Читать книгу Netikėta meilė - Taryn Leigh Taylor - Страница 2

Benas galėjo išspręsti prieglobsčio problemą, bet nepadės susitvarkyti su slibinų karaliene– Chlojos motina. Tą būtybę mergina turėjo nugalėti pati.

Chloja slapčia užmetė akį į rankinę, gulinčią ant grindų už keturių žingsnių nuo jos. Padaryk tai,– paprotino save.– Moterie, stokis ir liaukis atidėlioti, kas neišvengiama.

Ji pakilo nuo lovos pasiimti rankinės, o tuo pačiu nuo grindų pakelti puspalčio. Kelias sekundes ilgiau sugaišo, kol ant fotelio atkaltės užmetė puspaltį ir išsiėmė kelias lūpų balzamo tūteles. Sulaikiusi kvėpavimą mergina išsitraukė mobilųjį telefoną ir surinko numerį, kuriuo vengė skambinti, kol suprato, kad teks nakvoti Čikagoje.

– Alio. – Tas šaltai ištartas žodis leido Chlojai suprasti, kad ji buvo atpažinta.

– Sveika, mama, – išspaudė ji.

– Sveika, mama? Tu skambini man per vestuvių išvakarių vakarienę, kai visi stebeilija į tuščią nuotakos sesers vietą, ir tegali pasakyti Sveika, mama?– Fionos Masterson balsas buvo gąsdinamai šaltas. Tai reiškė, kad motina įsiutusi.– Visi iki vieno domisi, kur tu esi.

Chloja tuo neabejojo. Jos sesers vestuvės galbūt ir svarbiausias įvykis, bet ne vienas iš svečių su pikdžiugišku smalsumu laukė Chlojos sugrįžimo.

– Atidėjo mano skrydį. Čikagoje siaučia pūga. Labai atsiprašau, – aiškino ji žingsniuodama po kambarį.

– Todėl ir norėjome tau nupirkti pirmos klasės bilietą, kurį prieš savaitę būtum gavusi, jei prisimeni, kad išvengtume tokios situacijos. Matai, žiemos orai visiškai nenuspėjami. Juk nesvarbu, kad praleidai sesers mergvakarį, vestuvių suknelės apžiūrą, šeimos pusryčius, svečių pietus…

– Sakiau tau, kad negalėjau ilgam laikui išsiprašyti iš darbo. Labai gailiuosi, kad praleidau… visus tuos įvykius, bet juk nesu pamergė…

Dėkui Dievui.

Kai kurie žmonės gal ir išgyventų, kad taip atsitiko, bet Chloja pajuto tikrą palengvėjimą. Stovėti prie altoriaus prieš visus tuos žmones… Vien tos minties užteko, kad ją apimtų liūdesys.

– Prižadu, į vestuves atvyksiu, net jei teks keliauti autostopu.

Motina atsiduso, o Chloja vylėsi, kad neišsidavė esanti tokia susijaudinusi, kaip kad lėktuve, kai Benas į tai atkreipė dėmesį.

– Patikėk, Chloja Mari, jei laiku neatvyksi į savo sesers vestuves…

– Mama, turiu baigti pokalbį. Būsiu rytoj apie dešimtą.

Chloja išjungė telefoną ir susmuko ant lovos krašto.

Ką pasakyti apie motiną, kuri vertė dukrą jaustis lyg būtų šešiolikos? Chloja skrido per visą šalį, kad tik to išvengtų. Užteko telefono skambučio, kad grįžtų tie patys jausmai.

Ir ją netikėtai užklupo ašaros– verkė pasikūkčiodama, net pečiai trukčiojo. Kuo labiau ji stengėsi suvaldyti ašarų srautą, tuo labiau jos veržėsi. Netrukus ji pasidavė.

Atidaromų durų garsas sudrebino ją labiau, nei būtų išgirdusi šūvį.

Tai š… Ji skubiai nusivalė išburkusį ašarotą veidą, stengdamasi nuslėpti silpnumo protrūkį. Šis vyras, kaip niekas kitas, sugebėjo pasirodyti netinkamiausiu metu.

– Chloja? Turėtum pamatyti eilę prie restorano. Tikras beprotnamis, reikia kažką sugalvoti. Tiesa, įsirašiau į viešbučio klientų, laukiančių sudedamųjų lovų, sąrašą. Jis toks ilgas, nes… Ei, kas nutiko?

– Man viskas gerai, – sumelavo ji, priversdama Beną apeiti aplinkui, kad laimėtų minutę ir susitvardytų.

Jis priėjo arčiau. Chloja buvo nurimusi ir sėdėjo nuleidusi akis. Vyro nesuglumino jos pastangos nereaguoti į jį. Mergina nustebo, kai jis ant spintelės prie lovos padėjo ledų kibirėlį ir atsisėdo šalia.