo. Žaisdamas beisbolą padarė svaiginamą karjerą – kaip ir kodėl, ji nežinojo, nes nesekė sporto įvykių. Ir, savaime suprantama, jis nė nepastebėdavo tokių eilinių pilkų pelyčių kaip jinai.

– Nejaugi nerandi įdomesnio užsiėmimo, nei išdygti tarpduryje ir mane erzinti? – atsisukdama paklausė. Kūnas akimirksniu sureagavo į vaizdą: pasidarė sunku kvėpuoti, mintys išgaravo.

– Proga tave paerzinti man tarsi netikėta premija, – paaiškino Reidas, – bet atvažiavau ne dėl to. Šiandien grįžta senelė.

– Taip. Aš jau viskuo pasirūpinau.

– Sumaniau stabtelėti jos aplankyti.

– Senelė, žinoma, taip apsidžiaugs išgirdusi, kad užsukai prieš keturias valandas iki jai parvykstant, jog išgis dukart greičiau, nei tikimės.

Lorė prasispraudė pro Reidą, stengdamasi nekreipti dėmesio į žeminantį karštį, įsiplieskusį pilve nuo menkučio jųdviejų rankų susilietimo. Tikra nevykėlė. Ne, dar blogesnė – reikia tikėtis, kad kada nors priaugs iki nevykėlės, ir tai jau bus gana rimtas pasiekimas.

– Tai ji parvažiuos tik po pietų? – Reidas nusekė paskui ją į biblioteką.

– Deja, taip. Bet buvo neapsakomai smagu tave pamatyti. Gaila, kad negali pasilikti.

Jis atsišliejo į durų staktą. Visada taip darydavo. Matyt, nutuokia, kad tokia poza jam be galo tinka, – niūriai pagalvojo Lorė. Veikiausiai kasdien treniruojasi prieš veidrodį. Įdomu, kodėl Reidas ją taip traukia? Juk aišku, kad yra tuščias savimyla ir domisi tik tobulo grožio moterimis. Tokiomis kaip jis pats. Juk ji protinga, turėtų padaryti išvadas. Ir daro… mintyse. Su galva nebūtų jokio vargo, jeigu skersai kelio nestotų kitos kūno dalys.

Reikia pripažinti, kad ji – visiškai beviltiškas šablonas: sumani, vidutiniškai atrodanti moteriškė, svaigstanti dėl nepasiekiamo dievuko. Knygynai verste užversti saviauklos knygomis, nurodančiomis, kaip išsikapstyti iš tokios būklės. Jeigu ji tikėtų, kad knygos gali padėti, jau šią sekundę dumtų jų prisipirkti ir nieko nelaukdama išsigydytų.

Bet netiki, todėl yra pasmerkta šią negandą ištverti.

– Nejaugi niekur neskubi? Esu tikra, kad jau turi važiuoti.

– Taip, turiu. Bet sugrįšiu.

– Nekantriai skaičiuosiu valandas.

– Šaunuolė, taip ir padaryk. – Reidas liko stovėti kur stovėjęs. Buvo akivaizdu, kad nė neketina niekur eiti.

– Kas nutiko? – suirzusi pasiteiravo Lorė. – Ar ko nors laukiame?

Jis iš lėto nusišypsojo. Nuo šios beprotiškai seksualios šypsenos Lorės širdis praleido kelis dūžius. Tai buvo dar vienas smuktelėjimas į prarają.

– Tu tikriausiai neskaitai laikraščių, ar ne?

– Ne. Man daug smagiau rytais pabėgioti ir pasiklausyti muzikos.

Reido šypsena nušvito lyg saulė.

– Puiku. Iki pasimatymo.

– Turiu geresnį sumanymą: siūlyčiau pakentėti iki vakaro ir apsilankyti tuo metu, kai ateis kita slaugytoja.

– Bet tada prarastum progą mane pamatyti – juk niurgzdama ant manęs praskaidrini sau dieną. Iki, Lore.

Jis apsisuko ir išėjo. Pagaliau.

– Spėju, kad būsite Glorijos Buchanan slaugytoja, – tarė viena iš moterų, susirinkusių pagrindiniame medicinos seserų punkte. – Ak, mieloji, priimkite kuo nuoširdžiausią užuojautą.

Nors Lorei daug labiau rūpėjo pargabenti namo ir patogiai įtaisyti pacientę, nei taukšti su reabilitacijos įstaigos darbuotojais, ji suvokė, kaip svarbu iš anksto susirinkti visą įmanomą informaciją. Nuo žinių gausos priklausė ateities planų veiksmingumas.

– Tikriausiai ji kiek irzloka? Nieko nuostabaus, juk žmogui skauda. – Lorė žvilgtelėjo į moters vardą ant kortelės, prisegtos prie chalato atlapo. – Laikui bėgant skausmas aprims ir jos nuotaika pasitaisys.

– Nemanau. Ta ponia ne tik irzli, – pranešė Vikė. – Ji tiesiog nepakenčiama. Be perstojo skundžiasi. Dėl visko: palatos, maisto, procedūrų, kolektyvo, patalynės, oro temperatūros… ir taip toliau. Mes dėkojame Dievui, kad ji išvyksta. – Ji palinko ir pritildė balsą. – Jeigu turite galimybę pakeisti darbą, nedvejokite. Net už mažesnį atlyginimą. Patikėkite, kad ir kaip stengtumėtės, tai moteriškei niekada ir niekuo neįtiksite.

Tokie ligoniai Lorei buvo ne naujiena. Dauguma jų dėl savo būklės siuto ant viso pasaulio.

– Nieko, kaip nors susitvarkysiu.

– Ar bent sykį su ja kalbėjotės?

– Hmm… ne.

Paprastai Lorė susipažindavo su savo pacientais dar ligoninėje, anksčiau, nei jie sugrįždavo namo. Jau seniai išsiaiškino, kad iš anksto užmegzti malonūs santykiai palengvina apsipratimo laikotarpį. Tačiau su Glorija taip ir nepavyko pasimatyti – du kartus bandė, bet jai buvo pasakyta, jog ponia Buchanan griežtai neprisileidžia jokių lankytojų. O paskambinusi susitarti dėl susitikimo irgi nieko nelaimėjo.

Vikė papurtė galvą.

– Tada, brangioji, galima sakyti, kad šiandien – jūsų laidotuvės. Esu tikra, dar nesate sutikusi nieko panašaus į tą moterį. Bet jūsų valia. Padariau jos būklės diagramos kopiją. Ponia Buchanan jau buvo pas gydytoją ir išsiregistravo. Beje, jis taip pat be galo džiaugiasi jos atsikratęs, nes porą kartų sulaukė skambučio iš advokato, šis grasino atimsiantis licenciją. Tikiuosi, kad jos artimieji jums mokės pasakišką atlyginimą.

Mokės. Būtent dėl to Lorė ir įsidarbino. Ji taupė pinigus, kad kitais metais galėtų kelis mėnesius nedirbti. Bet šį pasiūlymą būtų priėmusi ir už mažesnį atlygį: vien norėdama įrodyti, jog Glorija Buchanan ne tokia jau baisi, kaip visiems atrodo.

– Kaip poniai Buchanan sekasi atlikti fizinės terapijos pratimus? Ar daro pažangą? – Lorė pasikišo po pažastimi storą ligos istorijos aplanką.

– Jeigu plūdimąsi galėtume laikyti pagerėjimo rodikliu, tai taip. – Vikė atsiduso. – Ji iš tikrųjų sveiksta. Vakar darėme klubo nuotrauką. Atrodo neblogai. Širdies priepuolis buvo nesmarkus, kraujotaka visiškai atsistatė, o gerdama naujuosius sėkmingai atitaikytus vaistus ji gyvens dar mažiausiai dvidešimt metų… Apsaugok mus, Viešpatie.

Lorė beveik nieko nežinojo apie asmeninį Glorijos gyvenimą. Kiek patyrinėjus pavyko išsiaiškinti, kad ji labai anksti neteko vyro. Jaunoji našlė atidarė vieną restoraną, o netrukus sukūrė ir visą imperiją – tais laikais, kai kitos moterys arba sėdėdavo namie, arba dirbdavo mokytojomis. Vienturtis jos sūnus mirė vos perkopęs trisdešimt, o po kelerių metų autoavarijoje žuvo ir marti. Galima tik įsivaizduoti, kokį begalinį sielvartą jai teko ištverti! Bet Glorija nepalūžo – užaugino keturis anūkus ir tuo pat metu vadovavo keturiems restoranams. Aišku viena – bet kuris tiek iškentėjęs žmogus turi teisę būti mažumėlę nesukalbamas.

– Ką gi, einu prisistatyti. Greitosios pagalbos automobilis jau prie durų. Dokumentus kol kas palieku – išeidama pasiimsiu.

Vikė linktelėjo.

– Gerai, aš jūsų palauksiu. Sėkmės.

Draugiškai mostelėjusi Lorė patraukė į palatą.

Vargšė Glorija. Visi lyg susitarę tvirtina, kad ji bjauri. Šeima nenori su ja turėti nieko bendra. Sužeista, vieniša… Tikriausiai jaučiasi trapi ir silpna. Vienatvė bet kokiomis aplinkybėmis ne į gera, juo labiau tada, kai žmogų užklumpa negalia.

Lorė pasibeldė ir įėjo.

– Laba diena, ponia Buchanan. – Ji nusišypsojo smulkutei žilaplaukei moterytei. – Esu Lorė Džonston, jūsų slaugytoja. Dirbsiu dieninėje pamainoje ir padėsiu jums sveikti.

Užvertusi skaitomą knygą Glorija metė į ją žvilgsnį pro akinių viršų.

– Nemanau. Slaugytojas parinko Reidas, ir tai darydamas tikriausiai iš širdies pasilinksmino. Jam patinka tik gražios moterys su didžiulėmis krūtimis. Deja, jų intelekto koeficientas paprastai būna mažesnis už liemens apimtį. O tu visiškai nepatraukli – tiesiog nematoma, taigi pataikei ne į tą palatą.

Lorė žioptelėjo. Visa laimė, pernelyg apstulbo, kad įsižeistų.

– Dėl jūsų anūko skonio nesiginčysiu – neabejoju, kad jis moterų grožio žinovas. Tai daug ką apie jį pasako. Galbūt ir nesu jo idealas, vis dėlto dirbu jūsų slaugytoja. Bent jau dieną – vakare ir naktį ateis kitos.

– Aš tavęs nenoriu.

– Kodėl iš karto taip nusprendėte?

– Pažįstu žmones, turiu neblogą nuojautą. Man nepatinka tavo išvaizda, todėl eik iš čia.

Va čia tai irzlumas! Lorė būtent taip viską ir įsivaizdavo. Pritariamai nusišypsojusi ji priėjo arčiau.

– Pasakysiu štai ką: kieme jau stovi greitosios pagalbos automobilis. Du stambūs vyrukai nekantrauja jus nugabenti iki pirmame aukšte laukiančios paklotos lovos, rinktinio maisto ir privatumo – to, apie ką šioje vietoje galite tik pasvajoti. Todėl jumis dėta aš pirmiausia parsikapstyčiau namo, o paskui jau mėtyčiau žmones iš darbo.

– Bandai pakelti man nuotaiką – negaliu to pakęsti.

– Prisipažįstu, man nepatinka būti užgauliojamai, bet aš atlaikysiu. O jūs?

Glorija prisimerkė.

– Akivaizdu, kad nesi iš tų amžiais išsišiepusių malonių asmenybių.

– Ne. Esu kandi ir baisiai reikli.

– Ar miegojai su mano anūku?

Lorė nusijuokė. Nebent sapnuose. Juk ji nepatraukli, tiesiog nematoma… Be to, jau atleista iš darbo.

– Nebuvo laiko. Ar tai privaloma?

Glorija atsiduso.

– Tas vyras neturi „stop" mygtuko. Jeigu tik asmuo su vagina, tai jis garantuotai į ją įsiverš.

– Na, į maniškę nepataikė. Sutinku, jis lengvabūdiškas gražuolis. O tokie paprastai tik tuo ir užsiima. Ar jau susidėjote daiktus?

Glorijos veidas kaipmat sugriežtėjo.

– Pakuoti mantą – ne mano darbas! Net jeigu ir būtų, tai dėl dabartinės būklės negalėčiau atlikti tokių veiksmų.

Viskas aišku – trumpam plykstelėjęs savitarpio supratimas užgeso. Bet ta minutėlė buvo gana šauni.

– Ne bėda, supakuosiu aš. Ar turite lagaminą? Jeigu ne, tai darbuotojų valgykloje surasiu plastmasinių maišelių.

Glorija kone suspragsėjo iš pasipiktinimo.

– Nedrįsk mano daiktų kišti į pirkinių maišus! Ar žinai, kas tokia esu?

Lorė apdairiai nusisuko ir iš spintelės ištraukė lagaminą. Būtų negerai, jeigu naujoji globotinė pastebėtų, kad šis pokalbis ją prajuokino – tai tikrai nepadėtų suartėjimo procesui.

– Žinau, kur nežinosiu. Esate Glorija Buchanan. Bet nusprendžiau jus vadinti vardu, nes pavardė tokiam glaudžiam bendravimui netinka – pernelyg oficialiai skamba.

– Gali net nepradėti – netrukus lėksi iš darbo.

Prisitraukusi vienintelę palatos kėdę Lorė pasidėjo ant jos lagaminą ir atvožė.

– Glorija, nepatarčiau manęs atleisti. Esu tikrai patyrusi specialistė. Moku pasirūpinti ir širdininkais, ir ortopedinėmis ligomis sergančiais žmonėmis. Ir pakankamai kieta, kad priversčiau daryti tai, kas būtina jūsų sveikatai. Todėl man padedant daug greičiau atsistosite ant kojų. Išduosiu paslaptį: senos ponios su sulaužytais klubais nelabai turi iš ko rinktis – jos arba ima taisytis, arba miršta. Mano pacientai paprastai nemiršta.

Glorija perliejo ją rūsčiu žvilgsniu.

– O tu tikrai ne iš maloniųjų.

– Jūs irgi.

Senutė apstulbusi sustingo.

– Kaip tu drįsti? Esu neapsakomai mandagi ir dėmesinga!

– Nejaugi? Gal papasakoti, ką apie jus mano šios įstaigos darbuotojai?

– Ar ta gauja neišmanėlių ir kvailių? Šioje vietoje ničniekas neatitinka net elementariausio standarto!

– Galiu prižadėti: mano standartai jums patiks. – Lorė palinko virš lovos. – Mane tenkina tik aukščiausi rezultatai, todėl jų siekiu kaip prakeikta kalė – nieko nepaisydama. Už tai turėtumėte mane gerbti.

– Prie manęs prašyčiau nesikeikti, jaunuole! Aš to nepakęsiu!

– Supratau. Tada susitarkime: aš nesikeiksiu, o jūs užgniaušite savo irzlumą.

– Aš nesu irzli. Niekada tokia nebuvau ir nebūsiu.

– Gal perbėgti per jūsų bičiulius ir paklausti jų nuomonės?

– Aš neturiu bičiulių.

Lorė kiek per vėlai prisiminė, kad tai – liūdna teisybė. Pasak Reido, senelė su niekuo nedraugauja, o anūkai neturi jokio noro su ja bendrauti. Tai ar verta stebėtis, kad ši moteris tokia nesukalbama? Tiesiog plyšta širdis…

Glorijos daiktams surinkti pakako poros minučių. Net graudu: keleri naktiniai marškiniai, saujelė apatinio trikotažo, drabužiai, su kuriais ją atvežė į ligoninę, dvi knygos ir truputis kosmetikos priemonių. Nei gėlių, nei linkinčio pasveikti pliušinio meškiuko – nieko asmeniška. Jokio dėmesio iš šeimos.

Tai dar būtų pateisinama, jeigu ji neturėtų artimųjų, – pagalvojo Lorė, vis labiau niršdama ant Buchananų klano. Bet aplinkui sukiojasi ištisas būrys anūkėlių, pernelyg susirūpinusių savo pačių neįkainojamais gyvenimais, kad skirtų dėmesio senelei. O tai jau iš tikrųjų siutina.

Nuslopinusi kunkuliuojančius jausmus ji priėjo prie lovos.

– Padarysime štai kaip, – ji švelniai palietė Glorijos ranką – fizinis kontaktas visada paskatina gijimo procesą. – Paprašysiu seselės, kad sušvirkštų nuskausminamųjų. Žygis namo gerokai išjudins jūsų kaulus, todėl gali skaudėti. Įspėju, kad tie vaistai išties galingi, taigi nusiteikite trumpam atotrūkiui nuo realybės.

Glorija prisimerkė ir su pasibjaurėjimu nusipurtė Lorės ranką.

– Man ne aštuoneri, todėl nėra reikalo kalbėti tokiu tonu! Kuo puikiausiai viską suprantu ir be tokio ilgo idiotiško paaiškinimo. Gerai, atvaryk čia tą seselę. Ji apsidžiaugs gavusi progą paskutinį kartą patenkinti savo sadomazochistinį potraukį.

– Einu. Ilgai neužtruksiu.

Lorė nuskubėjo į medicinos seserų postą, kur jos laukė Vikė.

– Na, mes jau važiuosime, tik dar norėtume vaistų.

Pakilusi nuo kėdės moteris nuėjo pasiimti švirkšto.

– Kokie įspūdžiai?

– Ji man patiko.

Vikė sustojo it įbesta ir išpūtė akis.

– Juokaujate? Patiko Glorija Buchanan? Juk ji tikra ragana!

– Nualinta skausmo, vieniša ir baisiai išsigandusi.

– Na, tokio palaikymo ši pacientė nenusipelnė. Bet jeigu tai padės ja atsikratyti, tai aš jums pritariu.

Reidas tūnojo savo laive, beviltiškai apgailestaudamas, kad kažkada nusipirko jį, o ne butą griežtai saugomame pastate. Čia, ant vandens, jis buvo kaip ant delno – pernelyg lengvai pasiekiamas, be jokios galimybės apsiginti. Nors aklinai uždengė visas žaliuzes, užtraukė naktines užuolai das, tai toli gražu neatbaidė spaudos atstovų. Kad juos kur galas! Tarsi skėriai – ant privataus doko išrikiavo filmavimo kameras, užsiropštė netgi į balkoną, o aplink laivą be perstojo zujo greitaeigiai kateriai.

Tiems žmogeliams reikia sensacingos istorijos. Ir skubiai. Nedelsiant. Niekam neįdomu, kad jis jaučiasi visiškai sugniuždytas. Jo vadybininkas paskambinęs bandė guosti, įtikinėjo, jog po kelių dienų susidomėjimas nuslūgs, ir pasiūlė tą laiką ramiai kur nors pralaukti. Patarimas, aišku, puikus… Bet kur, po šimts perkūnų, jam dingti? Sietlas – jo miestas. Čia visi jį pažįsta.

Subirbė mobilusis telefonas. Prieš atsiliepdamas Reidas žvilgtelėjo į ekraną ir pamatęs senelės numerį dar labiau paniuro. Jeigu Glorija jau perskaitė straipsnį, tai netrukus pritrėkš jį žodžiais ir negailestingai paliks nusibaigti.

– Klausau! – viauktelėjo.

– Čia Lorė Džonston, dieninė slaugytoja. Senelė šiuo metu išvažiuoja iš reabilitacijos įstaigos ir po valandos bus namie.

Reidas išsišiepė.

– Pala, leisk spėti: nori, kad užsukčiau ir ją pralinksminčiau. – Tiek ir teliko iš panelės Užriestanosės paniekos. Ji negali be jo apsieiti. Visoms moterims galiausiai jo prireikia.

– Nepataikei. Dabar jai sušvirkštė vaistų, todėl abejoju, ar susišnekėsite.

– Pripumpavai mano senelę narkotikų?! – pasipiktinęs šūktelėjo Reidas.

Lorė atsiduso.

– Dievulėliau, nebūk paika darželinukė. Kokių dar narkotikų? Paprašiau gydytojo, kad paskirtų nuskausminamųjų, nes tokiam ligoniui kelionė automobiliu būna tikra kankynė. Bet tau tai, aišku, nelabai rūpi.

Reidas praleido šią repliką pro ausis.

– Iš kur gavai jos telefoną?

– Išsitraukiau iš rankinuko, ir kol dar nepradėjai žviegti iš pasibaisėjimo, paaiškinsiu kodėl: man reikėjo su tavimi susisiekti. Norėjau pranešti, kad senelei niekas neatnešė gėlių. Palatoje neradau netgi paprasčiausio atviruko su linkėjimais pasveikti. Tiesą sakant, mane tai tiesiog pribloškė. Vis svarstau, kaip jums pavyko prisiversti pajudinti pirštą, kad jai būtų suteikta medicinos pagalba – juk būtų buvę gerokai paprasčiau pasodinti ant ledo lyties ir stumtelėti į atvirą jūrą.

Reidas išsižiojo atsikirsti, bet tuoj užsičiaupė: nepažįstantys Glorijos tokią dėmesio stoką gali palaikyti siaubingu abejingumu.

– Senelė – ne pati maloniausia persona, – paaiškino.

– Ir tai viskas, ką pajėgei sugalvoti? Verčiau jau būtum pasiteisinęs alergija – atrodytum kur kas gudresnis. Kiek teko girdėti, esi turtingas beisbolo žaidėjas. O gal klystu?

– Buvęs žaidėjas. Metikas.

– Kad ir kas būtum, užsakyk senelei gėlių. Daug gėlių. Sudaryk su gėlininkais sutartį ir liepk reguliariai vežioti šviežias puokštes. Girdi?! Nupirk keletą pliušinių žvėriukų. Meškinų, kačių, žirafų… ko tik nori, man tas pats. Bet ko, kas vargšei moteriai sukeltų bent iliuziją, kad šeimai šiek tiek rūpi, ar ji gyvens, ar mirs. Jeigu to nepadarysi, turėsi reikalų su manimi. Ir gali nė neabejoti, jog tau tai nepatiks.

Jos susijaudinimas, aišku, gerokai perdėtas, bet neįmanoma negerbti tokio užsidegimo.

– Aš tavęs nebijau, – nusišaipė Reidas.

– Kol kas ne, bet išsigąsi.